Nuo Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­los iki įvaiz­džio di­zai­no...

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te stu­di­juo­ti įvaiz­džio di­zai­ną?

– Il­gai svars­čiau, ką pa­si­rink­ti. Lai­kui bė­gant lei­dau pa­čiai sau sa­ve ge­riau pa­žin­ti. Su­pra­tau, kad man pa­tin­ka žiū­rė­ti į žmo­nes: kaip jie ren­gia­si, kaip at­ro­do. Man la­bai pa­tin­ka keis­ti jų iš­vaiz­dą. To­dėl nu­spren­džiau stu­di­juo­ti da­ly­ką, ku­ris pa­dė­tų man pa­keis­ti žmo­gaus iš­vaiz­dą pa­gal jo no­rus.

– O kas ap­skri­tai yra įvaiz­džio di­zai­nas?

– Sa­vais žo­džiais sa­ky­čiau taip – di­zai­no pro­gra­ma, ska­ti­nan­ti stu­den­tą mo­ky­tis ki­to žmo­gaus iš­ori­nio pa­kei­ti­mo me­no. Pa­vyz­džiui, kaip su­teik­ti klien­tui jo trokš­ta­mų sa­vy­bių per dra­bu­žį. Kaip pa­ro­dy­ti vi­suo­me­nei ge­riau­sią klien­to ver­si­ją per iš­ori­nius po­ky­čius.

– Ko­dėl ne­si­rin­ko­te ma­dos di­zai­no ar gra­fi­kos di­zai­no?

– Daug gal­vo­jau apie ma­dos di­zai­ną. Ta­čiau iš­si­gan­dau pa­ties kū­ry­bi­nio pro­ce­so me­tu už­klum­pan­čių me­ni­nių pau­zių. Ro­dos, vi­suo­met yra idė­jų ką kur­ti, kaip kur­ti, bet kū­ry­bi­niai trik­džiai ne­iš­ven­gia­mi. Bi­jo­jau tų be­vil­tiš­kų die­nų, kai ne­be­bū­čiau ži­no­ju­si, ką pa­siū­ly­ti pa­sau­liui.

– Ma­no­te, kad įvaiz­džio di­zai­no pro­gra­mo­je ne­bus me­ni­nių pau­zių?

– Ne. Jau­čiu, kad tai tik­rai man skir­ta pro­fe­si­ja. Įvaiz­džio di­zai­nas ža­vus tuo, kad ga­li­ma dirb­ti su klien­tu. Kiek­vie­nas klien­tas tu­ri skir­tin­gų po­rei­kių, idė­jų, pa­gei­da­vi­mų. Iš klien­to se­miuo­si idė­jų, kaip pa­keis­ti jo iš­vaiz­dą jam pa­lan­kia kryp­ti­mi.

– Gir­dė­jau, kad svars­tė­te taip pat ir apie Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lą. Ko­dėl ne­sto­jo­te ten?

– No­rė­jau įro­dy­ti tiek vi­suo­me­nei, tiek sa­vo šei­mai, tiek sau, kad pa­bai­gus įvaiz­džio di­zai­no pro­gra­mą taip pat ga­li­ma pra­gy­ven­ti. No­rė­jau pa­ro­dy­ti, kad įvaiz­džio di­zai­nas svar­bus vi­suo­me­nei. Dar vie­na iš prie­žas­čių bu­vo ta, kad man, kaip as­me­ny­bei, kas­met vis kei­čian­tis, ėmiau sto­ko­ti sa­vy­bių, rei­ka­lin­gų sto­ti į Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lą.

– Kaip ži­nią, kad sto­si­te į įvaiz­džio di­zai­no pro­gra­mą, pri­ėmė jū­sų tė­vai?

– Iš pra­džių tė­vams už­si­mi­niau, kad no­riu stu­di­juo­ti me­nus. Jie ne­su­ti­ko. Bu­vo ne­pa­ten­kin­ti, ne­no­rė­jo gir­dė­ti ir klau­sy­tis ma­nęs, vis ska­ti­no sto­ti į Lie­tu­vos po­li­ci­jos mo­kyk­lą. Na, ar­ba bet kur, tik ne į me­nus... Ma­tyt, su­vei­kė ste­re­o­ti­pi­nis mąs­ty­mas, kad iš me­nų ne­pra­gy­ven­si. Bet vė­liau, tur­būt ta­da, kai su­pra­to, kad ne­iš­eis per­kal­bė­ti, su­si­tai­kė su šia min­ti­mi. Pra­dė­jo ska­tin­ti ma­ne stu­di­juo­ti tai, ką no­riu.

– Kot­ry­na, ar jau­čia­tės me­niš­ka sie­la?

– Kaip ka­da. Ly­gi­nant su vi­du­ti­niu žmo­gu­mi, jau­čiuo­si ki­to­kia. Ma­tau, kad iš­si­ski­riu iš ki­tų, tu­riu ki­to­kių idė­jų, gal­būt gal­vo­ju ki­taip.

– Ar su­si­dū­rė­te su si­tu­a­ci­jo­mis, kai jū­sų po­žiū­ris ne­su­ta­po su ki­tų?

– Ga­liu pa­teik­ti vi­sai ne­se­ną pa­vyz­dį. Ko­vo aš­tun­tą­ją įkė­liau į ins­tag­ra­mą nuo­trau­ką, ku­rio­je bu­vau in­ty­mio­je vie­to­je už­si­dė­ju­si gė­lių puokš­tę. Dau­gu­ma žmo­nių sa­kė: vul­ga­ru, ne­su­pran­ta­ma. O aš sa­vo nuo­trau­ka no­rė­jau pa­ro­dy­ti vi­suo­me­nei, kas yra mo­te­ris, ką ji su­tei­kia pa­sau­liui, jos stip­ry­bę ir gro­žį.

– Daug in­ves­tuo­ja­te į sa­vo ins­tag­ra­mo pro­fi­lio kū­ri­mą?

– Taip. Šiuo me­tu tik­rai la­bai sten­giuo­si, nes so­cia­li­niai tin­klai tu­ri vis di­des­nę įta­ką mū­sų vi­suo­me­nė­je. Įvaiz­džio di­zai­no stu­den­tai be so­cia­li­nių tin­klų sun­kiai vers­tų­si gy­ve­ni­me.

– O kaip jū­sų dar­bas vyks­ta ins­tag­ra­mo plat­for­mo­je? Kaip iš­si­ren­ka­te ko­kį pos­tą ar sto­ry įkel­ti?

– Iš tik­rų­jų tai la­bai įvai­riai. Min­tys ir te­mos ky­la sa­vai­me. Kar­tais tie­siog sė­džiu na­muo­se, skai­tau, žiū­riu se­ria­lą ir ky­la idė­ja. Tuo­met pa­klau­siu sa­vęs, ar ji tik­tų ma­no ins­tag­ra­mo pro­fi­liui sa­vo spal­vo­mis, kom­po­zi­ci­ja. Jei­gu taip – re­a­li­zuo­ju.

– Nuo ta­da, kai pra­dė­jo­te skir­ti dau­giau dė­me­sio ins­tag­ra­mui, ar pa­ste­bė­jo­te se­kė­jų skai­čiaus po­ky­tį?

– Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti, kad se­kė­jų skai­čius tik au­go. Taip pat jis ir kri­to. Bu­vo žmo­nių, ku­rie ma­ne un­fol­lo­wi­no. Ta­čiau tai na­tū­ra­lu, nes ne vi­siems įdo­mi me­no sri­tis ir ma­no dar­bai. Bet vė­liau at­si­ra­do ir nau­jų se­kė­jų, ku­riems įdo­mu tai, ką aš da­rau.

– Kiek maž­daug lai­ko už­trun­ka­te, kol ko­re­guo­ja­te vie­ną nuo­trau­ką?

– Ben­dras ko­re­ga­vi­mas, t. y. ir prie­ra­šas prie nuo­trau­kos, už­trun­ka ir va­lan­dą. Ta­čiau taip nu­tin­ka, nes kol kas dar sto­ko­ju įgū­džių nau­do­tis „Pho­tos­hop“ pro­gra­ma. Tai už­trun­ka.

– Jau­čia­te kon­ku­ren­ci­ją ins­tag­ra­me?

– Ne­me­luo­siu, jau­čiu. Esu toks žmo­gus, ku­ris in­tui­ty­viai jau­čia kon­ku­ren­ci­ją. Ma­tau, kas su ma­ni­mi var­žo­si.

– Kaip tvar­ko­tės su kon­ku­ren­ci­ja?

– Pras­tai. Man tik­rai la­bai sun­ku su­si­tvar­ky­ti. Pa­vyz­džiui, se­kiau ins­tag­ra­me vie­ną mer­gi­ną. Žiū­rė­da­vau jos pro­fi­lį net po tris ke­tu­ris kar­tus per die­ną. Ju­tau kon­ku­ren­ci­ją. Ju­tau įtam­pą. Nu­spren­džiau, kad rei­kia su tuo su­si­tvar­ky­ti. Už­mu­te‘inau jos pro­fi­lį, nu­sto­jau ją ma­ty­ti. Po ku­rio lai­ko pa­ste­bė­jau, kad gy­ve­nu ra­miau, ne­bė­ra to karšt­li­giš­ko po­rei­kio nuo­la­tos tik­rin­ti, ar kon­ku­ren­tė ne­įkė­lė kaž­ko nau­jo. Ta­čiau, iš tie­sų, vis dar ieš­kau bū­dų, kaip su­si­do­ro­ti su var­žy­tu­vė­mis.

– Ar įvaiz­džio di­zai­no spe­cia­ly­bė­je yra la­bai svar­bu iš­mok­ti val­dy­ti stre­są?

– Tik­rai taip. Ne vel­tui šio­se stu­di­jo­se yra la­bai svar­bus psi­cho­lo­gi­jos kur­sas (ver­ti­na­mas še­šiais kre­di­tais).

– Ša­li­na­te pik­tus ko­men­ta­rus?

– Ša­li­nu.

– Ma­ne su­do­mi­no vie­nas jū­sų pos­tų ins­tag­ra­me, kur vie­toj pa­lai­di­nės įsi­dė­jo­te daug če­kių. Kaip gi­mė ši idė­ja? Ji at­ro­do uni­ka­li, įdo­mi.

– Ačiū už kom­pli­men­tus. Iš pra­džių to­kią pa­lai­di­nę gal­vo­jau kur­ti iš laik­raš­čių. De­ja, laik­raš­čių ne­tu­rė­jau. Ta­čiau idė­ja su­kur­ti kaž­ką nau­jo, iš­li­ko. Po ran­ka ne­ti­kė­tai pa­si­tai­kė pir­ki­nių če­kis. Pi­ni­gi­nė­je jų tu­rė­jau be­ga­lę. Tuo­met su­lip­džiau ant bal­to la­po če­kius. Taip ir gi­mė įdo­mio­ji pa­lai­di­nė.

– Pla­nuo­ja­te su­kur­ti kaž­ką pa­na­šaus? Pa­tik­tu­kų mi­nė­tas pos­tas su­rin­ko tik­rai ne­ma­žai.

– Li­ke‘ai tik­rai ma­ne nu­ste­bi­no. Ne­ma­niau, kad jų su­rink­siu tiek daug. Tai pa­ska­ti­no ma­ne kur­ti dau­giau pa­na­šaus tu­ri­nio. Tu­riu ne­ma­žai idė­jų at­ei­čiai, tik­rai pa­ma­ty­si­te jas ma­no ins­tag­ra­me.

– Kas jū­sų įkvė­pė­jai?

– Yra lie­tu­vė mer­gi­na, ku­ri ma­ne ska­ti­na ei­ti pir­myn, kal­bant apie spal­vas. Jos ins­tag­ra­mo pa­va­di­ni­mas „kat­ri­fab“. Man ji la­bai pa­tin­ka dėl jos ke­lia­mo tu­ri­nio. Ji ma­ne įkve­pia kel­ti įvai­res­nes nuo­trau­kas. Taip pat yra ir daug ki­tų žmo­nių, ku­rie nė­ra su­si­ję su įvaiz­džio di­zai­nu. Pa­vyz­džiui, ma­no ma­ma, ku­ri vi­suo­met ju­da pir­myn ir ska­ti­na ma­ne ju­dė­ti.

– Ko­kia jū­sų sva­jo­nė pa­bai­gus stu­di­jas?

– Sva­jo­nės daž­nai kei­čia­si. Kar­tais no­riu bū­ti žur­na­lo da­li­mi, kar­tais tu­rė­ti sa­vo ver­slą, dirb­ti su žmo­nė­mis. Šiuo me­tu no­rė­čiau dirb­ti su po­li­ti­kų įvaiz­džiu.

– Ko­dėl bū­tent po­li­ti­kai?

– Po­li­ti­kui bū­ti­nas ge­ras įvaiz­dis. Man įdo­mu, kaip sek­tų­si už­mas­kuo­ti tam tik­ras jų sa­vy­bes ir pa­brėž­ti ki­tas.

– Ar no­rė­tu­mė­te iš­gar­sė­ti? Ir ko­dėl?

– Kas ne­no­rė­tų (juo­kia­si)... Pa­grin­di­nė prie­žas­tis, ko­dėl iš­gar­sė­ti man pa­tik­tų, yra ta, kad gy­ven­čiau pa­to­gų gy­ve­ni­mą, ne­jus­čiau pi­ni­gų sty­giaus. Ki­ta ver­tus, mėgs­tu sa­vo pri­va­tų gy­ve­ni­mą, to­dėl ne­no­rė­čiau, kad ma­ne, ei­nan­čią gat­ve, kaž­kas fo­to­gra­fuo­tų.

– Džiau­gia­tės, kad įsto­jo­te į įvaiz­džio di­zai­ną?

– Šiuo me­tu stu­di­jų pro­gra­ma man la­bai pa­tin­ka. Ji per pus­me­tį man da­vė daug ži­nių ir pa­ta­ri­mų, kaip tu­rė­čiau pa­si­elg­ti vie­nu ar ki­tu at­ve­ju. Džiau­giuo­si, kad pa­grin­di­nė ma­no dės­ty­to­ja yra Vio­le­ta Dob­ro­vols­kie­nė. Esu pa­ten­kin­ta, jog gy­ve­ni­mas su­dės­tė taip, kad stu­di­juo­ju tai, kas man la­bai pa­tin­ka.

– Lin­kė­tu­mė­te jau­niems žmo­nėms sto­ti į įvaiz­džio di­zai­ną? Ži­no­ma, ne­kal­bant apie kon­ku­ren­ci­ją.

– (Pa­si­juo­ku­si su­rim­tė­ja). Ne­ži­nau. Jei­gu žmo­gus yra lin­kęs do­mė­tis ma­do­mis, ren­gia­si sti­lin­gai ir yra su­in­te­re­suo­tas pa­keis­ti ki­to žmo­gaus iš­vaiz­dą – ta­da taip. Tik­rai re­ko­men­duo­čiau. Bet ne­re­ko­men­duo­čiau tiems, ku­rie bi­jo vie­šu­mo, ne­no­ri iš­lįs­ti iš sa­vo kom­for­to zo­nos. Bū­kim bied­ni, bet tei­sin­gi – di­zai­no stu­den­tai dirbs ten, kur dau­giau­sia pa­ty­čių, ap­kal­bų.