Nėrimą Goda atrado būdama dešimties ir iki šiol negali sustoti nerti

– Goda, kada pirmą kartą prisėdai prie siūlų kamuoliuko? Ar pradėjusi nerti jautei, kad į tai įniksi ilgam?

– Pirmą kartą prisėdau būdama 10 metų. Tuo metu sirgau, buvo nuobodu, naršiau internete ir žiūriu žaisliukas – pliušinis, gražus, rankų darbo. Jis man sukėlė didelę nuostabą: oho, kaip šis žmogus gražiai mezga. Žaislas atrodo lyg ir nemegztas, buvo išlindę kilpučiai.

Dar pasidomėjusi supratau, tai buvo ne kas kitas, o nėrimas. Paklausiau mamos, ar turime storų siūlų – neturėjome, bet turėjome nuo 1 mm iki 3 mm vąšelių. Labai džiaugiausi juos atradusi.

Paskambinau močiutei, paprašiau nupirkti siūlų, ji nupirko. Pasirinkau dvi spalvas, baltą ir mėlyną. Tuo metu tai buvo mano mėgiamiausios spalvos.

Ieškojau internete pamokymų, kaip nerti. Išmokau padaryti kilputę ir grandinėlę. Labai didžiavausi savimi. Paskui didžiausias košmaras buvo išmokti išnerti žieduką.

Paatvirausiu, tuo metu trigubai, keturgubai turėjau mažiau kantrybės nei dabar. Netekusi jos, trenkiau viską ir dėjau į ašaras. Nusivylusi mamai pasakiau įsimintiniausią sakinį: „Mama, aš neturiu talento! Visiškai jokio!“

Aišku, kaip visada, mama paguodė. Galvojau, jei man nepavyksta kūrybiniai dalykai, tai kokie bus to rezultatai.

Iš tikrųjų sąžiningai nerti pradėjau maždaug vasarį per tėčio gimtadienį. Nuvažiavau į iki šiol mano lankomą siūlų parduotuvę, nusipirkau reikiamų priemonių, grįžusi namo buvau labai laiminga. Pradėjau vėl mokytis nerti.

Man taip patiko mano naujas pomėgis, kad aš negaliu sustoti nerti.

– Kaip vadini savo kūrinius? Kokia technika juos kuri? Papasakok apie nėrimo procesą.

– Savo kūrinius vadinu savo išgyvenimu, nes neturint hobio, koks gali būti gyvenimas. Technika labai skiriasi nuo mezgimo, būtini vąšeliai, plastikiniai kilpučių žymekliai, įspaudžiamos akytės\nosytės, žirklės, kamšalas, labai stora adata ir, žinoma, siūlai.

Nėrimas prasideda nuo žieduko – didiname jį, suneriame kiek reikia eilučių, mažiname, sukemšame kamšalą, jeigu reikia vėl mažiname, susiuvime.

– Pirmasis tavo savarankiškai nunertas žaislas – kas buvo? Ar pirmasis išėjo toks, kokio ir norėjai? Saugoji tą žaislą?

– Pirmas nertas žaislas buvo bordo spalvos aštuonkojis. Jis pavyko daug gražesnis negu pradėjusi nerti įsivaizdavau. Labai jį saugoju.

– Kiek tavo laisvalaikio suryja vieno žaislo nunėrimas?

– Pusė tai tikrai.

– Ką sudėtingiausia žaisle nunerti? Ko daugiau tenka įdėti – kruopštumo ar kantrybės?

– Sudėtingiausia ne nerti, o susiūti nunertas detales, taip kaip reikia. Visada kyla baimė, kad kreivai prisiūsiu.

Ir kruopštumo, ir kantrybės reikia, tai du neatskiriami dalykai nėrime.

– Kokį – didelį ar mažą – žaislą lengviau nerti? O kokią figūrėlę labiausiai mėgsti?

– Lengviau nerti mažą, bet jeigu mažas žaisliukas turi daug daugiau detalių, negu didelis, tai tada lengviau nerti didelį. Viskas priklauso nuo detalių, kokios jos yra, kiek reikia jų nunerti ir kiek prisiūti.

Labiausiai gėrimasi mano karvytėmis ir avytėmis. Man labiau patinka nerti tokias figūrėles, kurios reikalauja mažiau siuvimo. Tigriukas yra didžiausias mano nunertas žaislas.

– Turbūt Auksarankės titulą jau ne vienas tau yra priskyręs?

– Tikrai taip. Daugelis giminaičių vis pamini, kad turiu prosenelių darbščias rankas. Mano prosenelės audė, mezgė, nėrė. Jos buvo labai darbščios, kruopščios ir turėjo daug kantrybės.

– Susižavėjusių valiūkiškais, rimtais ir svajingais tavo kuriamais žaislais-gyvūnėliais ir kitais herojais norus – irgi turėti tokį patį – dažnai tenka pildyti?

– Dažnokai, ypač vasarą, kai turiu daugiau laisvalaikio, o tuomet yra ir klasiokų, draugų gimtadienių, jų mėgstamiems herojams tikrai nepagailiu laiko, reikalingų priemonių ir rankų skausmo, kad jiems nunerčiau norimą veikėją.

Jeigu nuneriu kokį žaisliuką, kuris jau yra užsakytas, tai pirmiausia mano sesei jo labai prireikia. Ji vis prašo nunerti ir jai tokį patį.

– Ar žaislai puošia tavo namus, ar gyvena spintoje?

– Taip, per šventes visada namus papuošiu žaisliukais, kurie susiję su ta švente, pavyzdžiui, Helovinas, Kalėdos. Kai kurie miega su manimi, kiti mano kambarį puošia, o likusieji – pas sesę kambaryje arba guli spintoje. Nemažai žaisliukų jau iškeliavę, suradę naujus namus.

– Kokiais gebėjimais dar esi apdovanota?

– Tėvai, darželio auklėtojos sakė, kad turiu gerą balsą, gražiai dainuoju. Trejus metus lankiau Muzikos mokyklą, kurioje mokytis man nepatiko. Už dainavimą turiu apdovanojimų. Dabar skubu į šokių repeticijas tautinių šokių ansamblyje „Uldukas“, gitaros pamokas Jaunimo centre. Mokykloje dalyvavau talentų šou.

Esu penktokė ir vis dar esu pirmūnė, mokyklos tarybos narė. Man patinka mokytis, sužinoti naujų dalykų.