Ni­jo­lė ir Sta­sys Mi­ka­lo­niai: „Mes vi­sa­da ver­ti­no­me šei­mą kaip ver­ty­bę ir sten­gė­mės tai per­duo­ti sa­vo vai­kams”

Nijolė ir Stasys Mikaloniai jau 38-erius metus kartu. Asmeninės nuotr.
Nijolė ir Stasys Mikaloniai jau 38-erius metus kartu. Asmeninės nuotr.
Ge­gu­žės 15-ąją mi­nė­si­me Tarp­tau­ti­nę šei­mos die­ną. Tarp dvie­jų šven­čių – Mo­ti­nos ir Tė­vo die­nų – įsi­sprau­du­si Šei­mos die­na šie­met dėl už­si­tę­su­sio ka­ran­ti­no ne­pa­bers tiek gra­žių ini­cia­ty­vų, bet fan­ta­zi­ja ne­tu­ri ri­bų, įdo­miai šią die­ną ga­li­ma pra­leis­ti ir be il­ges­nių iš­vy­kų iš na­mų. „Žmo­gus gy­ve­na tik­rą gy­ve­ni­mą, jei lai­min­gas ki­tų lai­me“, – yra pa­sa­kęs vo­kie­čių li­te­ra­tū­ros kla­si­kas Jo­han­nas Wolf­gan­gas Go­et­he‘ė. Tai la­bai tin­ka ak­ty­vių aly­tiš­kių Ni­jo­lės ir Sta­sio Mi­ka­lo­nių šei­mai, ku­ri skai­čiuo­ja jau 38-erius ben­dro gy­ve­ni­mo me­tus ir kaip jau­nys­tė­je džiau­gia­si kiek­vie­na kar­tu pra­leis­ta die­na. Su­tuok­ti­nius kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Įvai­rių šei­mų bū­na, tur­būt įvai­rių ir rei­kia. Jū­sų šei­ma – kū­ry­bin­gų ir veik­lių žmo­nių, da­bar jau vi­sas bū­rys. Pa­ber­ki­te šiek tiek ži­nių apie sa­ve ir kiek­vie­ną jų.

– Mū­sų šei­mo­je bu­vo vie­nas la­bai lai­min­gas ir lem­tin­gas eta­pas: ga­vo­me bu­tą, so­dą, gi­mė sū­nus Ir­man­tas, iš­si­mo­kė­jo­me vi­sas įmo­kas, o ta­da nu­ver­tė­jo pi­ni­gai. Tas nu­ver­tė­ji­mas mū­sų ne­pa­lie­tė. Ir vi­sas gy­ve­ni­mas ėjo kaž­kaip sa­vai­me, leng­vai.

Da­bar duk­ra Ine­ta, su­kū­ru­si sa­vo šei­mą, tu­ri sa­vo so­dy­bą, ku­rio­je tę­sia ma­mos tra­di­ci­jas rū­pin­tis gė­lė­mis ir so­du bei už­si­i­ma įvai­riais rank­dar­biais.

Rank­dar­bių klu­bo „Krai­tė“ lan­ky­mas, ga­li­ma sa­ky­ti, nuo vai­kys­tės kar­tu su ma­ni­mi, ne­nu­ė­jo vel­tui. Ji su vy­ru Ge­di­mi­nu au­gi­na dvi duk­re­les – Ju­li­ją ir Emi­li­ją – jos taip pat mėgs­ta tal­kin­ti ma­mai įvai­riuo­se dar­buo­se.

Sū­nus Ir­man­tas kaip pra­dė­jo gro­ti nuo 6-erių me­tų, taip gro­ja li­gi šiol. Bai­gė Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to mu­zi­ki­nio me­no ma­gist­ro stu­di­jas ir šian­dien mo­ko mu­zi­kuo­ti bir­by­ne jau­ną­ją kar­tą Klai­pė­do­je ir Pa­lan­go­je. Su žmo­na Mo­ni­ka au­gi­na duk­re­lę Ade­lę. Da­bar­ti­niu me­tu vi­si džiau­gia­si bu­vi­mu kar­tu.

Mes vi­sa­da ver­ti­no­me šei­mą kaip ver­ty­bę ir sten­gė­mės tai per­duo­ti sa­vo vai­kams. Ti­ki­mės, kad jie tas ver­ty­bes iš­sau­gos.

– Ko­kių spal­vų bu­vo Jū­sų pa­čių vai­kys­tė ir jau­nys­tė?

– Mū­sų pa­čių vai­kys­tė bu­vo be dar­že­lių, mu­mis rū­pi­no­si tė­vai ir se­ne­liai, kaip ir vi­sų to me­to vai­kų, bet mums nie­ko ne­trū­ko, svar­biau­sia – ne­trū­ko tė­vų mei­lės ir ši­lu­mos.

– Ko rei­kia la­biau­siai, kad šei­mo­je gra­žiai vi­si su­gy­ven­tų? Koks tas lai­mės su­pra­ti­mas pa­gal Mi­ka­lo­nius? Kaip Jums at­ro­do, ko iš Jū­sų šei­mos ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti?

– La­biau­siai rei­kia pa­sto­vių san­ty­kių, ku­rie su­bu­ria, su­jun­gia šei­mą. Kuo dau­giau lai­ko pra­lei­di su vai­kais, tuo glau­des­nis ry­šys tarp tė­vų ir vai­kų. Ta­da no­ri­si ben­drau­ti, tar­tis dėl vi­sų pro­ble­mų, da­ly­tis pa­tir­ti­mi, džiaug­tis pa­sie­ki­mais.

– Ne­žiū­rint į tai, kad su­lau­kė­te ir sa­vo tė­vų pa­ra­mos, Jū­sų pa­čių vai­kai iki pil­na­me­tys­tės tur­būt ga­vo dau­giau dė­me­sio iš sa­vų ne­gu sve­ti­mų, nors abu su vy­ru dir­bo­te?

– Mū­sų vai­kai la­bai daug ke­lia­vo kar­tu su mu­mis. Ir eks­kur­si­jo­se, ir įvai­rio­se šven­tė­se jie bu­vo kar­tu. Kai dir­bo­me, vai­kus pri­žiū­rė­ti pa­dė­jo se­ne­liai. Dar­že­lį abu vai­kai lan­kė la­bai ma­žai.

– Kaip šian­dien, ka­ran­ti­no me­tu, ver­ti­na­te ma­mų vir­ka­vi­mus, kad joms la­bai įky­rė­jo bū­ti na­muo­se su vai­kais?

– Ma­no­me, kad ne­ga­li­ma sa­vo vai­kų auk­lė­ji­mo pri­mes­ti ki­tiems. Tė­vų mei­lės ne­at­stos nei ge­riau­si auk­lė­to­jai, nei ge­riau­si mo­ky­to­jai.

– Tie, ku­riems te­ko gy­ven­ti sve­tur, tvir­ti­na, kad ten žmo­nės lai­min­ges­ni, nes ki­toks vals­ty­bės po­žiū­ris į žmo­gų. Ar iš tie­sų val­džia tu­ri įta­kos žmo­gaus lai­mei?

– Mes abu ne­sa­me ypa­tin­gai ta­len­tin­gi kaž­kam, da­ro­me ma­žus dar­bus, ku­rie taip pat rei­ka­lin­gi, ir džiau­gia­mės tuo, ką tu­ri­me. Dir­ba­me tai, ką mo­ka­me, ir pra­gy­ve­na­me. Jei­gu ieš­ko­si di­de­lės lai­mės, ga­li jos ir ne­ras­ti. Kaip yra sa­ko­ma – kar­tais ma­žiau yra dau­giau. Vals­ty­bės po­žiū­ris dar ne vis­kas. Svar­bes­nis yra mū­sų po­žiū­ris.

– Pa­gar­sin­siu, kad pa­šne­ko­vų pa­si­kuk­lin­ta, abie­jų jų dar­bai la­bai svar­būs – Ni­jo­lė yra iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo auk­lė­to­ja, o Sta­sys – mu­zi­kas-chor­ve­dys. Bet nė vie­nas liū­de­sio, blo­gos nuo­tai­kos ne­iš­ven­gia­me. Kaip mo­ka­te nuo to ap­si­gin­ti?

– To­kiu at­ve­ju už­si­i­ma­me „so­do­te­ra­pi­ja“. Ten vi­sa­da ran­da­me po­il­sį ir at­si­gai­vi­ni­mą.

– Dar pa­sa­ky­ki­te, ar smar­kiai pa­si­kei­tė Jū­sų ver­ty­bės nuo jau­nys­tės iki da­bar. Ko­kie žmo­nės pa­da­rė di­džiau­sią įta­ką Jū­sų ver­ty­bėms?

– Mū­sų ver­ty­bės ne­pa­si­kei­tė. Ko­kios bu­vo jau­nys­tė­je, to­kios li­ko ir da­bar. Žy­mių žmo­nių, ku­rie tu­rė­tų įta­ką mū­sų ver­ty­bėms, ne­bu­vo. Gal­būt tai ir­gi įta­ka mū­sų tė­vų, su ku­riais vi­sa­da bu­vo ga­na glau­dus ry­šys ir jie bu­vo pa­pras­ti žmo­nės. Nuo sa­vo šak­nų ne­to­li te­nu­bėg­si.

– Ko­kiems da­ly­kams šei­mo­je va­do­vau­ja­te tik Jūs, Ni­jo­le, ir tik – Sta­sys?

– Yra da­ly­kų, ku­riais rū­pi­na­mės kiek­vie­nas at­ski­rai: man ten­ka vi­sos tech­ni­nės pro­ble­mos, o Ni­jo­lė rū­pi­na­si na­mų ūkiu, mais­tu. Bet sma­giau­sia yra ta­da, kai da­ro­me ką nors abu kar­tu. So­de daž­nai net sta­ty­bi­nius dar­bus dir­bo­me abu. Kaip sma­gu pas­kui ant abie­jų kar­tu iš­be­to­nuo­tų laip­tu­kų iš­ger­ti ka­vos...

– Ar daž­nai te­ko ir ten­ka gy­ven­ti ki­tų žmo­nių rit­mu?

– Te­ko, ir ne­ma­žai, ka­da rei­kė­jo pa­gal­bos ar­ti­miems žmo­nėms – mū­sų tė­vams.

– Ga­li­ma sa­ky­ti, kad esa­te am­ži­no­je kū­ry­bo­je. Koks mėgs­ta­miau­sias me­ni­nin­kas, ku­rio kū­ry­ba pa­tys la­biau­siai ža­vi­tės?

– Ni­jo­lė vi­sa­da ža­vė­jo­si ir te­be­si­ža­vi rank­dar­biais, ku­riais už­si­i­ma vi­są­laik. Ma­ne dau­giau ža­vi mu­zi­kan­tai, ku­rių bū­ta ne­ma­žai. Da­bar la­biau im­po­nuo­ja ra­mes­nė mu­zi­ka.

– Kau­pia­te ži­nias sa­vo gi­mi­nės me­džiui, o gal kny­gai?

– Ne­kau­pia­me.

– Ar mėgs­ta­te min­ty­se, kaž­kur ei­nant, pa­dis­ku­tuo­ti su sa­vi­mi?

– Man vi­są lai­ką pa­ta­ria žmo­na. Jei­gu jos nė­ra ša­lia, tai kas tau „pa­ka­man­da­vos“, ten­ka pa­čiam.

– Ko­kia vie­ta mie­liau­sia sa­vo na­muo­se?

– Vir­tu­vė. O šiaip tai mū­sų bu­te vi­sos erd­vės at­vi­ros.

– Mėgs­ta­te im­tis nau­jų veik­lų? Kas blo­giau – pa­tir­ti ne­sėk­mę ar taip ir ne­pa­ban­dy­ti iš vi­so?

– Mėgs­ta­me pa­ban­dy­ti daug ką, juk, kaip sa­ko­ma, ne­pa­ban­dy­si – ne­su­ži­no­si.

– Mėgs­ta­te punk­tu­a­lu­mą? Jei pa­sa­kė­te, kad at­ei­si­te 8 val., tai ir bū­na­te 8 val., ne­vė­luo­ja­te?

– Sten­gia­mės bū­ti punk­tu­a­lūs, tuo ger­bia­me sa­ve ir ki­tus.

– Ni­ko­la Tes­la yra pa­sa­kęs: „Kū­ry­bi­nė vaiz­duo­tė – štai vi­sų iš­ra­di­mų pa­grin­das.“ Pri­ta­ria­te, ar ne ino­va­to­riui Tes­lai?

– Pri­ta­ria­me. Pa­ma­tę kaž­ką nau­ją ir gra­žaus, ban­do­me pri­tai­ky­ti sau ir ži­no­me, ką da­ry­tu­me ki­taip.

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.