Mei­le­nių au­gin­to­jas Vai­das Prač­kai­la: „Jų žie­dai džiu­gi­na, kai dan­gus spal­va ir tu­ri­niu tam­pa pa­na­šus į šla­pią as­fal­tą” (8)

Saulė Pinkevičienė
Humoristas, renginių vedėjas Vaidas Pračkaila nuo vaikystės labai mėgsta augalus ir juos augina tiek ant palangės, tiek ir sodyboje lauke. Vaido Pračkailos nuotr.
Humoristas, renginių vedėjas Vaidas Pračkaila nuo vaikystės labai mėgsta augalus ir juos augina tiek ant palangės, tiek ir sodyboje lauke. Vaido Pračkailos nuotr.
Sa­ko­ma, kad sau­sis – liūd­niau­sias ir van­giau­sias me­tų mė­nuo, kai nau­jas ra­tas dar ne­įsi­bė­gė­jo, o ir gam­ta ne­džiu­gi­na spal­vo­mis. Au­ga­lų mė­gė­jams šis lai­kas niū­rus ir dėl to, kad au­ga­lai mie­ga žie­mos mie­gu, kaip dai­na­vo ma­est­ro Vy­tau­tas Ker­na­gis dai­no­je „Jau va­sa­ris bai­gias“, – pa­si­il­go­me žie­dų. Dai­li­nin­ko ir ren­gi­nių ve­dė­jo Vai­do Prač­kai­los na­mo Kro­kia­lau­ky­je pa­lan­gės šią žie­mą džiu­gi­na ne tik šei­my­ną, bet ir kai­my­nus, pra­ei­vius, mat ant jų pa­mai­no­mis pleš­ka įvai­rias­pal­vių ama­ri­lių žie­dai. Dau­ge­lį gė­li­nin­kų ga­li ap­im­ti bal­tas pa­vy­das, kad jie pa­tys lai­ku ne­pa­si­rū­pi­no mei­le­nių svo­gū­nais, jų ru­de­nį „ne­už­mig­dė“ ir da­bar ne­ga­li džiaug­tis žie­dais. Be­je, Skan­di­na­vi­jo­je mei­le­niai – Ka­lė­dų au­ga­las, sti­lin­gas in­ter­je­ro ak­cen­tas, nes dau­ge­lis šių au­ga­lų žy­di ryš­kiai rau­do­nais žie­dais, o ir jų žy­dė­ji­mo lai­kas kaip tik su­tam­pa su di­džio­sio­mis žie­mos šven­tė­mis.

„Už­ki­bo“ nuo ma­žu­mės

V.Prač­kai­la pa­sa­ko­ja, kad su­si­do­mė­ji­mą au­ga­lais jis at­si­ne­šęs dar iš vai­kys­tės, kai na­muo­se kles­tė­jo di­de­lis fi­ku­sas, ža­lio­mis ko­pė­čio­mis į pa­lu­bę li­po plu­mo­sa, bal­tais žie­de­liais kve­pė­jo spyg­liuo­tas špa­ra­gas, vė­liau ap­si­pil­da­vęs rau­do­no­mis uo­gy­tė­mis.

„Dar­že­ly­je ža­lia­vo be­ga­lės vi­so­kių sa­ma­nė­lių, žy­dė­jo jur­gi­nai, ast­rai, nas­tur­tai, o vi­jok­li­nė ro­žė ka­ba­ro­jo­si net iki pa­krai­gės. Be­si­mo­ky­da­mas vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, tu­rė­jau fan­tas­tiš­ką bio­lo­gi­jos mo­ky­to­ją Ni­jo­lę Ūsie­nę, ku­ri ska­ti­no do­mė­tis įvai­riais gam­tos da­ly­kais, taip pat ir gė­lė­mis“, – pa­sa­ko­ja Vai­das.

Šiuo me­tu Prač­kai­lų šei­ma gy­ve­na so­dy­bo­je, tad va­sa­ro­mis sa­vo po­mė­gį kro­kia­lau­kie­tis re­a­li­zuo­ja puo­se­lė­da­mas ap­lin­ką, bet na­mų pa­lan­gės ža­liuo­ja ir žie­mą. Kai žie­mą mei­le­niai pleš­ka žie­dais ant vie­nos pa­lan­gės, ki­ta­me kam­ba­ry­je il­si­si va­sa­rą žy­dė­ję su­ku­len­tai: li­top­siai, ti­ta­nop­siai, fe­nest­ra­ri­jos. Žie­ma jiems – ra­my­bės me­tas, kai au­ga­lų be­veik ne­rei­kia lais­ty­ti. Prieš ke­le­rius me­tus V.Prač­kai­la su­si­do­mė­jo mei­le­niais, ku­rių šiuo me­tu au­gi­na aš­tuo­nias veis­les, ta­čiau jau tu­ri iš­si­rin­kęs dar ke­le­tą re­tų svo­gū­nų veis­ly­nuo­se už­sie­ny­je. Juos ti­ki­si at­si­siųs­ti, kai tik leis oro są­ly­gos. Kaip ir ki­tų au­ga­lų au­gin­to­jams, in­ter­ne­tas mei­le­nių mė­gė­jams at­vė­rė ne­ri­bo­tas ga­li­my­bes ras­ti re­tų veis­lių, mei­le­nių svo­gū­nai vi­du­ti­niš­kai ga­li kai­nuo­ti apie 10 eu­rų ir bran­giau.

V.Prač­kai­la pa­sa­ko­ja, kad mei­le­nių svo­gū­nų jis gau­na ir do­va­nų, mat dau­ge­lis ži­no apie jo po­mė­gį, ta­čiau la­biau­siai da­bar sva­jo­ja pa­va­sa­rį įsi­gy­ti tik­rą­jį ama­ri­lį.

 

Mei­le­niai ir ama­ri­liai – skir­tin­gi au­ga­lai?

Klau­si­mą, ko­dėl to­kios pa­na­šios gė­lės va­di­na­mos skir­tin­gais var­dais, Vai­das sa­ko gir­din­tis ypač daž­nai. „Ama­ri­lis ir mei­le­nis yra dvi skir­tin­gos gė­lės, tik jau taip at­si­ti­ko, kad iki šiol žmo­nės jas abi daž­niau­siai va­di­na ama­ri­lio var­du. Gė­lės iš tie­sų pa­na­šios: svo­gū­ni­nės, ki­lu­sios iš šil­tų kraš­tų, di­de­lius žie­dus krau­na ant il­gų stie­bų“, – pa­ste­bi au­gin­to­jas.

Pa­si­ro­do, pai­nia­va dėl šių gė­lių pa­va­di­ni­mų ir kil­mės pra­si­dė­jo dar XVI­II am­žiu­je, kai 1753 me­tais šve­dų gam­ti­nin­kas Kar­las Li­nė­jus ap­ra­šė Ama­ryl­lis bel­la­don­na – Pie­tų Af­ri­ko­je au­gan­čią gė­lę. Nuo ta­da vi­si pa­na­šiai at­ro­dan­tys Af­ri­kos ir Ame­ri­kos au­ga­lai bu­vo pri­ski­ria­mi ama­ri­lių gen­čiai. Be­veik du šimt­me­čius pa­si­gin­či­ję, 1987 me­tais pa­sau­lio bo­ta­ni­kų kon­gre­se moks­la­vy­riai nu­spren­dė ama­ri­lių gen­ty­je pa­lik­ti tik vie­ną rū­šį – dai­li­ą­ją ama­ri­lę (Ama­ryl­lis bel­la­don­na), o mei­le­niai (Hip­pe­ast­rum) ir spre­ke­li­ja (Spre­ke­lia) bu­vo iš­skir­ti į at­ski­ras gen­tis.

V.Prač­kai­la sa­ko, kad iš akies at­skir­ti ama­ri­lį ir mei­le­nį iš tik­rų­jų sun­ko­ka. Es­mi­nis skir­tu­mas – žy­dė­ji­mo lai­kas. Ama­ri­lis žy­di va­sa­rą ir ru­de­nį, o žie­mą už­mie­ga. Tuo tar­pu mei­le­nis, ku­rio yra ži­no­ma net 90 rū­šių ir virš 600 veis­lių, žy­di vė­lų ru­de­nį, žie­mą ir pa­va­sa­rį. Skir­tin­gai nuo ama­ri­lio, mei­le­nis be­veik ne­kve­pia. Lie­tu­viš­ko kli­ma­to są­ly­go­mis, kai no­ri­si džiaug­tis žie­dais žie­mą, au­gi­na­mi mei­le­niai, ku­rie šiuo me­tu spar­čiai po­pu­lia­rė­ja Lie­tu­vo­je.

 

Mei­le­niams va­sa­rą svei­ka pa­gy­ven­ti… dar­že

V.Prač­kai­la įsi­ti­ki­nęs: mei­le­nių prie­žiū­ra nė­ra su­dė­tin­ga ir juos ga­li sėk­min­gai au­gin­ti net ne­pa­ty­rę gė­li­nin­kai. Yra tik ke­le­tas pa­slap­čių. Au­ga­lui nu­žy­dė­jus, žie­dyn­ko­tį rei­kia nu­pjau­ti, pa­lie­kant apie 10 cen­ti­met­rų žied­ko­čio. Mei­le­nis to­liau lais­to­mas, trę­šia­mas kas 1–2 sa­vai­tės žy­din­tiems au­ga­lams skir­to­mis trą­šo­mis ir lai­ko­mas švie­sio­je vie­to­je – tuo­met jis pri­au­gi­na „vai­ku­čių“. Pa­va­sa­rį, kai bai­gia­si šal­nos, rei­kia mei­le­nius iš­neš­ti į lau­ką, net­gi su­so­din­ti į dir­vą, jei yra to­kia ga­li­my­bė.

„Jei­gu mei­le­nius pa­lie­ka­te per va­sa­rą va­zo­nuo­se, juos rei­kia su­sta­ty­ti ry­ti­nė­je na­mų pu­sė­je. Ne­pa­mirš­ki­te ret­sy­kiais pa­lais­ty­ti. Kuo dau­giau per va­sa­rą jie pri­au­gi­na la­pų, tuo gra­žes­nių žie­dų ga­li­ma ti­kė­tis žie­mą ar anks­ty­vą pa­va­sa­rį“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Vai­das.

Ru­de­nį, prieš šal­nas, mei­le­nius rei­kia so­din­ti į ke­ra­mi­nius, sun­kius va­zo­nus (leng­vi plas­ti­ki­niai va­zo­nai ne­at­lai­ko žie­dų svo­rio ir virs­ta) taip, kad virš že­mės ky­šo­tų treč­da­lis gum­bo. Va­zo­no sker­smuo tu­rė­tų bū­ti 2–3 cm di­des­nis už gum­bą. Ta­da mei­le­nius ne­ša­me į rū­sį, bet net tam­so­je ret­sy­kiais tru­pu­tį pa­lais­to­me (svar­bu ne­per­lie­ti, nes įsi­mes pu­vi­nys). Taip jie jie il­si­si ir kau­pia jė­gas nau­jam žy­dė­ji­mui.

Vai­das pa­sa­ko­ja, kad tuo me­tu su­džiūs­ta la­pai ir au­ga­las at­ro­do tar­si ne­gy­vas, bet po ke­lių mė­ne­sių mei­le­nių gum­bai ima bus­ti. „Pa­ma­tę, kad pra­de­da kal­tis la­pe­liai, nie­ko ne­lau­kę ne­ša­me į kam­ba­rį, daž­niau lais­to­me ir, kai dan­gus tiek spal­va, tiek tu­ri­niu pa­si­da­ro pa­na­šus į šla­pią as­fal­tą, džiaug­si­mės gra­žiais ir ga­nė­ti­nai il­gai na­mus puo­šian­čiais žie­dais. Štai ir vi­sos au­gi­ni­mo pa­slap­tys“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Prač­kai­lų na­muo­se šiuo me­tu po gau­saus žy­dė­ji­mo be­veik mė­ne­sį pail­sė­jęs vėl žie­dus su­kro­vė „Dvi­gal­vis dra­ko­nas“, o „Sam­ba“ dar tik ruo­šia­si žy­dė­ti. Eg­zo­tiš­ki veis­li­nių mei­le­nių var­dai, nuo­sta­būs ir žie­dai. Dau­giau­sia Vai­do au­gi­na­mas mei­le­nis yra su­kro­vęs 11 žie­dų.

 

Alijošiai – gamtos dovana

V.Prač­kai­la au­gi­na ne tik eg­zo­tiš­kus gra­žuo­lius mei­le­nius, bet ir la­bai tra­di­ci­nius lie­tu­viš­kus au­ga­lus, mat jis ti­ki, kad au­ga­lai gy­do ne tik min­tis, su­tei­kia ge­rų emo­ci­jų, bet yra pui­kūs gam­tos do­va­no­ti vais­tai: „Tris puo­dus se­no­viš­kų ali­jo­šių au­gi­nu vais­tams. Fan­tas­tiš­kas au­ga­las tas ali­jo­šius! Gy­do žaiz­das, nu­de­gi­mus, įvai­rius vi­daus ne­ga­la­vi­mus. Jau daug me­tų sau ir drau­gams ga­mi­nu to­kį „skys­ti­mu­ką“ po sku­ti­mo­si. Ka­dan­gi „val­diš­kos“ prie­mo­nės aler­gi­zuo­da­vo, pats su­kū­riau re­cep­tū­rą ir ant sa­vęs iš­ban­džiau. Be ali­jo­šiaus sul­čių, ten yra bi­čių pi­kio, me­det­kų ir greipf­ru­tų eks­trak­tų. Tai – stip­riai dez­in­fe­kuo­jan­tys ir re­ge­ne­ruo­jan­tys kom­po­nen­tai.“

Ir pa­bai­gai – am­ži­nas gin­čas kas, vy­rai ar mo­te­rys, yra ge­res­ni gė­li­nin­kai, ku­li­na­rai, po­li­ti­kai, Vai­dui at­ro­do vi­sai ne­ak­tu­a­lus. „Tu­ri­me vi­so­kiau­sių pa­vyz­džių ir ne­ver­ta vel­tis į dis­ku­si­jas“, – šį­kart la­bai rim­tai nu­si­tei­kęs žo­džio ki­še­nė­je nei­eš­kan­tis hu­mo­ris­tas, jo ma­ny­mu, svar­biau­sia yra ge­bė­ti džiaug­tis au­ga­lu, ta­da ir ži­nių at­si­ran­da, rim­ties toks ho­bis su­tei­kia, o ko dau­giau šiuo ne­ra­miu lai­ku rei­kia?

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.