O svar­biau­sia – bū­ki­te žmo­nė­mis, bent sy­kį

Pra­si­dės re­gu­lia­rios prieš­rin­ki­mi­nės lai­dy­nės žo­džiais tarp skir­tin­goms par­ti­joms at­sto­vau­jan­čių po­li­ti­kų, tarp jų pa­se­kė­jų. Gai­la, kad tai ne­bus kon­struk­ty­vios dis­ku­si­jos, nau­din­gi pa­šne­ke­siai, ku­rie gal­būt nu­ves­tų ge­res­nės vals­ty­bės link.

Vi­sa­da ma­niau ir ma­ny­siu, kad ieš­ko­ti kom­pro­mi­so dis­ku­tuo­jant yra pa­ti ge­riau­sia spren­di­mo for­ma, bet man gai­la, kad da­bar esan­čių po­li­ti­kų įsi­ti­ki­ni­mai to ne­liu­di­ja. Jie ma­no, kad po­zi­ci­jai tar­tis su opo­zi­ci­ja yra sil­pnu­mo po­žiū­ris.

Anaip­tol. Ką tik pa­si­bai­gė Sei­mo pa­va­sa­rio se­si­ja. Ver­ta pa­mi­nė­ti, kad per ry­ti­nį po­sė­dį pri­sie­kė nau­ja­sis, il­gai ieš­ko­tas ir ke­liems mė­ne­siams pa­teik­tas, eko­no­mi­kos ir ino­va­ci­jų mi­nist­ras Ri­man­tas Sin­ke­vi­čius. Iš tie­sų įdo­mu, kam ir ko­dėl jis bu­vo nau­din­gas. Ne­ma­nau, kad, lau­kus apie aš­tuo­nis mė­ne­sius ir li­kus trims mė­ne­siams iki rin­ki­mų, pa­skir­ti nau­ją tik­rai svar­bios sfe­ros mi­nist­rą yra tiks­lin­ga.

Bu­vo teik­ta ir ki­to as­mens kan­di­da­tū­ra, ta­čiau jis kaž­ko­dėl ne­ti­ko. Bet ti­ko as­muo, ku­ris bu­vo mi­ni­mas ne ge­ruo­ju var­du Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to ty­ri­me. Ne­įtar­ti­na? Man abe­jo­nių šiek tiek ky­la.

Įdo­mu, ką jau­čia par­la­men­ta­rai kiek­vie­nos se­si­jos pra­džio­je ir pa­bai­go­je gie­do­da­mi tau­tiš­ką gies­mę. Ar jie ga­li di­džiuo­tis tuo, ką nu­vei­kė? Kol kas bai­gė­si tik se­si­ja, ta­čiau tuoj baig­sis ir ka­den­ci­ja. La­bai no­rė­čiau, kad kiek­vie­nas iš jų pa­mąs­ty­tų, ar par­la­men­te vei­kė ir vei­kia tai, ką ir tu­rė­tų veik­ti. Ir ar iš­vis kaž­ką vei­kė.

Ap­skri­tai, ši Sei­mo ka­den­ci­ja bu­vo pir­mo­ji, ku­rią ste­bė­jau. Aiš­ku, ji dar ne­si­bai­gė, bet api­ben­drin­ti ją ga­li­ma. Daž­nas po­li­ti­kas, pa­te­kęs į 2016–2020 me­tų Sei­mo ka­den­ci­ją, ak­cen­ta­vo ver­ty­bes. Kur jos da­bar? Lais­vė, de­mo­kra­tija, Lie­tu­vos žmo­nių ge­ro­vė ir pa­na­šiai ta­po nu­val­kio­to­mis, prie­dan­gai nau­do­ja­mo­mis fra­zė­mis.

Daug kas pa­si­kei­tė nuo ka­den­ci­jos pra­džios, daug dar pa­ma­ty­si­me agi­ta­ci­niu prieš­rin­ki­mi­niu lai­ko­tar­piu. Kai kiek­vie­nas ka­bin­sis už ma­žiau­sio siū­le­lio ir ban­dys iš­peš­ti iš kiek­vie­no jū­sų bal­są, kai ma­ty­si­me, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis jie tai da­rys, ga­lė­si­me nu­spręs­ti, ko­kios kiek­vie­no po­li­ti­ko ver­ty­bės yra iš tik­rų­jų. Pa­ti­kė­ki­te, kas vy­ko šiuos ket­ve­rius me­tus, dar nė­ra te­at­ro pa­si­ro­dy­mas, jis tik pra­si­de­da.

Apie ka­ran­ti­ni­nę po­li­ti­ką. Pa­sau­lio už­si­da­ry­mo lai­ko­tar­piu ke­li spren­di­mai man at­ro­do juo­kin­gai. Tar­kim, vien­kar­ti­nė 120–200 eu­rų iš­mo­ka vai­kams. Vis­kas ge­rai, kad nuo šei­mos pa­dė­ties su­ma ski­ria­si. Bet, mie­lie­ji, pa­gal­vo­ki­te, ką ge­ro mums tai at­neš. Kas pa­si­keis nuo to, kad vie­ną vie­nin­te­lį kar­te­lį gau­si­me tuos eu­rus. Tai va­di­na­ma vals­ty­bės pa­gal­ba pi­lie­čiams? Man taip ne­at­ro­do.

Tas pats ir su smul­kiai­siais ūki­nin­kais. Ir­gi svars­ty­ta iš­mo­kė­ti vien­kar­ti­nes iš­mo­kas. Vėl­gi, pa­gal­ba to va­din­ti tie­siog ne­ga­liu. Ir su pen­si­nin­kais tas pats. Jūs to ne­lai­ko­te žmo­nių ver­ba­vi­mu prieš rin­ki­mus? Taip, daug klau­si­mų iš­kel­ta, į ku­riuos tik jūs pa­tys ga­li­te su­ras­ti at­sa­ky­mus. Jei trum­pai, tai la­bai pa­šai­piai at­ro­do to­kie spren­di­mai, ypač prieš rin­ki­mus.

Grįž­ki­me prie mi­nist­rų ir ža­dė­tos to­bu­los Sau­liaus Skver­ne­lio Vy­riau­sy­bės. La­bai džiau­giuo­si, kad pa­si­bai­gus Sei­mo ka­den­ci­jai šios ins­ti­tu­ci­jos na­riai bus iš­rink­ti nau­ji. Ne tik R.Sin­ke­vi­čiaus kan­di­da­tū­ra yra ne­pri­im­ti­na. Pui­kiai vi­si ži­no­me, ku­rie dar mi­nist­rai tie­siog ne­ga­li ei­ti šių pa­rei­gų. Vie­nin­te­lė mo­te­ris Vy­riau­sy­bės su­dė­ty­je tu­rė­jo bū­ti kaip iko­na. Bet ge­rai dir­ban­ti iko­na. O ką tu­ri­me? Tu­ri­me tuš­čia­vi­du­rę mo­ters sta­tu­lą.

Pri­si­min­ki­me gais­rą Aly­tu­je ir ko­kie jos spren­di­mai bu­vo pri­im­ti. Pra­šau, pa­so­din­ki­te ten nors kaž­kiek mąs­tan­čius žmo­nes, juk tai ne mo­kyk­los mo­ki­nių ta­ry­ba, o mi­nis­te­ri­ja.

To­liau po jos į tą pa­čią ne­pa­vy­ku­sių mi­nist­rų krū­ve­lę ga­liu nu­stum­ti ir tą mi­nist­rą, ku­rio na­mas ta­po įžy­mes­nis už pre­zi­den­to Gi­ta­no Nau­sė­dos. Net pa­ti vals­ty­bės gal­va lei­do su­pras­ti, kad jo su­si­sie­ki­mo mi­nist­ro pos­te tu­ri ne­lik­ti. Šiek tiek per vė­lai to­kios min­tys ap­lan­ko pre­zi­den­to gal­vą, rei­kė­jo jo net ne­pri­leis­ti prie šių pa­rei­gų.

Ir dar vie­nas, ku­rio į jo­kią krū­ve­lę dar ne­stum­čiau, bet tu­riu jam po­ka­ran­ti­ni­nį pri­mi­ni­mą, kad Sei­mo po­sė­džių sa­lė­je per ru­dens se­si­ją ne­už­si­rū­ky­tų.

At­ei­čiai ga­liu pa­da­lin­ti dau­giau pri­mi­ni­mų ar pa­ta­ri­mų ir Sei­mo na­riams. As­me­niš­kai ne­mi­nė­siu, kam tai ski­ria­ma, bet, ma­nau, jūs at­si­rink­si­te. Tai pir­ma, ne­pa­li­ki­te Sei­me DNR, ne­rė­ki­te ant opo­zi­ci­jos kiek­vie­ną mie­lą po­sė­dį dėl vi­sai ne­ži­nia ko. Įsi­skai­ty­ki­te į pa­teik­tus siū­ly­mus ir tik ta­da pul­ki­te jų pa­tei­kė­ją.

Dis­ku­tuo­ki­te rei­kia­mo­mis te­mo­mis. Pa­brė­žiu – dis­ku­tuo­ki­te, ne­rė­ki­te ir be­reikš­miš­kai ne­pul­ki­te. Pa­mirš­ki­te pa­ga­liau sa­vus in­te­re­sus ir įsi­klau­sy­ki­te, ką iš tik­rų­jų kal­ba tau­ta, ko jai trūks­ta. Ne­žiū­rė­ki­te, ko­kios po­li­ti­nės jė­gos ar par­ti­jos yra po­li­ti­kas, nag­ri­nė­ki­te, ką jis siū­lo, ir ver­tin­ki­te tą pa­siū­ly­mą ob­jek­ty­viai.

Prieš ra­šy­da­ma šį teks­tą ste­bė­jau pas­ku­ti­nį pa­va­sa­rio se­si­jos po­sė­dį. Ne­se­niai nu­skam­bė­jo Lie­tu­vos him­nas. Sei­mo sa­lė bu­vo pus­tuš­tė. Kaž­kas dar ban­dė dėl kaž­ko pas­ku­ti­nė­mis mi­nu­tė­mis gin­čy­tis ir kaž­ką įro­dy­ti. Na kaip vi­sa­da.

Bet vi­si ne­nu­sty­go vie­to­je. Ir lau­kia va­sa­ros, o ji dau­ge­liui iš jų bus sun­ki. Rei­kės ben­drau­ti su tau­ta, ko­mu­ni­kuo­ti, re­kla­muo­tis. Vėl ma­ty­si­me gat­vė­se pla­ka­tus, in­ter­ne­te už­ra­šus, kad tai po­li­ti­nė re­kla­ma, bus ap­mo­kė­ta iš tam tik­ros są­skai­tos, ar­ba po­li­ti­nė re­kla­ma, sklei­džia­ma ne­at­ly­gin­ti­nai.

Bet gal­būt tai pa­dės Jums vi­siems nu­spręs­ti tei­sin­gai. Ste­bė­ki­te, žiū­rė­ki­te, skai­ty­ki­te, klau­sy­ki­te, ta­da rin­ki­te. Kaip ne­se­niai per po­sė­dį iš­ta­rė Ri­man­tas Jo­nas Da­gys: „Jei­gu jau­čiam, kad ne­ge­rai, tai ne­ge­rai da­ryt ir ne­rei­kia.“ Mie­li rin­kė­jai, jei jau­čia­te, kad da­bar ne­ge­rai, iš­rin­ki­te ki­tus, kad bū­tų ge­rai.

Tu­riu pa­lin­kė­ji­mą ir kan­di­da­tuo­jan­tiems po­li­ti­kams. Sėk­mės už­bu­riant rin­kė­jus. Kuo to­liau, tuo sun­kiau tai da­ry­ti, žmo­nės tam­pa pa­sta­bes­ni ir pro­tin­ges­ni, ti­kiu, kad jie pa­ga­liau iš­rinks tuos, ku­rie to ver­ti, o ne tuos, ku­rie gra­žiau pa­kal­bė­jo ir dau­giau tuš­čių žo­džių pri­pū­tė į akis. Bū­ki­te są­mo­nin­gi, ro­dy­ki­te sa­vo tik­ruo­sius vei­dus, o svar­biau­sia – bū­ki­te žmo­nė­mis, bent sy­kį.