„Man svar­biau jaus­mas, ku­rį su­ke­lia gė­lės. Ar­ba tas pats fak­tas, kad vie­nas žmo­gus no­ri pra­džiu­gin­ti ki­tą” (0)

Kristina Valaitienė aplinkos dizaino konferencijoje „Garden style“, vykusioje Vilniuje, „Litexpo“ rūmuose. Asmeninė nuotr.
Kristina Valaitienė aplinkos dizaino konferencijoje „Garden style“, vykusioje Vilniuje, „Litexpo“ rūmuose. Asmeninė nuotr.
But­ri­mo­nių se­niū­ni­jo­je, Pa­ba­liuo­se, su šei­ma įsi­tvir­ti­nu­si Kris­ti­na Va­lai­tie­nė at­vi­rai sa­ko, kad ji – nei flo­ris­tė, nei de­ko­ra­to­rė, bet jos ge­bė­ji­mai šio­je veik­lo­je džiu­gi­na gy­ven­to­jus. „Man tie­siog pa­tin­ka kur­ti gro­žį ir tiek“, – sa­ko da­bar jau tri­jų gim­na­zis­tų ma­ma, ūki­nin­kė, Vil­niaus uni­ver­si­te­te įgi­ju­si pran­cū­zų fi­lo­lo­gi­jos ma­gist­ro laips­nį, me­tus pra­lei­du­si Pran­cū­zi­jo­je. K.Va­lai­tie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pa­kal­bin­ti Jus pa­ska­ti­no But­ri­mo­nių Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čios ir gim­na­zi­jos puo­šy­ba mies­te­ly­je vie­šint pri­ma­do­nai Ire­nai Mil­ke­vi­čiū­tei. Tur­būt ne­pa­neig­si­te, kad sko­nin­ga de­ko­ra­ci­ja su­ku­ria ne­pa­mirš­ta­mą nuo­tai­ką. Dvie­jų ka­ra­liš­kų spal­vų jur­gi­nų žie­dai tei­kė la­bai jau­kų sak­ra­liš­ką po­jū­tį. To­kio gra­žaus gy­vų gė­lių spal­vų de­ri­nio ne­te­ko nie­kur ma­ty­ti. Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie šį su­ma­ny­mą. Kur ga­vo­te to­kių spal­vų jur­gi­nų ir ap­skri­tai, kas tiek vie­no­dų žie­dų ga­li pri­au­gin­ti?

– Su­ma­ny­mas ki­lo But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai ir cho­ro va­do­vei Ne­rin­gai Val­vo­nie­nei, ku­ri tie­sio­giai ku­ra­vo pri­ma­do­nos Ire­nos Mil­ke­vi­čiū­tės var­di­nio mu­zi­kos ka­bi­ne­to ati­da­ry­mo But­ri­mo­nių gim­na­zi­jo­je ren­gi­nį ir pa­čios pri­ma­do­nos pri­ėmi­mą But­ri­mo­ny­se. Ji tie­siog pa­pra­šė, ar ne­ga­lė­čiau kaž­kiek pa­puoš­ti baž­ny­čią šven­ti­niam kon­cer­tui.

Bal­tų jur­gi­nų pri­sky­nė drau­gė, ži­no­ma jur­gi­nų au­gin­to­ja Auš­ra Pet­ke­vi­čie­nė iš Ra­džiū­nų, o ki­ti „pri­ge­sin­tos“ oran­ži­nės spal­vos – iš ma­no dar­žo, jų veis­lė ‘Cor­nel Brons’. Jur­gi­nus įsi­gi­ju iš au­gin­to­jų Lie­tu­vo­je, siun­čiuo­si iš už­sie­nio.

Klau­sia­te, kas tiek vie­no­dų žie­dų ga­li pri­au­gin­ti? Tas, ku­ris no­ri iš jų riš­ti įspū­din­gas puokš­tes, tas, ku­ris no­ri puoš­ti erd­ves, ar­ba tas, ku­ris no­ri tiek­ti skin­tas gė­les pir­miems dviem.

Aš la­biau prie pir­mų­jų. La­bai my­liu au­ga­lus, pa­tin­ka riš­ti puokš­tes iš sa­vo au­gi­na­mų gė­lių, mėgs­tu de­ri­nius ir jau per­nai pa­ste­bė­jau, kad vie­no krū­mo su­kur­ti įspū­din­gai puokš­tei ne­pa­kan­ka. Kar­tais no­ri­si tie­siog vie­nos rū­šies skin­tų gė­lių, kar­tais no­ri­si de­ri­nio. Taip ir už­si­su­ki. Ieš­kai spal­vų, for­mų, fak­tū­rų. Do­mie­si, kas tin­ka sky­ni­mui. Ne­ma­žai nau­do­ju dau­gia­me­čių au­ga­lų, ku­rie ne tik tin­ka­mi ap­žel­di­ni­mui, bet ga­li pui­kiai lai­ky­tis skin­ti puokš­tė­se.

Iš vie­no iš­plau­kia ki­ta. Kaž­ka­da au­gi­nau tik dau­gia­me­čius au­ga­lus, bet drau­gės dė­ka at­ra­dau, kad iš jų ga­li kur­ti nuo­sta­bias, tuo me­tu ne­la­bai dar įpras­tas, dau­gia­me­čių gė­lių puokš­tes, tie­siog nu­ė­jai į so­dą, pri­sis­ky­nei ir tu­ri. Taip pa­pras­ta, bet kar­tu ir ypa­tin­ga. Tai­gi čia puokš­tės, o ta­vęs pa­pra­šo pa­puoš­ti... baž­ny­čią. Ir ta­da su­vo­ki, kad jų rei­kia daug dau­giau nei puokš­tei.

– Gy­va gė­lė vi­suo­met la­bai džiu­gi­na. Daug gė­lių pa­ti au­gi­na­te, ko­kias la­biau­siai mėgs­ta­te?

– Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau iš­skir­ti ku­rias nors ypa­tin­gai. Jūs pa­ti tei­gia­te, kad gy­va gė­lė la­bai džiu­gi­na. Aš su­tin­ku. Pra­de­dant pa­va­sa­riu, bet koks žie­das ar net sprogs­tan­ti kar­klo ša­ka su­tei­kia kaž­ko­kį ne­nu­sa­ko­mą džiaugs­mą. Man svar­biau jaus­mas, ku­rį su­ke­lia gė­lės. Ar­ba tas pats fak­tas, kad vie­nas žmo­gus no­ri pra­džiu­gin­ti ki­tą. Tai nuo­sta­bu.

– Pra­kal­bus apie gė­ly­nus, pa­klau­siu, gal Jūs man ga­li­te pa­dė­ti iš­si­aiš­kin­ti to­kį žmo­nių po­žiū­rį. Žmo­gus my­li au­ga­lus, jais ža­vi­si, tu­ri iš­skir­ti­nai mėgs­ta­mų, bet sa­vo na­mų ap­lin­ką pa­ti­kė­jęs for­muo­ti sve­ti­miems, spe­cia­lis­tams.

Jie sa­vo nuo­žiū­ra, ma­ty­mu pa­ren­ka au­ga­lus, ir sa­vi­nin­kui pa­sa­ko­ma, kad jo mėgs­ta­miems vilk­dal­giams ja­me nė­ra vie­tos, jie ne­de­ra, kad vie­na ar ki­ta jau­nys­tės drau­gų pa­do­va­no­ta gė­lė jau nė­ra ma­din­ga, o iš se­ne­lės so­dy­bos se­sers jam par­vež­tas bi­jū­nas ap­skri­tai be ver­tės. Ma­no ver­ti­ni­mu, žmo­gus vaikš­čio­ja po to­kio sa­vo kie­mo ap­lin­ką kaip po sve­ti­mą, nes nė­ra to, kas kaž­ką pri­min­tų, riš­tų, nė­ra is­to­ri­jos, yra tik nie­ko ne­sa­kan­tis gro­žis.

Ar toks jau da­bar laik­me­tis, kad net gė­ly­nė­lio su­for­ma­vi­mą tu­ri­me pa­ti­kė­ti spe­cia­lis­tams?

– Klau­si­mas la­biau psi­cho­lo­gi­nis. At­sa­ky­mų ga­lė­tų bū­ti daug. Taip, toks laik­me­tis, kai vi­si žmo­nės sku­ba, no­ri čia ir da­bar. Bū­na, kad no­ri taip kaip pas kai­my­ną, tik ge­riau, bet pa­tys ne­la­bai pa­si­ti­ki sa­vo ži­nio­mis, o gal la­bai už­im­ti, tu­ri sa­vo dar­bus ir jiems pa­pras­čiau pa­si­sam­dy­ti spe­cia­lis­tą, nes no­ri gra­žios ap­lin­kos.

Pro­ble­ma at­si­ran­da, ma­no ma­ny­mu, kai žmo­gus ne­la­bai ži­no, ko no­ri, ar­ba ne­mo­ka, o gal ne­drįs­ta to pa­sa­ky­ti, pa­vyz­džiui, kad tas Bi­jū­nas su Is­to­ri­ja ir tai Is­to­ri­jai tu­ri bū­ti vie­ta jo so­de.

Gal žmo­gus ir pats ne­su­pran­ta, kad tas Bi­jū­nas ir yra rak­tas į jo so­dą. Ska­ti­nu žmo­nes ne­bi­jo­ti, jei bent kiek no­ri­si pa­tiems kur­ti sa­vo so­dą, ypač jei tai tik gė­ly­nai. Žo­li­nių au­ga­lų dau­gu­ma leng­vai su­si­tai­ko su per­so­di­ni­mu iš vie­nos vie­tos į ki­tą.

– Ap­si­lan­ky­mų iš­re­tė­jo, bet kiek­vie­nas tu­ri­me pa­si­steng­ti, kad bū­tų gra­žu bei ge­ra sa­viems. Kaip prieš di­dži­ą­sias me­tų šven­tes Jūs puo­šia­te sa­vo vien­kie­mio erd­ves? Kiek ži­nau, vi­sa­da įsi­trau­kia­te ir į But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos ap­lin­kos puo­šy­bą, juk esa­te gim­na­zi­jos mo­ki­nių tė­vų at­sto­vė.

– Ypa­tin­gai sa­vo vien­kie­mio erd­vių šal­tuo­ju se­zo­no me­tu ne­puo­šiu. Mes vis dar ku­ria­mės. Net ir ma­no gė­ly­nai kol kas ne apie na­mus, o tie­siog dar­že. Prie įė­ji­mo į na­mus tu­riu ke­le­tą kuk­lių kom­po­zi­ci­jų su vir­žiais, kau­lau­o­ge ir de­ko­ra­ty­vi­niais mo­liū­gė­liais.

Se­zo­nas į pa­bai­gą, bet kol ne­už­ša­lo že­mė, dar­bų yra – ką tik pa­so­din­ti bi­jū­nai, dar so­di­na­mos ki­tos svo­gū­ni­nės gė­lės. Ly­gia­gre­čiai sten­giuo­si tvar­ky­tis – pa­ruoš­ti dau­gia­me­čių au­ga­lų so­di­nu­kus žie­mai. Rei­kia už­mes­ti akį į san­dė­liuo­ja­mus jur­gi­nus ir ki­tus au­ga­lus, ku­rie žie­mo­ja rū­sy­je. Dar­bų vis dar per akis.

Ir taip, vie­na iš veik­lų – da­ly­va­vi­mas But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos veik­lo­je. Su ki­tais tė­vais sten­gia­mės kiek ga­li­me pri­si­dė­ti sa­vo pa­gal­ba, kai jos rei­kia ir ka­da rei­kia. Šie­met tik­rai džiau­giuo­si, kad pri­si­jun­gus dau­giau tė­vų pa­vy­ko su­kur­ti nuo­sta­bią šven­ti­nę ar­ką Mo­ky­to­jų die­nai ir taip pa­svei­kin­ti vi­sus gim­na­zi­jos mo­ky­to­jus nuo vi­sos But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos „Tė­vų kla­sės“.

Vė­liau se­kė pro­jek­tas „Monst­rų mo­kyk­la“, kai pa­dė­jo­me or­ga­ni­zuo­ti Ru­de­nė­lio šven­tę ir gim­na­zi­jos fo­jė pa­puo­šė­me He­lo­vi­no te­ma. Da­bar gal­vo­ja­me, kaip tai erd­vei su­teik­ti ar­tė­jan­čių Ka­lė­dų nuo­tai­ką.

– Ką pa­pras­čiau puoš­ti: lau­ko erd­ves ar vi­daus?

– Nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau. Kiek­vie­nai erd­vei sa­vos są­ly­gos ir ati­tin­ka­mi spren­di­mai. Ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek, kad di­des­nę erd­vę vi­sa­da su­dė­tin­giau su­val­dy­ti ir iš­pil­dy­ti.

– Ypač džiu­gi­na ori­gi­na­lūs puo­šy­bos spren­di­mai. Ko­kią ne­ti­kė­čiau­sią me­džia­gą esa­te pa­nau­do­ju­si puo­šy­bai?

– Daž­niau­siai dir­bu su or­ga­ni­nė­mis me­džia­go­mis. Čia kaip ir nie­kuo ne­nu­ste­bin­si, ne­bent re­zul­ta­tu. Pir­ma min­tis, tai gal iš tu­jų ša­kų su­kur­tas Ka­lė­dų an­ge­las dar­že­lio vai­kų pa­ro­dai. Vė­liau, tik di­des­nį, to­kį an­ge­lą ga­mi­no­me kar­tu su sū­naus kla­sės mer­gi­no­mis But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos ka­lė­di­niam par­kui.

O šiaip tai, ku­riant de­ko­ra­ci­jas, tik­rai ten­ka pa­si­nau­do­ti me­džia­go­mis iš sta­ty­bi­nių ar so­do ir dar­žo par­duo­tu­vių. Pa­vyz­džiui, ku­riant vai­duok­lį rei­kė­jo ir minkš­tų vamz­džių, ir me­ta­li­nio tin­klo su­for­muo­ti kar­ka­sui, pa­ti­kė­ki­te, net ne­ži­nau, ko­kia jų tik­ro­ji pa­skir­tis.

– Pa­si­da­ly­ki­te ke­liais pa­ta­ri­mais: į ką kon­cen­truo­tis no­rint ar­tė­jan­čioms šven­tėms nors šiek tiek pa­puoš­ti sa­vo na­mus, kie­mo erd­ves?

– Kon­cen­truo­tis rei­kė­tų į sa­ve ir sa­vo šei­mą, kas Jums yra šven­tės ir kas Jums su­ku­ria šven­ti­nę nuo­tai­ką.

– Gy­ve­ni­mas vien­kie­my­je tu­ri la­bai svar­bų pri­va­lu­mą – ne­gir­di­mi sve­ti­mi bal­sai, ne­si­jau­čia sve­ti­mų vir­tu­vių kva­pų, vy­rau­ja sa­vų na­mų idi­lė. Jums pa­tin­ka gy­ven­ti kai­me?

– Taip. Ir bū­tent dėl šių iš­var­dy­tų prie­žas­čių. Dėl ra­my­bės ypa­tin­gai.

– Dar no­ri­si šiek tiek pa­kal­bė­ti ir apie bū­tį bei bui­tį. Jū­sų uoš­vis, ša­ly­je ži­no­mas ag­ro­no­mas Jo­nas Va­lai­tis, Ku­dir­kos Nau­mies­ty­je yra įkū­ręs Bul­vės mu­zie­jų, ku­rį yra ap­lan­kę ne­ma­žai ke­liau­nin­kų iš Aly­taus kraš­to. Įspū­dį pa­lie­ka ce­pe­li­nai pa­gal po­nios Al­mos Adam­kie­nės re­cep­tą. Daž­nai Jū­sų šei­mai šių ce­pe­li­nų ten­ka ra­gau­ti?

– Prak­tiš­kai ra­gau­jam kas­kart ap­si­lan­kius, tie ce­pe­li­nai tik­rai gar­sūs. Gai­la, kad ap­si­lan­ky­mai dėl dar­bų ir dėl esa­mos da­bar­ti­nės si­tu­a­ci­jos yra re­tes­ni.

– Jū­sų vy­ras, Vy­tau­tas Va­lai­tis, taip pat ūki­nin­kas. Jū­sų šei­ma ir­gi au­gi­na bul­ves. Ar mėgs­ta­te pa­tie­ka­lus iš bul­vių? Ko­kios jų veis­lės Jums la­biau­siai pa­tin­ka?

– Su vy­ru au­gi­na­me ke­le­tą bul­vių veis­lių. Taip, šei­ma mėgs­ta bul­vi­nius pa­tie­ka­lus. Vie­nus ma­žiau, ki­tus dau­giau. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo sko­nį. La­biau­siai mėgs­ta tie­siog bul­ves su lu­pe­na, ap­vo­lio­tas mil­tuo­se ir iš­kep­tas or­kai­tė­je. Man la­biau­sia pa­tin­ka ‘Lau­ra’ veis­lės bul­vės. Jos la­bai ska­nios ir tin­ka­mos vis­kam, pra­de­dant pa­pras­tai vir­to­mis, kep­to­mis ir bai­giant ku­ge­liu ar ce­pe­li­nais.

– Vė­lų ru­de­nį tur­būt dau­ge­lį ap­lan­ko dar­ga­no­tos min­tys. Už­si­tę­sus niū­rioms die­noms, ko ima­tės, kad šei­mos nuo­tai­kos ne­su­bjur­tų?

– Ne­ži­nau, kaip ten dėl dau­ge­lio ki­tų, bet mes jau gal­vo­ja­me apie ar­tė­jan­čias šven­tes. Su mer­gai­tė­mis tuoj pra­dė­si­me kep­ti me­duo­li­nius sau­sai­nius ir juos de­ko­ruo­ti. Puoš­ti na­mus, sva­jo­ti apie do­va­nas.

– Ak­ty­vis­tų esa­me ra­gi­na­mi ne tik im­ti iš gam­tos, bet ir duo­ti jai. Ko­kią duok­lę gam­tai ski­ria­te?

– Aš gy­ve­nu su gam­ta, sten­giuo­si per­pras­ti jos dės­nius. Ne dėl to, kad tai bū­tų ma­din­ga ar kaž­kas ra­gin­tų. Esu na­tū­ra­lis­ti­nio ap­žel­di­ni­mo ša­li­nin­kė. Tin­ka­mas au­ga­las tin­ka­mo­je vie­to­je la­bai su­pap­ras­ti­na prie­žiū­rą ir mak­si­ma­liai su­ma­ži­na po­rei­kį nau­do­ti mi­ne­ra­li­nes trą­šas ar van­de­nį.

Au­gi­nu dau­gia­me­čius au­ga­lus, juos mul­čiuo­ju smul­kin­tais šiau­dais, tai ge­ri­na dir­vos struk­tū­rą ir su­lai­ko drėg­mę, man jų ne­rei­kia pa­pil­do­mai nei lais­ty­ti, nei tręš­ti. Vi­sos tin­ka­mos or­ga­ni­nės at­lie­kos yra kom­pos­tuo­ja­mos, o kom­pos­tas pa­nau­do­ja­mas. Pa­va­sa­rį nu­va­lius gė­ly­nus vis­kas su­smul­ki­na­ma ir nau­do­ja­ma kaip mul­čias. Ma­no dar­že toks už­da­ras ra­tas, vis­kas grįž­ta at­gal į dir­vą. Na, ne­bent tos skin­tos gė­lės, ku­rios pa­lie­ka ma­no dar­žą, kad nu­džiu­gin­tų ki­tus žmo­nes.

 

 

Iš­si­kep­ki­te bul­vių pa­gal Kris­ti­nos re­cep­tą

receptas

Kris­ti­nos pa­pra­šė­me pa­si­da­ly­ti bul­vių pa­tie­ka­lo re­cep­tu. Ji pa­siū­lė or­kai­tė­je iš­si­kep­ti bul­vių su lu­pe­na.

Šva­riai nu­plau­na­me bul­ves.

Jas pa­vo­lio­ja­me mil­tų ir drus­kos mi­ši­ny­je, san­ty­kis – 2 šaukš­tai mil­tų ir 1 šaukš­tas ru­pios drus­kos.

De­da­me ant skar­dos ir ke­pa­me or­kai­tė­je, įkai­tin­to­je iki 230–250 laips­nių apie va­lan­dą, pri­klau­so­mai, ko­kio dy­džio bul­vės. Ar iš­ke­pu­sios, ga­li­ma pa­tik­rin­ti įdū­rus pei­liu.

Iš­ėmus iš or­kai­tės per­pjau­na­me per pu­sę, de­da­me svies­to, tru­pu­tį drus­kos, ža­lu­my­nų.

Pui­kiai tiks tiek gar­ny­rui, tiek val­gy­ti vie­nas. Ma­no šei­mai la­bai pa­tin­ka su ba­zi­li­kų pes­to pa­da­žu ar po­mi­do­rų už­te­pė­le.

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.