As­me­ni­nis asis­ten­tas. Ko­kių nau­jų ga­li­my­bių jis pa­de­da at­ras­ti?

Ren­gi­nio ve­dė­ja ir mo­de­ra­to­rė – LRT ra­di­jo lai­dos ir ini­cia­ty­vos „Drau­gys­tė ve­ža“ au­to­rė ir ve­dė­ja Žyd­rė Ged­ri­mai­tė, šil­tais as­me­ni­niais at­si­vė­ri­mais ra­gi­no vi­sus gau­siai su­si­rin­ku­siuo­sius at­ra­kin­ti sa­vo šir­dis, bū­ti ir mo­ki­niais, ir mo­ky­to­jais. Žyd­rė, lai­min­ga dvie­jų vai­kų ma­ma, pro­jek­tų va­do­vė, at­vi­rai kal­bė­jo, kad vis dar yra mo­ki­nė. Pra­šy­ti pa­gal­bos jai ir­gi rei­kė­jo iš­mok­ti. Ben­drau­da­ma su ne­įga­liai­siais Žyd­rė ne kar­tą įsi­ti­ki­no, kad, užuot sė­dė­jus už­si­da­rius tarp ke­tu­rių sie­nų, ver­ta pa­si­nau­do­ti ga­li­my­bė­mis ir gy­ve­ni­mas taps kur kas įdo­mes­nis. Apie tai ir bu­vo kal­ba­ma ren­gi­ny­je „At­rask ga­li­my­bes su as­me­ni­niu asis­ten­tu“, kur su­si­rin­ku­siems iš tie­sų bu­vo ga­li­ma daug ko pa­si­mo­ky­ti.

Į Aly­tų at­vy­ku­si as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi pa­si­da­lin­ti ra­di­jo lai­dų ve­dė­ja, žur­na­lis­tė, mu­zi­kos kū­rė­ja ir at­li­kė­ja, ke­liau­to­ja ne­re­gė Ir­ma Jokš­ty­tė kal­bė­jo: „Ma­žai man tė­vai sa­ky­da­vo: „Neik į lau­ką, pa­si­kly­si, bus gė­da, bai­su.“ Ir ta­da man at­ro­dė, kad pa­si­klys­ti yra bai­su. Bu­vo die­gia­ma, kad pra­šy­ti pa­gal­bos – blo­gai. Ir tik daug vė­liau aš pa­si­kly­dau ne tik ša­lia sa­vo na­mų, bet ir už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų. Ta­da su­pra­tau, kad tė­vai tu­rė­jo sa­ky­ti: „Tik ne­bi­jok pa­si­klys­ti. Pa­klau­si ke­lio ir par­ei­si.“ Da­bar ži­nau, kad kuo dau­giau pa­si­klys­ti, tuo dau­giau mo­ky­to­jų su­ran­di“, – tei­gia Ir­ma.

Ji ak­cen­ta­vo, kad ne­si­jau­čian­ti ypa­tin­ges­nė nė už vie­ną ki­tą ir ne­bi­jan­ti gy­ven­ti, ke­liau­ti. Sep­ty­nio­mis kal­bo­mis kal­ban­ti ne­re­gė daug ke­liau­ja, tad ku­rio­ziš­kų si­tu­a­ci­jų, bū­nant to­li­mo­se ša­ly­se, jai ne­stin­ga. Ir­ma sa­ko­si ne­bi­jan­ti juok­tis iš be­vil­tiš­kų, net kar­tais „grau­džiai ko­miš­kų“ si­tu­a­ci­jų, ku­rio­se at­si­du­ria.

Kar­tą gy­ven­da­ma In­di­jo­je, vie­na iš­ėju­si pa­si­vaikš­čio­ti. Užuo­dė kva­pus ir pa­ma­niu­si, kad tai ka­vi­nu­kė, už­ėjo. Bu­vo pa­so­din­ta, pa­val­gy­din­ta, o kai rei­kė­jo at­si­skai­ty­ti, iš­gir­do, jog esan­ti tie­siog… pa­pras­tų žmo­nių na­muo­se. Kai ji nuo­trau­ką nu­siun­tė drau­gei, iš­gir­do: „Bai­sio­se vie­to­se tu ten lan­kai­si.“

Ir­ma tei­gia, kad žmo­nės daž­nai su­si­da­ro iš­anks­ti­nę nuo­sta­tą, jog jei žmo­gus ne­ma­to, tai ir vi­sa ki­ta jam at­lik­ti yra sun­ku. Tu­rė­tu­me ne­spręs­ti pa­gal tai, kaip žmo­gus at­ro­do, tiek jis ži­nių ir tu­ri. Ir­ma, ak­ty­viai gy­ve­nan­ti, nors ir tu­ri re­gė­ji­mo ne­ga­lią, kvie­čia ne­bi­jo­ti gy­ven­ti, o tam la­bai ga­li pa­gel­bė­ti as­me­ni­nis asis­ten­tas.

Aly­tu­je ne­įga­lie­ji tu­ri pa­si­rin­ki­mo lais­vę, ga­li rink­tis pa­slau­gas iš dvie­jų sa­vi­val­dy­bė­je esan­čių įstai­gų. Kaip tei­gė Aly­taus mies­to so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tro di­rek­to­rė Eg­lė Te­re­se­vi­čie­nė, jų įstai­ga so­cia­li­nes pa­slau­gas tei­kia ir sa­vait­ga­liais, te­rei­kia pa­gal po­rei­kį su­de­rin­ti as­me­ni­nio asis­ten­to dar­bo gra­fi­ką.

So­cia­li­nių pa­slau­gų tei­kė­jos VšĮ „Ge­ru­mo skrais­tė“ di­rek­to­rė Gi­ta Mic­ke­vi­čiū­tė ir as­me­ni­nė asis­ten­tė Sil­vi­ja Di­taus­kie­nė at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad ypač svar­bi as­me­ni­nė pa­gal­ba ser­gant de­men­ci­ja ir Alz­hei­me­rio li­ga.

Gi­ta ir Sil­vi­ja į ren­gi­nį at­si­ve­dė ir sep­ty­nias­de­šimt­me­tę Bi­ru­tę, ku­ri dėl li­gos yra pra­ra­du­si kal­bą. Prieš tai bu­vu­si la­bai ak­ty­vi ir veik­li sen­jo­ra, as­me­ni­nės asis­ten­tės rū­pes­čiu, jau spar­čiai at­si­gau­na.

As­me­ni­nė asis­ten­tė Sil­vi­ja sa­ko, kad šia­me dar­be ji at­ra­do pras­mę. „Su Bi­ru­te mes ben­drau­ja­me tar­si bi­čiu­lės – daug juo­kia­mės, ka­vu­te pa­si­vai­ši­na­me, šu­ne­lį pa­ve­džio­ja­me. Nors Bi­ru­tė ne­kal­ba, iš jos daug ko mo­kau­si, pir­miau­sia – jaut­ru­mo, san­tū­ru­mo“, – tei­gia Sil­vi­ja.

Ji dar sa­ko, kad ga­li­my­bė pa­dė­ti žmo­nėms jai su­tei­kia vi­sa­ver­tiš­ku­mo jaus­mą. Sil­vi­ja kvie­čia ir ki­tus iš­ban­dy­ti sa­ve as­me­ni­nio asis­ten­to dar­be.

Aly­tiš­kis Ge­di­mi­nas gau­na vi­sas rei­kia­mas pa­gal­bos prie­mo­nes ir pui­kiai jas de­ri­na tar­pu­sa­vy­je – dar­bo die­no­mis jam tei­kia­ma pa­gal­ba į na­mus, ki­tos so­cia­li­nės pa­slau­gos, o as­me­ni­ne pa­gal­ba nau­do­ja­si sa­vait­ga­liais.

Ge­di­mi­nas džiau­gia­si ne tik as­me­ni­ne asis­ten­te, bet ir Aly­tu­je jau tei­kia­ma so­cia­li­nio tak­si pa­slau­ga. „Vai­va – pui­ki mer­gi­na, nuo­sta­bi pa­šne­ko­vė. No­riu vi­siems ma­no li­ki­mo žmo­nėms pa­lin­kė­ti kuo dau­giau nau­do­tis to­kia pa­gal­ba ir gy­ven­ti lais­viau, sa­va­ran­kiš­kiau. Kai mums skir­tas tak­si jau yra Aly­tu­je, vi­liuo­si, kad su as­me­ni­ne asis­ten­te ke­liau­si­me ir į mū­sų mies­te vyks­tan­čias krep­ši­nio var­žy­bas“, – džiau­gia­si pla­tes­nė­mis ga­li­my­bė­mis Ge­di­mi­nas, ku­ris jau dvy­li­ka me­tų ne­ga­lė­jo gy­vai ste­bė­ti pa­tin­kan­čio spor­to, krep­ši­nio, var­žy­bų. To­dėl vy­ras pa­kvie­tė vi­sus sa­vo li­ki­mo drau­gus ne­už­si­da­ry­ti na­muo­se, kreip­tis į Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių, kur spe­cia­lis­tai su­teiks iš­sa­mią in­for­ma­ci­ją, kaip ga­li­ma pa­leng­vin­ti sa­vo gy­ve­ni­mą.

Ma­ri­jam­po­lie­čiai su­tuok­ti­niai Rū­ta Kup­čins­kai­tė ir Ta­das Bar­ta­še­vi­čius ve­dė prak­ti­nę pa­tir­ti­nę ren­gi­nio da­lį. Ži­nių pa­tei­kė apie tai, ką tu­rė­tų ži­no­ti as­me­ni­nis asis­ten­tas, su­pa­žin­di­no su ne­ga­lios ti­pais. No­rin­tie­ji ga­lė­jo įveik­ti kon­kre­čias si­tu­a­ci­jas, nau­do­jant žmo­nių, tu­rin­čių ne­ga­lią tech­ni­ką – ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­lį, ne­re­gio laz­de­lę, vaikš­ty­nę.

Net bū­da­ma pa­kan­ka­mai sa­va­ran­kiš­ka, Rū­ta nau­do­ja­si as­me­ni­ne pa­gal­ba ir džiau­gia­si, kad taip ji tam­pa ma­žiau pri­klau­so­ma nuo sa­vo šei­mos – vy­ro, duk­ros. Ta­das yra bai­gęs as­me­ni­nio asis­ten­to ren­gi­mo kur­sus ir re­a­liai ži­no šio dar­bo sub­ti­ly­bes, ta­čiau Rū­ta nau­do­ja­si dar­buo­to­jos, su ku­ria jos ne­sie­ja gi­mi­nys­tės ry­šiai, pa­gal­ba ir sa­ko: „Juk vie­nas iš as­me­ni­nės pa­gal­bos tei­ki­mo tiks­lų – su­teik­ti ar­ti­mie­siems ato­kvė­pio mi­nu­tę.“

Kam­pa­ni­jos „At­rask ga­li­my­bes“, ku­rią ini­ci­juo­ja Ne­įga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­tas prie So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja ren­gi­ny­je da­ly­va­vę Aly­taus mies­to ir ra­jo­no bei Drus­ki­nin­kų so­cia­li­nių pro­gra­mų ko­or­di­na­to­riai, as­me­ni­nės pa­gal­bos ga­vė­jai, tei­kė­jai, so­cia­li­nių pa­slau­gų or­ga­ni­za­to­rių at­sto­vai ak­ty­viai įsi­trau­kė į dis­ku­si­jas, klau­sė ir iš­gir­do at­sa­ky­mus, ku­rie pa­nei­gė vi­suo­me­nė­je tvy­ran­čius mi­tus apie as­me­ni­nę pa­gal­bą, iš­si­aiš­ki­no vi­sus rū­pi­mus klau­si­mus. Ak­cen­tuo­ta, kad la­bai svar­bu ge­rin­ti žmo­nių, ben­druo­me­nių ir or­ga­ni­za­ci­jų tar­pu­sa­vio su­si­kal­bė­ji­mą, da­li­ji­mą­si in­for­ma­ci­ja, nau­jų ga­li­my­bių ieš­ko­ji­mą.

Dau­giau in­for­ma­ci­jos apie as­me­ni­nės pa­gal­bos tei­ki­mą ieš­ko­ki­te Ne­įga­lių­jų rei­ka­lų de­par­ta­men­to sve­tai­nė­je www.ndt.lt bei „Fa­ce­bo­ok“ pa­sky­ro­je.