Me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro va­do­vė Ir­ma Mas­ke­liū­nie­nė: „Iš­min­ties tu­rin­tis žmo­gus ne­bū­ti­nai tas, ku­ris daug kal­ba, kar­tais pro­tin­giau yra pa­ty­lė­ti” (1)

Irma Maskeliūnienė: „Eidama į šias pareigas išsikėliau tikslą, kad teikiamų paslaugų kokybė didėtų ir žmonės čia oriai, komfortiškai gyventų. To ir siekiu.“
Irma Maskeliūnienė: „Eidama į šias pareigas išsikėliau tikslą, kad teikiamų paslaugų kokybė didėtų ir žmonės čia oriai, komfortiškai gyventų. To ir siekiu.“
Ir­mą Mas­ke­liū­nie­nę kal­bi­no­me ge­ro­kai anks­čiau ne­gu įvy­ko Me­di­ci­ni­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos ir spor­to cen­tro di­rek­to­riaus pa­rei­gų kon­kur­sas, ku­rį lai­mė­jo ši spe­cia­lis­tė, iki tol įstai­go­je dir­bu­si di­rek­to­riaus pa­ta­rė­ja ir lai­ki­nai jai va­do­va­vu­si. Dis­ku­si­jos dėl lai­mė­to­jo dar vis ru­se­na, kon­kur­so re­zul­ta­tai ga­li bū­ti skun­džia­mi teis­mui, bet gy­ve­ni­mas šia­me cen­tre ne­su­sto­ja, žmo­nės čia ben­drau­ja, juo­kia­si, liū­di, pla­nuo­ja, val­go, mie­ga, mankš­ti­na­si ir lau­kia ka­ran­ti­no pa­bai­gos. Čia la­bai ar­ti žmo­gaus ir mir­tis. Ta­čiau veik­la vyk­do­ma ne­pai­sant, kas vyks­ta užu šios įstai­gos du­rų. Apie tai Ir­mą Mas­ke­liū­nie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Gal pra­dė­ki­me po­kal­bį nuo šian­die­nos ak­tu­a­li­jų, vi­sa­me pa­sau­ly­je šė­lio­jan­čio ko­ro­na­vi­ru­so. Šuo­liais pli­to CO­VID-19 in­fek­ci­ja glo­bos ir slau­gos na­muo­se ne tik Lie­tu­vo­je. Kaip ji pa­lie­tė Jū­sų įstai­gą?

– Tik­riau­siai daž­nas iš mū­sų, iš­gir­dęs pa­sa­ko­ji­mus apie bė­das, ne­lai­mes, pa­gal­vo­ja­me, kad tik ne man. Taip ir mes, ste­bė­da­mi au­gan­čius su­sir­gi­mų skai­čius vi­so­je Lie­tu­vo­je, slau­gos bei glo­bos na­muo­se, ti­kė­jo­mės, kad ši bai­si li­ga pra­slinks pro mus ne­už­ka­bin­da­ma nė vie­no iš mū­sų. Bet, de­ja, lap­kri­čio pa­bai­go­je mū­sų įstai­go­je at­si­ra­do vie­nas, pas­kui jį ki­tas, ta­da ke­lio­li­ka ser­gan­čių as­me­nų. Už­si­krė­ti­nė­jo žmo­nės vie­nas pas­kui ki­tą, rei­kė­jo žai­biš­ku grei­čiu sky­rius da­ly­ti į zo­nas, gal­vo­ti apie pa­cien­tų per­kė­li­mą iš vie­no aukš­to į ki­tą, per­so­na­lą skirs­ty­ti dar­bui skir­tin­go­se zo­no­se. Tai bu­vo su­dė­tin­gas lai­ko­tar­pis vi­siems.

– Ar bu­vo pa­ni­kos dėl ko­ro­na­vi­ru­so? Ar sen­jo­rams, dar­buo­to­jams bu­vo rei­ka­lin­gas psi­cho­lo­gi­nis ar emo­ci­nis pa­lai­ky­mas?

– Pa­ni­kos iš pra­džių ne­pa­sa­ky­čiau, kad bu­vo, gal dau­giau ne­ži­no­my­bės ir ne­ri­mo. Si­tu­a­ci­ja įstai­go­je per ke­lias die­nas pa­si­kei­tė gruo­dį, ka­da vi­sai ne­ti­kė­tai ap­ti­ko­me su­sir­gi­mus CO­VID-19 mū­sų cen­tro Glo­bos sky­riu­je, o vė­liau Slau­gos. Ga­liu pri­pa­žin­ti, kad pa­ni­ką jau­tė vi­si, nes tas vi­ru­sas mū­sų įstai­go­je įsi­plies­kė žai­biš­ku grei­čiu. Dar­buo­to­jams bu­vo sun­ku gir­dė­ti, kaip kas­dien su­ser­ga pa­cien­tai ir ko­le­gos. Sun­ku dar bu­vo ir dėl to, kad ne­sant ko­le­gai dar­be už jį rei­kė­jo dirb­ti. O dirb­ti rei­kė­jo daug ir sun­kiai. Bū­da­ma įstai­gos lai­ki­ną­ja di­rek­to­re gir­dė­jau ne­drą­sų dar­buo­to­jo bal­są – bi­jau. Emo­ciš­kai pa­lai­kė­me vie­ni ki­tus su di­de­le vil­ti­mi ir ti­kė­ji­mu, kad vi­sa tai lai­ki­na ir kad greit pra­eis.

– Kiek pro­cen­tų sen­jo­rų pa­si­skie­pi­jo? Kaip šian­dien Jū­sų žmo­nės jau­čia­si? Ar jiems te­ko pa­tir­ti ša­lu­ti­nių po­vei­kių?

– Ka­dan­gi vak­ci­na­ci­ja bu­vo vyk­do­ma tik ne­sir­gu­siems žmo­nėms, skie­pus nuo CO­VID-19 yra ga­vę tik du Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jai, nes vi­si ki­ti yra per­sir­gę šia li­ga. Nė vie­nas iš šių gy­ven­to­jų jo­kių ša­lu­ti­nių po­vei­kių ne­jau­tė.

– Ar nepa­si­skie­pi­ję sen­jo­rai ga­lės lik­ti glo­bos na­muo­se?

– Ži­no­ma, kad se­ne­liai yra li­kę gy­ven­ti glo­bos na­muo­se ir šiuo me­tu yra vyk­do­ma vak­ci­na­ci­ja per­sir­gu­siems.

– Ko­kie Jū­sų pa­mąs­ty­mai, apie tai, kaip ši pan­de­mi­ja ap­skri­tai pa­veiks sen­jo­riš­kos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą?

– Ma­nau, kad ši pan­de­mi­ja pa­vei­kė vi­są vi­suo­me­nę – ar jau­ną, ar se­ną. Psi­chi­kos svei­ka­ta, kaip ir fi­zi­nė svei­ka­ta, yra la­bai svar­bi kiek­vie­nam žmo­gui. Nė­ra ge­ros fi­zi­nės svei­ka­tos be ge­ros emo­ci­nės svei­ka­tos. Ma­nau, se­ne­liai, gy­ve­nan­tys glo­bos įstai­go­se, jau­čia­si ge­riau nei tie, ku­rie gy­ve­na vie­ni­ši na­muo­se. In­for­ma­ci­ją apie pan­de­mi­ją jie gau­na iš ar­ti­mų­jų, ži­niask­lai­dos, dar­buo­to­jų, bet vien tai, kad jie gy­ve­na čia (ki­taip ta­riant, val­diš­kuo­se na­muo­se), kur vis­kas pa­tei­kia­ma ant ran­kų, at­si­ra­dus ne­ri­mui bet ku­rią mi­nu­tę tu­ri ga­li­my­bę gau­ti me­di­ci­nos psi­cho­lo­go kon­sul­ta­ci­ją, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pa­gal­ba yra ap­rū­pin­ti bū­ti­niau­siais jų pa­čių as­me­ni­nius po­rei­kius ten­ki­nan­čiais da­ly­kais, ne­lei­džia jiems sie­lo­tis dėl šios vi­siems ne­ra­mios si­tu­a­ci­jos.

– Ten­ka iš­ly­dė­ti žmo­nes, kaip pri­ima­te jų mir­tį?

– Mir­ties bai­mė ne­sve­ti­ma dau­ge­liui. Dir­bant šio­je įstai­go­je be­veik 1,5 me­tų su­si­dū­ri­mas su mir­ti­mi tiek man, tiek dar­buo­to­jams tik­rai yra di­des­nis nei ki­tur. Bet tai pri­imu kaip na­tū­ra­lų gy­ve­ni­miš­ką pro­ce­są, nes pa­ti įstai­ga ir jos tei­kia­mos pa­slau­gos kal­ba už sa­ve – gy­do­mi ir slau­go­mi ser­gan­tys ar­ba se­ny­vo am­žiaus žmo­nės, tai ir tie mir­ties at­ve­jai yra daž­nes­ni ir ne to­kie bau­gi­nan­tys.

Glo­bos ir slau­gos įstai­gos yra iš da­lies hos­pi­sas, tai tar­si na­mai, ku­riuo­se vy­rau­ja mei­lė, gė­ris ir vil­tis. Tai vie­ta, kur sun­kio­mis ir ne­pa­gy­do­mo­mis li­go­mis ser­gan­tiems, se­ny­vo am­žiaus ne­ga­lin­tiems sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti as­me­nims tei­kia­ma pro­fe­sio­na­li me­di­ci­ni­nė, psi­cho­lo­gi­nė, so­cia­li­nė, dva­si­nė pa­gal­ba, prie­žiū­ra, slau­ga.

– Kaip svar­bu pa­lai­ky­ti ry­šį su ar­ti­mai­siais?

– Ry­šį su ar­ti­mai­siais vi­sa­da svar­bu pa­lai­ky­ti, taip pat ir esant mū­sų įstai­go­je, stip­res­ni gy­ven­to­jai ir pa­cien­tai pa­tys tu­ri sa­vo te­le­fo­nus ir ben­drau­ja su ar­ti­mai­siais, o tiems, ku­rie ne­tu­ri, so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­de­da ben­drau­ti, pa­skam­bi­na te­le­fo­nu ar­ba vaiz­do skam­bu­čiu, kad ar­ti­mie­ji ne tik gir­dė­tų, bet ir ma­ty­tų vie­ni ki­tus.

– Kiek se­ne­lių da­bar tu­ri­te ir kiek dar­buo­to­jų jais rū­pi­na­si?

– Mū­sų įstai­gos Glo­bos sky­riu­je pa­tvir­tin­tos 39 lo­vos. Šiuo me­tu tu­ri­me 28 se­ne­lius. Dėl su­dė­tin­gos si­tu­a­ci­jos Lie­tu­vo­je ap­gy­ven­di­ni­mas sky­riu­je vyks­ta lė­tai, ta­čiau Slau­gos sky­riu­je yra to­kių pa­cien­tų, ku­rie grei­tu me­tu bus per­kel­ti į Glo­bos sky­rių. Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jais rū­pi­na­si 4 slau­gy­to­jos, 9 slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jos ir 2 so­cia­li­nės dar­buo­to­jos ir gy­dy­to­ja.

– Koks gy­ven­to­jų am­žius?

– Glo­bos gy­ven­to­jų iki 65 me­tų yra sep­ty­ni, nuo 66 iki 85 me­tų – vie­nuo­li­ka, nuo 86 ir dau­giau – de­šimt.

– Kaip ir už kiek mai­ti­na­mi Jū­sų žmo­nės?

– Mū­sų įstai­gos pa­cien­tams ir Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jams mais­tą ga­mi­na VšĮ „Bru­ne­ros“. Mai­ti­ni­mą jie gau­na 4 kar­tus per die­ną. Vie­no gy­ven­to­jo / pa­cien­to mai­ti­ni­mui ski­ria­ma 4,63 eu­ro die­nai. Cen­tro gy­ven­to­jai ir pa­cien­tai pa­ten­kin­ti mais­tu. Ar­tė­jant di­džio­sioms me­tų šven­tėms ben­dru su­si­ta­ri­mu su „Bru­ne­ros“ sten­gia­mės pa­ko­re­guo­ti me­niu, kad jis ati­tik­tų nors mi­ni­ma­lius šven­ti­nius po­rei­kius.

Or­ga­ni­zuo­jant mai­ti­ni­mo pa­slau­gas at­si­žvel­gia­ma į kiek­vie­no gy­ven­to­jo / pa­cien­to svei­ka­tos būk­lę ir gy­dy­to­jo re­ko­men­da­ci­jas, kad bū­tų trin­tas, die­ti­nis ma­ti­ni­mas.

– Rei­ka­lin­ga ir dva­si­nin­ko tar­nys­tė, kas ją tei­kia?

– Kiek­vie­no mė­ne­sio pas­ku­ti­nį ket­vir­ta­die­nį Glo­bos sky­riaus kop­ly­tė­lė­je yra lai­ko­mos šven­tos mi­šios. Mi­šias lai­ko ir no­riai po mi­šių pa­ben­drau­ti su gy­ven­to­jais pa­si­lie­ka Šv. Bru­no­no Kver­fur­tie­čio pa­ra­pi­jos ku­ni­gas Val­das Si­ma­nai­tis.

Gru­pi­nis po­kal­bis prak­ti­ko­je vyks­ta du kar­tus per me­tus ad­ven­to ir ga­vė­nios lai­ko­tar­piu. Kle­bo­nas vi­sa­da Kū­čių va­ka­rie­nė­je bū­na kar­tu su gy­ven­to­jais, taip no­rė­da­mas jiems skir­ti iš­skir­ti­nį pa­lai­ky­mą ir dė­me­sį. Ar­ti­mų­jų ar sky­rių so­cia­li­nių dar­buo­to­jų pra­šo­mas ku­ni­gas su­tei­kia ir Pas­ku­ti­nį pa­te­pi­mą, ku­ris ti­kin­čiam žmo­gui be ga­lo svar­bus.

– Žmo­nes ten­ka ir per­vež­ti, ar tu­ri­te tam pri­tai­ky­tą trans­por­tą, ki­tą įran­gą?

– Mū­sų pa­cien­tams bei Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jams ten­ka lan­ky­tis ir pas gy­dy­to­jus spe­cia­lis­tus. Tu­ri­me au­to­mo­bi­lį, ku­ris nė­ra pri­tai­ky­tas se­niems ar ne­įga­liems žmo­nėms. Įli­pant ir iš­li­pant žmo­gus be so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­gal­vos ne­ga­li iš­si­vers­ti.

Esant ge­ram orui, pa­va­sa­rį pra­dė­jus žy­dė­ti au­ga­lams, no­ri­si ir se­ne­lius pra­džiu­gin­ti at­bun­dan­čia gam­ta. To­dėl įstai­ga sa­vo lė­šo­mis sam­do per­ve­ži­mo pa­slau­gas tei­kian­čios įmo­nės au­to­bu­siu­kus. Se­ne­lius to­kios iš­vy­kos iš­var­gi­na, bet su­tei­kia la­bai daug ge­rų emo­ci­jų.

– Ne tik ko­ro­na­vi­ru­so iš­šū­kį Jums kaip va­do­vei te­ko pa­tir­ti – vi­sai kai­my­nys­tė­je ki­lo pa­dan­gų gais­ras, te­ko eva­kuo­ti žmo­nes. Kaip pa­vy­ko vi­sa tai iš­gy­ven­ti, ne­ap­lei­džiant, net prie­šin­gai, su­stip­ri­nant įstai­gos veik­lą. Čia tur­būt tik liau­dies iš­min­tis pa­aiš­kin­tų, kad mo­te­ris lai­ko net tris na­mų kam­pus. O gal ir vi­sus ke­tu­ris?

– Gais­ras tai bu­vo eks­tre­ma­lus įvy­kis, kur tu­rė­jo­me re­a­guo­ti grei­tai ir pri­im­ti tin­ka­mus spren­di­mus, eva­ku­a­ci­ja įvy­ko sklan­džiai, pa­de­dant sa­vi­val­dy­bei ir ka­riuo­me­nei, bet, be abe­jo­nės, prie sklan­daus ir grei­to eva­ka­vi­mo la­biau­siai pri­si­dė­jo per­so­na­las.

Di­de­lis dar­bas bu­vo tin­ka­mai, ko­ky­biš­kai teik­ti pa­slau­gas skir­tin­go­se mies­to vie­to­se pa­skirs­ty­tiems pa­cien­tams ir se­ne­liams, ta­čiau tik dėl tu­ri­mos stip­rios ko­man­dos su tuo su­si­tvar­kė­me.

– Kaž­kas la­bai gra­žiai apie se­nat­vę yra pa­sa­kęs, kad tai upė, ku­rios ne­iš­veng­si, tad ne­keis­ta, kad glo­bos ir slau­gos na­mai tam­pa la­bai po­pu­lia­rūs ir rei­ka­lin­gi. Kiek­vie­na­me dar­be svar­bu ben­dra­dar­bia­vi­mas. Kas Jums pa­de­da ge­rin­ti pa­slau­gas?

– Pa­slau­gų ko­ky­bė pri­klau­so nuo pa­tal­pų, ap­lin­kos, prie­mo­nių, bet la­biau­siai nuo tas pa­slau­gas tei­kian­čio per­so­na­lo at­si­da­vi­mo dar­bui ir kom­pe­ten­ci­jos. Mū­sų įstai­go­je dir­ba tik rei­kia­mą iš­si­la­vi­ni­mą tu­rin­tys dar­buo­to­jai, ku­riems su­da­ro­ma ga­li­my­bė to­bu­lė­ti, kel­ti kva­li­fi­ka­ci­ją.

Prie pa­slau­gų ko­ky­bės ir ge­rų emo­ci­jų gy­ven­to­jams, kol ne­bu­vo ka­ran­ti­no ap­ri­bo­ji­mų, pri­si­dė­jo ir įvai­rios ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos, an­sam­bliu­kai, cir­ko pa­si­ro­dy­mas, klu­bai.

– Sa­ko­ma, kad net įstai­gos kva­pas yra ro­dik­lis pras­tos pa­slau­gos, prie­žiū­ros ir dar­buo­to­jų kom­pe­ten­ci­jos. Se­nat­vės kva­pų Jū­sų įstai­go­je ne­su jau­tu­si. Kaip va­do­vė, ko­kiu ba­lu iš de­šim­ties ver­tin­tu­mė­te tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bę?

– Pa­čios va­do­vau­ja­mą įstai­gą įver­tin­ti la­bai su­dė­tin­ga, čia kaip ir bū­nant ma­ma – „ma­mai jos vai­kai pa­tys gra­žiau­si“.

Įstai­go­je tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bę ver­ti­nu la­bai ge­rai, ta­čiau to­bu­lė­ji­mui ri­bų nė­ra.

– Ko­kį žo­dį sau esa­te da­vu­si, kad čia die­nas lei­džian­čių žmo­nių kas­die­ny­bė bū­tų šil­tes­nė ir švie­ses­nė?

– Ei­da­ma į šias pa­rei­gas iš­si­kė­liau tiks­lą, kad tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bė di­dė­tų ir žmo­nės čia oriai, kom­for­tiš­kai gy­ven­tų.

– Pa­lie­siu tur­būt ir ne­la­bai ma­lo­nią te­mą. Ku­rį lai­ką dir­bo­te di­rek­to­re, kaip čia at­si­ti­ko, kad ta­po­te sa­vo pa­čios pa­ta­rė­ja? Ko­kios čia pe­ri­pe­ti­jos su­vei­kė? Bet ir to­kiu lai­ku bū­da­ma va­do­ve daug nu­vei­kė­te. Vie­nas vie­ti­nis po­li­ti­kas pa­ste­bė­jo, kad Mas­ke­liū­nie­nė nu­vei­kė daug dau­giau ne­gu iki tol bu­vu­sių­jų dar­bą su­dė­jus. Tai ko­kie tie Jū­sų dar­bai? Ko­kius di­džiau­sius pa­sie­ki­mus iš­skir­tu­mė­te?

– Vyk­dant teis­mo spren­di­mą man pri­va­lė­jo pa­siū­ly­ti ki­tą dar­bo vie­tą, to­dėl ir bu­vau per­kel­ta į pa­ta­rė­jo pa­rei­gas. Ir tik vė­liau bu­vo pa­ves­ta lai­ki­nai ei­ti di­rek­to­riaus pa­rei­gas.

Dar­bų nu­veik­ta, ma­ny­čiau, ne­ma­žai – lai­mė­ti du pro­jek­tai iš Spor­to rė­mi­mo fon­do. Pir­ma­sis „Įran­gos ir in­ven­to­riaus įsi­gi­ji­mas fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ska­ti­ni­mui Aly­tu­je“, pro­jek­to ver­tė 45507,52 Eur, iš ku­rių 40956,77 Eur fon­do lė­šos ir 4550,75 Eur nuo­sa­vos. Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą bus pa­sta­ty­ta 11 lau­ko tre­ni­ruok­lių su dan­ga, ku­rių da­lis bus pri­tai­ky­ta žmo­nėms, tu­rin­tiems ne­įga­lu­mą.

Įsi­gy­ta įvai­rių ba­sei­no prie­mo­nių: gim­nas­ti­kos sie­ne­lės, stu­bu­ro tem­pi­mo ger­vės, plau­ki­mo ran­ko­vės, lie­me­nės, len­tos, sva­re­liai, laz­dos, žie­dai ir ki­ta mankš­toms van­de­ny­je. Prie­mo­nės mankš­toms sa­lė­je: „ste­pai“, laz­dos, sva­re­liai, ki­li­mė­liai, ka­muo­liai. Bus or­ga­ni­zuo­ja­mi fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ren­gi­niai ba­sei­ne, lau­ke ir spor­to sa­lė­je. Ma­žie­ji mo­ko­mi plauk­ti.

Di­dy­sis mū­sų su part­ne­riu Aly­taus ap­skri­ties ne­įga­lių­jų svei­ka­tin­gu­mo ir spor­to klu­bu „Aly­tu­pis“ lai­mė­tas pro­jek­tas, ku­ris įgy­ven­di­na­mas, „Spor­tuo­ti ga­li vi­si“, jo ver­tė 158241,25 Eur. Iš ku­rių – 142416,25 Eur fon­do lė­šos ir 15825 Eur nuo­sa­vos lė­šos.

Vi­siš­kai at­nau­jin­ta ma­žo­ji spor­to sa­lė (sie­nos, lu­bos, grin­dys, ap­švie­ti­mas), pa­keis­tos krep­ši­nių kon­struk­ci­jos su lan­kais ir įsi­gy­tas šau­dy­mo iš lan­ko sto­vas su tai­ki­niu, pri­tai­ky­tas įva­žia­vi­mas su ne­įga­lio­jo ve­ži­mė­liu. Su­re­mon­tuo­tos dvi per­si­ren­gi­mo rū­bi­nės ir vie­na įreng­ta nau­ja, iš ku­rių dvi bus pri­tai­ky­tos ne­įga­liems žmo­nėms.

Nu­veik­ta ir dau­giau dar­bų. Tik at­ėju­si tu­rė­jau vyk­dy­ti slau­gos plėt­ros re­mon­to dar­bus, taip at­si­ra­do pa­pil­do­mai 12 vie­tų.

Va­sa­rą bu­vo vi­siš­kai su­re­mon­tuo­tas 2 slau­gos aukš­tas: pa­keis­tos lu­bos, per­da­žy­tos sie­nos ir su­dė­tos ap­sau­gos ant sie­nų, pa­keis­ta vė­di­ni­mo sis­te­ma, pie­ti­nė­je pu­sė­je esan­čio­se pa­la­to­se įreng­ti kon­di­cio­nie­riai, kad pa­cien­tai ir va­sa­ros me­tu jaus­tų­si kom­for­ta­bi­liai.

At­ro­do, la­bai pa­pras­tas ir ele­men­ta­rus dar­bas, ta­čiau žmo­nėms bu­vo la­bai rei­ka­lin­gas – tai vi­so­se įstai­gos pa­la­to­se ir gy­ven­to­jų kam­ba­rė­liuo­se su­dė­ti tin­kliu­kai nuo mu­sių ir uo­dų.

Ei­na­mie­ji re­mon­tai at­lik­ti ir Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­je, pa­keis­tos pur­vo pa­tal­pos grin­dys, dėl ku­rių per tik­ri­ni­mus su­lauk­da­vo­me pa­sta­bų, per­da­žy­tos sie­nos.

Pa­ma­čiu­si Glo­bos sky­riaus gy­ven­to­jų ka­pus net iš­si­gan­dau, pa­si­bai­sė­jau. Žmo­gus tu­ri bū­ti ger­bia­mas ir po mir­ties, to­dėl nie­ko ne­lau­kę su ko­lek­ty­vu ėmė­me pla­nuo­ti, kaip juos su­tvar­ky­ti, vi­soms ka­pa­vie­tėms bu­vo už­sa­ky­ti pa­min­klai, pa­ma­tai ir ak­mens ma­sės už­den­gi­mai.

– Ar nė­ra ei­lių pa­tek­ti į Jū­sų va­do­vau­ja­mą cen­trą?

– Žmo­gaus pa­te­ki­mą į Glo­bos sky­rių ko­or­di­nuo­ja Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rius. Mes tik su­tei­kia­me in­for­ma­ci­ją be­si­do­min­tiems žmo­nėms ar li­go­nių ar­ti­mie­siems apie gy­ve­ni­mo są­ly­gas Glo­bos sky­riu­je ir pa­siū­lo­me kreip­tis į So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­rių dėl pri­ėmi­mo do­ku­men­tų tvar­ky­mo­si.

No­rin­tiems at­si­gul­ti į Pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo ir slau­gos sky­rių rei­kia re­gist­ruo­tis pas sky­riaus ad­mi­nist­ra­to­rę, po­rei­kius kuo grei­čiau sten­gia­mės pa­ten­kin­ti, šiuo me­tu Slau­gos sky­rius yra apy­pil­nis, ka­dan­gi ne­ga­li­me už­pil­dy­ti vi­sų lo­vų dėl izo­lia­vi­mo rei­ka­la­vi­mų.

– Ko­kią sa­vo įstai­gą ma­to­te po, tar­kim, pen­ke­rių me­tų?

– Tur­būt rei­kė­tų įvar­dy­ti sva­jo­nę, juk tie, kas ne­sva­jo­ja, tai jų sva­jo­nės nie­ka­da ir ne­iš­si­pil­do.

No­rė­tų­si iš­puo­se­lė­tos įstai­gos, su­tvar­ky­tų, ap­šil­tin­tų vi­sų pa­sta­tų. Su­tvar­ky­tos ir iš­puo­se­lė­tos ap­lin­kos, kad gy­ven­to­jams, pa­cien­tams ir jų ar­ti­mie­siems no­rė­tų­si iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti, pa­ve­žio­ti sa­vo ar­ti­mą­jį gam­to­je, la­bai no­ri­si įveik­lin­ti mū­sų pie­vą, ku­rio­je pla­nuo­ja­mi pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kai, suo­liu­kai, knei­po ta­kas, fon­ta­nė­lis su įvai­rių au­ga­lų ap­žel­di­ni­mu.

Ba­sei­nas ir prie ba­sei­no esan­ti ban­ketinė sa­lė tap­tų SPA cen­tru, ku­ris bū­tų pa­trauk­lus mies­te­lė­nams.

At­nau­jin­ti ba­sei­ną, sau­ną ir įreng­ti ke­le­tą ga­ri­nių pir­čių bei vi­sų taip mėgs­ta­mą sū­ku­ri­nę vo­nią.

Ša­lia ba­sei­no pa­da­ry­ti ma­sa­žo ka­bi­ne­tus ir re­lak­sa­ci­jos erd­vę. No­ri­si at­nau­jin­ti ir Re­a­bi­li­ta­ci­jos sky­rių, kad jis tap­tų dar pa­trauk­les­nis, pail­gin­ti dar­bo va­lan­das ir dirbti sa­vait­ga­liais. Sa­vo no­rus ga­lė­čiau dar tęs­ti, tik, de­ja, kad no­rai pil­dy­tų­si, rei­kia fi­nan­sa­vi­mo.

– Esa­te kom­pro­mi­sų žmo­gus?

– Vi­sa­da dar­buo­to­jams sa­kau, ma­no du­rys at­vi­ros – at­ei­ki­te, kal­bė­ki­me. Vi­sa­da sten­giuo­si iš­girs­ti pro­ble­mas ir jas spręs­ti, ieš­ko­ti kom­pro­mi­so, tin­kan­čio abiem pu­sėms.

– Ar tu­ri­te ko­kių nors ri­tu­a­lų, ku­rie pa­de­da nu­ra­min­ti pro­tą ir emo­ci­jas?

– Ma­no ri­tu­a­las įveik­ti nuo­var­gį, su­si­da­riu­sias emo­ci­jas yra ma­no vai­kai, ma­no šei­ma ir ar­ti­mie­ji.

– Ko­kių po­mė­gių tu­ri­te ne dar­bo vie­to­je?

– Vie­nu iš sa­vo my­li­mų po­mė­gių ga­lė­čiau įvar­dy­ti na­mų ap­lin­kos kū­ri­mą ir prie­žiū­rą. Tą sa­vo po­mė­gį pa­va­sa­rį per­tei­kiu ir dar­be no­rė­da­ma su­kur­ti kuo jau­kes­nę, gra­žes­nę, spal­vin­ges­nę ap­lin­ką mū­sų cen­tro gy­ven­to­jams, pa­cien­tams ir jų ar­ti­mie­siems bei pa­tiems cen­tro dar­buo­to­jams.

– Vie­na bran­gau­sių mo­ters sa­vy­bių – iš­min­tis. Kaž­kas iš iš­min­čių ją pa­va­di­no per­lu, tu­rin­čiu aukš­tą ver­tę. Kaip Jūs ver­ti­na­te žmo­gaus iš­min­tį, ku­ri, de­ja, ne vi­siems yra duo­ta?

– Iš­min­ties tu­rin­tis žmo­gus ne­bū­ti­nai tas, ku­ris daug kal­ba, kar­tais pro­tin­giau yra pa­ty­lė­ti.

– Anks­čiau bu­vo daug no­rin­čių­jų kon­cer­tuo­ti Jū­sų žmo­nėms, ka­ran­ti­nas links­my­bes su­stab­dė. Kiek šian­dien li­kę kul­tū­ri­nio už­im­tu­mo?

– Ka­ran­ti­no ap­ri­bo­ji­mai ga­lio­ja vi­so­je Lie­tu­vo­je, ne­ap­len­kiant ir mū­sų įstai­gos. Ren­gi­niai ap­ri­bo­ti ir nie­kas ne­ga­li at­vyk­ti į įstai­gą, to­dėl kuo dau­giau in­di­vi­du­a­lių veik­lų ban­do pa­siū­ly­ti dir­ban­tis per­so­na­las: re­lak­sa­ci­nes, aro­ma­te­ra­pi­jos, in­di­vi­du­a­lias mankš­tas, ma­sa­ži­nius krės­lus ir ki­ta.

– Yra toks se­nas anek­do­tas – žmo­gus pra­de­da sen­ti, kai tik gims­ta, o kai ku­rie dar ir anks­čiau. Ar iš tik­rų­jų se­nat­vė yra sun­ki?

– Kaip ir kiek­vie­nas gy­ve­ni­mas yra skir­tin­gas, taip ir se­nat­vė skir­tin­ga, vie­niems ji leng­ves­nė, ki­tiems la­bai sun­ki.

Sun­kiau­sia yra ste­bė­ti tuos žmo­nes, ku­rie ken­čia skaus­mus, ar­ba žiū­ri į vie­ną taš­ką, ir tu nie­kaip ne­ga­li jam pa­dė­ti.

– Po­nia Ir­ma, pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve, sa­vo šei­mą.

– Apie šei­mą ne­la­bai no­rė­čiau kal­bė­ti, juo la­biau po pra­ėju­sios sa­vai­tės įvy­kių.

Esu ki­lu­si iš ma­žo nuo­sta­baus kai­me­lio, Me­te­lių, esan­čio tarp dvie­jų Dzū­ki­jos eže­rų. Su vy­ru tu­ri­me du vai­ku­čius – ber­niu­ką ir mer­gai­tę.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.