Mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė Ra­mu­tė Bar­tu­se­vi­čie­nė: „Tur­būt vi­si ge­riau­si žmo­nės su­si­bū­rė į ma­no ap­tar­nau­ja­mą apy­lin­kę”

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (2)
2020 Birželis 26
Gyventojų pašto dėžutės tvarkingos, kai kurie šalia jų pasistatė suolelius ar kėdę, kad išsitraukę leidinį čia pat prisėdę galėtų jį perversti. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Gyventojų pašto dėžutės tvarkingos, kai kurie šalia jų pasistatė suolelius ar kėdę, kad išsitraukę leidinį čia pat prisėdę galėtų jį perversti. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Kai­miš­kų­jų vie­to­vių mo­bi­lie­ji laiš­ki­nin­kai – tai tre­jus me­tus tru­kęs Lie­tu­vos pa­što pro­jek­tas, baig­tas šį va­sa­rį, kai dar­bą pra­dė­jo pas­ku­ti­niai 49 mo­bi­lie­ji laiš­ki­nin­kai. Iš vi­so ša­ly­je jų dau­giau nei ke­tu­ri šim­tai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tai yra vie­nas di­džiau­sių ben­dro­vės stra­te­gi­nių pro­jek­tų, orien­tuo­tas į šiuo­lai­kiš­kas pa­slau­gas ir pa­lie­tęs itin daug skir­tin­gų in­te­re­sų gru­pių: vi­sus Lie­tu­vos pa­što pa­da­li­nius, klien­tus, kai­miš­kų vie­to­vių gy­ven­to­jus bei ben­druo­me­nes, pa­kei­tęs jų įpro­čius ir at­vė­ręs nau­jų ga­li­my­bių. Mo­bi­lio­jo laiš­ki­nin­ko veik­los mo­de­lis orien­tuo­tas į pa­si­kei­tu­sius gy­ven­to­jų po­rei­kius, to­dėl dar­bo prin­ci­pai ir prie­mo­nės pa­rink­ti at­si­žvel­giant į šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas ir spren­di­mus. Pro­jek­tu pa­vy­ko įro­dy­ti, kad tu­rint šiuo­lai­kiš­kas prie­mo­nes ga­li­ma at­si­sa­ky­ti tra­di­ci­nio ir ma­žiau efek­ty­vaus pa­slau­gų tei­ki­mo pa­što pa­tal­po­se, klien­tams su­tei­kiant pa­slau­gą pa­to­giau ir be bū­ti­ny­bės vyk­ti į pa­što sky­rių.

To­kia ofi­cia­li Lie­tu­vos pa­što po­zi­ci­ja. O ko­kia tik­ro­vė? Kad ją at­skleis­tu­me, pen­kias ge­ras va­lan­das nau­ju tar­ny­bi­niu Lie­tu­vos pa­što au­to­mo­bi­liu su­po­mės vin­giuo­tais 27-os apy­lin­kės ke­liu­kais, ku­rią ap­tar­nau­ja mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė Ra­mu­tė Bar­tu­se­vi­čie­nė. Jos val­do­se – 1400 adresatų. Tris­de­šim­čiai jų pri­sta­tė­me ant­ra­die­nio „Aly­taus nau­jie­nas“, dar tiek mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė ne­mo­ka­mai su­tei­kė ki­tų pa­što pa­slau­gų.

Kaip ir ta­rė­mės su mo­bi­li­ą­ja pa­šti­nin­ke R.Bar­tu­se­vi­čie­ne, su­si­ti­ko­me Vai­so­džiuo­se, prie par­duo­tu­vės. Tvar­kin­gos, šva­rios, re­tam kai­me taip pri­žiū­ri­mą par­duo­tu­vę pa­ma­ty­si. Čia šiuo me­tu Ra­mu­tė stab­te­li ap­tar­nau­ti at­ėju­sių gy­ven­to­jų. Pa­pras­tai su­sto­da­vo prie ben­druo­me­nės na­mų, kur anks­čiau vei­kė pa­štas, bet da­bar ten vyks­ta ke­lio re­mon­to dar­bai, gy­ven­to­jus ap­tar­nau­ti nė­ra sau­gu. Vi­sas pa­što pa­slau­gas žmo­nės gau­na ne­mo­ka­mai: pri­ima­ma lei­di­nių pre­nu­me­ra­ta, iš­mo­ka­mos so­cia­li­nės iš­mo­kos, at­ve­ža­mos re­gist­ruo­tos siun­tos.

Ant­ra­die­nio prieš­pie­tį prie pa­što au­to­mo­bi­lio su­tin­ka­me ir Vai­so­džių ben­druo­me­nės pir­mi­nin­ką ūki­nin­ką Ze­no­ną Kaz­laus­ką.

„Jau ku­ris lai­kas ne­tu­ri­me sta­cio­na­raus pa­što, bet ati­tin­ka­mas pa­slau­gas gau­na­me iš mo­bi­lio­sios laiš­ki­nin­kės. Šian­dien at­ėjau su­si­mo­kė­ti že­mės ūkio tech­ni­kos ap­žiū­ros mo­kes­čio. Mo­bi­lu­sis pa­štas nė­ra blo­gai, tu­ri­me ry­šį, mus ap­tar­nau­jan­ti laiš­ka­ne­šė yra ma­lo­ni, ap­si­skai­čiu­si mo­te­ris, šil­tai su vi­sais žmo­nė­mis ben­drau­ja. Ben­druo­me­nės na­riai la­bai gra­žiai apie Ra­mu­tės dar­bą at­si­lie­pia. Jei rei­kia, į na­mus at­va­žiuo­ja, at­ve­ža bui­ties reik­me­nų“, – gra­žius žo­džius apie laiš­ki­nin­kę Ra­mu­tę dės­to Vai­so­džių ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas Z.Kaz­laus­kas.

Ap­tar­na­vu­si žmo­nes laiš­ki­nin­kė pa­što au­to­mo­bi­ly­je su­ran­da vie­tos ir mums.

Pir­miau­sia ra­tus su­ka­me Vai­so­džių gat­vė­mis. „Aly­taus nau­jie­nos“ įde­da­mos į gy­dy­to­jos Al­miros Chšče­na­vi­čie­nės pa­što dė­žu­tę. Gra­žią, tvar­kin­gą, kaip pa­ste­bi laiš­ka­ne­šė, pa­čios me­di­kės spal­vin­gai iš­ta­py­tą.

Jau­nai vai­so­diš­kių šei­mai įtei­kia­mas re­gist­ruo­tas laiš­kas, iš­da­li­ja­ma ki­ta ko­res­pon­den­ci­ja. Po­nios Ja­nės, ku­ri sa­vo laik­raš­čio mėgs­ta lauk­ti sė­dė­da­ma ant suo­liu­ko prie pa­što dė­žu­tės, šį kar­tą ne­pa­ma­to­me.

La­bai no­rė­jo­me su­si­tik­ti su šio kraš­to švie­suo­liu Pet­ru Bui­nic­ku. Ir su­si­ti­ko­me. „Pa­sa­ka mū­sų laiš­ki­nin­kė, vi­suo­met lai­ku at­ve­ža laik­raš­čius ir vi­sa ki­ta“, – sa­ko Pet­ras. Li­te­ra­tū­rai ga­bus vy­ras eks­prom­tu su­ku­ria ak­tu­a­lių ei­lių, bet pa­ža­da­me jas pri­im­ti vė­liau, nes vien „Aly­taus nau­jie­nų“ tu­ri­me iš­da­lin­ti apie tris de­šim­tis. Žmo­nės spau­dos lau­kia.

Nuo Vai­so­džių ri­bos Rai­žiai – pen­ki ki­lo­met­rai. Ma­nev­rin­gą­ją da­ci­ją, kir­tus Vai­so­džių ri­bo­žen­klį, Ra­mu­tė su­ka į Juo­zo Gu­donio vien­kie­mį. Už­tek­ti­nai lie­taus pa­gir­dy­ta žo­lė – vos ne iki au­to­mo­bi­lio lan­gų. Ju­dė­da­mos ne­nu­va­ži­nė­tu ke­liu­ku jau­čia­me, kaip sod­rią žo­lę gul­do au­to­mo­bi­lio dug­nas. Ro­man­ti­ka, kai ma­ši­niu­kas ne­už­dūs­ta įkal­nė­je. Juo­zo kie­me – kas ki­ta, pa­si­dar­buo­ta vai­kų ir jų ant­rų­jų pu­sių. O štai tarp­du­ry­je ir pats Juo­zas – tie­sus, ge­ro vei­do žmo­gus, ku­rio se­no­liu pa­va­din­ti lie­žu­vis ne­ap­si­ver­čia.

„Už dve­jų me­tų bus de­vy­nias­de­šimt. Prie šeš­tos val­džios gy­ve­nu. Jau še­ši me­tai vie­ni­šau­ju“, – tie­siai sa­ko.

Juo­zas yra už­si­sa­kęs „Va­ka­ro ži­nias“, bet šian­dien nu­ma­tęs už­si­pre­nu­me­ruo­ti ir „Aly­taus nau­jie­nas“. Re­kla­ma do­mi­na la­biau­siai. „Ūkį tu­riu ir kar­vu­tę. Kar­ves nuo 8-erių me­tų mo­ku pri­žiū­rė­ti. Pats mel­žiu. Ne­pri­duo­du pie­no, man sun­ko­ka bū­tų į ke­lią iš­neš­ti, į kie­mą su­pir­kė­jai ne­va­žiuo­ja“, – Juo­zas la­bai kal­bus.

Jis tu­ri ir ke­lis ar­klius. Šiuos gal­vi­jus la­bai my­li. Bu­vo lai­kas, kai kraš­te siau­tė­jo ar­klia­va­giai, daug ar­klių jie pa­vo­gė ir Onuš­kio tur­gu­je sve­tim­ša­liams par­da­vė. Kai jie bu­vo su­im­ti, po ku­rio lai­ko vie­ną gra­žų er­ži­lą gy­ven­to­jai už­ti­ko miš­ke pri­riš­tą ir nu­gai­šu­sį. Tas fak­tas gar­baus am­žiaus žmo­gų nuo jau­nys­tės jau­di­na iki šių die­nų. Jis tu­ri tiks­lą už­pirk­ti mi­šias už tuos, ku­rie su­nai­ki­no ar­klia­va­gius.

Liūd­na žmo­gui, kad ne­šie­nau­to­mis pie­vo­mis iki so­dy­bos at­sė­li­nu­sios la­pės ką tik nu­si­ne­šė viš­te­lę ir gai­dį.

Il­gai ga­lė­tų kal­bė­ti tvar­kin­go vien­kie­mio šei­mi­nin­kas, daž­nai duk­ros ir sū­naus lan­ko­mas, bet at­si­svei­ki­na­me, spau­dos lau­kia ki­ti pre­nu­me­ra­to­riai, laiš­ki­nin­kai, pa­sak Ra­mu­tės, ne­tu­ri vė­luo­ti. Vėl pa­ny­ra­me į žo­lė­tą ke­lią, įvai­rios smil­gos ir ki­tos aukš­ta­ū­gės žo­lės iš vi­sų pu­sių šla­ma su­lig au­to­mo­bi­lio lan­gais.

Tau­čio­ny­se „Aly­taus nau­jie­nas“ skai­to Sta­sė Nas­ta­ra­vi­čie­nė, Ada­mo­ny­se šeš­ta­die­ni­nes da­bar už­si­sa­ko Pet­ras Ka­ma­raus­kas. Kai žmo­na gy­va bu­vo, vi­suo­met pre­nu­me­ra­vo kas­die­ni­nes „Aly­taus nau­jie­nas“.

Pa­sie­kė­me Rai­žius, Ra­mu­tė vai­rą su­ka į Ci­ka­na­vi­čių kie­mą, ku­ris ver­čia aik­te­lė­ti – tik­ra gė­lių ka­ra­lys­tė. Kol mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė tvar­ko šei­mos mo­kes­čių rei­ka­lus, pri­sto­ja­me prie gė­ly­nuo­se be­si­dar­buo­jan­čios duk­ros Ri­tos.

„Ne­ži­nau, kiek tų veis­lių vi­so­se na­mų ker­te­lė­se pri­tup­dė­me, 500 tu­rė­tų bū­ti, o gal ir dau­giau. Yra ir la­bai se­niai pa­so­din­tų. Ra­ga­nėms tik­rai po ke­tu­rias­de­šimt me­tų bus. Kuo trę­šiu? Tik ne che­mi­ja, jai esu aler­giš­ka. Daž­niau­siai pa­sto­vė­ju­siu rau­gin­tu kiau­lių mėš­lu“, – sa­ko Ri­ta.

Kad to­kį gro­žį iš­lai­ky­tum, daug suk­tis rei­kia. Va­sa­ro­mis Ri­ta ke­lia­si penk­tą va­lan­dą. Kiek­vie­ną die­ną vis­ką apei­na. Ji la­bai mėgs­ta au­ga­lus, lei­džia aug­ti ir tiems, ku­rie ne vie­to­je iš­dygs­ta.

Pir­mą kar­tą pa­ma­tė­me dar 19 am­žiaus pa­bai­go­je mo­te­rų mėg­tą ir dar­že­liuo­se au­gin­tą bi­jū­nų veis­lę.  Pa­ro­dy­tam apie 50 me­tų, ke­re­lį dar Ri­tos ma­ma jau­nys­tė­je par­si­ne­šė ir pa­si­so­di­no.

Su­si­do­mė­jo­me ir ra­das­ta, šio kraš­to dai­ni­nin­kių ap­dai­nuo­ta. „Tai ne ro­žė, tai se­no­vi­nė gė­lė ra­das­ta“, – ak­cen­tuo­ja Ri­ta.

Mo­kes­čiai su­mo­kė­ti, ap­tar­tos tu­ri­mos bui­ties pre­kės ir vėl le­kia­me to­lyn, į Vin­co Mi­kuls­ko na­mų kie­mą.

„Vin­cas „Aly­taus nau­jie­nas“ vi­siems me­tams už­si­sa­ko ir, ką įdo­maus per­skai­tęs, pa­si­da­li­ja su kai­mo žmo­nė­mis. Iš­ra­din­gas, ge­ros dū­šios žmo­gus, vis­ką pats mo­kan­tis pa­si­da­ry­ti. Ūkio rei­ka­luos nu­si­ma­no, net viš­čiu­kus, viš­tos iš­pe­rin­tus, mo­ka pri­žiū­rė­ti. La­bai se­niai laik­raš­tį skai­to da­bar jau naš­lau­jan­tis žmo­gus“, – sa­ko laiš­ki­nin­kė Ra­mu­tė.

„Tai kiek­gi da­bar man me­tų, 1934 gi­mi­mo esu“, – pa­klaus­tas apie me­tus svars­to Vin­cas. Į ūkio dar­bus įni­kęs žmo­gus apie sa­vus me­tus ne­gal­vo­ja, su pa­šti­nin­ke pa­si­ta­ria, kaip ir kuo ge­riau pa­si­ro­džiu­sius bul­vė­se ko­lo­ra­do va­ba­lus nu­purkš­ti.

Ir to­kia­me rei­ka­le Ra­mu­tė nu­si­ma­no, pa­ta­ria, in­for­ma­ci­jos pa­tei­kia. Vė­liau ji teigs, kad ne­ga­li žmo­nių ap­vil­ti, pa­sa­ky­ti aš ne­si­do­miu, ne­ži­nau. Jei pri­trūks­ta ži­nių, bū­ti­nai pa­si­ieš­ko jų, pa­aiš­ki­na ga­lio­jan­čią tvar­ką ar ki­tus da­ly­kus.

„Ma­no ap­tar­nau­ja­mo­je apy­lin­kė­je vi­si žmo­nės la­bai ge­ri, są­ži­nin­gi. Me­nu dar li­to me­tus. Vie­na pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris žie­mą ant ke­lio ma­nęs lau­kė tris va­lan­das, kad ati­duo­tų per­mo­kė­tą li­tą. Koks są­ži­nin­gu­mas“, – ste­bi­si laiš­ki­nin­kė.

Laik­raš­čių at­ve­žė­me Ele­nai ir Ipo­li­tui Ma­ku­la­vi­čiams. Vai­šin­gi šei­mi­nin­kai ne­iš­lei­džia ne­pa­vai­ši­nę to­to­riš­ku py­ra­gu. Pa­ben­drau­ja­me su ma­žuo­ju Ipo­li­tu, be­si­ruo­šian­čiu į pir­mą­ją kla­sę, jo tė­čiu Al­ber­tu.

„Svar­biau­sia, kad žmo­nės už­si­sa­ky­tų laik­raš­čių, iš jų gau­tų in­for­ma­ci­jos“, – svars­to Ipo­li­tas vy­res­ny­sis ir pri­du­ria, kad kai­mo žmo­gui svar­bios tur­gaus kai­nos.

Laiš­ki­nin­kė Ra­mu­tė pra­tę­sia min­tį, kad pa­gy­ve­nu­sie­ji pre­nu­me­ruo­ja, skai­to, ieš­ko pus­la­pių ne tik apie tur­gų, bet ir kry­žia­žo­džių, re­cep­tų, pa­ta­ri­mų jiems rei­kia.

Rau­bo­niš­kis Juo­zas Astrams­kas ir­gi „Aly­taus nau­jie­nų“ pre­nu­me­ra­to­rius, jo laik­raš­tis įkrin­ta į pa­što dė­žu­tę.

Sku­ba­me į Pec­kū­nų gatvę. Ra­mu­tės „Da­cia“ įsu­ka į il­go na­mo pla­tų kie­mą, Ele­nos Vil­čins­kie­nės na­mus. Ta­čiau „Aly­taus nau­jie­nų“ pre­nu­me­ra­to­rė ne sma­gio­ji šei­mi­nin­kė po­nia Ele­na, o jos gi­mi­nai­tė taip pat Ele­na Bal­čiū­nie­nė. Li­ko­me nuo­šir­džiai pa­ma­lo­nin­tos, kai iš­gir­do­me, kad iš Šiau­lių į gim­tas vie­tas ne­se­niai su­grį­žu­siai de­vy­nias­de­šimt­me­tei E.Bal­čiū­nie­nei „Aly­taus nau­jie­nos“ pa­tin­ka. „Vis­kas man įdo­mu. Kai ka­da per­skai­tau vis­ką, bū­na, kad ir ne­su­spė­ju“, – at­vi­rai sa­ko gar­bin­go am­žiaus mie­la skai­ty­to­ja.

Duk­te­rė­čia pa­aiš­ki­no, kad po Si­bi­ro jos te­ta ap­si­gy­ve­no Šiau­liuo­se. „Mi­rus vy­rui vie­nai be ar­ti­mų­jų ta­po sun­kiau, pa­kvie­tė­me pas sa­ve. Na­mai, ma­to­te, erd­vūs“, – sa­ko E.Vil­čins­kie­nė.

Kal­vo­ti ir vin­giuo­ti šian­dien mo­bi­lio­sios laiš­ki­nin­kės R.Bar­tu­se­vi­čie­nės dar­bo ke­liai. Jos ap­tar­nau­ja­mo­je apy­lin­kė­je – 1400 na­mų ūkių. Prieš tap­da­ma mo­bi­li­ą­ja laiš­ki­nin­ke ji  da­ly­je šios apy­lin­kės lai­ka­ne­še dir­bo be­veik 27-erius me­tus. Ji ne iš­im­tis – mo­bi­liai­siais laiš­ki­nin­kais ta­po 98 pro­cen­tai iki tol bu­vu­sių dar­buo­to­jų.

Kaip tik šiais ke­liais, tie­sa, pras­tes­niais, jos su di­džiu­liu pa­što krep­šiu pės­čios vaikš­čio­ta,  ar­kliais va­žiuo­ta, dvi­ra­čiu min­ta, pas­kui sa­vu au­to­mo­bi­liu. Po Lie­tu­vos pa­što re­or­ga­ni­za­ci­jos, mo­ky­mų dar­bo po­bū­dis pa­si­kei­tė, bet žmo­nės li­ko tie pa­tys – lau­kian­tys jos prie nau­jų pa­što dė­žu­čių, kai ku­rie ant pa­čių pa­si­da­ry­tų suo­liu­kų.

Nuo va­sa­rio ji vai­ruo­ja nau­ju­tė­lai­tę „Da­cia“. Ga­vo ją su nu­va­žiuo­tu 12 ki­lo­met­rų at­stu­mu.

„Pa­gal iš­si­la­vi­ni­mą aš – bu­hal­te­rė, bet sa­vo dar­be tu­riu bū­ti ir psi­cho­lo­gė, ir in­for­ma­ci­jos ži­no­vė, ir bi­čiu­lė. Aš dirb­da­ma su tais žmo­nė­mis su­bren­dau. Ne­ga­liu teig­ti, kad ir mo­bi­lio­sios laiš­ki­nin­kės pir­mo­sios die­nos bu­vo leng­vos. Ne die­ną tru­ko, kol per­pra­tau gau­tos so­dų ben­dri­jos „Dzū­ki­ja“ ke­lius ir įva­žia­vi­mus. Il­go­kai tik gat­vių pa­va­di­ni­mus ma­čiau, da­bar ma­tau ir au­ga­li­jos gro­žį, vi­sa, kas gra­žu. Tu­ri­me kor­te­les au­to­mo­bi­lių plo­vyk­los pa­slau­gai ir ben­zi­nui“, – pa­ke­liui į Pa­lie­pius pa­sa­ko­ja Ra­mu­tė.

Ir mes dai­ro­mės į il­giau­sių die­nų gam­tos gro­žį. Į Kru­žiū­nuo­se bal­tai žy­din­čius mais­ti­nius žir­nius, vio­le­ti­nius žie­dus pra­sklei­džiu­sias aka­ci­jas, bal­tai pra­žy­du­sius bul­vių lau­kus, liz­de nuo fo­to­apa­ra­to be­si­sle­pian­čius gan­driu­kus, iš­puo­se­lė­tus kie­mus.

Ste­bi­mės, kaip žmo­nės vi­sa su­spė­ja iš­gra­žin­ti, iš­puo­se­lė­ti, ap­žiū­rė­ti? Gra­žus šio kraš­to gam­to­vaiz­dis, kal­vo­tas, to­kia­me sun­kiau ūki­nin­kau­ti. Ko­kie gra­žūs šie­me­ti­niai lau­kai, kai juo­se ne­trūks­ta drėg­mės.

Pa­lie­pių kai­mo dau­gia­bu­čio gy­ven­to­jams šian­dien rei­kia įteik­ti du laiš­kus – pa­pras­tą ir re­gist­ruo­tą. Pas­ta­ro­jo ad­re­sa­tų na­muo­se nė­ra, tur­būt dar­be, juk dar­bo die­na. Ra­mu­tė au­to­mo­bi­ly­je įtai­sy­tu spaus­din­tu­vu at­spaus­di­na pra­ne­ši­mą apie re­gist­ruo­tą siun­tą ir jį pa­lie­ka pa­što dė­žu­tė­je.

„Aly­taus nau­jie­nas“ ve­ža­me Ma­ry­tei Ka­ze­vi­čie­nei. Gra­žaus vien­kie­mio šei­mi­nin­kė at­sku­ba iš dar­žo, ran­ko­se kaup­tu­kas. Mo­te­ris džiau­gia­si, jog ne­pra­va­žia­vo­me, ji vėl mė­ne­siui no­ri laik­raš­tį už­si­pre­nu­me­ruo­ti, kad laiš­ki­nin­kės ne­su­truk­dy­tų, ir pi­ni­gų į ki­še­nę įsi­dė­ju­si.

Iš Ra­mu­tės ži­no­me, kad Ma­ry­tė la­bai bal­sin­ga dai­ni­nin­kė, pui­ki šei­mi­nin­kė, ap­si­skai­čiu­si. Ma­lo­nu bū­tų su to­kiu žmo­gu­mu il­gė­liau pa­kal­bė­ti, bet rei­kia sku­bė­ti to­liau.

Čia, Pa­lie­piuo­se, ir mo­bi­lio­sios laiš­ki­nin­kės Ra­mu­tės tė­viš­kė ir na­mai. Iš čia sku­bė­jo į Pu­nios mo­kyk­lą, da­bar – dar­bą.

Ne­ap­len­kia­me Kar­vel­nin­kų, siun­tą ve­ža­me jau­nai šei­mai. Ma­žų vai­kų tu­rin­čiai ma­mai laiš­ki­nin­kė pa­do­va­no­ja bur­bu­lų. Vi­siems kie­mams, ku­riuo­se ma­tė­si vai­kų, ji pa­li­ko bur­bu­lų, te­gul vai­kai juos pu­čia.

„Tai smul­ki do­va­nė­lė nuo ma­nęs, o kaip vai­kus pra­links­mi­na. Mū­sų su vy­ru vai­kai už­au­gin­ti, o kaž­kam no­ri­si su­teik­ti ma­žy­čio džiaugs­mo. Aš fi­lo­so­fiš­kai į tai žiū­riu, juk pir­ma rei­kia mes­ti, kad ras­tum“, – tei­gia ji.

Pa­ste­bi­me, kad li­ko vie­nos „Aly­taus nau­jie­nos“. Klau­sia­me, kas jų skai­ty­to­jas? „Tai ma­niš­kės, aš vi­siems me­tams už­si­pre­nu­me­ruo­ju kas­met“, – sa­ko mo­bi­lio­ji laiš­ki­nin­kė R.Bar­tu­se­vi­čie­nė ir su­ka grei­tą sma­gų tar­ny­bi­nį au­to­mo­bi­lį link Aly­taus. Jos dar­bo die­na bai­gė­si ge­ro­kai po 16 va­lan­dos. Nu­va­žiuo­ta kaip ir kas­dien, apie 100 ki­lo­met­rų. Mes įsė­do­me jos dar­bo die­nai įpu­sė­jus. Iki 11 va­lan­dos ji jau bu­vo ap­lan­kiu­si vi­sus  ad­re­sa­tus, gy­ve­nan­čius so­dų ben­dri­jo­je „Dzū­ki­ja“.

Šian­dien su­si­pa­žin­ti su jos ve­žio­ja­mo­mis pre­kė­mis ne­be­li­ko lai­ko, bet žmo­nės kal­bė­jo, kad Lie­tu­vos pa­što siū­lo­mos jiems bui­ties pre­kės yra ge­ros ko­ky­bės, daž­niau­siai vo­kiš­kos.

 

 

 

    Komentaras

    Buna ziua, eu sunt Allison Howarts Dupa ce am fost în rela?ie cu Anderson ani de zile, s-a despar?it de mine, am facut tot posibilul sa-l aduc înapoi, dar totul a fost în zadar, l-am dorit atât de mult din cauza iubirii pe care o am pentru el, L-am implorat cu tot, am facut promisiuni, dar el a refuzat. I-am explicat problema mea prietenului meu ?i ea mi-a sugerat ca ar trebui sa contactez mai degraba o caseta de vraja care m-ar putea ajuta sa arunc o vraja pentru a-l readuce, dar eu sunt tipul care nu a crezut niciodata în vraja, nu am avut de ales decât sa-l încerc, eu i-a trimis caseta vraja ?i mi-a spus ca nu este nicio problema ca totul va fi bine înainte de trei zile, ca fostul meu se va întoarce la mine înainte de trei zile, a aruncat vraja ?i surprinzator în a doua zi, era în jurul orei 16.00. Fostul meu m-a sunat, am fost atât de surprins, am raspuns la apel ?i tot ce a spus a fost ca îi pare atât de rau pentru tot ce s-a întâmplat, încât a vrut sa ma întorc la el, încât ma iube?te atât de mult. Eram atât de fericit ?i m-am dus la el încât a?a am început sa traim din nou ferici?i împreuna. De atunci, mi-am facut promisiune ca oricine ?tiu ca are o problema de rela?ie, a? fi de ajutor unei astfel de persoane, referindu-l la ea singura casa de vraji reala ?i puternica care m-a ajutat cu propria mea problema. e-mail: ogagakunta@gmail.com pute?i sa-i trimite?i un e-mail daca ave?i nevoie de asisten?a sa în rela?ia dvs. sau în orice alt caz sau WhatsApp, la +2348069032895
    1) Vraji de dragoste
    2) Vraji de dragoste pierdute
    3) Vraji de divor?
    4) Vraji de casatorie
    5) Vraja de legare.
    6) Vraji de rupere
    7) Alunga un iubit trecut
    8.) Dori?i sa va promova?i în vraja dvs. de birou / Loterie
    9) dori?i sa va satisface?i iubitul
    Contacta?i acest om grozav daca ave?i vreo problema pentru o solu?ie de durata
    ogagakunta@gmail.com

    Komentaras

    Duok, Dieve, kiekvienai apylinkei po Ramutę. Tikrai labai miela ir apsukri laiškanešė. Malonu, kad tokie žmonės yra pastebėti. Mes ja didžiuojamės, jos laukiame.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.