„Mie­las Aly­tau, bran­gi Lie­tu­va – su šven­te”

Gau­siai su­si­rin­ku­siems aly­tiš­kiams bei sve­čiams gra­žių žo­džių sky­rė Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis. Jis kal­bė­jo, kad jau be­veik tris­de­šimt me­tų mies­to sa­vi­val­dy­bė or­ga­ni­zuo­ja šios die­nos mi­nė­ji­mą, į ku­rį skir­tin­gais me­tais su­si­ren­ka ir skir­tin­gas skai­čius žmo­nių. Tai pri­klau­so nuo oro ir to, kaip ar­ti yra sa­vi­val­dy­bės rin­ki­mai.

„Pri­si­me­nu, pra­ėju­sių me­tų mi­nė­ji­mą mū­sų su­si­rin­ko ma­žiau, ta­čiau nuo­tai­ka bu­vo pa­ki­li, tuo­met taip pat bė­gio­jo vai­kai, plaz­de­no vė­lia­vos, vi­si gie­do­jo Lie­tu­vos him­ną.

Po aš­tuo­nių die­nų Ru­si­jai už­puo­lus ne­pri­klau­so­mą Uk­rai­ną, mū­sų pa­są­mo­nė­je tar­si įvy­ko tek­to­ni­nis lū­žis. Pa­ste­bė­jau, kad mū­sų vi­suo­me­nė tar­si ski­lo į dvi gru­pes: vie­ni žmo­nės py­lė­si ku­rą, gry­ni­no pi­ni­gus, da­rė sau ir sa­vo vai­kams pa­sus ir gal­vo­jo, kaip iš­vyk­ti iš ša­lies, o ant­ro­ji da­lis klau­sė: kaip mums rei­kės gin­ti vals­ty­bę?

Mes tar­si tu­rė­jo­me du pa­si­rin­ki­mus, ta­čiau la­bai džiau­giuo­si, kad nė vie­nam iš mū­sų ne­te­ko im­ti gin­klo, pas­ku­ti­nį kar­tą ap­ka­bin­ti žmo­nos, vy­ro, vai­kų ir iš­ei­ti gin­ti sa­vo na­mų. Ta­čiau mū­sų tau­ta pa­da­rė tre­čią pa­si­rin­ki­mą, ku­riuo la­bai di­džiuo­juo­si – mes nu­spren­dė­me pa­dė­ti Uk­rai­nai au­ko­da­mi, sa­va­no­riau­da­mi, at­ver­da­mi sa­vo du­ris vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­miems ka­ro pa­bė­gė­liams“, – ra­gin­da­mas bran­gin­ti lais­vę, tai, ką tu­ri­me, ir per­duo­ti tą jaus­mą at­ei­ties kar­toms, kal­bė­jo mies­to me­ras N.Ce­siu­lis.

Jis pri­mi­nė se­ną ir kar­tų pa­tik­rin­tą tie­są, kad iš šluo­tos iš­trau­kus vie­ną šluot­ra­žį, jį ga­li­ma ne­su­dė­tin­gai per­lauž­ti, bet vi­sos šluo­tos ne­per­lau­ši­me – kaip ir stip­rios, va­lin­gos tau­tos. „Mie­las Aly­tau, bran­gi Lie­tu­va – su šven­te“, – toks mies­to va­do­vo svei­ki­ni­mo kal­bos ak­cen­tas ne­ap­si­ė­jo be il­gų ova­ci­jų.

Tra­di­ciš­kai pa­de­da­mos gė­lės, gie­da­mos gies­mės, dai­nos, ku­rias at­li­ko gru­pės „La For­za“ dai­ni­nin­kės Re­na­ta Nor­vi­lė ir Ne­rin­ga Ne­kra­šiū­tė, Aly­taus kul­tū­ros cen­tro ka­me­ri­nis cho­ras „Var­sa“. Gro­jo Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Sau­su­mos pa­jė­gų or­kest­ras, me­ni­nę pro­gra­mą at­li­ko Pa­ne­mu­nės pro­gim­na­zi­jos moks­lei­viai.

Įsi­mi­nė jau­ni­mo iš­sa­ky­ta min­tis, kad Va­sa­rio 16-oji – tai nė­ra vien da­ta, ku­rią rei­kia įsi­min­ti, nes ją lie­pė iš­mok­ti mo­ky­to­jas. Tai daug dau­giau, kas tu­ri at­ei­ti į šir­dį ne vien kaip da­ta. Kaip ge­ra re­gė­ti tą su­pra­ti­mą mū­sų mies­to jau­nuo­me­nė­je.

Va­sa­rio 16-oji te­bū­na at­ra­mi­ne, pa­ma­ti­ne da­ta at­ei­čiai, kaip bu­vo lem­tin­ga mū­sų da­bar­čiai. Šią die­ną mū­sų tau­ta ne­te­ko di­si­den­to A.Ter­lec­ko, 1927 me­tais Va­sa­rio 16-ąją mi­rė Ne­pri­klau­so­my­bės Ak­to sig­na­ta­ras Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius, 2011 me­tais – Lie­tu­vos švie­suo­lis Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius. Pras­min­gi as­me­ny­bių gy­ve­ni­mai pa­žen­klin­ti ir pras­min­ga iš­ėji­mo da­ta.