Nuo Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­los iki įvaiz­džio di­zai­no... (0)

Liepa Svirskaitė
Kot­ry­na Ka­šė­tai­tė
Kot­ry­na Ka­šė­tai­tė: „Di­zai­no stu­den­tai dirbs ten, kur dau­giau­sia pa­ty­čių, ap­kal­bų.“
Su Kauno kolegijos studente Kot­ry­na Ka­šė­tai­te pa­si­ma­tė­me gim­ta­ja­me mies­te Aly­tu­je. Su­si­ti­ko­me pa­si­vaikš­čio­ti, ta­čiau ne­ti­kė­tai už­klu­pus lie­tui pa­si­slė­pė­me po Aly­taus dai­lės mo­kyk­los sto­ge­liu. Ten ir pra­dė­jo­me po­kal­bį.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te stu­di­juo­ti įvaiz­džio di­zai­ną?

– Il­gai svars­čiau, ką pa­si­rink­ti. Lai­kui bė­gant lei­dau pa­čiai sau sa­ve ge­riau pa­žin­ti. Su­pra­tau, kad man pa­tin­ka žiū­rė­ti į žmo­nes: kaip jie ren­gia­si, kaip at­ro­do. Man la­bai pa­tin­ka keis­ti jų iš­vaiz­dą. To­dėl nu­spren­džiau stu­di­juo­ti da­ly­ką, ku­ris pa­dė­tų man pa­keis­ti žmo­gaus iš­vaiz­dą pa­gal jo no­rus.

– O kas ap­skri­tai yra įvaiz­džio di­zai­nas?

– Sa­vais žo­džiais sa­ky­čiau taip – di­zai­no pro­gra­ma, ska­ti­nan­ti stu­den­tą mo­ky­tis ki­to žmo­gaus iš­ori­nio pa­kei­ti­mo me­no. Pa­vyz­džiui, kaip su­teik­ti klien­tui jo trokš­ta­mų sa­vy­bių per dra­bu­žį. Kaip pa­ro­dy­ti vi­suo­me­nei ge­riau­sią klien­to ver­si­ją per iš­ori­nius po­ky­čius.

– Ko­dėl ne­si­rin­ko­te ma­dos di­zai­no ar gra­fi­kos di­zai­no?

– Daug gal­vo­jau apie ma­dos di­zai­ną. Ta­čiau iš­si­gan­dau pa­ties kū­ry­bi­nio pro­ce­so me­tu už­klum­pan­čių me­ni­nių pau­zių. Ro­dos, vi­suo­met yra idė­jų ką kur­ti, kaip kur­ti, bet kū­ry­bi­niai trik­džiai ne­iš­ven­gia­mi. Bi­jo­jau tų be­vil­tiš­kų die­nų, kai ne­be­bū­čiau ži­no­ju­si, ką pa­siū­ly­ti pa­sau­liui.

– Ma­no­te, kad įvaiz­džio di­zai­no pro­gra­mo­je ne­bus me­ni­nių pau­zių?

– Ne. Jau­čiu, kad tai tik­rai man skir­ta pro­fe­si­ja. Įvaiz­džio di­zai­nas ža­vus tuo, kad ga­li­ma dirb­ti su klien­tu. Kiek­vie­nas klien­tas tu­ri skir­tin­gų po­rei­kių, idė­jų, pa­gei­da­vi­mų. Iš klien­to se­miuo­si idė­jų, kaip pa­keis­ti jo iš­vaiz­dą jam pa­lan­kia kryp­ti­mi.

– Gir­dė­jau, kad svars­tė­te taip pat ir apie Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lą. Ko­dėl ne­sto­jo­te ten?

– No­rė­jau įro­dy­ti tiek vi­suo­me­nei, tiek sa­vo šei­mai, tiek sau, kad pa­bai­gus įvaiz­džio di­zai­no pro­gra­mą taip pat ga­li­ma pra­gy­ven­ti. No­rė­jau pa­ro­dy­ti, kad įvaiz­džio di­zai­nas svar­bus vi­suo­me­nei. Dar vie­na iš prie­žas­čių bu­vo ta, kad man, kaip as­me­ny­bei, kas­met vis kei­čian­tis, ėmiau sto­ko­ti sa­vy­bių, rei­ka­lin­gų sto­ti į Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lą.

– Kaip ži­nią, kad sto­si­te į įvaiz­džio di­zai­no pro­gra­mą, pri­ėmė jū­sų tė­vai?

– Iš pra­džių tė­vams už­si­mi­niau, kad no­riu stu­di­juo­ti me­nus. Jie ne­su­ti­ko. Bu­vo ne­pa­ten­kin­ti, ne­no­rė­jo gir­dė­ti ir klau­sy­tis ma­nęs, vis ska­ti­no sto­ti į Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lą. Na, ar­ba bet kur, tik ne į me­nus... Ma­tyt, su­vei­kė ste­re­o­ti­pi­nis mąs­ty­mas, kad iš me­nų ne­pra­gy­ven­si. Bet vė­liau, tur­būt ta­da, kai su­pra­to, kad ne­iš­eis per­kal­bė­ti, su­si­tai­kė su šia min­ti­mi. Pra­dė­jo ska­tin­ti ma­ne stu­di­juo­ti tai, ką no­riu.

– Kot­ry­na, ar jau­čia­tės me­niš­ka sie­la?

– Kaip ka­da. Ly­gi­nant su vi­du­ti­niu žmo­gu­mi, jau­čiuo­si ki­to­kia. Ma­tau, kad iš­si­ski­riu iš ki­tų, tu­riu ki­to­kių idė­jų, gal­būt gal­vo­ju ki­taip.

– Ar su­si­dū­rė­te su si­tu­a­ci­jo­mis, kai jū­sų po­žiū­ris ne­su­ta­po su ki­tų?

– Ga­liu pa­teik­ti vi­sai ne­se­ną pa­vyz­dį. Ko­vo aš­tun­tą­ją įkė­liau į ins­tag­ra­mą nuo­trau­ką, ku­rio­je bu­vau in­ty­mio­je vie­to­je už­si­dė­ju­si gė­lių puokš­tę. Dau­gu­ma žmo­nių sa­kė: vul­ga­ru, ne­su­pran­ta­ma. O aš sa­vo nuo­trau­ka no­rė­jau pa­ro­dy­ti vi­suo­me­nei, kas yra mo­te­ris, ką ji su­tei­kia pa­sau­liui, jos stip­ry­bę ir gro­žį.

– Daug in­ves­tuo­ja­te į sa­vo ins­tag­ra­mo pro­fi­lio kū­ri­mą?

– Taip. Šiuo me­tu tik­rai la­bai sten­giuo­si, nes so­cia­li­niai tin­klai tu­ri vis di­des­nę įta­ką mū­sų vi­suo­me­nė­je. Įvaiz­džio di­zai­no stu­den­tai be so­cia­li­nių tin­klų sun­kiai vers­tų­si gy­ve­ni­me.

– O kaip jū­sų dar­bas vyks­ta ins­tag­ra­mo plat­for­mo­je? Kaip iš­si­ren­ka­te ko­kį pos­tą ar sto­ry įkel­ti?

– Iš tik­rų­jų tai la­bai įvai­riai. Min­tys ir te­mos ky­la sa­vai­me. Kar­tais tie­siog sė­džiu na­muo­se, skai­tau, žiū­riu se­ria­lą ir ky­la idė­ja. Tuo­met pa­klau­siu sa­vęs, ar ji tik­tų ma­no ins­tag­ra­mo pro­fi­liui sa­vo spal­vo­mis, kom­po­zi­ci­ja. Jei­gu taip – re­a­li­zuo­ju.

– Nuo ta­da, kai pra­dė­jo­te skir­ti dau­giau dė­me­sio ins­tag­ra­mui, ar pa­ste­bė­jo­te se­kė­jų skai­čiaus po­ky­tį?

– Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad se­kė­jų skai­čius tik au­go. Taip pat jis ir kri­to. Bu­vo žmo­nių, ku­rie ma­ne un­fol­lo­wi­no. Ta­čiau tai na­tū­ra­lu, nes ne vi­siems įdo­mi me­no sri­tis ir ma­no dar­bai. Bet vė­liau at­si­ra­do ir nau­jų se­kė­jų, ku­riems įdo­mu tai, ką aš da­rau.

– Kiek maž­daug lai­ko už­trun­ka­te, kol ko­re­guo­ja­te vie­ną nuo­trau­ką?

– Ben­dras ko­re­ga­vi­mas, t. y. ir prie­ra­šas prie nuo­trau­kos, už­trun­ka ir va­lan­dą. Ta­čiau taip nu­tin­ka, nes kol kas dar sto­ko­ju įgū­džių nau­do­tis „Pho­tos­hop“ pro­gra­ma. Tai už­trun­ka.

– Jau­čia­te kon­ku­ren­ci­ją ins­tag­ra­me?

– Ne­me­luo­siu, jau­čiu. Esu toks žmo­gus, ku­ris in­tui­ty­viai jau­čia kon­ku­ren­ci­ją. Ma­tau, kas su ma­ni­mi var­žo­si.

– Kaip tvar­ko­tės su kon­ku­ren­ci­ja?

– Pras­tai. Man tik­rai la­bai sun­ku su­si­tvar­ky­ti. Pa­vyz­džiui, se­kiau ins­tag­ra­me vie­ną mer­gi­ną. Žiū­rė­da­vau jos pro­fi­lį net po tris ke­tu­ris kar­tus per die­ną. Ju­tau kon­ku­ren­ci­ją. Ju­tau įtam­pą. Nu­spren­džiau, kad rei­kia su tuo su­si­tvar­ky­ti. Už­mu­te‘inau jos pro­fi­lį, nu­sto­jau ją ma­ty­ti. Po ku­rio lai­ko pa­ste­bė­jau, kad gy­ve­nu ra­miau, ne­bė­ra to karšt­li­giš­ko po­rei­kio nuo­la­tos tik­rin­ti, ar kon­ku­ren­tė ne­įkė­lė kaž­ko nau­jo. Ta­čiau, iš tie­sų, vis dar ieš­kau bū­dų, kaip su­si­do­ro­ti su var­žy­tu­vė­mis.

– Ar įvaiz­džio di­zai­no spe­cia­ly­bė­je yra la­bai svar­bu iš­mok­ti val­dy­ti stre­są?

– Tik­rai taip. Ne vel­tui šio­se stu­di­jo­se yra la­bai svar­bus psi­cho­lo­gi­jos kur­sas (ver­ti­na­mas še­šiais kre­di­tais).

– Ša­li­na­te pik­tus ko­men­ta­rus?

– Ša­li­nu.

– Ma­ne su­do­mi­no vie­nas jū­sų pos­tų ins­tag­ra­me, kur vie­toj pa­lai­di­nės įsi­dė­jo­te daug če­kių. Kaip gi­mė ši idė­ja? Ji at­ro­do uni­ka­li, įdo­mi.

– Ačiū už kom­pli­men­tus. Iš pra­džių to­kią pa­lai­di­nę gal­vo­jau kur­ti iš laik­raš­čių. De­ja, laik­raš­čių ne­tu­rė­jau. Ta­čiau idė­ja su­kur­ti kaž­ką nau­jo, iš­li­ko. Po ran­ka ne­ti­kė­tai pa­si­tai­kė pir­ki­nių če­kis. Pi­ni­gi­nė­je jų tu­rė­jau be­ga­lę. Tuo­met su­lip­džiau ant bal­to la­po če­kius. Taip ir gi­mė įdo­mio­ji pa­lai­di­nė.

– Pla­nuo­ja­te su­kur­ti kaž­ką pa­na­šaus? Pa­tik­tu­kų mi­nė­tas pos­tas su­rin­ko tik­rai ne­ma­žai.

– Li­ke‘ai tik­rai ma­ne nu­ste­bi­no. Ne­ma­niau, kad jų su­rink­siu tiek daug. Tai pa­ska­ti­no ma­ne kur­ti dau­giau pa­na­šaus tu­ri­nio. Tu­riu ne­ma­žai idė­jų at­ei­čiai, tik­rai pa­ma­ty­si­te jas ma­no ins­tag­ra­me.

– Kas jū­sų įkvė­pė­jai?

– Yra lie­tu­vė mer­gi­na, ku­ri ma­ne ska­ti­na ei­ti pir­myn, kal­bant apie spal­vas. Jos ins­tag­ra­mo pa­va­di­ni­mas „kat­ri­fab“. Man ji la­bai pa­tin­ka dėl jos ke­lia­mo tu­ri­nio. Ji ma­ne įkve­pia kel­ti įvai­res­nes nuo­trau­kas. Taip pat yra ir daug ki­tų žmo­nių, ku­rie nė­ra su­si­ję su įvaiz­džio di­zai­nu. Pa­vyz­džiui, ma­no ma­ma, ku­ri vi­suo­met ju­da pir­myn ir ska­ti­na ma­ne ju­dė­ti.

– Ko­kia jū­sų sva­jo­nė pa­bai­gus stu­di­jas?

– Sva­jo­nės daž­nai kei­čia­si. Kar­tais no­riu bū­ti žur­na­lo da­li­mi, kar­tais tu­rė­ti sa­vo ver­slą, dirb­ti su žmo­nė­mis. Šiuo me­tu no­rė­čiau dirb­ti su po­li­ti­kų įvaiz­džiu.

– Ko­dėl bū­tent po­li­ti­kai?

– Po­li­ti­kui bū­ti­nas ge­ras įvaiz­dis. Man įdo­mu, kaip sek­tų­si už­mas­kuo­ti tam tik­ras jų sa­vy­bes ir pa­brėž­ti ki­tas.

– Ar no­rė­tu­mė­te iš­gar­sė­ti? Ir ko­dėl?

– Kas ne­no­rė­tų (juo­kia­si)... Pa­grin­di­nė prie­žas­tis, ko­dėl iš­gar­sė­ti man pa­tik­tų, yra ta, kad gy­ven­čiau pa­to­gų gy­ve­ni­mą, ne­jus­čiau pi­ni­gų sty­giaus. Ki­ta ver­tus, mėgs­tu sa­vo pri­va­tų gy­ve­ni­mą, to­dėl ne­no­rė­čiau, kad ma­ne, ei­nan­čią gat­ve, kaž­kas fo­to­gra­fuo­tų.

– Džiau­gia­tės, kad įsto­jo­te į įvaiz­džio di­zai­ną?

– Šiuo me­tu stu­di­jų pro­gra­ma man la­bai pa­tin­ka. Ji per pus­me­tį man da­vė daug ži­nių ir pa­ta­ri­mų, kaip tu­rė­čiau pa­si­elg­ti vie­nu ar ki­tu at­ve­ju. Džiau­giuo­si, kad pa­grin­di­nė ma­no dės­ty­to­ja yra Vio­le­ta Dob­ro­vols­kie­nė. Esu pa­ten­kin­ta, jog gy­ve­ni­mas su­dės­tė taip, kad stu­di­juo­ju tai, kas man la­bai pa­tin­ka.

– Lin­kė­tu­mė­te jau­niems žmo­nėms sto­ti į įvaiz­džio di­zai­ną? Ži­no­ma, ne­kal­bant apie kon­ku­ren­ci­ją.

– (Pa­si­juo­ku­si su­rim­tė­ja). Ne­ži­nau. Jei­gu žmo­gus yra lin­kęs do­mė­tis ma­do­mis, ren­gia­si sti­lin­gai ir yra su­in­te­re­suo­tas pa­keis­ti ki­to žmo­gaus iš­vaiz­dą – ta­da taip. Tik­rai re­ko­men­duo­čiau. Bet ne­re­ko­men­duo­čiau tiems, ku­rie bi­jo vie­šu­mo, ne­no­ri iš­lįs­ti iš sa­vo kom­for­to zo­nos. Bū­kim bied­ni, bet tei­sin­gi – di­zai­no stu­den­tai dirbs ten, kur dau­giau­sia pa­ty­čių, ap­kal­bų.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.