Mi­ka­la­vo kai­mo ben­druo­me­nės „Ši­lai­čiai” pir­mi­nin­kė Da­lia Ka­za­ke­vi­čie­nė: „Ne­no­riu aš žmo­nėms bū­ti ge­ra, no­riu jiems bū­ti nau­din­ga” (2)

Kur bepamatysi „Šilaičių“ pirmininkę Dalią Kazakevičienę, ji visuomet judesyje: ėjimo pomėgį keitė važiavimas dviračiu, paskui atsirado šiaurietiškosios lazdos su užmoju – iki 7 kilometrų kasdien.
Kur bepamatysi „Šilaičių“ pirmininkę Dalią Kazakevičienę, ji visuomet judesyje: ėjimo pomėgį keitė važiavimas dviračiu, paskui atsirado šiaurietiškosios lazdos su užmoju – iki 7 kilometrų kasdien.
„Kai la­bai no­ri, vis­kas pa­vyks­ta sa­vai­me“, – še­šiais nuo­šir­džiais žo­džiais „Ši­lai­čių“ pir­mi­nin­kė Da­lia Ka­za­ke­vi­čie­nė anon­suo­ja ne­su­skai­čiuo­ja­mą skai­čių jos va­do­vau­ja­mos ben­druo­me­nės na­rių at­lik­tų įvai­rias­pal­vių dar­bų. Sun­kiau šei­mi­nin­kau­jan­tys Mi­ka­la­vo sen­jo­rai jiems svar­bių šven­čių – Ka­lė­dų – iš­va­ka­rė­se jaut­riau­siai tur­būt pri­ėmė ben­druo­me­nės do­va­ną – kai­miš­ką, kros­ny­je kep­tą py­ra­gą, su ki­to­mis ka­lė­di­nė­mis lauk­tu­vė­mis su­dė­tą į ben­druo­me­nės mo­te­rų siū­tus spal­vin­gus ka­lė­di­nius daug­kar­ti­nius krep­šius. Mi­ka­la­viš­kiams ži­no­ma, kad sa­vus nu­si­sta­ty­mus tu­rin­tiems se­no­liams jo­kie par­duo­tu­vi­niai ska­nės­tai ne­at­stos pa­gal se­no­vi­nį bū­dą iš­kep­to na­mi­nio py­ra­go kva­po ir sko­nio. Di­de­lis me­nas iš tie­sų pra­džiu­gin­ti ki­tą, nuo­šir­džiai pra­džiu­gin­ti...

Apie „Ši­lai­čių“ ben­druo­me­nės at­lie­ka­mus dar­bus, pla­nus ir įver­ti­ni­mus – Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bis su Da­lia KA­ZA­KE­VI­ČIE­NE.

 

– Mie­la Da­lia, ne­pai­sant už­im­tu­mo tie­sio­gi­nia­me dar­be, juk esate Alytaus rajono savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos sky­riaus vedėja, ran­da­te lai­ko ir vi­suo­me­ni­nei veik­lai. Pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip gi­mė idė­ja su­bur­ti Mi­ka­la­vo kai­mo gy­ven­to­jus į ben­druo­me­nę? Ir ko­dėl „Ši­lai­čiai“? Gal Mi­ka­la­vas – ši­lų kraš­tas?

– Ko­dėl ,,Ši­lai­čiai“? Mi­ka­la­vas yra bied­nas kraš­tas, ne­tu­rin­tis gar­sių žmo­nių, tur­tin­gų ver­sli­nin­kų, įdo­mių vie­tų. Tu­ri­me tik vie­ną vi­siems mie­lą Ši­lai­čių miš­ke­lį, ku­ris tais lai­kais, kai bu­vo di­de­lė be­dar­bys­tė ir Mi­ka­la­vo žmo­nės ne­tu­rė­jo dar­bo, sa­vo gry­bų ir uo­gų gau­sa pa­dė­jo žmo­nėms pra­gy­ven­ti.

To­dėl ir mū­sų įkur­tą ben­druo­me­nę pa­va­di­no­me Ši­lai­čių var­du. Ir ne­si­gai­li­me, nes mū­sų ben­druo­me­nė – tur­tin­ga. Tur­tin­ga žmo­nių nuo­šir­du­mo, darbš­tu­mo ir ge­ru­mo.

Su­bur­ti ben­druo­me­nę idė­ja ki­lo kai­mo sen­jo­roms. Ka­dan­gi gre­ti­ma­me Jun­čio­nių kai­me jau bu­vo su­si­bur­ta, tai mo­te­rys tie­siog man sa­ky­da­vo, kad jos ir­gi no­ri kaip Jun­čio­nys su­si­bur­ti, pa­dai­nuo­ti, pa­va­ka­ro­ti.

Jo­kie ren­gi­niai iš­ar­džius ko­lū­kius kai­me ne­vy­ko ir tie­siog vi­si no­rė­jo iš­ei­ti iš na­mų ben­driems pa­si­bu­vi­mams. Sen­jo­ros ne­da­vė man ra­my­bės ir vis ra­gi­no grei­čiau tai da­ry­ti, pa­ža­dė­jo pa­dė­ti vi­so­kiuo­se dar­buo­se ir veik­lo­se. Ir, ži­no­ma, jos sa­vo duo­tą žo­dį iš­te­sė­jo.

Su­pras­da­ma, kad ben­druo­me­nės su­kū­ri­mas yra kur kas dau­giau nei ben­dri pa­si­bu­vi­mai, va­ka­ro­nės, dai­nos ir šo­kiai, aš, pa­si­ta­ru­si su Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės me­ru Al­gir­du Vrub­liaus­ku ir Pi­va­šiū­nų se­niū­ne Ri­ma Čel­ko­nie­ne, vis dėl­to ry­žau­si pa­ra­šy­ti įsta­tus ir įkur­ti ben­druo­me­nę.

Įkū­rus ben­druo­me­nę pir­mi­nin­ke ne­ta­pau sa­vo no­ru dėl tam tik­rų prie­žas­čių – nie­ka­da ne­no­rė­jau bū­ti dė­me­sio cen­tre, ne­su daug kal­ban­ti ir ma­niau, kad vie­ši pa­si­sa­ky­mai man bus kliū­tis.

Ruo­šiau vi­sus rei­kia­mus do­ku­men­tus, tvar­kiau bu­hal­te­ri­nę ap­skai­tą, ra­šiau pro­jek­tus, juos pa­dė­jau įgy­ven­din­ti, stip­riai pri­si­dė­jau prie ren­gi­nių ruo­ši­mo. Ir ži­not, aš tie­siog su­sir­gau ben­druo­me­ne. Dve­jus me­tus pir­mi­nin­ke bu­vo Vir­gi­ni­ja Ša­loms­kie­nė, ta­čiau, pa­blo­gė­jus svei­ka­tai, ben­druo­me­nės vai­rą per­da­vė man.

 

– Dar vie­nas Mi­ka­la­vo kai­mas yra ne­to­lie­se, jis pri­siš­lie­jęs prie Alo­vės se­niū­ni­jos. Ar daž­ni at­ve­jai, kai su­pai­nio­ja­mi Mi­ka­la­vai? Gal net įdo­mių nu­ti­ki­mų yra bu­vę?

– Esu gir­dė­ju­si, kai dar bu­vo ne­su­teik­ti gat­vėms pa­va­di­ni­mai, tai žmo­gus, gy­ve­nan­tis mū­sų Mi­ka­la­ve, ga­vo šau­ki­mą į teis­mą, nors šau­ki­mas bu­vo skir­tas Alo­vės se­niū­ni­jos Mi­ka­la­vo gy­ven­to­jui su to­kia pa­čia pa­var­de ir var­du, sky­rė tik am­žius.

 

– Mi­ka­la­vo kai­mas nie­ka­da ne­bu­vo gau­siai ap­gy­ven­din­tas žmo­nių. Se­kant kai­mo de­mo­gra­finę rai­dą, gau­siau­siai – 225 gy­ven­to­jai – gy­ve­no 1959 me­tais. Gal „Ši­lai­čiai“ ap­jun­gė ir gre­ti­mus kai­mus?

– Mi­ka­la­vo kai­mas nie­ka­da ne­bu­vo gau­siai ap­gy­ven­din­tas, bet žmo­nės čia ak­ty­vūs ir ypač darbš­tūs gy­ve­na.

Dar ko­lū­kių lai­kais, maž­daug 1969-ai­siais, kai Pi­va­šiū­nų ko­lū­kis te­tu­rė­jo vie­ną kom­bai­ną, Mi­ka­la­vas jau tu­rė­jo du, kas by­lo­tų apie čia gy­ve­nan­čių žmo­nių di­de­lius už­mo­jus, pla­nus, darbš­tu­mą.

 

– Pa­gal sta­tis­ti­ką, kai­miš­ko­se ša­lies vie­to­vė­se gy­ve­na treč­da­lis Lie­tu­vos. Kai­miš­ka erd­vė už­ima 97 pro­cen­tus ša­lies te­ri­to­ri­jos. Tur­būt šian­dien kai­mo pro­ble­ma – ne tik že­mės ūkis, bet ir spar­tus kai­mo gy­ven­to­jų se­nė­ji­mas, so­cia­li­nių bei ki­tų pa­slau­gų sto­ka? Jū­sų ben­druo­me­nė daug jau­ni­mo tu­ri?

– Taip, vi­suo­me­nės se­nė­ji­mas – ne­at­sie­ja­ma ir mū­sų ben­druo­me­nės kas­die­ny­bė. Vi­sa­da sen­jo­rus įtrau­kia­me į vi­suo­me­ni­nę veik­lą. Tu­ri­me sa­vo dai­ni­nin­kių ko­lek­ty­vą, daž­nai vyks­ta­me į ren­gi­nius kai­my­ni­nė­se ben­druo­me­nė­se, ren­ka­mės pa­va­ka­ro­ti.

Ma­žiau ak­ty­vius sen­jo­rus daž­niau ap­lan­ko­me, sten­gia­mės įsi­gi­lin­ti į jų pro­ble­mas, pa­dė­ti kuo ga­li­me, pra­džiu­gin­ti. Pa­vyz­džiui, Ka­lė­dų pro­ga ben­druo­me­nės Ka­lė­dų Se­ne­lis su Snie­guo­le ap­lan­kė se­niau­sius ir ma­žiau­sius, at­vež­da­mas do­va­nų: kam kny­gu­tę, kam sal­dai­nių, sen­jo­rams – kai­miš­ką, pe­čiu­je kep­tą bul­ką, ma­lo­nių smul­kme­nų. Do­va­nos bu­vo su­dė­tos į ben­druo­me­nės mo­te­rų siū­tus spal­vin­gus ka­lė­di­nius daug­kar­ti­nius krep­šius.

Jau­ni­mas ben­druo­me­nė­je ir­gi tu­ri ką veik­ti – ren­ka­si va­ka­rais žiū­rė­ti var­žy­bų, žais­ti te­ni­są. Kie­me tu­ri­me tre­ni­ruok­lius. Daž­nai su ben­druo­me­nės na­riais or­ga­ni­zuo­ja­me žy­gius, po­il­si­nes ke­lio­nes, ne­pa­mirš­ta­me su­si­rink­ti pa­svei­kin­ti ju­bi­lia­tų, šven­čia­me įvai­rias ki­tas šven­tes.

 

– Aly­taus ra­jo­ne apie 60 kai­mo ben­druo­me­nių. Jū­sų va­do­vau­ja­ma ben­druo­me­nė – vie­na iš veik­liau­sių. Su­si­bū­rę į ben­druo­me­nę ko­kių ta­len­tų at­ra­do­te?

– Kiek­vie­nas žmo­gus sa­vaip ta­len­tin­gas. Rei­kia tik tą ta­len­tą pa­ža­din­ti, jį puo­se­lė­ti ir įdė­ti daug dar­bo, kad gau­tum no­ri­mą re­zul­ta­tą. Mū­sų ben­druo­me­nės žmo­nės be ga­lo darbš­tūs. Vi­si pro­jek­tai ir idė­jos įgy­ven­din­tos darbš­čių ben­druo­me­nės na­rių pa­stan­go­mis. Sten­gia­mės ki­tus su­ža­vė­ti pa­pras­tu­mu, ori­gi­na­lu­mu, idė­jų įvai­ro­ve. Tik šau­na ko­kia nors min­tis į gal­vą, mes jau da­rom, vie­ni ki­tus pa­pil­dy­da­mi, įsi­klau­sy­da­mi į pa­sta­bas. Jei­gu la­bai no­ri, ga­li pa­da­ry­ti vis­ką.

Prieš pan­de­mi­ją su jau­ni­mu bu­vo­me pa­sta­tę spek­tak­lį pa­gal Liud­vi­kos Di­džiu­lie­nės-Žmo­nos pje­sę „Pas­ku­bė­jo“. Ir kaip pui­kiai pa­vy­ko, net pa­čios mer­gi­nos ne­si­ti­kė­jo, kad to­kios šau­nios ak­to­rės yra. Ta­čiau pan­de­mi­ja pa­ki­šo ko­ją ir mū­sų pa­si­ro­dy­mai ne­vyks­ta. Pa­at­vi­rau­siu, ne vien pan­de­mi­ja, trys mū­sų ak­to­rės ,,pri­si­vai­di­no“ ir da­bar mū­sų ben­druo­me­nę pa­pil­dė dvi mer­gy­tės ir ber­niu­kas. Kai vai­ku­čiai šiek tiek pa­ū­gės, mes ir vėl vai­din­sim.

Tu­ri­me vie­ną įdo­mes­nę ben­druo­me­nės na­rę Vitą Zykutę. Įdo­mes­nė sa­vo idė­jo­mis, dar­bais, ko­lek­ci­jo­mis. Ne vi­są lai­ką jos idė­jos mums pri­im­ti­nos, ta­čiau kai jas įgy­ven­di­na­me, ta­da pa­ma­to­me, kad tai – va­a­au. Džiau­giuo­si ir bran­gi­nu kiek­vie­ną ben­druo­me­nės na­rį.

 

– Už pi­lie­tiš­ku­mą esa­te įver­tin­ti Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos pa­dė­ka. Ką to­kio iš­skir­ti­nio nu­dir­bo­te?

– Ben­druo­me­nė jau ket­ve­rius me­tus įgy­ven­di­na pro­jek­tą „Ben­druo­me­ni­niai šei­mos na­mai“, skir­tą vie­tos žmo­nių so­cia­li­niams, ben­dra­vi­mo įgū­džiams, psi­cho­lo­gi­nei svei­ka­tai stip­rin­ti. „Iki ka­ran­ti­no vei­kė šei­mos klu­bas, vy­ko dis­ku­si­jos, su­si­ti­ki­mai, pa­skai­tos, psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­jos, ku­rios ka­ran­ti­no me­tu tei­kia­mos per nuo­to­lį. No­rė­jo­me, kad žmo­nės leng­viau iš­gy­ven­tų šį lai­ko­tar­pį.

Ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu tei­kė­me mais­to pro­duk­tų, vais­tų, hi­gie­nos ir ki­tų bū­ti­nų­jų pre­kių nu­pir­ki­mo ir pri­sta­ty­mo pa­slau­gą. Pa­slau­ga bu­vo tei­kia­ma as­me­nims, ku­rie yra vy­res­ni ne­gu 65 me­tų ar tu­ri ne­ga­lią, ku­rie pri­klau­so di­des­nės ri­zi­kos su­sirg­ti sun­kia CO­VID-19 for­ma gru­pei. Ir mums pa­vy­ko.

Dar ir šian­die­ną ap­lan­ko­me vie­ni­šus se­ne­lius, nu­ve­ža­me nu­pir­kę duo­nos, mais­to pro­duk­tų, su­ren­ka­me skal­bi­nius, juos iš­ska­lau­ja­me, iš­džio­vi­na­me ir grą­ži­na­me šva­rius.

Šir­dį džiu­gi­na ne tik gau­tas Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos įver­ti­ni­mas, bet ir tai, kad žmo­nės mū­sų lau­kia, pa­si­tin­ka pla­čiai at­ver­da­mi du­ris ir iš­ly­di su pla­čia šyp­se­na. Ir blo­gai jau­tie­si, jei­gu ku­rią nors sa­vai­tę ne­nu­vyks­ti pas žmo­gų, lyg bū­tum kaž­kuo nu­si­kal­tęs.

 

– Bet kar­tais, kaip ir mi­nė­jo­te, pra­žy­giuo­ja­te il­go­ką ke­lio at­kar­pą ben­druo­me­niš­kai?

– Mėgs­ta­me iš­šū­kius. Ne kar­tą sa­kiau, kad mū­sų ben­druo­me­nė yra ki­to­kia, mes esa­me tru­pu­tė­lį keis­tes­ni. Kiek­vie­nus me­tus va­sa­rą pa­ly­di­me ki­taip. 2019 me­tais bu­vo ren­gia­mas 30-ies ki­lo­met­rų žy­gis pės­čio­mis Pu­nia–Mi­ka­la­vas, skir­tas Mi­ka­la­ve pa­sta­ty­to kry­žiaus tris­de­šimt­me­čiui pa­mi­nė­ti. Ir ką jūs ma­no­te, bū­rys įvei­ku­sių šią at­kar­pą dar iki pa­ry­čių su­ko­si šo­kių aikš­te­lė­je. Pra­ėju­sią va­sa­rą pa­ly­dė­jo­me ir­gi ki­taip – su šo­kiais iki vi­dur­nak­čio ne­si­liau­jan­čia­me lie­tu­je ir nieks to lie­taus ne­pa­bū­go.

Na, ir ben­druo­me­nės ju­bi­lie­jų šven­tė­me ne 5 me­tų, bet 6. Ir, ar tai – blo­gai? Šven­tė bu­vo la­bai šau­ni.

 

– „Ši­lai­čiai“ įsi­jun­gę į Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pę. Ar ši ben­drys­tė pra­tur­ti­no Jū­sų va­do­vau­ja­mos ben­druo­me­nės veik­lą?

– Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pė la­bai pra­tur­ti­no mū­sų ben­druo­me­nės veik­lą. Vi­są lai­ką jau­čia­me gru­pės va­do­vės Vi­dos Vrub­liaus­kie­nės pa­lai­ky­mą ir glo­bą.

 

– Kai­mo ben­druo­me­nėms val­džios pa­lai­ky­mas tur­būt taip pat yra la­bai svar­bus?

– Vi­soms ben­druo­me­nėms val­džios pa­lai­ky­mas yra la­bai svar­bus. Ta­čiau pa­ti ben­druo­me­nė tu­ri pa­ro­dy­ti no­rą veik­ti, dirb­ti, da­ly­vau­ti, ta­da ir val­džios pa­lai­ky­mas at­ei­na sa­vai­me. Ne­tu­rė­da­mi val­džios pa­lai­ky­mo ir pa­tys ne­si­vers­da­mi per gal­vą, tik­rai tiek bū­tu­mėm ne­pa­sie­kę.

 

– Ku­ris iš Jū­sų ben­druo­me­nės vyk­dy­tų pro­jek­tų (šven­čių) Jums pa­čiai bu­vo įdo­miau­sias?

– Vi­sos ben­druo­me­nės šven­tės ir pro­jek­tai yra la­bai įdo­mūs. Vyk­do­me daug veik­lų ir įgy­ven­di­na­me daug idė­jų. Tai ir šimt­me­čio šei­mų šilt­na­mis, ir tri­spal­vės spal­vo­mis kon­ser­vuo­tos dar­žo­vės, te­at­ra­li­zuo­tas Mo­ti­nos die­nos mi­nė­ji­mas, ir šiau­dų va­zos, va­sa­ros pa­ly­dė­ji­mo šven­tės, ad­ven­to šven­tės, Ka­lė­dų Se­ne­lio lan­ky­ma­sis pas se­ne­lius bei vai­kus ir pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Sa­vaip pa­mi­nė­jo­me Ko­vo 11-ąją, pa­ka­bin­da­mi paukš­čius eg­lė­se prie At­min­ties žen­klo žu­vu­siems par­ti­za­nams.

Ta­čiau pa­ti įdo­miau­sia ir įspū­din­giau­sia – Mi­ka­la­vo kai­me žu­vu­siems par­ti­za­nams pa­min­klo ati­da­ry­mo ce­re­mo­ni­ja. Par­ti­za­nai Ri­šar­das Golš­tei­nas-Lor­das, Ado­mas Ka­men­du­lis-Nykš­tu­kas, Al­fon­sas Mi­kai­lio­nis-Rak­te­lis ir Pet­ras Plyt­ni­kas-Vy­te­nis žu­vo 1946 me­tais so­vie­tams juos ap­ti­kus Mi­ka­la­vo kai­mo gy­ven­to­jo Bro­niaus Sa­bai­čio so­dy­bo­je įreng­ta­me bun­ke­ry­je. So­dy­bos šei­mi­nin­kas bu­vo su­im­tas ir mi­rė la­ge­ry­je.

Į par­ti­za­nams at­min­ti pa­min­kli­nio kry­žiaus ati­den­gi­mo ren­gi­nį iš Ita­li­jos at­vy­ko vie­no iš žu­vu­sių par­ti­za­nų – R.Golš­tei­no-Lor­do sū­nus Al­gir­das Golš­tei­nas su gi­mi­nė­mis.

Ai­dė­jo sal­vės ir Di­džio­sios ku­ni­gaikš­tie­nės Bi­ru­tės bū­rio or­kest­ro gar­sai. Ben­druo­me­nės feis­bu­ke yra dau­giau in­for­ma­ci­jos.

 

– No­mi­nan­tais ta­po­te ir ap­lin­kos tvar­ky­mo kon­kur­se?

– La­bai puo­se­lė­ja­me sa­vo ben­druo­me­nės ap­lin­ką. Jau an­trą kar­tą ta­po­me nu­ga­lė­to­jais. Kiek­vie­nais me­tais su­kur­tą gė­ly­ną pa­pil­do­me, at­nau­ji­na­me. Mū­sų te­ri­to­ri­ja vis gra­žė­ja ir gra­žė­ja. Įde­da­me daug triū­so, ta­čiau vis­ką at­per­ka gro­žis.

Per­nai au­gi­no­me braš­kes ir gė­les sta­ti­nė­se, su­kū­rė­me jau­ni­mo go­je­lį, ku­ria­me pa­so­di­no­me rau­do­nuo­sius ąžuo­lus, šer­mukš­nius, rau­do­ną­sias ie­vas ir stie­bi­nes hor­ten­zi­jas. Šiais me­tais dar so­din­si­me, kad pa­siek­tu­mė­me no­ri­mą re­zul­ta­tą.

Su­ka­si nau­jų idė­jų ir šilt­na­miui. Dve­jus me­tus au­ga­lus šilt­na­my­je au­gi­no­me ki­taip, mai­šuo­se, ir la­bai pa­vy­ko. Šiais me­tais tu­ri­me su­gal­vo­ję ki­to­kį va­rian­tą.

 

– Lai­ko­tės tva­ru­mo prin­ci­pų, ke­ti­na­te šei­mi­nin­kes at­gręž­ti į mo­čiu­čių vir­tu­ves, tai yra po Už­ga­vė­nių šven­tės, ben­druo­me­nės na­muo­se, vi­są ko­vo mė­ne­sį pla­nuo­ja­te de­monst­ruo­ti 99-nių kep­tu­vių ko­lek­ci­ją. Ne bet ko­kių, o se­no­vi­nių, su­vož­ti­nių, ku­rias sa­vo as­me­ni­nė­je ko­lek­ci­jo­je su­rin­ku­si Vi­ta Zy­ku­tė. Bent aš tik­rai la­bai lau­kiu tos die­nos. Pa­pa­sa­ko­ki­te pla­čiau apie bū­si­mą ren­gi­nį ir kep­tu­vių ko­lek­ci­ją.

– Pa­ro­da pa­va­din­ta „99-nios kep­tu­vės“ nes, kaip au­to­rė sa­ko – vie­nos jai vi­sa­da trūks­ta, no­ri­si dar ir dar to­kių, ko­kių ji ne­tu­ri. Kep­tu­vių bus tik­rai daug dau­giau.

Pa­sak au­to­rės, skir­tin­gų su­vo­žia­mų kep­tu­vių ir ke­pi­mo for­mų ji tu­ri ar­ti pus­an­tro šim­to. Pa­ro­dos ati­da­ry­mas, su­si­ti­ki­mas su au­to­re, or­ga­ni­zuo­ja­mas ko­vo 5 die­ną 12–15 va­lan­do­mis. Ra­gau­sim kep­tu­vė­se kep­tų gry­bu­kų, vai­šin­si­mės pe­čiu­je kep­ta kai­miš­ka bul­ka, klau­sy­si­mės pa­ro­dos au­to­rės pa­sa­ko­ji­mų apie kep­tu­ves, da­ly­si­mės is­to­ri­jo­mis apie jas. Pa­ro­da vyks vi­są ko­vo mė­ne­sį (iš­sky­rus pir­ma­die­nius ir sek­ma­die­nius).

 

– Vi­si ti­ki­mės, kad pan­de­mi­ja at­si­trauks ir bū­si­me svei­ki. Ko­kią žy­mę ji jau pa­li­ku­si Jū­sų kai­mui?

– Pan­de­mi­ja ne­gai­les­tin­gai pa­lie­tė mū­sų ben­druo­me­nę. Kai­mas iš­gy­ve­na skau­džią ne­tek­tį. Jau­no vy­ro gy­vy­bę pa­sig­lem­žė CO­VID-19.

Ne­įvy­ko daug ren­gi­nių, ku­riuos pla­na­vo­me, pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu. Te­ko at­si­sa­ky­ti šven­tės Ka­lė­dų pro­ga, jau po­rą­kart ati­dė­ti ju­bi­lia­tų šven­tes, at­si­sa­ky­ta Už­ga­vė­nių su­ėji­mo. Bet mes la­bai ti­ki­mės, kad ši si­tu­a­ci­ja greit iš­si­spręs ir vėl ga­lė­si­me vi­si su­si­bur­ti.

Štai ir da­bar – or­ga­ni­zuo­ja­me pa­ro­dą, kad nors kaž­ko­kiu bū­du mū­sų ben­druo­me­nei bū­tų sma­gu, vyk­tų nors kaž­koks ren­gi­nys, pri­trau­kian­tis dė­me­sį, iš­trau­kian­tis iš na­mų. Kar­tais or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nį lau­ke, kaip, pa­vyz­džiui, Va­sa­rio 16-osios pro­ga – pla­nuo­ja­me ap­lan­ky­ti At­min­ties žen­klą Mi­ka­la­ve žu­vu­siems par­ti­za­nams, už­deg­ti žva­ku­tes taip pa­mi­nė­da­mi svar­bią mums vi­siems da­tą. Vė­liau, ben­druo­me­nės kie­me, gry­na­me ore, iš­si­vir­ti sriu­bos, pa­ben­drau­ti.

 

– Ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kės dar­bas rei­ka­lau­ja pa­šau­ki­mo, mei­lės žmo­nėms, di­des­nės at­sa­ko­my­bės, at­jau­tos ir no­ro ben­drau­ti. Ar vi­sus sa­vo se­niū­nai­ti­jos žmo­nes pa­žįs­ta­te? Kuo jie už­si­i­ma?

– Pa­žįs­tu vi­sus sa­vo se­niū­nai­ti­jos žmo­nes. Ži­nau, kaip kas gy­ve­na. Kam rei­kia pa­gal­bos. Vi­są lai­ką sten­giuo­si su­pras­ti žmo­gų, ta­čiau ne vi­są lai­ką pa­vyks­ta.

Tur­būt tu­riu ir prie­šų. Ne vel­tui sa­ko­ma: vi­siems ge­ras ne­bū­si. Nors ne­no­riu aš žmo­nėms bū­ti ge­ra, no­riu jiems bū­ti nau­din­ga.

 

– Ar Mi­ka­la­vo kai­mo ke­liu kur­suo­ja au­to­bu­sų? Ar žmo­nėms pa­pras­ta pa­siek­ti Pi­va­šiū­nus, Aly­tų? Kaip žie­mą gy­ve­na vie­ni­ši, sun­kiai vaikš­tan­tys žmo­nės, juk ne tik ap­si­pirk­ti, bet ir pas dak­ta­rus nu­kak­ti rei­kia?

– Pro mū­sų kai­mą va­žiuo­ja marš­ru­ti­niai au­to­bu­sai. Gra­fi­kas įvai­rus, svy­ruo­ja nuo dvie­jų iki ke­tu­rių kar­tų per die­ną, iš Aly­taus pro – Dau­gus, į Pi­va­šiū­nus. Tik šeš­ta­die­niais ne­va­žiuo­ja. Tad su­si­sie­ki­mą tu­ri­me. O ir žmo­nės drau­giš­ki – už­ten­ka au­to­mo­bi­ly­je vie­tos ir kai­my­nui į dar­bą pa­vež­ti, ir kai­my­nę pas gy­dy­to­ją. Ne­sun­ku gi.

Gal­būt kiek sun­kiau žie­mą to­li­mes­nė­se so­dy­bo­se gy­ve­nan­tiems, bet dau­gu­ma iš jų tu­ri au­to­mo­bi­lius, ki­tiems – sten­gia­mės su­ras­ti ga­li­my­bę pa­dė­ti.

 

– Ko­kį Mi­ka­la­vo kai­mą no­rė­tu­mė­te ma­ty­ti po 10–20 me­tų?

– Nors Mi­ka­la­vas ne gim­ta­sis ma­no kai­mas, ta­čiau gy­ven­da­ma čia aš esu lai­min­ga.

No­rė­čiau, kad šis kai­mas bū­tų švie­sus, pa­si­pil­dęs nau­jo­mis so­dy­bo­mis, nau­jais jau­nais žmo­nė­mis, pa­si­puo­šęs gra­žio­mis erd­vė­mis, ku­rio­se skam­bė­tų vai­kų juo­kas.

No­riu, kad Mi­ka­la­ve kun­ku­liuo­tų gy­ve­ni­mas, žmo­nės tu­rė­tų dar­bo, pi­ni­gų, tu­rė­tų lai­ko pra­mo­goms, mo­kė­tų links­min­tis ir bū­tų lai­min­gi.

 

– Jūs į dar­bą va­žiuo­ja­te 26 ki­lo­met­rus. Su ko­kio­mis min­ti­mis ke­liau­ja­te pir­myn ir at­gal?

– Ka­dan­gi į dar­bą va­žiuo­ju vie­na ir ke­lio­nė trun­ka apie 30 mi­nu­čių, tai pir­miau­sia ap­gal­vo­ju, ko­kius dar­bus nu­dirb­siu per die­ną. Dar­bo vi­są lai­ką tu­riu so­čiai. Vie­ni tu­ri bū­ti pa­da­ry­ti tuoj pat, kad ne­pa­vė­luo­tų ata­skai­tos, ki­tus ga­li tru­pu­tė­lį ati­dė­ti. Ap­gal­vo­ju, ką veik­siu pie­tų per­trau­kos me­tu. Ka­dan­gi pa­pie­tau­ti ga­li­ma per 15 mi­nu­čių, tai tiks­lin­gai iš­nau­do­jant lai­ką, ga­li dar daug ką nu­veik­ti: pa­ra­šy­ti ži­nu­tę ben­druo­me­nės na­riams, pa­skam­bin­ti vai­kams, feis­bu­ke pa­nar­šy­ti, na, ir į par­duo­tu­vę dar nu­bėg­ti ga­li.

Ži­no­ma, pa­gal­vo­ju ir apie vi­suo­me­ni­nę veik­lą, ką nau­jo bū­tų ga­li­ma nu­veik­ti ben­druo­me­nės la­bui, ko­kių idė­jų dar ga­li­ma pa­siū­ly­ti Mi­ka­la­vui, ką grį­žu­si po dar­bo ap­lan­ky­siu.

Va­žiuo­jant na­mo su­ka­si min­tys apie tai, kaip pra­ėjo dar­bo die­na, ką ga­lė­jau pa­da­ry­ti ki­taip, ko ne­pa­da­riau.

 

– O kiek Jums lai­ko lie­ka sa­vo po­mė­giams, šei­mai?

– Di­džiau­sias ma­no po­mė­gis – ben­druo­me­nė. Šei­ma šį ma­no po­mė­gį su­pran­ta ir pa­lai­ko ma­no vyk­do­mas veik­las. Vai­kai už­au­gę. Vy­riau­sias sū­nus Er­nes­tas su­kū­ręs šei­mą gy­ve­na Vil­niu­je, au­gi­na sū­ne­lį No­e­lį, Er­nei­dui – 25 me­tai, jis taip pat ruo­šia­si iš­vyk­ti gy­ven­ti į Vil­nių. Duk­ra Rus­nė – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to stu­den­tė, stu­di­juo­ja ve­te­ri­na­ri­ją.

Ben­druo­me­nė lyg ket­vir­tas vai­kas, šiuo me­tu rei­ka­lau­jan­tis dau­giau­sia dė­me­sio, triū­so ir at­si­da­vi­mo. Vy­ras Raimondas su­pran­ta, ką man reiš­kia veik­la ben­druo­me­nė­je, stip­riai pa­lai­ko. Ir any­ta Dalia Kazakevičienė, gy­ve­nan­ti kar­tu su mu­mis, sa­vo auk­si­nes ran­kas prie ne vie­no pa­si­ro­dy­mo ar šven­tės ap­da­ro pri­dė­ju­si.

Da­lį sa­vo lais­va­lai­kio pra­lei­džiu tvar­ky­da­ma ben­druo­me­nės rei­ka­lus. Da­ly­vau­ja­me dau­ge­ly­je pro­jek­tų, daug ir do­ku­men­tų su­tvar­ky­ti rei­kia, pas­kui įvyk­dy­ti veik­las, pri­žiū­rė­ti ap­lin­ką, so­din­ti gė­les.

Kar­tais nuo vi­sa to ir pa­vargs­tu, kar­tais pa­mąs­tau, kas bus, jei ta mei­lė ben­druo­me­nei ims ir iš­blės? Ko­kios tuo­met veik­los im­siuos?

 

– Įspū­dis toks, kad sa­vo kai­mui duo­da­te to­kių da­ly­kų, ku­rių jam rei­kia, o ne tų, ku­rių kai kam no­ri­si. Juk daž­nai no­rai pra­si­len­kia su re­a­ly­be, ir tuo­met at­si­ran­da tuš­tu­ma. Svar­bu, kad mo­ko­te tva­ru­mo, daug ką pa­si­ga­mi­na­te sa­vo ran­ko­mis. Iš ko­kių ver­smių se­mia­tės tos nuo­vo­kos, su­pra­ti­mo, bran­dos?

– Kai la­bai no­ri, vis­kas pa­vyks­ta sa­vai­me.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.