Pa­min­klas šuniui Prin­cui – at­sa­ko­my­bės už gy­vū­ną žen­klas

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (16)
2019 Birželis 21
nuotrauka
Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Ne­svar­bu, ku­ria­me kraš­te, bet vi­suo­met įdo­miau­sia mies­tus pa­žin­ti ben­drau­jant su ten gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis, ku­rie ga­li pa­ro­dy­ti to­kių kam­pe­lių ir pa­pa­sa­ko­ti to­kių is­to­ri­jų, kokių nė ne­sap­na­vo kva­li­fi­kuo­čiau­si gi­dai. To­kios ma­žos is­to­ri­jos tur­būt ir ku­ria tos vie­tos au­rą. Aly­tiš­kių pa­mėg­tas pės­čių­jų ir dvi­ra­čių ta­kas, ve­dan­tis pro Me­nų pir­tį, taip pat sle­pia įdo­my­bių vos už ke­lių šim­tų met­rų nuo jo. Ne­ži­no­da­mas pa­min­klo šu­niui Prin­cui (žr. nuotr.) ne­pa­ste­bė­si, o iš­kal­ti ak­me­nį ke­tur­ko­jui, ku­rį pa­ži­no­jo ne tik pro ša­lį va­žiuo­jan­tys dvi­ra­ti­nin­kai, su­gal­vo­jo jo šei­mi­nin­kas Jo­nas Bal­čius.

Tik­ras mies­to šuo

„Pats tu­rė­da­mas šu­nį pra­dė­jau pa­ste­bė­ti, kad dau­ge­lis šei­mi­nin­kų links­ta į du kraš­tu­ti­nu­mus – vie­ni au­gin­ti­nius pra­de­da my­lė­ti la­biau nei žmo­nes, kom­pen­suo­da­mi pras­tus tar­pu­sa­vio san­ty­kius, o ki­ti ne­su­ge­ba sa­vo gy­vū­nais pa­si­rū­pin­ti, ne­at­sa­kin­gai įsi­gy­ja šu­nį“, – J.Bal­čius pa­brė­žia, kad jam nė­ra pri­im­ti­nas nė vie­nas iš šių po­žiū­rių.

14 me­tų, kas šu­niui tik­rai yra gra­žus am­žius, su­lau­kęs be­veis­lis Prin­cas bu­vo toks, ko­kį Jo­nas įsi­vaiz­duo­ja tik­rą šu­nį – ne­iš­le­pin­tas, sa­va­ran­kiš­kas, vaikš­čio­jo sa­vo ke­liais, vi­siems bu­vo drau­giš­kas.

Dėl to drau­giš­ku­mo ir lais­vės po­mė­gio Prin­cas ir ren­gi­nius ap­lan­ky­da­vo, bu­vo ir į fo­to­gra­fų aki­ra­tį mies­to šven­tė­je pa­te­kęs, ir spau­do­je įam­žin­tas prie re­kla­mos „Vis­kas už vie­ną eu­rą“ (žr. nuotr.). Šu­niš­ką iš­ti­ki­my­bę Prin­cas ro­dė ne tik šei­mi­nin­kui – kas­dien nu­bėg­da­vo prie Šv. An­ge­lų Sar­gų kle­bo­ni­jos, kur jį pa­kal­bin­da­vo var­go­ni­nin­kė Bri­gi­ta. Žo­džiu, bu­vo tik­ras mies­to šuo, mo­kė­jęs per ir gat­vę sau­giai per­ei­ti ir su žmo­nė­mis ben­drą kal­bą ras­ti.

„Aiš­ku, rei­kė­tų pri­si­pa­žin­ti, kad mies­to sa­vi­val­dy­bės nu­sta­ty­tų tai­syk­lių Prin­cas ne­si­lai­kė, bet ir ne­lau­žė jų. Tur­būt bū­tų nu­mi­ręs, jei bū­čiau pa­ban­dęs jam už­dė­ti ant­snu­kį“, –juo­kia­si Jo­nas.

Kol Prin­cas bu­vo gy­vas ir svei­kas, šei­mi­nin­kas per daug ne­su­ko sau gal­vos, kas bus at­ei­ty­je. Kai pa­va­sa­rį ke­tur­ko­jį gre­ti­mo­je gat­vė­je par­tren­kė au­to­mo­bi­lis, šei­mi­nin­kas ne­tru­ko su­lauk­ti ke­lių te­le­fo­no skam­bu­čių apie tai pra­ne­šan­čių – Prin­cą pa­ži­no daug aly­tiš­kių.

„Ta­da ir pra­dė­jau gal­vo­ti, o ką tu­rė­čiau da­ry­ti to­liau? Aly­tu­je jo­kių gy­vū­nų ka­pi­nių nė­ra ir man net­gi ne­te­ko gir­dė­ti, kad kas nors svars­ty­tų apie jų po­rei­kį, bent kol bu­vau ta­ry­bos na­rys“, – pa­ste­bi Jo­nas. Už­ka­sęs au­gin­ti­nį ša­lia Me­nų pir­ties te­ri­to­ri­jos, jis pra­dė­jo gal­vo­ti apie ten sto­vin­tį gra­žų ak­me­nį. Pa­si­ta­ręs su skulp­to­riu­mi Da­riu­mi Mi­liaus­ku, J.Bal­čius nu­spren­dė už­sa­ky­ti iš­kal­ti ak­me­nį au­gin­ti­nio at­mi­ni­mui. Jį žen­kli­na už­ra­šas Prin­cas ir šu­niu­ko pro­fi­lis.

„Kaip re­a­guo­ja žmo­nės? La­bai įvai­riai. Tu­rė­jau min­tį jį pa­sta­ty­ti ar­čiau ta­ko, bet vis dėl­to ne­si­ry­žau. Vie­ni gal pik­ti­na­si, kad tai yra skir­ta šu­niui, ki­ti sa­ko, kad ge­rai. Aš pats ver­ti­nu ši­tą pa­min­klą Prin­cui kaip sim­bo­lį at­sa­ko­my­bės už gy­vū­ną, ku­rį pa­si­im­si ir au­gin­si ma­žiau­siai 10 me­tų“, – dės­to J.Bal­čius.

Me­nų pir­ties kie­me taip pat jau bė­gio­ja nau­jas au­gin­ti­nis – J.Bal­čiaus drau­gės Jo­lan­tos Mal­tos bi­šo­nas Mu­kas, ku­ris yra veis­li­nis ir kol kas ne toks sa­va­ran­kiš­kas kaip Prin­cas. Pa­vyz­džiui, iš pa­si­va­ži­nė­ji­mų dvi­ra­čiais jis ne­re­tai grįž­ta pin­ti­nė­je, o Prin­cas sa­vi­mi vi­sa­da ge­bė­jo pa­si­rū­pin­ti pats.

Kaip ir kur pa­lai­do­ti gy­vū­ną?

Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je yra ke­tu­ri mies­tai, ku­rio­se įsteig­tos le­ga­lios gy­vū­nų ka­pi­nės: Vil­nius, Pa­ne­vė­žys, Jo­na­va ir Kau­nas. Jų at­si­ra­di­mo is­to­ri­jos skir­tin­gos. Pa­vyz­džiui, Jo­na­vo­je ka­pi­nai­tės jau ku­rį lai­ką gy­va­vo kaip ne­le­ga­lios ir vė­liau bu­vo le­ga­li­zuo­tos – tuo tiks­lu gy­ven­to­jai įtei­kė sa­vi­val­dy­bei pe­ti­ci­ją.

Jo­na­vos gy­vū­nų ka­pi­nė­se pa­sta­ty­tas in­for­ma­ci­nis sten­das su lai­do­ji­mo tai­syk­lė­mis skel­bia, kad lai­do­ji­mo vie­ta ski­ria­ma ne­mo­ka­mai, bet ka­pas tu­ri bū­ti ne di­des­nis ne­gu pus­an­tro kvad­ra­ti­nio met­ro. Vie­tos su­žy­mė­tos ir su­nu­me­ruo­tos. Už­ka­sus au­gin­ti­nį, tu­ri bū­ti pa­sta­ty­tas ka­po vie­tą žy­min­tis žen­klas (pa­min­klas) – ne aukš­tes­nis ne­gu 0,6 m nuo že­mės pa­vir­šiaus, taip pat ga­li bū­ti įreng­tas ant­ka­pis ir ka­pa­vie­tės tvo­re­lė.

Nau­jau­sios gy­vū­nų ka­pi­nės šiais me­tais ati­da­ry­tos Kau­ne. Šiam tiks­lui pa­skir­tas pu­sės hek­ta­ro že­mės skly­pas, esan­tis Ro­kų se­niū­ni­jo­je, Vai­nat­ra­kio kai­me, per 300 met­rų nu­to­lęs nuo ten esan­čių žmo­nių ka­pi­nių.

Duo­bės iš­ka­si­mas ir smul­kaus gy­vū­no už­ka­si­mas ma­žo dy­džio ka­pa­vie­tė­je kai­nuo­ja 50 eu­rų, vi­du­ti­nio dy­džio ka­pa­vie­tė­je – 60 eu­rų, o di­de­lio dy­džio ka­pa­vie­tė­je – 70 eu­rų. Tam, kad pa­vyk­tų iš­veng­ti cha­o­tiš­ko lai­do­ji­mo, at­si­žvel­giant į ka­pa­vie­čių dy­džius, na­mi­nių gy­vū­nų ka­pi­nė­se Vai­nat­ra­ky­je yra su­for­muo­ti trys at­ski­ri kvar­ta­lai.

Pa­sau­ly­je gy­vū­nų ka­pi­nės nė­ra jo­kia nau­jie­na, di­džiau­sios se­no­vės pa­sau­ly­je šu­nų ka­pi­nės bu­vo at­ras­tos Aš­ke­lo­no na­cio­na­li­nia­me par­ke Aš­ke­lo­ne, Iz­ra­e­ly­je.

Lon­do­no Haid Par­ke var­tų sar­go so­de bu­vo ne­for­ma­lios gy­vū­nų ka­pi­nės. Nuo pir­mo­jo gy­vū­no, var­du Cher­ry, pa­lai­do­ji­mo iki ofi­cia­laus ka­pi­nių už­da­ry­mo 1903 me­tais ka­pi­nė­se pa­lai­do­ta 300 gy­vū­nų. Ka­pai tu­rė­jo mi­nia­tiū­ri­nius ant­ka­pius. 1967 me­tais ka­pi­nė­se pa­lai­do­tas pas­ku­ti­nis gy­vū­nas – šuo Prin­cas, Ka­ra­liš­kų­jų jū­rų pės­ti­nin­kų ta­lis­ma­nas.

Skulp­to­riui D.Mi­liaus­kui pa­min­klas aly­tiš­kiui Prin­cui bu­vo pir­mas toks dar­bas, kai ak­me­nį te­ko ta­šy­ti šu­niu­ko, o ne žmo­gaus at­mi­ni­mui. Ta­čiau gy­ven­da­mas Ai­ri­jo­je Da­rius sa­ko pa­da­ręs ne vie­ną ant­ka­pi­nį pa­min­klą su žir­gais, mat ten tai ga­na įpras­ta, jei lai­do­ja­mas žir­gus mė­gęs žmo­gus. Te­ko jam ak­me­ny­je iš­kal­ti ir… šer­ną, ta­čiau ne jo at­mi­ni­mui, bet vie­no me­džio­to­jų bū­re­lio me­džiok­lės plo­tui pa­žen­klin­ti. 

        

    Komentaras

    tiek daug tų šunis garbinančių. Kad tik teritorijos prie Menų muziejaus nepadarytų šunų užkasimo vieta. Ir vėl pagarsės miestas... Vienas savo voverukę dievina, kitas savo šunėką, trečias ką?

    Komentaras

    Šiaip tai Jonuii priskirti meilę gyvūnams nėra nei menkiausio pagrindo, nes paties žodžiais tariant, tai buvo miesto šuo, kuris visą dieną vaikščiojo savo keliais, o pas savo šeimininką, kaip į kokį kempingą, užsukdavo tik pernakvoti.
    Kai mano kaimynas į aukštybes iškeliavusiai savo uošvei atgrochino vau kokį paminklą, iš pradžių visi prakalbo apie pavyzdinę žento meilę uošvei, bet vėliau visi pradėjo prisiminti anaiptol ne pavyzdinis jų santykius šioje ašarų pakalnėje.
    O paminklas Šunėkui, kaip reklaminis triukas menų pirčiai ir polytikui Jonui - visai vykęs.

    Komentaras

    Šiaip tai Jonuii priskirti meilę gyvūnams nėra nei menkiausio pagrindo, nes paties žodžiais tariant, tai buvo miesto šuo, kuris visą dieną vaikščiojo savo keliais, o pas savo šeimininką, kaip į kokį kempingą, užsukdavo tik pernakvoti.
    Kai mano kaimynas į aukštybes iškeliavusiai savo uošvei atgrochino vau kokį paminklą, iš pradžių visi prakalbo apie pavyzdinę žento meilę uošvei, bet vėliau visi pradėjo prisiminti anaiptol ne pavyzdinis jų santykius šioje ašarų pakalnėje.
    O paminklas Šunėkui, kaip reklaminis triukas menų pirčiai ir polytikui Jonui - visai vykęs.

    Komentaras

    Sveikinu. Augame, europėjame. Ir nieko čia nėra keisto. Daugelis iš mūsų, šunininkų, turime savo augintinių kapelių, ilgimės jų. Šaunuolis Jonas, kad prakalbo apie tai. O moterų į tai nekiškime, daina ne apie jas.

    Komentaras

    Durnumui sakot? DAUGUMAI zmogeliu toli grazu iki sunu....ar siaip gyvunu...Bet jums tai suprasti neduota...gerbiu zmones kurie neabejingi gyvunams,o sunim ypac....sakoma,kad suo buvo sutvertas ,kad mokytu zmones gerumo ir meiles................sekmes visiems-nesiriekite!

    Komentaras

    Tamsta, matyt ko tai gyvenime pačiam trūko - šuniuko ar moters,todėl negali adekvačiai palyginti šuniuko ir moters. Visą gyvenimą, kai grįžtu paryčiais, mylima, atseit, moteris miegamojo duris prieš nosį užtrenkia, o šuniukas iš laimės nenustoja šokinėjęs! Teisingas tavo sprendimas, nes Jonai, bus tų moterų.

    Komentaras

    Buvusiam augintiniui bent jau paminklą pastatė, o savo mylimą moterį ir verslo partnerę, su kuria pragyveno 12 metų ir sukūrė Menų inkubatorių, paleido į gatvę, kaip niekam nereikalingą šuniuką... Taip, meilė gyvūnams labai svarbu, bet kur ta atsakomybė už gyvą žmogų???

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.