Ne­ri­jus Ma­čiu­lis: „Tai, kas vyks­ta da­bar, ne­bu­vo ap­ta­ria­ma tais lai­kais, ka­da aš stu­di­ja­vau”

Pan­de­mi­jos pra­džio­je daug kam at­ro­dė, jog tai gal­būt lai­ki­ni su­tri­ki­mai, ta­čiau da­bar pa­aiš­kė­jo, kad jie to­kie di­de­li, ne­ti­kė­ti ir sun­kiai pa­ša­li­na­mi, kad apie tai at­ei­ty­je bus ra­šo­mos kny­gos.

Kom­plek­si­nis po­žiū­ris į glo­ba­lią eko­no­mi­ką lei­džia tvir­tin­ti, kad dar­bo pa­si­da­li­ji­mo gran­di­nė­je net ma­žiau­si su­tri­ki­mai iš pir­mo žvilgs­nio ne itin reikš­min­go­se gran­dy­se ke­lia glo­ba­laus mas­to pro­ble­mas. „O ka­da su­tri­ki­mų yra daug ir jie daž­ni, tai da­ro įta­ką iš­krai­pant įpras­tus eko­no­mi­nius san­ty­kius“, – sa­ko N.Ma­čiu­lis.

Da­bar pa­dė­tis esą tam­pa dar la­biau hi­per­bo­li­zuo­ta, nes ar­tė­ja var­to­ji­mo-ap­si­pir­ki­mo šven­tės – Ka­lė­dos, Nau­jie­ji me­tai, „juo­die­ji penk­ta­die­niai“, ku­rioms rei­kia di­de­lės pre­kių pa­siū­los.

Ta­čiau es­mė yra ta, kad nie­kas ne­si­ti­kė­jo, jog pan­de­mi­jos me­tu bus toks eko­no­mi­kos kles­tė­ji­mas. „Daž­nai gir­di­me, esą „Lie­tu­vos eko­no­mi­ka at­si­gau­na“, „eko­no­mi­ką rei­kia gel­bė­ti, – sa­ko N.Ma­čiu­lis. – Ab­sur­das. Kad ir ko­kiu kam­pu žvelg­si, nė­ra jo­kio po­rei­kio kaž­ką gai­vin­ti ar gel­bė­ti. Grei­čiau at­virkš­čiai – dėl ne­ma­ty­to at­ly­gi­ni­mų au­gi­mo, mil­ži­niš­kos, ta­čiau ne­pa­ten­kin­tos už­im­tu­mo pa­klau­sos rei­kia pra­dė­ti kal­bė­ti apie ga­li­mą ūkio per­kai­ti­mą.“

– O Lie­tu­vo­je taip pat?

– Lie­tu­vo­je yra gal sun­kiau kai ku­riems sek­to­riams, ku­rie la­biau pri­klau­so nuo žmo­nių mo­bi­lu­mo, ta­čiau iš es­mės tas pat. Mū­sų BVP au­gi­mo ro­dik­liai liu­di­ja, kad per pan­de­mi­ją mū­sų eko­no­mi­ka ūg­te­lė­jo tiek, kiek ne­bū­tų au­gu­si be pan­de­mi­jos veiks­nio. Lie­tu­va es­min­gai ne­si­ski­ria nuo ki­tų ša­lių. JAV gy­ven­to­jų pa­ja­mos šo­vė į vir­šų. Ag­re­guo­ti Va­ka­rų ša­lių ro­dik­liai liu­di­ja: gy­ven­to­jų pa­ja­mos yra žen­kliai di­des­nės, nei jos bū­tų be pan­de­mi­jos. Ži­no­ma, yra žmo­nių, pra­ra­du­sių dar­bą, ne­dar­bo ly­gis pa­ki­lo. Ta­čiau, ki­ta ver­tus, ne­dar­bo ly­gį di­di­na ir tie žmo­nės, ku­rie dėl sa­vų prie­žas­čių sa­va­no­riš­kai ne­grį­žo į dar­bo rin­ką. Ypač vy­res­nio am­žiaus, tie, ku­riems ne­la­bai pa­ti­ko dar­bas, o kar­tu jie tu­rė­jo san­tau­pų… Ar­ba jau­nes­ni, gau­nan­tys so­cia­li­nių iš­mo­kų, ap­si­spren­dė lik­ti už dar­bo rin­kos ri­bų. Ta­čiau ver­ti­nant pa­ja­mas – at­ly­gi­ni­mus, pa­šal­pas, iš­mo­kas – jos ben­drai yra ge­ro­kai di­des­nės už bu­vu­sias prieš pan­de­mi­ją. O JAV įmo­nių ap­klau­sa ro­do, kad pa­grin­di­nė įvar­di­ja­ma pro­ble­ma yra dar­buo­to­jų trū­ku­mas: įmo­nės dar­bo rin­ko­je ne­su­ge­ba ras­ti rei­ka­lin­gos dar­bo jė­gos. Nė­ra kas ga­mi­na, nė­ra kas dir­ba, ne­už­ten­ka kro­vi­ni­nių lai­vų, kon­tei­ne­rių, vil­ki­kų vai­ruo­to­jų, pa­ga­mi­na­mos elek­tros ener­gi­jos ir iš­gau­na­mos naf­tos. Glo­ba­li pa­siū­los kri­zė, nes vis­ko trūks­ta tuo me­tu, ka­da var­to­to­jų pa­ja­mos yra iš­au­gu­sios. Aš tik­rai ne­ma­čiau to­kios kri­zės per sa­vo gy­ve­ni­mą.

– Gal to­kios kaip tik nie­kad ir ne­bu­vo?

– Tam tik­rų užuo­mi­nų ga­li­me at­pa­žin­ti dvi­de­šim­to­jo am­žiaus aš­tun­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je JAV, ka­da bu­vo pa­tir­ta di­džiu­lė in­flia­ci­ja, pa­siū­los su­tri­ki­mai (trū­ko naf­tos dėl ara­bų ša­lių em­bar­go). Ir tai su­kė­lė di­de­lių kai­nų šuo­lių. Ta­čiau šie įvy­kiai yra vi­so la­bo tik pa­na­šūs į da­bar­ti­nę si­tu­a­ci­ją. Ta­čiau kai kas es­min­gai ski­ria­si: jei­gu tą­syk bu­vo ga­na aukš­tas ne­dar­bo ly­gis, tai da­bar jau­čia­mas dar­buo­to­jų trū­ku­mas.

Ne­ga­liu at­ras­ti va­do­vė­li­nių pa­vyz­džių, ku­rie iliust­ruo­tų da­bar­ti­nę pa­dė­tį.

– Ta­čiau šiais lai­kais iš­skir­ti­niais ga­li­ma lai­ky­ti Va­ka­rų pa­sau­lio cen­tri­nių ban­kų ir vy­riau­sy­bių el­ge­sį ir spe­ci­fi­nę po­li­ti­ką, ku­ri tę­sia­si be­veik de­šimt­me­tį…

– Iš tik­rų­jų tai vie­nas pa­grin­di­nių veiks­nių, ku­ris su­ku­ria da­bar­ti­nes są­ly­gas. Sa­ky­čiau, kad prieš de­šimt­me­tį pra­si­dė­jo tam tik­ras eko­no­mi­nės pa­ra­dig­mos lū­žis, ku­ris cen­tri­nių ban­kų vaid­me­nį pa­kei­tė iš es­mės. Cen­tri­nių ban­kų ba­lan­sai pa­pras­tai bū­da­vo la­bai sta­bi­lūs ir ga­na kuk­lūs. Jie ne­nau­do­da­vo va­di­na­mo­jo kie­ky­bi­nio ska­ti­ni­mo ar vy­riau­sy­bių ver­ty­bi­nių po­pie­rių su­pir­ki­mo kaip eko­no­mi­nio cik­lo re­gu­lia­vi­mo prie­mo­nių. Pir­mą­syk to­kie ko­vos su pa­sau­li­ne fi­nan­sų kri­ze bū­dai bu­vo pri­tai­ky­ti šio am­žiaus pir­mo­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je. Ir tuo me­tu to rei­kė­jo, nes ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bur­bu­lų spro­gi­nė­ji­mas skau­džiai nu­vil­ni­jo per vi­są pa­sau­lį, su­kel­da­mas sko­lų kri­zę, aukš­tą ne­dar­bo ly­gį. Pri­si­me­nant tos kri­zės pa­sek­mes Lie­tu­vo­je, tai mums su­grįž­ti į prieš­kri­zi­nį 2007-ųjų ly­gį pri­rei­kė pen­ke­rių me­tų, lat­viams – be­veik de­šim­ties me­tų. Da­bar su­grį­ži­mas į prieš­pan­de­mi­nį ly­gį pas mus tru­ko tik tris mė­ne­sius. Ta­čiau cen­tri­niai ban­kai į pan­de­mi­jos su­kel­tą kri­zę re­a­ga­vo net ne mo­ne­ta­ri­niu ska­ti­ni­mu, o ag­re­sy­viais bū­dais – pi­ni­gų spaus­di­ni­mu, ne­igia­mo­mis pa­sko­lų pa­lū­ka­no­mis. Tai ne­tu­rė­tų ne­igia­mų pa­sek­mių, jei­gu šio­mis ap­lin­ky­bė­mis ne­veik­tų dar vie­nas vei­kė­jas – ša­lių vy­riau­sy­bės, ku­rios iš­leis­tus pi­ni­gus pa­ima ir iš­da­li­ja į vi­sas pu­ses. Iki tol kai ku­rių Eu­ro­pos ša­lių ūkis iš­gy­ve­no stag­na­ci­ją, sko­lų kri­zes pa­ty­rė Grai­ki­ja, Ita­li­ja, kol Eu­ro­pos cen­tri­nis ban­kas ne­su­ma­ži­no pa­lū­ka­nų nor­mų, ne­ėmė spaus­din­ti pi­ni­gų ir pirk­ti tų ša­lių ver­ty­bi­nių po­pie­rių. Ta­čiau tuo me­tu vy­riau­sy­bės prie to­kių veiks­mų ne­pri­si­dė­jo, nes vyk­dė griež­tą fis­ka­li­nę po­li­ti­ką, ma­ži­no biu­dže­tų de­fi­ci­tą, ver­žė dir­žus ir di­di­no mo­kes­čius. To­dėl vien cen­tri­nių ban­kų vaid­muo eko­no­mi­kai bu­vo ri­bo­tas. Da­bar, kai cen­tri­niai ban­kai nu­spau­dę ak­ce­le­ra­to­rių ir vy­riau­sy­bės taip pat – di­di­na biu­dže­to de­fi­ci­tą, ak­ty­viai sko­li­na­si, lei­džia pi­ni­gus – fis­ka­li­nės draus­mės tai­syk­lės Eu­ro­po­je yra iš­jung­tos. Lie­tu­va šiuo me­tu sko­li­na­si už ne­igia­mas pa­lū­ka­nas sep­ty­ne­riems me­tams. O dar yra tran­sna­cio­na­li­nės ins­ti­tu­ci­jos, ku­rios įlie­ja pi­ni­gų į eko­no­mi­ką. Nau­ja­me Eu­ro­pos at­spa­ru­mo ir gel­bė­ji­mo fon­de – be­veik tri­li­jo­nas eu­rų, kiek­vie­na vals­ty­bė iš jo gau­na dar.

Tik da­bar fon­do pa­va­di­ni­me reik­tų pa­keis­ti žo­dį „gel­bė­ji­mo“, nes pi­ni­gai pa­sie­kia ūkį ta­da, ka­da jam jo­kio gel­bė­ji­mo ne­be­rei­kia. At­spa­ru­mas – ge­rai, rei­kia vys­ty­ti ža­li­ą­ją eko­no­mi­ką ir ener­ge­ti­ką, vys­ty­ti in­fra­struk­tū­rą, skait­me­ni­za­ci­ją. Ta­čiau vi­si šie veiks­mai ska­ti­na mū­sų mi­ni­mą per­tek­li­nę pa­klau­są, ku­rios pa­siū­la nie­kaip ne­pa­si­ve­ja.

– Dar prieš de­šimt­me­tį vy­ra­vo ki­ta eko­no­mi­nio mąs­ty­mo pa­ra­dig­ma. Kal­bant apie vie­šuo­sius fi­nan­sus, bu­vo tau­pus iš­lai­da­vi­mas, ri­bo­tas biu­dže­to de­fi­ci­tas, gy­ve­ni­mas pa­gal ga­li­my­bes – tai, ką pa­gy­ve­nę žmo­nės va­di­na svei­ko pro­to lo­gi­ka. Kuo baig­sis įsi­vy­ra­vu­si prie­šin­ga lo­gi­ka?

– Vie­šie­ji fi­nan­sai šiuo me­tu gy­ve­na ki­to­je pa­ra­dig­mo­je. Ka­dan­gi dėl ki­lu­sios pan­de­mi­jos esą nie­kas nė­ra kal­tas (fi­nan­sų kri­zes su­ke­lia kon­kre­čių vi­suo­me­nės gru­pių veik­la, po­li­ti­kos klai­dos ir pan.), tai nie­kas ne­pri­va­lo su­si­mo­kė­ti už vi­ru­so su­kel­tas pro­ble­mas. Ir to­kio po­žiū­rio nie­kas ne­kei­čia. Gal­būt šiek tiek bus ma­ži­na­mas grei­tis 2023 me­tais, ta­čiau ar ne­įsi­šak­nys toks po­žiū­ris tarp po­li­ti­kų, kad bet ku­rią kri­zę at­ei­ty­je ga­li­ma su­val­dy­ti taip, kaip mė­gi­na­ma val­dy­ti šią – tie­siog iš­spaus­din­ti pi­ni­gus ir iš­da­ly­ti? Tik­rai, tai bu­vo tam tik­ra pras­me sėk­mės is­to­ri­ja, ku­ri da­bar ima braš­kė­ti dėl de­šimt­me­čius ne­ma­ty­tai di­dė­jan­čios in­flia­ci­jos ar trū­ki­nė­jan­čių gran­di­nių. Trū­ki­nė­jan­čios gran­di­nės il­gai­niui su­si­tvar­kys dėl mi­ži­niš­kų in­ves­ti­ci­jų, kon­ku­ren­ci­jos da­bar kad ir į lus­tų ga­my­bą: Ame­ri­ka, Eu­ro­pa, Ki­ni­ja, Tai­va­nas ir vi­sa Piet­ry­čių Azi­ja in­ves­tuo­ja de­šim­tis mi­li­jar­dų į nau­jų lus­tų ga­myk­lų sta­ty­bą, sie­kia iš­lai­ky­ti rin­ką. Tas pat vyks­ta lai­vų sta­tyk­lo­se. Šie­met per pir­muo­sius tris ket­vir­čius už­sa­ky­ta 241 kon­tei­ne­rius ga­be­nan­tis lai­vas, ka­da prieš pan­de­mi­ją bu­vo už­sa­ko­ma apie pus­šim­tį. Tai reiš­kia, kad tie lai­vai po dve­jų tre­jų me­tų at­si­ras rin­ko­je ir pra­dės veik­ti, to­dėl ga­li­me ti­kė­tis, kad trans­por­ta­vi­mo jū­ra kai­nos ga­li su­ma­žė­ti ar net grįž­ti į 2019 me­tus. Tai­gi ka­pi­ta­liz­mas vei­kia.

– So­viet­me­tį ir pla­ni­nę-ko­man­di­nę eko­no­mi­ką me­nan­tys žmo­nės pa­ste­bės, kad tai anais lai­kais bū­da­vo taip, jog tu­rė­da­mas pi­ni­gų ne­ga­lė­jai nu­si­pirk­ti rei­ka­lin­gos pa­slau­gos ar pre­kės. Pa­ma­žu ten grįž­ta­me?

– Tie­są sa­kant tam tik­rų eko­no­mi­kos pla­na­vi­mo re­ci­dy­vų da­bar tu­ri­me. Pla­ni­nė eko­no­mi­ka per pan­de­mi­ją kai ku­riais as­pek­tais su­grį­žo. Ir cen­tri­nių ban­kų, ir vy­riau­sy­bių ag­re­sy­vūs veiks­mai tą ro­do. ES gel­bė­ji­mo ir pa­ra­mos fon­das tu­ri tam tik­ras gai­res, ku­rių lin­kme ža­da­ma veik­ti. Tai ga­li­ma va­din­ti pla­na­vi­mu. Nors pro­ble­ma – esą yra pi­ni­gų, ta­čiau nė­ra pre­kių – skam­ba kiek pa­ra­dok­sa­liai, ta­čiau ji pa­lie­čia ne­daug gy­ven­to­jų. No­ri nau­jau­sio au­to­mo­bi­lio – tu­ri pa­lauk­ti bent de­vy­nis mė­ne­sius. Ta­čiau to­li gra­žu ne vi­si pi­lie­čiai ga­li keis­ti au­to­mo­bi­lį nau­jau­siu mo­de­liu. Tas pat sa­ky­ti­na apie nau­jau­sius iš­ma­niuo­sius te­le­fo­nus. Ta­čiau nė­ra taip, kad nu­ė­jęs į par­duo­tu­vę ne­ga­li nu­si­pirk­ti te­le­vi­zo­riaus, skal­bi­mo ma­ši­nos, dul­kių siur­blio ar mais­to. Pi­ni­gų trū­ku­mas pa­si­reiš­kia ne tuo, kad nė­ra ką pirk­ti, bet kad au­ga kai­nos. Ki­tais me­tais dau­ge­lis nau­jau­sių au­to­mo­bi­lių bus maž­daug de­šim­ta­da­liu bran­ges­ni, nes ga­min­to­jai tu­ri dau­giau už­sa­ky­mų nei ga­li­my­bių pa­ga­min­ti.

Įdo­miau­sias klau­si­mas da­bar yra tai, ar in­flia­ci­jos šuo­lis bus vien­kar­ti­nis ir ta­da kai­nos sta­bi­li­zuo­sis (to, ko ge­ro, la­bai ti­ki­si cen­tri­niai ban­kai) ar ji įsi­suks bei virs kai­nų bei at­ly­gi­ni­mų au­gi­mo spi­ra­le. Nie­kas ne­tu­ri at­sa­ky­mo į to­kį klau­si­mą. Yra įvai­rių po­žiū­rių bei ar­gu­men­tų ir už tai, ir prieš tai.

Vie­nas iš ar­gu­men­tų, dėl ko in­flia­ci­ja tu­rė­tų sta­bi­li­zuo­tis, yra mil­ži­niš­kos in­ves­ti­ci­jos į in­fra­struk­tū­rą, lus­tų pra­mo­nę ir ki­tus da­ly­kus, ku­riuo­se ka­pi­ta­lis­tai ma­to ga­li­my­bių už­dirb­ti. Ki­ta ver­tus, to­les­nė­je per­spek­ty­vo­je ga­li pa­aiš­kė­ti, kad nau­jų ga­my­bos pa­jė­gu­mų ne­rei­kia, ga­myk­los ga­li bū­ti už­da­ro­mos ir kil­ti re­ce­si­jos grės­mė.

– Dar vie­nas įdo­mus pan­de­mi­nės kri­zės as­pek­tas – treč­da­liu pa­di­dė­ję gy­ven­to­jų in­dė­liai ban­kuo­se. Ko­kios įta­kos jis tu­rės eko­no­mi­kai?

– Ko ge­ro, įvai­rios. Ga­li­ma lauk­ti in­ves­ti­ci­jų į ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą, jau­nes­ni žmo­nės ieš­kos ga­li­my­bių in­ves­tuo­ti į krip­to­va­liu­tas bei la­biau eg­zo­tiš­kus ak­ty­vus. Vy­res­nie­ji gal­būt in­dė­lius ver­ti­na kaip minkš­tes­nę pa­gal­vę se­nat­vei.

– Ir ra­miai žiū­rės, kaip san­tau­pas grau­žia in­flia­ci­ja?

– Tai yra di­de­lė ri­zi­ka, ka­da in­dė­li­nin­kai re­gi 5–7 proc. in­flia­ci­ją, ne­igia­mas pa­lū­ka­nas… Ga­li pirk­ti Vo­kie­ti­jos ar Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės ver­ty­bi­nius po­pie­rius ir už tas in­ves­ti­ci­jas nie­ko ne­gau­si. Drą­ses­ni ta­da pra­de­da dai­ry­tis ri­zi­kin­ges­nių ga­li­my­bių in­ves­tuo­ti, pirk­ti ak­ci­jų, už­kel­da­mi jų kai­ną iki sun­kiai su­vo­kia­mo ly­gio. JAV ak­ci­jos is­to­ri­jo­je bu­vo bran­ges­nės tik du­syk. Yra ir to­kių, ku­rie skep­tiš­kai ver­ti­na tuos, ku­rie sa­vo in­ves­ti­ci­jo­mis sie­kia gau­ti 10–20 proc. per me­tus grą­žą, jie no­ri tiek už­dirb­ti tiek per vie­ną die­ną. To­dėl ima ieš­ko­ti krip­to­va­liu­tų su šu­ne­lio at­vaiz­du ar šu­ne­lio at­vaiz­do pa­ro­di­ja. Ir ta­da jau ran­da­si pre­teks­tas kal­bė­ti apie da­bar­ti­nės cen­tri­nių ban­kų ir vy­riau­sy­bių po­li­ti­kos ša­lu­ti­nes ri­zi­kas. Ka­da pi­ni­gų per­tek­liaus ne­įma­no­ma įdar­bin­ti į di­des­nį var­to­ji­mą, da­lis žmo­nių sa­vo pi­ni­gus įdar­bins ten, iš kur pi­ni­gai nie­ka­da ne­be­su­grįš. Ar­ba su­grįš tik ma­ža jų da­lis. Nes da­bar į to­kius ak­ty­vus in­ves­tuo­ja­ma ne dėl to, kad to­se rin­ko­se yra la­bai ge­ros kai­nos, to­dėl, kad at­ro­do, kad pi­ni­gai nie­ko ne­kai­nuos am­ži­nai. O vis­kas baig­sis, vos cen­tri­niai ban­kai nu­spaus stab­džius.

Cen­tri­niai ban­kai tam tik­ra pras­me yra sa­ve įstū­mę į kam­pą. La­bai įdo­mu, kaip ši is­to­ri­ja bus ap­ra­šo­ma eko­no­mi­kos va­do­vė­liuo­se. Nes iš pir­mo žvilgs­nio tar­si ga­li sa­ky­ti, kad tai uni­ka­li sėk­mės is­to­ri­ja: esą ga­li iš­spręs­ti pro­ble­mą tie­siog pa­di­din­da­mas pi­ni­gų pa­siū­lą per vy­riau­sy­bes ar­ba ko­mer­ci­nius ban­kus. Ta­čiau, ki­ta ver­tus, svar­bu ir tai, ar tie ša­lu­ti­niai efek­tai – in­flia­ci­ja, pa­dė­tis fi­nan­sų rin­ko­se – bus su­val­dy­ti. O gal virs di­des­niais su­krė­ti­mais. Cen­tri­niai ban­kai yra tam­sia­me kam­ba­ry­je. Nie­ka­da is­to­ri­jo­je ne­bu­vo to­kios že­mų pa­lū­ka­nų nor­mų, mil­ži­niš­ko sko­li­ni­mo­si ir ga­li­mai at­si­ra­sian­čio po­rei­kio ko­re­guo­ti pa­lū­ka­nų nor­mą kom­bi­na­ci­jos. Tu­rė­da­mas nu­li­nes pa­lū­ka­nas ga­li eu­fo­riš­kai va­žiuo­ti to­lyn. Ta­čiau jei­gu dėl au­gan­čios in­flia­ci­jos cen­tri­niai ban­kai bus pri­vers­ti keis­ti sa­vo po­li­ti­ką, pa­sek­mės bus skau­džios. Ypač Eu­ro­po­je daug jau­nų žmo­nių nė­ra ma­tę tų lai­kų, kad pi­ni­gai ne­kai­nuo­ja. Ka­da mo­kiau­si uni­ver­si­te­te, ne­ma­čiau va­do­vė­lio, ku­ria­me bū­tų ap­ra­šy­tos si­tu­a­ci­jos su ne­igia­mo­mis pa­lū­ka­nų nor­mo­mis. Re­gis, nė vie­nas eko­no­mis­tas ar fan­tas­tas nė­ra ap­ra­šęs, kaip at­ro­dy­tų pa­sau­lis su ne­igia­mo­mis pa­lū­ka­nų nor­mo­mis. O mes jau tu­ri­me nau­ją kar­tą in­ves­tuo­to­jų, ku­rie nė­ra ma­tę, kas yra tei­gia­mos pa­lū­ka­nos. Pa­sau­lis la­bai pa­si­kei­tė, ta­čiau ne­su tik­ras, kad jis toks liks.

– Kiek da­bar­ti­nė si­tu­a­ci­ja ga­li pa­ska­tin­ti po­li­ti­nį po­pu­liz­mą? Li­gi šiol po­li­ti­nia­me lau­ke vi­sa­da bu­vo kon­ku­ruo­ja­ma de­kla­ra­ci­jo­mis apie ra­cio­na­lų vie­šų­jų pi­ni­gų tvar­ky­mą, sko­li­ni­mą­si pro­to ri­bo­se. Da­bar, ka­da pi­ni­gai veik nie­ko ne­kai­nuo­ja, ran­da­si pa­lan­ki ter­pė už­gim­ti po­li­ti­kams, ku­rie ne­at­sa­kin­gai ža­dės vi­siems ir vis­ką…

– Ma­nau, kad taip. „Žmo­nės skurs­ta“, „gau­na ma­žas pa­ja­mas“, to­dėl „mes iš­sprę­si­me vi­sas jų pro­ble­mas“... Si­tu­a­ci­jo­je, ku­rią ap­ta­ria­me, iš­ny­ko ta­ko­skyra tarp mo­ne­ta­ri­nės ir fis­ka­li­nės po­li­ti­kos. Jo­kia vals­ty­bė ne­bū­tų ge­bė­ju­si pa­da­ry­ti to­kios pa­žan­gos, jei­gu ša­lia ne­bū­tų cen­tri­nio ban­ko su įjung­tu spaus­din­tu­vu. To­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ku­rio­je nors rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­je pa­sa­ky­ti, kad, tar­ki­me, nuo 2023 me­tų mes at­si­sa­ky­si­me tų pi­ni­gų da­li­ji­mų, ver­žia­mės dir­žus bei di­di­na­me mo­kes­čius (o aš ma­nau, kad Lie­tu­va bus vie­na pir­mų­jų to­kių vals­ty­bių), ma­ty­si­me mil­ži­niš­ką vi­suo­me­nės pa­si­prie­ši­ni­mą, nes žmo­nės įpra­to, kad so­cia­li­nės pro­ble­mos yra spren­džia­mos ne­di­di­nant mo­kes­čių, ne­si­sten­giant, kad val­džios sek­to­rius veik­tų efek­ty­viai. Ma­nau, kad ga­li­me ti­kė­tis kai­rio­jo po­pu­liz­mo stip­rė­ji­mo, nes leng­viau ir po­pu­lia­riau yra duo­ti nei siū­ly­ti prie­mo­nes už­dirb­ti.

Šis žur­na­lis­ti­nis dar­bas – „Me­dia4Chan­ge“ pro­jek­to „The Fu­tu­re In­ves­ti­ga­ti­ve Sto­ry Lab“ da­lis. Pro­jek­tu sie­kia­ma ska­tin­ti ne­pri­klau­so­mą, grįs­tą ben­dra­dar­bia­vi­mu re­gio­ni­nių ži­niask­lai­dos prie­mo­nių ana­li­ti­nę ir ti­ria­mą­ją žur­na­lis­ti­ką. Vie­nas iš tiks­lų – su­kur­ti re­gio­nų žur­na­lis­tų to­bu­lė­ji­mui ska­tin­ti skir­tą eko­sis­te­mą, ku­ri tiek vie­tos, tiek na­cio­na­li­nes ži­niask­lai­dos prie­mo­nes pa­pil­dys ana­li­tiš­kais žur­na­lis­ti­kos dar­bais.

Ši nau­jie­na at­spin­di tik au­to­rių nuo­mo­nę ir yra jų at­sa­ko­my­bė. Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja ne­pri­si­i­ma jo­kios at­sa­ko­my­bės už šia­me teks­te esan­čios in­for­ma­ci­jos nau­do­ji­mą.