Me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro va­do­vė Ir­ma Mas­ke­liū­nie­nė: „Iš­min­ties tu­rin­tis žmo­gus ne­bū­ti­nai tas, ku­ris daug kal­ba, kar­tais pro­tin­giau yra pa­ty­lė­ti”

– Gal pra­dė­ki­me po­kal­bį nuo šian­die­nos ak­tu­a­li­jų, vi­sa­me pa­sau­ly­je šė­lio­jan­čio ko­ro­na­vi­ru­so. Šuo­liais pli­to CO­VID-19 in­fek­ci­ja glo­bos ir slau­gos na­muo­se ne tik Lie­tu­vo­je. Kaip ji pa­lie­tė Jū­sų įstai­gą?

– Tik­riau­siai daž­nas iš mū­sų, iš­gir­dęs pa­sa­ko­ji­mus apie bė­das, ne­lai­mes, pa­gal­vo­ja­me, kad tik ne man. Taip ir mes, ste­bė­da­mi au­gan­čius su­sir­gi­mų skai­čius vi­so­je Lie­tu­vo­je, slau­gos bei glo­bos na­muo­se, ti­kė­jo­mės, kad ši bai­si li­ga pra­slinks pro mus ne­už­ka­bin­da­ma nė vie­no iš mū­sų. Bet, de­ja, lap­kri­čio pa­bai­go­je mū­sų įstai­go­je at­si­ra­do vie­nas, pas­kui jį ki­tas, ta­da ke­lio­li­ka ser­gan­čių as­me­nų. Už­si­krė­ti­nė­jo žmo­nės vie­nas pas­kui ki­tą, rei­kė­jo žai­biš­ku grei­čiu sky­rius da­ly­ti į zo­nas, gal­vo­ti apie pa­cien­tų per­kė­li­mą iš vie­no aukš­to į ki­tą, per­so­na­lą skirs­ty­ti dar­bui skir­tin­go­se zo­no­se. Tai bu­vo su­dė­tin­gas lai­ko­tar­pis vi­siems.

– Ar bu­vo pa­ni­kos dėl ko­ro­na­vi­ru­so? Ar sen­jo­rams, dar­buo­to­jams bu­vo rei­ka­lin­gas psi­cho­lo­gi­nis ar emo­ci­nis pa­lai­ky­mas?

– Pa­ni­kos iš pra­džių ne­pa­sa­ky­čiau, kad bu­vo, gal dau­giau ne­ži­no­my­bės ir ne­ri­mo. Si­tu­a­ci­ja įstai­go­je per ke­lias die­nas pa­si­kei­tė gruo­dį, ka­da vi­sai ne­ti­kė­tai ap­ti­ko­me su­sir­gi­mus CO­VID-19 mū­sų cen­tro Glo­bos sky­riu­je, o vė­liau Slau­gos. Ga­liu pri­pa­žin­ti, kad pa­ni­ką jau­tė vi­si, nes tas vi­ru­sas mū­sų įstai­go­je įsi­plies­kė žai­biš­ku grei­čiu. Dar­buo­to­jams bu­vo sun­ku gir­dė­ti, kaip kas­dien su­ser­ga pa­cien­tai ir ko­le­gos. Sun­ku dar bu­vo ir dėl to, kad ne­sant ko­le­gai dar­be už jį rei­kė­jo dirb­ti. O dirb­ti rei­kė­jo daug ir sun­kiai. Bū­da­ma įstai­gos lai­ki­ną­ja di­rek­to­re gir­dė­jau ne­drą­sų dar­buo­to­jo bal­są – bi­jau. Emo­ciš­kai pa­lai­kė­me vie­ni ki­tus su di­de­le vil­ti­mi ir ti­kė­ji­mu, kad vi­sa tai lai­ki­na ir kad greit pra­eis.

– Kiek pro­cen­tų sen­jo­rų pa­si­skie­pi­jo? Kaip šian­dien Jū­sų žmo­nės jau­čia­si? Ar jiems te­ko pa­tir­ti ša­lu­ti­nių po­vei­kių?

– Ka­dan­gi vak­ci­na­ci­ja bu­vo vyk­do­ma tik ne­sir­gu­siems žmo­nėms, skie­pus nuo CO­VID-19 yra ga­vę tik du Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jai, nes vi­si ki­ti yra per­sir­gę šia li­ga. Nė vie­nas iš šių gy­ven­to­jų jo­kių ša­lu­ti­nių po­vei­kių ne­jau­tė.

– Ar nepa­si­skie­pi­ję sen­jo­rai ga­lės lik­ti glo­bos na­muo­se?

– Ži­no­ma, kad se­ne­liai yra li­kę gy­ven­ti glo­bos na­muo­se ir šiuo me­tu yra vyk­do­ma vak­ci­na­ci­ja per­sir­gu­siems.

– Ko­kie Jū­sų pa­mąs­ty­mai, apie tai, kaip ši pan­de­mi­ja ap­skri­tai pa­veiks sen­jo­riš­kos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą?

– Ma­nau, kad ši pan­de­mi­ja pa­vei­kė vi­są vi­suo­me­nę – ar jau­ną, ar se­ną. Psi­chi­kos svei­ka­ta, kaip ir fi­zi­nė svei­ka­ta, yra la­bai svar­bi kiek­vie­nam žmo­gui. Nė­ra ge­ros fi­zi­nės svei­ka­tos be ge­ros emo­ci­nės svei­ka­tos. Ma­nau, se­ne­liai, gy­ve­nan­tys glo­bos įstai­go­se, jau­čia­si ge­riau nei tie, ku­rie gy­ve­na vie­ni­ši na­muo­se. In­for­ma­ci­ją apie pan­de­mi­ją jie gau­na iš ar­ti­mų­jų, ži­niask­lai­dos, dar­buo­to­jų, bet vien tai, kad jie gy­ve­na čia (ki­taip ta­riant, val­diš­kuo­se na­muo­se), kur vis­kas pa­tei­kia­ma ant ran­kų, at­si­ra­dus ne­ri­mui bet ku­rią mi­nu­tę tu­ri ga­li­my­bę gau­ti me­di­ci­nos psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­ją, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­gal­ba yra ap­rū­pin­ti bū­ti­niau­siais jų pa­čių as­me­ni­nius po­rei­kius ten­ki­nan­čiais da­ly­kais, ne­lei­džia jiems sie­lo­tis dėl šios vi­siems ne­ra­mios si­tu­a­ci­jos.

– Ten­ka iš­ly­dė­ti žmo­nes, kaip pri­ima­te jų mir­tį?

– Mir­ties bai­mė ne­sve­ti­ma dau­ge­liui. Dir­bant šio­je įstai­go­je be­veik 1,5 me­tų su­si­dū­ri­mas su mir­ti­mi tiek man, tiek dar­buo­to­jams tik­rai yra di­des­nis nei ki­tur. Bet tai pri­imu kaip na­tū­ra­lų gy­ve­ni­miš­ką pro­ce­są, nes pa­ti įstai­ga ir jos tei­kia­mos pa­slau­gos kal­ba už sa­ve – gy­do­mi ir slau­go­mi ser­gan­tys ar­ba se­ny­vo am­žiaus žmo­nės, tai ir tie mir­ties at­ve­jai yra daž­nes­ni ir ne to­kie bau­gi­nan­tys.

Glo­bos ir slau­gos įstai­gos yra iš da­lies hos­pi­sas, tai tar­si na­mai, ku­riuo­se vy­rau­ja mei­lė, gė­ris ir vil­tis. Tai vie­ta, kur sun­kio­mis ir ne­pa­gy­do­mo­mis li­go­mis ser­gan­tiems, se­ny­vo am­žiaus ne­ga­lin­tiems sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti as­me­nims tei­kia­ma pro­fe­sio­na­li me­di­ci­ni­nė, psi­cho­lo­gi­nė, so­cia­li­nė, dva­si­nė pa­gal­ba, prie­žiū­ra, slau­ga.

– Kaip svar­bu pa­lai­ky­ti ry­šį su ar­ti­mai­siais?

– Ry­šį su ar­ti­mai­siais vi­sa­da svar­bu pa­lai­ky­ti, taip pat ir esant mū­sų įstai­go­je, stip­res­ni gy­ven­to­jai ir pa­cien­tai pa­tys tu­ri sa­vo te­le­fo­nus ir ben­drau­ja su ar­ti­mai­siais, o tiems, ku­rie ne­tu­ri, so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­de­da ben­drau­ti, pa­skam­bi­na te­le­fo­nu ar­ba vaiz­do skam­bu­čiu, kad ar­ti­mie­ji ne tik gir­dė­tų, bet ir ma­ty­tų vie­ni ki­tus.

– Kiek se­ne­lių da­bar tu­ri­te ir kiek dar­buo­to­jų jais rū­pi­na­si?

– Mū­sų įstai­gos Glo­bos sky­riu­je pa­tvir­tin­tos 39 lo­vos. Šiuo me­tu tu­ri­me 28 se­ne­lius. Dėl su­dė­tin­gos si­tu­a­ci­jos Lie­tu­vo­je ap­gy­ven­di­ni­mas sky­riu­je vyks­ta lė­tai, ta­čiau Slau­gos sky­riu­je yra to­kių pa­cien­tų, ku­rie grei­tu me­tu bus per­kel­ti į Glo­bos sky­rių. Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jais rū­pi­na­si 4 slau­gy­to­jos, 9 slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jos ir 2 so­cia­li­nės dar­buo­to­jos ir gy­dy­to­ja.

– Koks gy­ven­to­jų am­žius?

– Glo­bos gy­ven­to­jų iki 65 me­tų yra sep­ty­ni, nuo 66 iki 85 me­tų – vie­nuo­li­ka, nuo 86 ir dau­giau – de­šimt.

– Kaip ir už kiek mai­ti­na­mi Jū­sų žmo­nės?

– Mū­sų įstai­gos pa­cien­tams ir Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jams mais­tą ga­mi­na VšĮ „Bru­ne­ros“. Mai­ti­ni­mą jie gau­na 4 kar­tus per die­ną. Vie­no gy­ven­to­jo / pa­cien­to mai­ti­ni­mui ski­ria­ma 4,63 eu­ro die­nai. Cen­tro gy­ven­to­jai ir pa­cien­tai pa­ten­kin­ti mais­tu. Ar­tė­jant di­džio­sioms me­tų šven­tėms ben­dru su­si­ta­ri­mu su „Bru­ne­ros“ sten­gia­mės pa­ko­re­guo­ti me­niu, kad jis ati­tik­tų nors mi­ni­ma­lius šven­ti­nius po­rei­kius.

Or­ga­ni­zuo­jant mai­ti­ni­mo pa­slau­gas at­si­žvel­gia­ma į kiek­vie­no gy­ven­to­jo / pa­cien­to svei­ka­tos būk­lę ir gy­dy­to­jo re­ko­men­da­ci­jas, kad bū­tų trin­tas, die­ti­nis ma­ti­ni­mas.

– Rei­ka­lin­ga ir dva­si­nin­ko tar­nys­tė, kas ją tei­kia?

– Kiek­vie­no mė­ne­sio pas­ku­ti­nį ket­vir­ta­die­nį Glo­bos sky­riaus kop­ly­tė­lė­je yra lai­ko­mos šven­tos mi­šios. Mi­šias lai­ko ir no­riai po mi­šių pa­ben­drau­ti su gy­ven­to­jais pa­si­lie­ka Šv. Bru­no­no Kver­fur­tie­čio pa­ra­pi­jos ku­ni­gas Val­das Si­ma­nai­tis.

Gru­pi­nis po­kal­bis prak­ti­ko­je vyks­ta du kar­tus per me­tus ad­ven­to ir ga­vė­nios lai­ko­tar­piu. Kle­bo­nas vi­sa­da Kū­čių va­ka­rie­nė­je bū­na kar­tu su gy­ven­to­jais, taip no­rė­da­mas jiems skir­ti iš­skir­ti­nį pa­lai­ky­mą ir dė­me­sį. Ar­ti­mų­jų ar sky­rių so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pra­šo­mas ku­ni­gas su­tei­kia ir Pas­ku­ti­nį pa­te­pi­mą, ku­ris ti­kin­čiam žmo­gui be ga­lo svar­bus.

– Žmo­nes ten­ka ir per­vež­ti, ar tu­ri­te tam pri­tai­ky­tą trans­por­tą, ki­tą įran­gą?

– Mū­sų pa­cien­tams bei Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jams ten­ka lan­ky­tis ir pas gy­dy­to­jus spe­cia­lis­tus. Tu­ri­me au­to­mo­bi­lį, ku­ris nė­ra pri­tai­ky­tas se­niems ar ne­įga­liems žmo­nėms. Įli­pant ir iš­li­pant žmo­gus be so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­gal­vos ne­ga­li iš­si­vers­ti.

Esant ge­ram orui, pa­va­sa­rį pra­dė­jus žy­dė­ti au­ga­lams, no­ri­si ir se­ne­lius pra­džiu­gin­ti at­bun­dan­čia gam­ta. To­dėl įstai­ga sa­vo lė­šo­mis sam­do per­ve­ži­mo pa­slau­gas tei­kian­čios įmo­nės au­to­bu­siu­kus. Se­ne­lius to­kios iš­vy­kos iš­var­gi­na, bet su­tei­kia la­bai daug ge­rų emo­ci­jų.

– Ne tik ko­ro­na­vi­ru­so iš­šū­kį Jums kaip va­do­vei te­ko pa­tir­ti – vi­sai kai­my­nys­tė­je ki­lo pa­dan­gų gais­ras, te­ko eva­kuo­ti žmo­nes. Kaip pa­vy­ko vi­sa tai iš­gy­ven­ti, ne­ap­lei­džiant, net prie­šin­gai, su­stip­ri­nant įstai­gos veik­lą. Čia tur­būt tik liau­dies iš­min­tis pa­aiš­kin­tų, kad mo­te­ris lai­ko net tris na­mų kam­pus. O gal ir vi­sus ke­tu­ris?

– Gais­ras tai bu­vo eks­tre­ma­lus įvy­kis, kur tu­rė­jo­me re­a­guo­ti grei­tai ir pri­im­ti tin­ka­mus spren­di­mus, eva­ku­a­ci­ja įvy­ko sklan­džiai, pa­de­dant sa­vi­val­dy­bei ir ka­riuo­me­nei, bet, be abe­jo­nės, prie sklan­daus ir grei­to eva­ka­vi­mo la­biau­siai pri­si­dė­jo per­so­na­las.

Di­de­lis dar­bas bu­vo tin­ka­mai, ko­ky­biš­kai teik­ti pa­slau­gas skir­tin­go­se mies­to vie­to­se pa­skirs­ty­tiems pa­cien­tams ir se­ne­liams, ta­čiau tik dėl tu­ri­mos stip­rios ko­man­dos su tuo su­si­tvar­kė­me.

– Kaž­kas la­bai gra­žiai apie se­nat­vę yra pa­sa­kęs, kad tai upė, ku­rios ne­iš­veng­si, tad ne­keis­ta, kad glo­bos ir slau­gos na­mai tam­pa la­bai po­pu­lia­rūs ir rei­ka­lin­gi. Kiek­vie­na­me dar­be svar­bu ben­dra­dar­bia­vi­mas. Kas Jums pa­de­da ge­rin­ti pa­slau­gas?

– Pa­slau­gų ko­ky­bė pri­klau­so nuo pa­tal­pų, ap­lin­kos, prie­mo­nių, bet la­biau­siai nuo tas pa­slau­gas tei­kian­čio per­so­na­lo at­si­da­vi­mo dar­bui ir kom­pe­ten­ci­jos. Mū­sų įstai­go­je dir­ba tik rei­kia­mą iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tys dar­buo­to­jai, ku­riems su­da­ro­ma ga­li­my­bė to­bu­lė­ti, kel­ti kva­li­fi­ka­ci­ją.

Prie pa­slau­gų ko­ky­bės ir ge­rų emo­ci­jų gy­ven­to­jams, kol ne­bu­vo ka­ran­ti­no ap­ri­bo­ji­mų, pri­si­dė­jo ir įvai­rios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, an­sam­bliu­kai, cir­ko pa­si­ro­dy­mas, klu­bai.

– Sa­ko­ma, kad net įstai­gos kva­pas yra ro­dik­lis pras­tos pa­slau­gos, prie­žiū­ros ir dar­buo­to­jų kom­pe­ten­ci­jos. Se­nat­vės kva­pų Jū­sų įstai­go­je ne­su jau­tu­si. Kaip va­do­vė, ko­kiu ba­lu iš de­šim­ties ver­tin­tu­mė­te tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bę?

– Pa­čios va­do­vau­ja­mą įstai­gą įver­tin­ti la­bai su­dė­tin­ga, čia kaip ir bū­nant ma­ma – „ma­mai jos vai­kai pa­tys gra­žiau­si“.

Įstai­go­je tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bę ver­ti­nu la­bai ge­rai, ta­čiau to­bu­lė­ji­mui ri­bų nė­ra.

– Ko­kį žo­dį sau esa­te da­vu­si, kad čia die­nas lei­džian­čių žmo­nių kas­die­ny­bė bū­tų šil­tes­nė ir švie­ses­nė?

– Ei­da­ma į šias pa­rei­gas iš­si­kė­liau tiks­lą, kad tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bė di­dė­tų ir žmo­nės čia oriai, kom­for­tiš­kai gy­ven­tų.

– Pa­lie­siu tur­būt ir ne­la­bai ma­lo­nią te­mą. Ku­rį lai­ką dir­bo­te di­rek­to­re, kaip čia at­si­ti­ko, kad ta­po­te sa­vo pa­čios pa­ta­rė­ja? Ko­kios čia pe­ri­pe­ti­jos su­vei­kė? Bet ir to­kiu lai­ku bū­da­ma va­do­ve daug nu­vei­kė­te. Vie­nas vie­ti­nis po­li­ti­kas pa­ste­bė­jo, kad Mas­ke­liū­nie­nė nu­vei­kė daug dau­giau ne­gu iki tol bu­vu­sių­jų dar­bą su­dė­jus. Tai ko­kie tie Jū­sų dar­bai? Ko­kius di­džiau­sius pa­sie­ki­mus iš­skir­tu­mė­te?

– Vyk­dant teis­mo spren­di­mą man pri­va­lė­jo pa­siū­ly­ti ki­tą dar­bo vie­tą, to­dėl ir bu­vau per­kel­ta į pa­ta­rė­jo pa­rei­gas. Ir tik vė­liau bu­vo pa­ves­ta lai­ki­nai ei­ti di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Dar­bų nu­veik­ta, ma­ny­čiau, ne­ma­žai – lai­mė­ti du pro­jek­tai iš Spor­to rė­mi­mo fon­do. Pir­ma­sis „Įran­gos ir in­ven­to­riaus įsi­gi­ji­mas fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ska­ti­ni­mui Aly­tu­je“, pro­jek­to ver­tė 45507,52 Eur, iš ku­rių 40956,77 Eur fon­do lė­šos ir 4550,75 Eur nuo­sa­vos. Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą bus pa­sta­ty­ta 11 lau­ko tre­ni­ruok­lių su dan­ga, ku­rių da­lis bus pri­tai­ky­ta žmo­nėms, tu­rin­tiems ne­įga­lu­mą.

Įsi­gy­ta įvai­rių ba­sei­no prie­mo­nių: gim­nas­ti­kos sie­ne­lės, stu­bu­ro tem­pi­mo ger­vės, plau­ki­mo ran­ko­vės, lie­me­nės, len­tos, sva­re­liai, laz­dos, žie­dai ir ki­ta mankš­toms van­de­ny­je. Prie­mo­nės mankš­toms sa­lė­je: „ste­pai“, laz­dos, sva­re­liai, ki­li­mė­liai, ka­muo­liai. Bus or­ga­ni­zuo­ja­mi fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ren­gi­niai ba­sei­ne, lau­ke ir spor­to sa­lė­je. Ma­žie­ji mo­ko­mi plauk­ti.

Di­dy­sis mū­sų su part­ne­riu Aly­taus ap­skri­ties ne­įga­lių­jų svei­ka­tin­gu­mo ir spor­to klu­bu „Aly­tu­pis“ lai­mė­tas pro­jek­tas, ku­ris įgy­ven­di­na­mas, „Spor­tuo­ti ga­li vi­si“, jo ver­tė 158241,25 Eur. Iš ku­rių – 142416,25 Eur fon­do lė­šos ir 15825 Eur nuo­sa­vos lė­šos.

Vi­siš­kai at­nau­jin­ta ma­žo­ji spor­to sa­lė (sie­nos, lu­bos, grin­dys, ap­švie­ti­mas), pa­keis­tos krep­ši­nių kon­struk­ci­jos su lan­kais ir įsi­gy­tas šau­dy­mo iš lan­ko sto­vas su tai­ki­niu, pri­tai­ky­tas įva­žia­vi­mas su ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu. Su­re­mon­tuo­tos dvi per­si­ren­gi­mo rū­bi­nės ir vie­na įreng­ta nau­ja, iš ku­rių dvi bus pri­tai­ky­tos ne­įga­liems žmo­nėms.

Nu­veik­ta ir dau­giau dar­bų. Tik at­ėju­si tu­rė­jau vyk­dy­ti slau­gos plėt­ros re­mon­to dar­bus, taip at­si­ra­do pa­pil­do­mai 12 vie­tų.

Va­sa­rą bu­vo vi­siš­kai su­re­mon­tuo­tas 2 slau­gos aukš­tas: pa­keis­tos lu­bos, per­da­žy­tos sie­nos ir su­dė­tos ap­sau­gos ant sie­nų, pa­keis­ta vė­di­ni­mo sis­te­ma, pie­ti­nė­je pu­sė­je esan­čio­se pa­la­to­se įreng­ti kon­di­cio­nie­riai, kad pa­cien­tai ir va­sa­ros me­tu jaus­tų­si kom­for­ta­bi­liai.

At­ro­do, la­bai pa­pras­tas ir ele­men­ta­rus dar­bas, ta­čiau žmo­nėms bu­vo la­bai rei­ka­lin­gas – tai vi­so­se įstai­gos pa­la­to­se ir gy­ven­to­jų kam­ba­rė­liuo­se su­dė­ti tin­kliu­kai nuo mu­sių ir uo­dų.

Ei­na­mie­ji re­mon­tai at­lik­ti ir Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­je, pa­keis­tos pur­vo pa­tal­pos grin­dys, dėl ku­rių per tik­ri­ni­mus su­lauk­da­vo­me pa­sta­bų, per­da­žy­tos sie­nos.

Pa­ma­čiu­si Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jų ka­pus net iš­si­gan­dau, pa­si­bai­sė­jau. Žmo­gus tu­ri bū­ti ger­bia­mas ir po mir­ties, to­dėl nie­ko ne­lau­kę su ko­lek­ty­vu ėmė­me pla­nuo­ti, kaip juos su­tvar­ky­ti, vi­soms ka­pa­vie­tėms bu­vo už­sa­ky­ti pa­min­klai, pa­ma­tai ir ak­mens ma­sės už­den­gi­mai.

– Ar nė­ra ei­lių pa­tek­ti į Jū­sų va­do­vau­ja­mą cen­trą?

– Žmo­gaus pa­te­ki­mą į Glo­bos sky­rių ko­or­di­nuo­ja Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rius. Mes tik su­tei­kia­me in­for­ma­ci­ją be­si­do­min­tiems žmo­nėms ar li­go­nių ar­ti­mie­siems apie gy­ve­ni­mo są­ly­gas Glo­bos sky­riu­je ir pa­siū­lo­me kreip­tis į So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių dėl pri­ėmi­mo do­ku­men­tų tvar­ky­mo­si.

No­rin­tiems at­si­gul­ti į Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­rių rei­kia re­gist­ruo­tis pas sky­riaus ad­mi­nist­ra­to­rę, po­rei­kius kuo grei­čiau sten­gia­mės pa­ten­kin­ti, šiuo me­tu Slau­gos sky­rius yra apy­pil­nis, ka­dan­gi ne­ga­li­me už­pil­dy­ti vi­sų lo­vų dėl izo­lia­vi­mo rei­ka­la­vi­mų.

– Ko­kią sa­vo įstai­gą ma­to­te po, tar­kim, pen­ke­rių me­tų?

– Tur­būt rei­kė­tų įvar­dy­ti sva­jo­nę, juk tie, kas ne­sva­jo­ja, tai jų sva­jo­nės nie­ka­da ir ne­iš­si­pil­do.

No­rė­tų­si iš­puo­se­lė­tos įstai­gos, su­tvar­ky­tų, ap­šil­tin­tų vi­sų pa­sta­tų. Su­tvar­ky­tos ir iš­puo­se­lė­tos ap­lin­kos, kad gy­ven­to­jams, pa­cien­tams ir jų ar­ti­mie­siems no­rė­tų­si iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, pa­ve­žio­ti sa­vo ar­ti­mą­jį gam­to­je, la­bai no­ri­si įveik­lin­ti mū­sų pie­vą, ku­rio­je pla­nuo­ja­mi pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kai, suo­liu­kai, knei­po ta­kas, fon­ta­nė­lis su įvai­rių au­ga­lų ap­žel­di­ni­mu.

Ba­sei­nas ir prie ba­sei­no esan­ti ban­ketinė sa­lė tap­tų SPA cen­tru, ku­ris bū­tų pa­trauk­lus mies­te­lė­nams.

At­nau­jin­ti ba­sei­ną, sau­ną ir įreng­ti ke­le­tą ga­ri­nių pir­čių bei vi­sų taip mėgs­ta­mą sū­ku­ri­nę vo­nią.

Ša­lia ba­sei­no pa­da­ry­ti ma­sa­žo ka­bi­ne­tus ir re­lak­sa­ci­jos erd­vę. No­ri­si at­nau­jin­ti ir Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­rių, kad jis tap­tų dar pa­trauk­les­nis, pail­gin­ti dar­bo va­lan­das ir dirbti sa­vait­ga­liais. Sa­vo no­rus ga­lė­čiau dar tęs­ti, tik, de­ja, kad no­rai pil­dy­tų­si, rei­kia fi­nan­sa­vi­mo.

– Esa­te kom­pro­mi­sų žmo­gus?

– Vi­sa­da dar­buo­to­jams sa­kau, ma­no du­rys at­vi­ros – at­ei­ki­te, kal­bė­ki­me. Vi­sa­da sten­giuo­si iš­girs­ti pro­ble­mas ir jas spręs­ti, ieš­ko­ti kom­pro­mi­so, tin­kan­čio abiem pu­sėms.

– Ar tu­ri­te ko­kių nors ri­tu­a­lų, ku­rie pa­de­da nu­ra­min­ti pro­tą ir emo­ci­jas?

– Ma­no ri­tu­a­las įveik­ti nuo­var­gį, su­si­da­riu­sias emo­ci­jas yra ma­no vai­kai, ma­no šei­ma ir ar­ti­mie­ji.

– Ko­kių po­mė­gių tu­ri­te ne dar­bo vie­to­je?

– Vie­nu iš sa­vo my­li­mų po­mė­gių ga­lė­čiau įvar­dy­ti na­mų ap­lin­kos kū­ri­mą ir prie­žiū­rą. Tą sa­vo po­mė­gį pa­va­sa­rį per­tei­kiu ir dar­be no­rė­da­ma su­kur­ti kuo jau­kes­nę, gra­žes­nę, spal­vin­ges­nę ap­lin­ką mū­sų cen­tro gy­ven­to­jams, pa­cien­tams ir jų ar­ti­mie­siems bei pa­tiems cen­tro dar­buo­to­jams.

– Vie­na bran­gau­sių mo­ters sa­vy­bių – iš­min­tis. Kaž­kas iš iš­min­čių ją pa­va­di­no per­lu, tu­rin­čiu aukš­tą ver­tę. Kaip Jūs ver­ti­na­te žmo­gaus iš­min­tį, ku­ri, de­ja, ne vi­siems yra duo­ta?

– Iš­min­ties tu­rin­tis žmo­gus ne­bū­ti­nai tas, ku­ris daug kal­ba, kar­tais pro­tin­giau yra pa­ty­lė­ti.

– Anks­čiau bu­vo daug no­rin­čių­jų kon­cer­tuo­ti Jū­sų žmo­nėms, ka­ran­ti­nas links­my­bes su­stab­dė. Kiek šian­dien li­kę kul­tū­ri­nio už­im­tu­mo?

– Ka­ran­ti­no ap­ri­bo­ji­mai ga­lio­ja vi­so­je Lie­tu­vo­je, ne­ap­len­kiant ir mū­sų įstai­gos. Ren­gi­niai ap­ri­bo­ti ir nie­kas ne­ga­li at­vyk­ti į įstai­gą, to­dėl kuo dau­giau in­di­vi­du­a­lių veik­lų ban­do pa­siū­ly­ti dir­ban­tis per­so­na­las: re­lak­sa­ci­nes, aro­ma­te­ra­pi­jos, in­di­vi­du­a­lias mankš­tas, ma­sa­ži­nius krės­lus ir ki­ta.

– Yra toks se­nas anek­do­tas – žmo­gus pra­de­da sen­ti, kai tik gims­ta, o kai ku­rie dar ir anks­čiau. Ar iš tik­rų­jų se­nat­vė yra sun­ki?

– Kaip ir kiek­vie­nas gy­ve­ni­mas yra skir­tin­gas, taip ir se­nat­vė skir­tin­ga, vie­niems ji leng­ves­nė, ki­tiems la­bai sun­ki.

Sun­kiau­sia yra ste­bė­ti tuos žmo­nes, ku­rie ken­čia skaus­mus, ar­ba žiū­ri į vie­ną taš­ką, ir tu nie­kaip ne­ga­li jam pa­dė­ti.

– Po­nia Ir­ma, pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve, sa­vo šei­mą.

– Apie šei­mą ne­la­bai no­rė­čiau kal­bė­ti, juo la­biau po pra­ėju­sios sa­vai­tės įvy­kių.

Esu ki­lu­si iš ma­žo nuo­sta­baus kai­me­lio, Me­te­lių, esan­čio tarp dvie­jų Dzū­ki­jos eže­rų. Su vy­ru tu­ri­me du vai­ku­čius – ber­niu­ką ir mer­gai­tę.