Iš mi­si­jos Uk­rai­no­je grį­žu­si aly­tiš­kė me­di­kė Ag­nė Ži­gu­ty­tė: „Uk­rai­no­je pa­li­ko­me da­lį sa­vo šir­dies” (0)

Saulė Pinkevičienė
medikai Ukrainoje
Alytaus rajono savivaldybės greitosios medicinos pagalbos stoties medikė Agnė Žigutytė misijoje Ukrainoje su kolegomis medikais iš Lietuvos bei Mohilyv-Podilskyi ligoninės neurologijos skyriaus vedėja (viduryje). Asmeninė nuotr.
Į Lie­tu­vą iš mi­si­jos Uk­rai­no­je grį­žo me­di­kų ko­man­da – 12 gy­dy­to­jų ir slau­gy­to­jų, ku­rie ka­ro dras­ko­mo­je ša­ly­je pra­lei­do dvi sa­vai­tes. Tarp jų ir Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties me­di­kė Ag­nė Ži­gu­ty­tė. „Aly­taus nau­jie­noms“ ji pa­sa­ko­ja apie sa­vo pa­tir­tis ir ka­ro re­a­ly­bę, ku­rią te­ko ma­ty­ti sa­vo aki­mis.

– Ko­dėl ap­si­spren­dė­te tap­ti sa­va­no­re ir vyk­ti į me­di­kų mi­si­ją Uk­rai­no­je?

– Į Uk­rai­ną vyk­ti ap­si­spren­džiau dėl to, kad jau­čiau ir iki šiol jau­čiu pa­rei­gą pa­dė­ti nuo ka­ro nu­ken­tė­ju­siems žmo­nėms, no­rė­jau nors kiek pri­si­dė­ti prie ka­ro skaus­mo ir kan­čių ma­ži­ni­mo.

– Kiek lai­ko pra­lei­do­te Uk­rai­no­je, kur ir kam tei­kė­te pa­gal­bą?

– Uk­rai­no­je pra­lei­dau dvi sa­vai­tes, iš ku­rių sa­vai­tę Ky­ji­ve ir sa­vai­tę prie Mol­do­vos sie­nos
esan­čia­me Mo­hy­liv-Po­dils­kyi. Pa­gal­bą tei­kė­me vie­ti­nė­se li­go­ni­nė­se ci­vi­liams žmo­nėms. Uk­rai­nie­čiai me­di­kai pra­si­dė­jus ka­rui vyks­ta dirb­ti į karš­tus taš­kus, o ša­lies pa­kraš­čiuo­se pa­dau­gė­jo nuo ka­ro žiau­ru­mų bė­gan­čių gy­ven­to­jų ir kar­tu pa­cien­tų li­go­ni­nė­se. Ne vi­sos li­go­ni­nės pa­jė­gios su­si­do­ro­ti su dar­bo krū­viu, nes per­so­na­lo jo­se su­ma­žė­jo, tai­gi la­bai rei­kia pa­gal­bos. Uk­rai­no­je už­sie­nie­čiai me­di­kai ga­li gy­dy­ti tik ci­vi­lius, ta­čiau mes ma­tė­me ir ka­ro žaiz­dų. Tie­siog tie žmo­nės bu­vo at­vež­ti ne tie­siai iš fron­to li­ni­jos, o jau po pir­mi­nio gy­dy­mo ka­ro li­go­ni­nė­se.

– Kiek tai, ką da­rė­te Uk­rai­no­je, sky­rė­si nuo Jū­sų įpras­to dar­bo?

– Uk­rai­nie­čiams me­di­ci­nos pa­gal­bos po­rei­kis bu­vo la­bai įvai­rus, aš dir­bau su trau­mas pa­ty­ru­siais bei pa­cien­tais po įvai­riau­sių chi­rur­gi­nių ope­ra­ci­jų. Tai, ką da­riau šios mi­si­jos me­tu, stip­riai sky­rė­si nuo man įpras­tos pro­fe­si­nės veik­los ne tik krū­viu, bet ir dar­bo pro­fi­liu. Ka­dan­gi aš dir­bu Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ty­je, dar­bas li­go­ni­nės sky­riuo­se man bu­vo nau­ja ir la­bai nau­din­ga pa­tir­tis. Daug iš­mo­kau, pa­si­sė­miau pro­fe­si­nės pa­tir­ties iš sa­vo sri­čių pro­fe­sio­na­lų.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie bui­ti­nę mi­si­jos pu­sę, kaip ji vy­ko?

– Pa­gal­bą tei­kė­me li­go­ni­nė­je, dar­bo są­ly­gos bu­vo su­dė­tin­gos, per­so­na­las pa­var­gęs, jų aky­se ma­ty­ti ne­ri­mas dėl ša­ly­je be­si­tę­sian­čio ka­ro. Ta­čiau tiek pa­cien­tai, tiek ir vi­sas li­go­ni­nės per­so­na­las sten­gė­si iš­lik­ti po­zi­ty­vūs, mus pri­ėmė la­bai šil­tai. Tiek Ky­ji­ve, tiek Mo­hy­liv-Po­dils­kyi bu­vo­me ap­gy­ven­din­ti vieš­bu­čiuo­se, iki dar­bo daž­niau­siai ei­da­vo­me pės­čio­mis. Ka­dan­gi pa­ke­liui ma­tė­me daug al­ka­nų be­na­mių šu­nų, ne­pra­leis­da­vo­me pro­gos juos pa­mai­tin­ti.

– Ką pa­sa­ko­jo Jū­sų ko­le­gos uk­rai­nie­čiai me­di­kai, kas šiuo me­tu sun­kiau­sia jiems, kaip jie ver­ti­na lie­tu­vių pa­gal­bą?

– Ka­ro re­a­ly­bė yra niū­ri. Žmo­nių aky­se ma­ty­ti nuo­var­gis, skaus­mas, to ne­įma­no­ma nu­pa­sa­ko­ti žo­džiais. Li­go­ni­nė­se stin­ga me­di­ci­nos prie­mo­nių, per­so­na­las pa­var­gęs. Iš ko­le­gų uk­rai­nie­čių me­di­kų gir­dė­jau ne vie­ną is­to­ri­ją apie ka­ro su­griau­tus gy­ve­ni­mus ir iš­ar­dy­tas šei­mas. Kai ku­rie nuo pat ka­ro pra­džios ne­ma­tė sa­vo my­li­mų­jų, ne­gau­na ži­nių iš jų, ki­tų šei­mos li­ko to­se te­ri­to­ri­jo­se, ku­rio­se vyks­ta ak­ty­vūs ka­ro veiks­mai. Me­di­kai taip pat pa­sa­ko­jo, kaip jie ko­ne mė­ne­sį gy­ve­no li­go­ni­nė­se, trū­ko per­so­na­lo, bu­vo la­bai daug su­ža­lo­tų pa­cien­tų. Tiek me­di­kai, tiek pa­cien­tai la­bai ver­ti­na ir džiau­gia­si mū­sų pa­gal­ba. At­vy­kus į li­go­ni­nę iš­kart pa­ju­tau, kad mes čia lau­kia­mi. Su­si­da­rė įspū­dis, kad ir pa­tiems me­di­kams la­bai trūks­ta psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos, to­dėl, ma­nau, mū­sų at­vy­ki­mas bu­vo nau­din­gas ne tik pa­cien­tams, ku­rie bu­vo gy­do­mi, bet ir ko­le­goms, ku­rie pa­ju­to, kad mes juos pa­lai­ko­me ir pa­de­da­me, kaip tik ga­li­me.

– Kas as­me­niš­kai nu­ste­bi­no la­biau­siai?

– La­biau­siai ste­bi­no uk­rai­nie­čių ryž­tas ir drą­sa. Net pa­čio­se niū­riau­sio­se aki­mir­ko­se jie ne­pra­ran­da vil­ties, kad ka­ras baig­sis.

– Ar sa­va­no­riai me­di­kai, vyk­da­mi į mi­si­ją Uk­rai­no­je, da­ly­vau­ja mo­ky­muo­se prieš vyks­tant ir kiek jie nau­din­gi re­a­liai?

– Vyk­da­mi į Uk­rai­ną da­ly­va­vo­me vie­nos die­nos mo­ky­muo­se Ne­men­či­nė­je. Ma­no nuo­mo­ne, jie bu­vo la­bai nau­din­gi, nes su­ži­no­jo­me, ko ga­li­me ti­kė­tis, kaip pa­si­ruoš­ti vy­ki­mui į ka­ro nio­ko­ja­mą ša­lį, ko­kius daik­tus dė­tis. Kaip pa­si­reng­ti psi­cho­lo­giš­kai, kaip elg­tis eks­tre­ma­lio­se si­tu­a­ci­jo­se. Iš šių mo­ky­mų aš iš­si­ne­šiau ne­ma­žą ba­ga­žą ži­nių, ku­rios pra­ver­tė Uk­rai­no­je.

– Ar mi­si­jos me­tu jau­tė­tės sau­gūs ir kaip tas sau­gu­mas bu­vo už­tik­ri­na­mas?

– Bū­da­mas da­bar Uk­rai­no­je nie­ka­da ne­ga­li jaus­tis sau­gus, nes kau­kia si­re­nos, ten­ka ei­ti į slėp­tu­vę, prie to ne­įma­no­ma įpras­ti. Mi­si­jos me­tu vi­są lai­ką ben­dra­vo­me su Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos at­sto­vais, ku­rie rū­pi­no­si mū­sų fi­zi­ne bei psi­chi­ne svei­ka­ta. Tie­sio­gi­nį ry­šį dau­giau­sia pa­lai­kė­me su Ma­riu­mi Čiur­lio­niu, ku­ris bu­vo pa­sie­kia­mas die­ną ir nak­tį, net juo­kau­da­mi klaus­da­vo­me, ar jis ka­da nors mie­ga.

– Kas la­biau­siai įstri­go at­min­ty­je mi­si­jos me­tu?

– Vie­no ar ke­lių da­ly­kų įvar­dy­ti ne­ga­lė­čiau – tai bu­vo vi­su­ma, pra­de­dant mū­sų ne­įti­kė­ti­nai ryž­tin­ga ir at­si­da­vu­sia lie­tu­vių me­di­kų ko­man­da. To­kią vie­ny­bę ir no­rą pa­dė­ti ki­tiems ma­čiau pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me. Taip pat ne­įma­no­ma pa­mirš­ti Uk­rai­nos me­di­kų, ku­rie mus pri­ėmė la­bai šil­tai. Skaus­mo ir kan­čios iš­var­gin­to­je ša­ly­je su­tik­ti ti­kė­ji­mo ne­pra­ra­du­sius žmo­nės man bu­vo ne­pa­mirš­ta­ma pa­tir­tis. Taip pat, ma­nau, aš nie­ka­da ne­pa­mir­šiu su­luo­šin­tų žmo­nių, su­griau­tų pa­sta­tų, su­nio­ko­tų til­tų, iš­tuš­tė­ju­sių gat­vių ir tam­sos dau­gia­bu­čių lan­guo­se.

– Kaip pa­lai­kė­te ry­šį su ar­ti­mai­siais?

– Su ar­ti­mai­siais ry­šį pa­lai­kė­me te­le­fo­nu bei per so­cia­li­nius tin­klus. La­bai džiau­giuo­si, kad be­veik vi­sa­da ry­šys vei­kė ir ga­lė­jau su jais su­si­siek­ti, to­kio­se vie­to­se bū­nant ben­dra­vi­mas su na­miš­kiais la­bai svar­bus.

– Kaip pa­kei­tė Jū­sų pa­čios po­žiū­rį į tai, kas vyks­ta Uk­rai­no­je, re­a­lus ap­si­lan­ky­mas
ka­riau­jan­čio­je ša­ly­je?

– Va­sa­rio 24 die­ną pra­si­dė­jęs ka­ras Uk­rai­no­je man, kaip tur­būt ir dau­ge­liui žmo­nių, iš­kart smo­gė tie­siai į pa­šir­džius, ta­čiau, kai at­vyks­ti ir pa­ben­drau­ji su ka­ro vie­naip ar ki­taip pa­lies­tais žmo­nė­mis, pa­ma­tai su­griau­tus pa­sta­tus, iš­tuš­tė­ju­sius mies­tus, vis­kas pa­si­da­ro tik­ra. Kai ste­bi Uk­rai­nos ka­ro nau­jie­nas sa­vo ša­ly­je, ku­rio­je jau­tie­si sau­gus, tai yra leng­viau. O pa­ma­čius, koks yra ka­ras ir kiek daug jis ga­li at­im­ti, pra­de­di jaus­ti re­a­lų ki­tų žmo­nių skaus­mą. Ir, kaip sa­kė kar­tu Uk­rai­no­je bu­vęs ma­no ko­le­ga, „čia pa­lie­ka­me da­lį sa­vo šir­dies“.

– Ar dar vyk­tu­mė­te į pa­na­šią mi­si­ją?

– Vyk­čiau, ma­nau, toks žings­nis bu­vo pra­smin­gas ir rei­ka­lin­gas.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai