Mu­zi­ka ir žmo­gaus sme­ge­nys, ar­ba Ko­dėl gy­dy­to­jai daž­nai bū­na bai­gę mu­zi­kos mo­kyk­las?

Mu­zi­ka ir žmo­gaus sme­ge­nys, ar­ba

Ko­dėl gy­dy­to­jai daž­nai bū­na bai­gę mu­zi­kos mo­kyk­las?

„Ge­ro­je mu­zi­ko­je sly­pi dau­giau, ne­gu ga­li­ma iš­girs­ti“

                                      (Don Camp­bell, 2005)

Tarp­tau­ti­nės mu­zi­kos te­ra­pi­jos kon­fe­ren­ci­jos, vy­ku­sios prieš ke­le­tą me­tų Vil­niu­je, pra­ne­šė­jas pa­sa­ko­jo apie sa­vo pa­tir­tį, ku­rią jis įgi­jo, dirb­da­mas su li­go­ni­nės me­di­kais. Pa­si­ro­do, ne­di­de­lia­me JAV mies­te­ly­je gy­dy­to­jai va­ka­rais po sun­kaus ir at­sa­kin­go dar­bo ren­ka­si į sim­fo­ni­nio or­kest­ro re­pe­ti­ci­jas, mu­zi­kuo­ja, kon­cer­tuo­ja. Pa­gal­vo­jau, kad mū­sų mies­to li­go­ni­nė­je kaž­ka­da bu­vo me­di­kų cho­ras, bet kad sim­fo­ni­nis..?

Per­žvel­gus Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los ab­sol­ven­tų są­ra­šą, tur­būt at­ras­tu­me ne­ma­žą bū­rį bai­gu­sių in­stru­men­ta­lis­tų, vė­liau pa­si­rin­ku­sių me­di­ko pro­fe­si­ją. Ži­nau ir da­bar ke­le­tą jų, mu­zi­kuo­jan­čių ne tik sa­vo lais­va­lai­kiui, bet ir su ži­no­mais me­no ko­lek­ty­vais.

Kai dis­ku­si­jų me­tu apie tai pra­dė­jau kal­bė­ti su kon­fe­ren­ci­jos pra­ne­šė­ju, pa­pa­sa­ko­jau apie Mu­zi­kos mo­kyk­lą, pa­si­da­li­nau sa­vo min­ti­mis, kad yra ne­ma­ža da­lis ab­sol­ven­tų, ku­rie vė­liau pa­si­rin­ko me­di­ko ke­lią. Ir jis pa­sa­kė: „O gal jie ir pa­si­rin­ko me­di­ko pro­fe­si­ją to­dėl, kad bu­vo bai­gę mu­zi­ką?“ Tai pri­ver­tė ma­ne su­si­mąs­ty­ti – ką reiš­kia mu­zi­ka, kas vyks­ta, kai mo­ko­mės mu­zi­kos…

Kū­di­kiai yra „ma­žie­ji mu­zi­kan­tai“

Nuo se­niau­sių lai­kų žmo­gų ly­dė­jo mu­zi­ka. Sun­kaus fi­zi­nio dar­bo me­tu rit­mai su­stip­rin­da­vo gru­pės ener­gi­ją, skan­duo­tės, šūks­niai, ri­tu­a­lai, apei­gi­nės gies­mės, ka­ro him­nai pa­kel­da­vo da­ly­vių dva­sią, o kaip pa­si­links­mi­ni­mų fo­nas ar sa­vi­raiš­kos bū­das mu­zi­ka ar­ti­ma kiek­vie­nam iš mū­sų.

Dau­ge­liui ta­len­tin­gų­jų mu­zi­ka ta­po pro­fe­sio­na­lu­mo ir ta­len­to sklai­da. Moks­li­nin­kai (Tu­če­kas, 2005; Za­tor­re, 2005) pa­ste­bi, kad žmo­gus, at­ei­da­mas į šį pa­sau­lį, at­si­ne­ša mu­zi­ka­lu­mo do­va­ną. Jie tei­gia, kad kū­di­kiai yra „ma­žie­ji mu­zi­kan­tai“.

Ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad kū­di­kiai mėg­džio­ja sa­vo mo­ti­nos bal­są, pa­kar­to­da­mi ati­tin­ka­mo aukš­čio gar­są ar rit­miš­kai ju­din­da­mi ran­ky­tes. Ste­bė­ti­na, bet jie ga­li adek­va­čiai re­a­guo­ti į dar­nius ar ne­dar­nius są­skam­bius.

Tai­gi, jei­gu jie at­ei­na į pa­sau­lį tu­rė­da­mi ge­bė­ji­mą su­vok­ti mu­zi­ką, ko­dėl vė­liau šie ge­bė­ji­mai iš­si­vys­to la­bai ne­vie­no­dai? Ar tai pri­klau­so nuo įgy­tų ži­nių, įgū­džių, ge­ne­ti­kos, šei­mos, ap­lin­kos? Kas vyks­ta žmo­gaus sme­ge­ny­se skam­bant mu­zi­kai ar­ba ak­ty­viai mu­zi­kuo­jant?

Jau nuo 1990 me­tų JAV vyk­do­mi neu­ro­moks­lų ty­ri­mai lei­do pra­dė­ti nau­ją „sme­ge­nų ty­ri­mų eros“ eta­pą. Per tris de­šimt­me­čius šie ty­ri­mai pa­de­da at­sa­ky­ti į žmo­nių, vie­naip ar ki­taip vei­kia­mų mu­zi­kos, ne tik el­ge­sio, bet ir jų sme­ge­ny­se vyks­tan­čių pro­ce­sų ir po­ky­čių klau­si­mus.

Neu­ro­moks­li­nin­kai, ty­rę sme­ge­nų vys­ty­mą­si mu­zi­kos mo­ky­mo­si me­tu, kon­sta­tuo­ja fak­tą, kad mo­to­ri­nė sme­ge­nų žie­vės da­lis, su­si­ju­si su smui­ki­nin­ko ar pia­nis­to ran­kų pirš­tų ju­de­siais, ak­ty­vi­na­ma in­ten­sy­viau, ne­gu ne­gro­jan­čio žmo­gaus. Ir kuo anks­čiau vai­kas pra­dė­jo gro­ti, tuo ryš­kes­nis sme­ge­nų vys­ty­ma­sis, pa­ly­gin­ti su tais, ku­rie pra­dė­jo gro­ti pa­aug­lys­tė­je.

Kon­cer­te mes ne­tu­ri­me at­si­pa­lai­duo­ti

Dau­gu­ma mu­zi­kos te­ra­pi­jos ty­ri­mų yra at­lik­ta su re­cep­ty­vi­ą­ja mu­zi­kos pa­tir­ti­mi – tai yra pa­tir­ti­mi, klau­san­tis mu­zi­kos. Nu­sta­ty­ta, kad klau­sy­to­jo, min­ti­mis se­kan­čio kū­ri­nio me­lo­di­nę li­ni­ją, ak­ty­viai vei­kia de­ši­nio­jo pus­ru­tu­lio sme­ge­nų žie­vės ati­tin­ka­mos sri­tys, o kū­ri­nio rit­mi­nės struk­tū­ros „ap­do­ro­ja­mos“ kai­ria­ja­me, ta­čiau yra te­ori­jų, tei­gian­čių, kad sme­ge­nys vei­kia vi­su­mos prin­ci­pu ir da­ly­vau­ja kiek­vie­no­je funk­ci­jo­je in­teg­ruo­jant at­ski­ras mu­zi­kos struk­tū­ras.

Va­di­na­si, kai klau­so­me mu­zi­kos, me­lo­di­jos, rit­mai, in­stru­men­tų temb­rai ak­ty­vuo­ja vi­sas sme­ge­nų žie­vės sri­tis. O min­tys, ku­rios ky­la klau­san­tis mu­zi­kos? Tai aso­cia­ty­vūs pri­si­mi­ni­mai, dėl ku­rių iš at­min­ties iš­ky­lan­ti in­for­ma­ci­ja tam­pa tam tik­ra stip­ry­be la­vi­nant kal­bą, tad mu­zi­kos su­vo­ki­mas ap­ima daug pa­ži­ni­mo pro­ce­sų.

At­li­kus ty­ri­mus su dviem mu­zi­kan­tais, tu­rin­čiais skir­tin­gus sme­ge­nų pa­žei­di­mus, pa­aiš­kė­jo, kad, ne­žiū­rint jų kal­bos ar iš­raiš­kos su­tri­ki­mų, jie, kaip pro­fe­sio­na­lai, su­ge­bė­jo at­pa­žin­ti kon­kre­čius da­ly­kus, to­kius kaip mu­zi­kos kom­po­zi­to­rius, epo­cha, ku­riai pri­klau­so tas kom­po­zi­to­rius.

Va­di­na­si, mu­zi­kos su­vo­ki­mas sme­ge­ny­se ap­do­ro­ja­mas ki­taip ne­gu kal­ba ir kal­bė­ji­mas. Tai dar kar­tą įro­do, kad sme­ge­ny­se mu­zi­ka ap­do­ro­ja­ma ne nuo­sek­liai, o vie­nu me­tu įvai­rio­se žie­vės sri­ty­se, o kal­ba ir mu­zi­kos su­vo­ki­mas sie­ja­si dėl sa­vo kai ku­rių ele­men­tų pa­na­šu­mo: kal­bė­ji­mo rit­mas, me­lo­di­nės bal­so in­to­na­ci­jos.

Ro­ber­tas Za­tor­re tei­gia, kad tiek mu­zi­kos, tiek kal­bos mo­ky­ma­sis pri­klau­so nuo sme­ge­nų iš­si­vys­ty­mo ir jų to­bu­li­ni­mo. Pa­sak jo, tų, ku­rie mo­kė­si mu­zi­kos il­ges­nį lai­ką, pil­ko­sios ir bal­to­sios sme­ge­nų me­džia­gos kon­cen­tra­ci­ja yra tan­kes­nė, o tai reiš­kia, kad jie ga­li at­lik­ti su­dė­tin­ges­nes už­duo­tis.

Įdo­mu tai, kad ir ne­tu­rint mu­zi­ki­nio iš­si­la­vi­ni­mo, bet ak­ty­viai įsi­gi­li­nant į mu­zi­ką, klau­san­tis jos rit­mų, me­lo­di­jų, sme­ge­nys la­vi­na­mos dau­giau, ne­gu klau­san­tis at­si­pa­lai­da­vus. Ra­šy­da­ma šį sa­ki­nį, iš kar­to pri­si­mi­niau Ma­est­ro Da­vi­do Ge­rin­go žo­džius, pa­sa­ky­tus po kon­cer­to prie puo­de­lio ka­vos Aly­tu­je.

Jo nuo­mo­ne, yra klai­din­ga sa­ky­ti klau­sy­to­jui, kad kon­cer­te jis tu­ri at­si­pa­lai­duo­ti. „Ne at­si­pa­lai­duok, o su­si­kau­pęs klau­sy­kis mu­zi­kos me­lo­di­jos, rit­mų, in­stru­men­tų skam­be­sio spal­vų“, – kal­bė­jo gar­sus mu­zi­kas, taip pa­brėž­da­mas kog­ni­ty­vi­nius, pa­žin­ti­nius mu­zi­kos su­vo­ki­mo as­pek­tus.

Mu­zi­ka – tai ne tik pa­ži­ni­mas

Kas ki­ta – emo­ci­jos. Jų reikš­mė mu­zi­kos su­vo­ki­me – tai sie­kis gau­ti ma­lo­nu­mą, kai mu­zi­ka ak­ty­vi­na lai­mės ir pa­si­ten­ki­ni­mo hor­mo­nus. Emo­ci­jos yra „neu­ro­niš­kai“ at­skir­tos nuo pa­ži­ni­mo (Pe­retz, Za­tor­re, 2005). Kū­ri­nio nuo­tai­ka, tem­pas, me­lo­di­nė li­ni­ja su­ke­lia emo­ci­jas, net­gi jei­gu mes ir ne­ži­no­me, kas tai per kū­ri­nys.

Moks­li­nin­kai, ty­rę sme­ge­nų veik­lą, il­gą lai­ką ne­sky­rė pa­kan­ka­mo dė­me­sio emo­ci­joms, lai­ky­da­mi tai ne­tiks­liai pa­ma­tuo­ja­mu in­di­ka­to­riu­mi, ta­čiau il­gai­niui iš­tir­ta, jog dėl mu­zi­kos kei­čia­si ne tik žmo­gaus nuo­tai­ka – re­tė­ja ar­ba grei­tė­ja kvė­pa­vi­mas, pul­sas, kei­čia­si che­mi­nė krau­jo su­dė­tis.

Kas vyks­ta žmo­gaus sme­ge­ny­se klau­san­tis mu­zi­kos, pri­klau­so nuo pa­ties in­di­vi­do, jo pa­tir­ties. Pa­vyz­džiui, triukš­min­ga, tran­kiais rit­mais ir au­sį rė­žian­ti mu­zi­ka pa­aug­liui yra mie­la, kai tuo tar­pu jo tė­vams ji ga­li at­ro­dy­ti ag­re­sy­vi, grės­min­ga.

Pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu iš­ryš­kė­jo so­cia­li­niai neu­ro­moks­lų ty­ri­mų as­pek­tai. Mu­zi­ka – tai ne tik pa­ži­ni­mas, su­vo­ki­mas ar emo­ci­nis re­a­ga­vi­mas.

Vo­kie­čių moks­li­nin­kai An­na­bel Co­hen ir In­ga Neu­man (2021) ty­ri­nė­ja, kas vyks­ta sme­ge­ny­se ka­ran­ti­no me­tui nau­jai at­si­ra­du­sios mu­zi­ki­nės elg­se­nos me­tu. Nau­jas mu­zi­ki­nis el­ge­sys – tai dai­na­vi­mas ar gro­ji­mas bal­ko­nuo­se, mu­zi­ki­nių an­sam­blių su­si­bū­ri­mas ir mu­zi­ka­vi­mas vir­tu­a­liai, kon­cer­tų ar ope­ros spek­tak­lių lan­ky­mas nuo­to­li­niu bū­du.

Ty­ri­mų re­zul­ta­tai at­sklei­dė, kad, nors pan­de­mi­jos me­tu su­sil­pnė­ja so­cia­li­niai ry­šiai, daž­niau­siai žmo­gus įvai­riais bū­dais ieš­ko šių ry­šių pa­stip­ri­ni­mo. Sme­ge­ny­se vyks­ta hor­mo­nų, to­kių kaip ok­si­to­ci­nas, tei­gia­mai vei­kian­tis so­cia­li­nius ry­šius, „ge­ros sa­vi­jau­tos“ hor­mo­no do­pa­mi­no ar kor­ti­zo­lio, pa­si­ga­mi­nan­čio stre­so si­tu­a­ci­jo­se, po­ky­čiai.

Ne­abe­jo­ti­na, kad pa­žin­ti­nė, emo­ci­nė, so­cia­li­nė mu­zi­kos funk­ci­ja tu­ri sa­vo vie­tą žmo­gaus min­ty­se, jaus­muo­se, na­tū­ra­liu po­rei­kiu bū­ti so­ciu­me, to­dėl no­ri­si ti­kė­ti, kad šios min­tys pa­ska­tins mies­to ben­druo­me­nės na­rius pri­si­min­ti vai­kys­tė­je iš­mok­tus mu­zi­ka­vi­mo įgū­džius ir, kom­pen­suo­jant pan­de­mi­jos me­tu pa­tir­tą at­skir­tį, bur­tis į nau­jus me­no ko­lek­ty­vus. Juk tai pa­trauk­li pa­ska­ta mo­ky­tis vi­są gy­ve­ni­mą.

Prof. dr. Al­do­na Vil­ke­lie­nė,

Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas, Aly­taus kraš­to moks­li­nin­kų drau­gi­ja „Vi­zi­ja“,

Lie­tu­vos mu­zi­kos te­ra­pi­jos aso­cia­ci­ja