Net nesusimąstai, kad vaikštai ežero dugnu
Papartis lubose
Patalpos nėra naudojamos kavinės tikslams, bet vieta tiesiog sukurta kūrybai, o pats R.Ožalinskas sako, kad „molio juk neatsineši ant ąžuolinio parketo“.
Įžengus ant užrašų bloknoto nukrinta vandens lašas ir akį iškart patraukia iš lubų augantis papartis. Menininkai net džiaugiasi, kad patalpoje yra nemažai drėgmės, ji leidžia moliui nedžiūti taip greitai, todėl skulptoriams lengviau jį modeliuoti.
Žuvų miestelis
R.Ožalinskas sako, kad Daugų miesto vienas iš svarbiausių identitetų yra žuvys. Juk kodėl žmonės dar akmens amžiuje keliavo gyventi į Daugus? Ogi todėl, kad čia žuvų buvo.
Daugiškis pasakoja istoriją apie Lenkijos karalienę ir didžiąją Lietuvos kunigaikštienę, Žygimanto Senojo žmoną ir Žygimanto Augusto motiną Boną Sforzą, kuriai buvo patikėta valdyti dalį Daugų. Būtent apie ją sklando legenda Dauguose, kad ne kas kitas, o didelė žuvis ją buvo užpuolusi. Taigi žuvys plaukioja ne tik Daugų ežere, bet ir legendose bei padavimuose.
Jei jau kalbame apie laikus, kai viskas buvo aprašyta, prieš šimtą ar prieš šimtą penkiasdešimt metų, Daugai visada kvepėjo rūkyta žuvimi. O ir dabar į Daugus važiuojama žvejoti. Ant Daugų ežero kranto ar vidury ežero susirenka ne tik žvejai mėgėjai, bet ir profesionalai.
Plenero dalyvis sako, kad jei nueitumėme miestelyje prie besišnekančių vyrų ir paklausytume, ką jie kalba – jie visada kalba apie žuvį.
Nuo žuvies nepabėgsi, bet bėgti ir nereikia
R.Ožalinskas, kuris yra ir gimęs, ir augęs Dauguose, sako, kad be žuvies negali gyventi. Žuvis yra jo kultūrinio identiteto dalis ir nuo to nepabėgsi, bet ir šmaikštauja, kad nuo to bėgti ir nereikia.
Ir šis pleneras, kurį skulptoriai surengė, neša tam tikrą žinutę. Daugai – žuvies miestas, tačiau miestelyje nėra jokių meninių akcentų, kurie tai simbolizuotų. Todėl menininkai kuria dvi skulptūras – ešerį ir šešių ungurių kompoziciją, o šios skulptūros ir papuoš Daugus.
O Daugai menininkui yra gimtinė, į kurią grįžo po mokslų Vilniaus dailės akademijoje. Gyvena čia su šeima ir dirbą kūrybinį darbą. Tačiau pačiam iš tiesų rūpi ir pats miestelis, nori, kad jis kada nors taptų žinomesnis, kad jį pamėgtų turistai ir kad kiekvienas, čia užsukęs, rastų ką veikti.
Vaikų atmintyje pasiliks visam gyvenimui
Menininkai čia ne tik kuria skulptūras, bet kartu kviečia prisijungti ir vaikus. Visas langas šiose dirbtuvėse nukabinėtas žuvų nuotraukomis, o visos žuvys yra tos, kurios gyvena ir plaukioja Daugų ežere.
Mažieji buvo kviečiami ateiti ir kartu su skulptoriais lipdyti žuvytes iš molio.
Vaikai galėjo ne tik mažytes žuvytes lipdyti iš molio, bet ir prisiliesti prie ešerio, kurį kūrė R.Ožalinskas. Žinoma, kai jau prasideda svarbūs momentai, tai jau nebeleidžia mažųjų, tačiau, kai reikėjo drėbti molį, vaikai labai padėjo.
Ir Robertas sako: „Aš esu įsitikinęs, kad vaikas, kuris prisilietė prie šio darbo, jį ilgai atsimins – atsimins visą gyvenimą.“
Atsitraukimas nuo darbų
Paklausus, kaip gyvenime atsirado pleneras, menininkas atsako, kad, kai gyveni Dauguose, jis negalėjo neatsirasti. Tačiau pats pleneras reikalauja daug resursų: laiko, molio, noro. Reikia labai atsitraukti nuo visų darbų, jei nori tuo užsiimti.
Šis pleneras yra finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos įsteigtos programos regionams.
Skirtingos technologijos
Abu menininkai R.Ožalinskas ir M.Sauka yra baigę Dailės akademiją, skulptūros specialybę.
Robertas į šį plenerą kolegą pasikvietė, nes, jo teigimu, Mykolas yra ne tik vienas talentingiausių jaunosios kartos skulptorių, bet ir betono skulptūros technologijos specialistas. Vilniuje esančiame Viršuliškių parke jis pastatęs įspūdingas žmonių skulptūras. Skulptorius šį parką pavertė turizmo traukos objektu.
Paklausus, ar su Mykolu buvo kurso draugai, atsako, kad vienas ar kitas kursas tebuvo formalumas ir niekas pagal tai neskirstė. Vieni kitus atsimena pagal darbus.
Ir kurdami šias dvi skulptūras naudoja dvi skirtingas technologijas.
Šešių ungurių kompozicija – metalinį karkasą dengia betonu ir formuoja.
Ešerys – jau sudėtingesnė technologija, ant metalinio karkaso yra lipdomas molis ir formuojama, tada tas modelis apliejamas gipsu, sustingus gipsui jis nuimamas, karkasas švariai nuplaunamas, kad neliktų molio likučių, pats metalinis karkasas yra dedamas atgal į nuimtą gipsą ir užliejamas betonu.
Ežero dugnas
Viena iš skulptūrų bus pastatyta šalia mokyklos, o kita – kitoje ežero pusėje.
R.Ožalinskas papasakoja dar vieną įdomią istoriją.
Kitoje ežero pusėje, kur stovės viena iš skulptūrų, – ji stovės ant buvusio ežero dugno. Toje vietoje 1928 metais dar buvo ežeras, po to buvo pagilintas Abistos upelis ir ežero vanduo ištekėjo į tą upelį, todėl ežeras nuseko. Dabar ten vaikščiodami daugiškiai net nežino, kad vaikšto ežero dugnu.
Komentuoti