Mi­ros­la­vo bib­lio­te­ka – tai ne tik kny­gos, bet ir erd­vė kur­ti, mo­ky­tis, ben­drau­ti

Jau­ni­mas do­mi­si ge­o­po­li­ti­ne si­tu­a­ci­ja

„Skai­ty­to­jų, my­lin­čių kny­gą, pe­ri­odi­nę spau­dą ir ben­dra­vi­mą, vi­sa­da bu­vo, yra ir, la­bai ti­kiuo­si, bus. Bib­lio­te­kai iš se­niū­ni­jos pa­tal­pų per­si­kė­lus į  Mi­ros­la­vo gim­na­zi­ją, ne­iš­ven­gia­mai kei­tė­si var­to­to­jų  gru­pės,  su­ma­žė­jo su­au­gu­sių­jų, bet pa­dau­gė­jo vai­kų ir jau­ni­mo. Šiuo me­tu bib­lio­te­ko­je lan­ko­si 235 lan­ky­to­jai, sma­gu ma­ty­ti, kad skai­tan­čių­jų am­žius jau­nė­ja, pri­si­jun­gia vis nau­jų. Kaip ir kiek­vie­nai bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai, man no­ri­si, kad jų tik dau­gė­tų, kad gy­ven­to­jai ne­pa­mirš­tų, jog bib­lio­te­ka – tai ne tik kny­gos, bet ir erd­vė kur­ti, mo­ky­tis, ben­drau­ti“, – kal­ba 20 me­tų bib­lio­te­ki­nin­kės dar­bo sta­žą tu­rin­ti N.Žū­kie­nė.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, bib­lio­te­ka – tai įstai­ga, ku­ri tei­kia tik­rai ne bū­ti­niau­sios pa­skir­ties pa­slau­gas, bet be jos dau­gu­ma ne­ga­li­me įsi­vaiz­duo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo. „Mes vi­si tuo ga­lė­jo­me įsi­ti­kin­ti ko­vi­do pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Nuo­la­ti­niai skai­ty­to­jai, ku­rių įvai­raus am­žiaus tu­ri­me apie 100, lan­ko­si nuo­lat kas dvi sa­vai­tes. Jie at­ei­na su įvai­riais pra­šy­mais: dėl de­kla­ra­ci­jų, mo­kes­čių, re­gist­ra­ci­jų pas gy­dy­to­jus, dar­bo pa­ieš­kų, įstai­gų dar­bo lai­ko gra­fi­kų, ad­re­sų, spaus­di­ni­mo, ske­na­vi­mo ir dau­ge­liu ki­to­kių pa­slau­gų bei klau­si­mų. Bib­lio­te­ka sten­gia­si įtrauk­ti pa­žei­džia­mų gru­pių gy­ven­to­jus  į or­ga­ni­zuo­ja­mus ren­gi­nius“, – pa­sa­ko­ja bib­lio­te­ki­nin­kė.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Mi­ros­la­vo fi­lia­lo fon­dą su­da­ro 8 tūkst. 503 vie­ne­tai įvai­rių spau­di­nių, iš jų dau­giau­siai gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros – 6 tūkst. 453 egz. Ni­jo­lės tei­gi­mu, vi­sų am­žių skai­ty­to­jų mėgs­ta­miau­sia – gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra, bet pas­ku­ti­nius tre­je­tą me­tų stip­ro­kai su­si­do­mė­ta psi­cho­lo­gi­ja ir is­to­ri­ja. „Dau­gu­ma skai­ty­to­jų at­ei­na ir pra­šo, kad jiems kny­gas su­rink­čiau aš, nes la­bai pa­tin­ka ma­no pa­siū­ly­tos. Kar­tais aš pa­klau­siu jų, ar pa­tiems ne­bū­tų ma­lo­niau pa­si­žval­gy­ti po bib­lio­te­kos fon­dą ir iš­si­rink­ti, at­sa­ky­mas bū­na toks, kad jie pa­tys to­kių ge­rų ne­iš­si­ren­ka, to­dėl pa­si­ti­ki ma­no sko­niu. Prieš su­ren­kant kny­gas, kiek­vie­no skai­ty­to­jo pa­klau­siu, kas do­mi­na, ko­kio sti­liaus ar žan­ro no­rė­tų, la­bai svar­bu ir šrif­tas. Jau­ni­mas at­ei­na jau tiks­liai ži­no­da­mi, ko­kios kny­gos no­ri, o ma­žuo­sius ten­ka su­do­min­ti per va­lan­dė­les, ren­gi­nius, žai­di­mus“, – dar­bo spe­ci­fi­ką at­sklei­džia bib­lio­te­ki­nin­kė Ni­jo­lė. 

Ne­ma­žai ren­gi­nių ji or­ga­ni­zuo­ja jau­ni­mui. Vyks­ta drau­giš­ki po­kal­biai.

Do­mi­mės, ar daug šian­dien ži­no vai­kai, tar­kim, kad ir apie da­bar­ti­nę ge­o­po­li­ti­nę si­tu­a­ci­ją pa­sau­ly­je? „Bib­lio­te­ko­je vyks­ta įvai­rių ren­gi­nių, vik­to­ri­nų, dis­ku­si­jų – žai­di­mo for­ma, dau­gu­ma jau­ni­mo da­ly­vau­ja šau­lių bū­re­ly­je, ku­riam va­do­vau­ja mo­ky­to­ja Auš­ra Asa­ka­vi­čie­nė. Jau­ni­mas ga­na ak­ty­viai do­mi­si da­bar­ti­ne ge­o­po­li­ti­ne si­tu­a­ci­ja, kal­ba­si tar­pu­sa­vy­je ir su įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tais“, – pa­ste­bi N.Žiū­kie­nė.

„Jei­gu ne­bū­tų na­muo­se kny­gų, jaus­čiau­si ne­jau­kiai“

Mi­ros­la­ve vei­kia se­ne­lių glo­bos na­mai. Bib­lio­te­ka vyk­dė pro­jek­tą „Bib­lio­te­ra­pi­ja“, glo­bos na­mų gy­ven­to­jams or­ga­ni­za­vo ren­gi­nius, gar­si­nius skai­ty­mus. „Anks­tes­niais me­tais šiuo­se na­muo­se gy­ve­no 5 nuo­la­ti­niai la­bai ak­ty­vūs bib­lio­te­kos skai­ty­to­jai. Jiems kny­gas nu­neš­da­vau aš pa­ti, o šiuo me­tu ap­tar­nau­ju 2 nau­jai re­gist­ruo­tus.  Gy­ven­to­jai tuo­se na­muo­se kei­čia­si,  ti­kiuo­si, kad vėl at­si­ras ak­ty­vių, mėgs­tan­čių skai­ty­ti“, – sa­ko Ni­jo­lė. 

Ankš­čiau, kny­gų de­fi­ci­to lai­kais, daž­na šei­ma kau­pė kny­gas, bu­vo ma­din­ga tu­rė­ti jų len­ty­ną ar ir vi­są bib­lio­te­ką. Pa­sak Mi­ros­la­vo bib­lio­te­ki­nin­kės Ni­jo­lės, kny­ga lai­ky­ta ver­ty­be, nes jų  įsi­gy­ti bu­vo sun­ku ir kai­nos aukš­tos. „Lai­kai pa­si­kei­tė, žmo­nės, kau­pę na­muo­se bib­lio­te­kas, da­bar jų at­si­sa­ko, kar­tais klau­sia ir bib­lio­te­ki­nin­kų, ar ne­pri­im­tu­me jų į fon­dą. Aš taip pat ne iš­im­tis, au­gin­da­ma vai­kus pir­kau kny­gas se­ri­jo­mis, o vė­liau te­ko jas iš­da­lin­ti, nes an­trą kar­tą skai­ty­ti ne­mėgs­tu, no­ri­si nau­jos su ki­to­kia is­to­ri­ja. Šiuo me­tu tu­riu apie 100 eg­zem­plio­rių įvai­raus žan­ro kny­gų. Jei­gu vi­sai ne­bū­tų na­muo­se kny­gų jaus­čiau­si la­bai ne­jau­kiai, nes ne­įsi­vaiz­duo­ju va­ka­ro be kny­gos.

Mi­ros­la­vo bib­lio­te­ki­nin­kė pa­sa­ko­ja, kad anks­čiau kai­miš­kų­jų bib­lio­te­kų dar­buo­to­jos rink­da­vo­si per mė­ne­sį bent vie­ną kar­tą, nes ne­bu­vo to­kių są­ly­gų ben­dra­vi­mui, bib­lio­te­ki­nin­kės bu­vo vy­res­nio am­žiaus, o ir to­kių tech­no­lo­gi­jų ne­bu­vo. Pa­šne­ko­vės tei­gi­mu, šiuo me­tu nė­ra po­rei­kio daž­nai su­si­ti­ki­nė­ti, ga­li­ma bet ku­riuo me­tu jung­tis nuo­to­li­niu bū­du ir spręs­ti rū­pi­mus klau­si­mus. Bet žmo­nėms vi­sa­da no­ri­si ir kon­tak­ti­nio ben­dra­vi­mo, to­dėl į me­tus ke­lis kar­tus ren­ka­ma­si vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, vyks­ta­ma į eks­kur­si­jas. 

„Ar­tė­jan­čių šven­čių pro­ga, no­riu vi­siems „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jams, mū­sų bib­lio­te­kos lan­ky­to­jams, pa­lin­kė­ti svei­ka­tos, pa­kan­tu­mo ir at­jau­tos. Vi­si gy­ve­na­me ne­blo­gai, tai dau­giau žiū­rė­ki­me į žvaigž­des, o ne į že­mę ir da­lin­ki­me vie­ni ki­tiems šyp­se­ną, ji nie­ko ne­kai­nuo­ja“, – lin­ki Ni­jo­lė Žiū­kie­nė.