Ne­lau­kia­mas. Ne­no­ri­mas. Ka­ran­ti­nas. (Ka­ran­ti­ni­niai pa­mąs­ty­mai ir su­si­mąs­ty­mai) (36)

Onu­tė Gu­dai­ty­tė, Aly­taus mies­to te­at­ro ak­to­rė
Onutė Gudaitytė
Onutė Gudaitytė spektaklyje „Marytė“ (rež. Stasas Žyrkov). Jo premjera parodyta teatro trisdešimtmečio proga.
Nuo­jau­tos vi­są lai­ką tvy­ro­jo ore dėl tos ant­ro­sios ban­gos. Klau­si­mas bu­vo tik kaip grei­tai pra­si­dės ir kiek il­gai truks. Dir­bo­me kaip už­suk­ti. Rei­kė­jo pa­baig­ti pir­mo­jo ka­ran­ti­no su­stab­dy­tus dar­bus ir ei­ti pir­myn su nau­jais.

Per tris mė­ne­sius iš­lei­do­me ke­tu­rias prem­je­ras. Su spek­tak­liu „Mak­be­tas“ (re­ži­sie­rius Pa­a­ta Tsi­ko­lia) sėk­min­gai pa­si­ro­dė­me Da­lios Ta­mu­le­vi­čiū­tės var­do fes­ti­va­ly­je. Bu­vo­me iš­si­il­gę sce­nos, kū­ry­bos, žiū­ro­vų. Kaip iš­ba­dė­ję puo­la prie duo­nos, val­go veik ne­kram­ty­da­mi, taip ir mes no­rė­jo­me at­sig­rieb­ti už pra­ras­tą lai­ką, kū­ry­bi­nį ba­dą.

O čia ir te­at­ro tris­de­šimt­me­tis, ku­rį no­rė­jo­si tin­ka­mai pa­mi­nė­ti. Pa­mi­nė­jo­me... Be di­de­lių iš­kil­mių, ren­gi­nių, bet tiek, kiek lei­do griež­tė­jan­tys rei­ka­la­vi­mai.

Lyg vyš­nai­tė ant tor­to bu­vo prem­je­ra „Ma­ry­tė“ pa­gal Al­vy­do Šle­pi­ko ro­ma­ną „Ma­no var­das Ma­ry­tė“, sta­to­ma re­ži­sie­riaus iš Uk­rai­nos Sta­so Žyr­kov. Prem­je­ra, nors ir su ri­bo­tu žiū­ro­vų skai­čiu­mi, įvy­ko spa­lio 30 die­ną, o lap­kri­čio 1-ąją jau bu­vo už­draus­ti vi­si kul­tū­ri­niai ren­gi­niai, su­si­bū­ri­mai, šven­tės. Pra­si­dė­jo co­vi­di­nis šou „Ka­ran­ti­nas“...

Vi­si te­at­ro ren­gi­niai, fes­ti­va­liai, spek­tak­liai už­da­ry­ti ne­ri­bo­tam lai­kui. Kai ku­riuos pro­jek­tus vyk­dė­mė on­li­nu. Edu­ka­ci­jos per­si­kė­lė į vir­tu­a­lią erd­vę, kaip, be­je, ir COM-ME­DIA fes­ti­va­lis. Grie­bė­mės šiau­do... Ta ne­ži­nia ir ne­apib­rėž­tu­mas la­bai vi­sus vei­kė emo­ciš­kai.

Kaip ir kas­met, Ka­lė­doms bu­vo nu­ma­ty­ta prem­je­ra vai­kams „Šio­bei­to ai­das“ pa­gal Ala­no Alek­san­dro Mil­no kny­gą „Mi­kės Pū­kuo­tu­ko pa­sau­lis“ (re­ži­sie­rius Ar­vy­das Le­be­liū­nas). Re­pe­ta­vo­me ži­no­da­mi, jog „gy­vai“ ne­ga­lė­si­me pa­kvies­ti vai­kų į prem­je­rą, bet vy­lė­mės, kad bent nu­fil­muo­tą spek­tak­lį ga­lė­si­me pa­do­va­no­ti Ka­lė­dų pro­ga. De­ja, de­ja...

Kaip sa­ko liau­dies iš­min­tis, „Žmo­gus pla­nuo­ja, o Die­vas juo­kia­si“. Vi­ru­sas įsė­li­no į te­at­rą ir pra­dė­jo sa­vo „juo­dus dar­be­lius“. Prak­tiš­kai per sa­vait­ga­lį iš­kri­to di­džio­ji da­lis tru­pės. Taip iš prem­je­ros „Šio­bei­to ai­das“ li­ko tik ai­das. Įpu­sė­jęs dar­bas li­ko lauk­ti ge­res­nių, svei­kes­nių lai­kų...

Pra­si­dė­jo te­sta­vi­mas ir at­sa­ky­mų lau­ki­mas. Lyg prem­je­ros lau­kė­me kiek­vie­no ko­le­gos tes­tų at­sa­ky­mų. Jaus­mas la­bai ne­koks... Kiek­vie­ną die­ną su­si­ra­šy­da­vo­me, nes tik vie­nas ki­to pa­lai­ky­mas ir li­ko. Net juo­kau­da­vo­me ta te­ma. Kai blo­gai taip, jog blo­giau ir bū­ti ne­ga­li, gelbs­ti hu­mo­ras. Tru­pė drau­giš­kai iš­ėjo „ant biu­le­te­nio“.

Biu­le­te­nis bai­gė­si, o ka­ran­ti­nas – ne. Rei­kė­jo mąs­ty­ti, kaip gy­ven­ti, dirb­ti, kur­ti to­liau. Vis­kas per­si­kė­lė į vir­tu­a­lią erd­vę. Dar­bas – ge­riau­sias vais­tas, gelbs­tin­tis nuo dep­re­sy­vių min­čių, be­pras­my­bės jaus­mo. Ėmė­me ruoš­ti kū­ry­bi­nius va­ka­rus, ži­no­ma, on­lai­nu. Bent kaž­koks ry­šys su pa­sau­liu, žmo­gu­mi, su vie­nas ki­tu. Kū­ry­bi­nė­mis prie­mo­nė­mis sten­gė­mės pa­lai­ky­ti tą ry­šį, pa­dė­ti ki­tiems, o kar­tu ir sau.

Kiek­vie­ną va­ka­rą „iš­ei­da­vo­me“ į dar­bą – vie­ni per kom­piu­te­rio ek­ra­ną, ki­ti per te­le­fo­no ek­ra­nė­lį... Ši­tie „iš­ėji­mai“ pa­lai­kė psi­cho­lo­giš­kai, ne­lei­do pa­lūž­ti. Emo­ci­nė bū­se­na tik­rai bu­vo ne kaž­ką... Net ka­lė­di­nį va­ka­rė­lį už­su­ko­me on­lai­nu. „Puo­ta ma­ro me­tu“, kaip ra­šė Alek­san­dras Puš­ki­nas. Bet... kol gy­vas, tai ir ka­bi­nie­si į vis­ką, pri­si­tai­kai prie esa­mų są­ly­gų.

Nau­jie­ji me­tai pra­si­dė­jo ir­gi ne ką vil­tin­giau, nei pa­si­bai­gė se­nie­ji. Co­vi­das vis dar links­mi­no­si, gąs­din­da­mas su­var­žy­mais ir su­sir­gi­mų skai­čiais. Spek­tak­liai su žiū­ro­vais ar ren­gi­niai re­gė­jo­si kaip kaž­ko­kia ne­re­a­li, gra­ži vi­zi­ja. Ty­liai su­grį­žo­me į iš­si­ilg­tą, bet to­kį ty­kų ir iš­tuš­tė­ju­sį kaip nie­ka­da iki šiol te­at­rą. Jaus­mas ne­nu­sa­ko­mas... iki aša­rų... Tik ge­ro­kai pri­ki­męs, vie­ni­šas bu­vu­sio kū­ry­bi­nio gy­ve­ni­mo ai­das sce­no­je, klai­džio­jan­tis tarp ku­li­sų ir tuš­čių žiū­ro­vų kė­džių...

Taip ir pra­dė­jom – nuo ty­los, pa­ma­žu už­au­gi­nu­sios pir­mą­ją šių me­tų prem­je­rą, spek­tak­lį vai­kams „Šio­bei­to ai­das“. Pa­ra­le­liai su spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jo­mis vy­ko vir­tu­a­lios edu­ka­ci­jos su pra­di­nių kla­sių mo­ki­niais. Su vai­kais kal­bė­jo­mės ne tik apie Mi­kę Pū­kuo­tu­ką bei jo drau­gus, bet da­rė­me dar­be­lius, mankš­tas, kū­rė­me še­šė­lių te­at­rą.

Už­si­re­gist­ra­vu­sių kla­sių gau­sa tik pa­tvir­ti­no, kaip vi­si iš­si­il­gę ben­dra­vi­mo, spek­tak­lių, ren­gi­nių. Po edu­ka­ci­jų jau­tė­mės kaip po spek­tak­lio – pa­var­gę, bet lai­min­gi. REI­KA­LIN­GI. Nu­fil­muo­ta prem­je­ra žiū­ro­vus pa­sie­kė sau­sio 26 die­ną. Pir­mą kar­tą te­at­ro is­to­ri­jo­je sa­vo prem­je­rą žiū­rė­jo­me ir mes, ak­to­riai. La­bai keis­tas jaus­mas – lyg žiū­rė­tum fil­mą ki­no te­at­re ar lai­žy­tum le­dus per stik­lą. La­bai nu­džiu­gi­no žiū­ro­vų gau­sa, kad ir vir­tu­a­liai.

Po prem­je­ros ben­dra­vi­mas su vai­kais bu­vo tar­si kom­pen­sa­ci­ja. Tai to­li gra­žu ne­at­sto­ja ir nie­ka­da ne­at­stos gy­vo emo­ci­jos pa­jau­ti­mo, grįž­tan­čio iš pil­nos žiū­ro­vų sa­lės, to vir­pu­lio, prieš žen­giant į sce­ną. Tie­siog tai­kai­si prie si­tu­a­ci­jos ir džiau­gie­si tuo, ką tu­ri.

Spė­jo­me su­da­ly­vau­ti ir tarp­tau­ti­nė­je kū­ry­bi­nė­je la­bo­ra­to­ri­jo­je pa­gal pro­jek­tą „Ku­riant til­tus: tu­riz­mo ir kul­tū­ros plėt­ra So­vet­sko ir Aly­taus re­gio­nuo­se“. Nuo­to­li­niu bū­du kū­rė­me es­ki­zą pa­gal An­toi­ne’o de Saint-Exupéry „Ma­žą­jį prin­cą“. Dar­bą sun­ki­no tech­ni­niai trik­džiai, kal­bos bar­je­ras, bet la­biau­siai – tas ne­lem­tas nuo­to­lis.

Pa­tir­tis la­bai įdo­mi, bet kar­to­ti tik­rai ne­si­no­rė­tų. Tik „gy­vas“ re­ži­sie­riaus ir ak­to­rių bu­vi­mas, ben­dra kū­ry­ba yra vi­sa­ver­čiai. Pro­ce­se ga­li „nu­skai­ty­ti“ kū­no kal­bą, mi­mi­ką, pa­jaus­ti tik­rą emo­ci­ją, ma­ty­ti iš­raiš­kas, kas la­bai pa­de­da kū­ry­bi­nia­me pro­ce­se.

Pa­ke­liui ir spek­tak­lis kū­di­kiams, ko mū­sų te­at­re dar ne­bu­vo. Tai­gi ne­pa­mir­ši­me ir pa­čių ma­žiau­sių­jų su ma­my­tė­mis.

Svar­biau­sia – ne­pa­si­duo­ti bai­mei ir niū­rioms nuo­tai­koms. Nors ne­ži­no­me, ka­da į te­at­rą su­grįš žiū­ro­vas ir ar šį se­zo­ną iš­vis su­grįš, re­pe­tuo­ja­me to­liau. Pa­lai­ko­me kū­ry­bi­nę for­mą, o ti­kė­ji­mas, kad vis­kas bus ge­rai, pa­lai­ko mus. Daug dar­bo vis dar vyks­ta nuo­to­li­niu bū­du. Kei­čia­si pa­sau­lis, kei­čia­mės, ar tiks­liau pri­si­tai­ko­me prie si­tu­a­ci­jos, ir mes. Įval­dė­me te­cho­lo­gi­jas ir pra­plė­tė­me ben­dra­vi­mo lau­ką. Ta­čiau tai tik­rai ne­ei­li­nė ir la­bai įdo­mi pa­tir­tis. Vi­sa­pu­siš­kai. Tiek pro­fe­si­nia­me, tiek as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me. Gi­mė daug gra­žių ini­cia­ty­vų, daug įdo­mių ir ne­ti­kė­tų kū­ry­bi­nių pro­jek­tų. Žmo­nėms rei­kia sa­vi­raiš­kos ir ben­dra­vi­mo.

Kū­ry­ba la­bai gelbs­ti: iš­lais­vi­na fan­ta­zi­ją, pa­de­da ne­pra­ras­ti bū­ti­no ben­dra­vi­mo, kaž­kiek pa­ten­ki­na so­cia­li­za­ci­jos po­rei­kį. Pa­de­da jaus­tis gy­viems. Ta­čiau ne­ga­li­ma nu­brauk­ti ir tos tam­sio­sios ka­ran­ti­no pu­sės – pra­stė­jan­čios psi­cho­lo­gi­nės bei emo­ci­nės būk­lės. Pa­sek­mės jau da­bar pra­de­da ma­ty­tis ir tai man la­bai ke­lia ne­ri­mą.

„Kur­ti – tai už­muš­ti mir­tį“, sa­kė pran­cū­zų ra­šy­to­jas Ro­mai­nas Rol­land’as. Daug pras­mės šiuo­se žo­džiuo­se. Kū­ry­ba gel­bė­ja nuo dva­si­nės mir­ties ir lei­džia įsi­pras­min­ti. Tai­gi, gin­klai dar ne­su­dė­ti...

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.