„Man svar­biau jaus­mas, ku­rį su­ke­lia gė­lės. Ar­ba tas pats fak­tas, kad vie­nas žmo­gus no­ri pra­džiu­gin­ti ki­tą”

– Pa­kal­bin­ti Jus pa­ska­ti­no But­ri­mo­nių Iš­ga­ny­to­jo baž­ny­čios ir gim­na­zi­jos puo­šy­ba mies­te­ly­je vie­šint pri­ma­do­nai Ire­nai Mil­ke­vi­čiū­tei. Tur­būt ne­pa­neig­si­te, kad sko­nin­ga de­ko­ra­ci­ja su­ku­ria ne­pa­mirš­ta­mą nuo­tai­ką. Dvie­jų ka­ra­liš­kų spal­vų jur­gi­nų žie­dai tei­kė la­bai jau­kų sak­ra­liš­ką po­jū­tį. To­kio gra­žaus gy­vų gė­lių spal­vų de­ri­nio ne­te­ko nie­kur ma­ty­ti. Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie šį su­ma­ny­mą. Kur ga­vo­te to­kių spal­vų jur­gi­nų ir ap­skri­tai, kas tiek vie­no­dų žie­dų ga­li pri­au­gin­ti?

– Su­ma­ny­mas ki­lo But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos mo­ky­to­jai ir cho­ro va­do­vei Ne­rin­gai Val­vo­nie­nei, ku­ri tie­sio­giai ku­ra­vo pri­ma­do­nos Ire­nos Mil­ke­vi­čiū­tės var­di­nio mu­zi­kos ka­bi­ne­to ati­da­ry­mo But­ri­mo­nių gim­na­zi­jo­je ren­gi­nį ir pa­čios pri­ma­do­nos pri­ėmi­mą But­ri­mo­ny­se. Ji tie­siog pa­pra­šė, ar ne­ga­lė­čiau kaž­kiek pa­puoš­ti baž­ny­čią šven­ti­niam kon­cer­tui.

Bal­tų jur­gi­nų pri­sky­nė drau­gė, ži­no­ma jur­gi­nų au­gin­to­ja Auš­ra Pet­ke­vi­čie­nė iš Ra­džiū­nų, o ki­ti „pri­ge­sin­tos“ oran­ži­nės spal­vos – iš ma­no dar­žo, jų veis­lė ‘Cor­nel Brons’. Jur­gi­nus įsi­gi­ju iš au­gin­to­jų Lie­tu­vo­je, siun­čiuo­si iš už­sie­nio.

Klau­sia­te, kas tiek vie­no­dų žie­dų ga­li pri­au­gin­ti? Tas, ku­ris no­ri iš jų riš­ti įspū­din­gas puokš­tes, tas, ku­ris no­ri puoš­ti erd­ves, ar­ba tas, ku­ris no­ri tiek­ti skin­tas gė­les pir­miems dviem.

Aš la­biau prie pir­mų­jų. La­bai my­liu au­ga­lus, pa­tin­ka riš­ti puokš­tes iš sa­vo au­gi­na­mų gė­lių, mėgs­tu de­ri­nius ir jau per­nai pa­ste­bė­jau, kad vie­no krū­mo su­kur­ti įspū­din­gai puokš­tei ne­pa­kan­ka. Kar­tais no­ri­si tie­siog vie­nos rū­šies skin­tų gė­lių, kar­tais no­ri­si de­ri­nio. Taip ir už­si­su­ki. Ieš­kai spal­vų, for­mų, fak­tū­rų. Do­mie­si, kas tin­ka sky­ni­mui. Ne­ma­žai nau­do­ju dau­gia­me­čių au­ga­lų, ku­rie ne tik tin­ka­mi ap­žel­di­ni­mui, bet ga­li pui­kiai lai­ky­tis skin­ti puokš­tė­se.

Iš vie­no iš­plau­kia ki­ta. Kaž­ka­da au­gi­nau tik dau­gia­me­čius au­ga­lus, bet drau­gės dė­ka at­ra­dau, kad iš jų ga­li kur­ti nuo­sta­bias, tuo me­tu ne­la­bai dar įpras­tas, dau­gia­me­čių gė­lių puokš­tes, tie­siog nu­ė­jai į so­dą, pri­sis­ky­nei ir tu­ri. Taip pa­pras­ta, bet kar­tu ir ypa­tin­ga. Tai­gi čia puokš­tės, o ta­vęs pa­pra­šo pa­puoš­ti... baž­ny­čią. Ir ta­da su­vo­ki, kad jų rei­kia daug dau­giau nei puokš­tei.

– Gy­va gė­lė vi­suo­met la­bai džiu­gi­na. Daug gė­lių pa­ti au­gi­na­te, ko­kias la­biau­siai mėgs­ta­te?

– Ne­ži­nau, ar ga­lė­čiau iš­skir­ti ku­rias nors ypa­tin­gai. Jūs pa­ti tei­gia­te, kad gy­va gė­lė la­bai džiu­gi­na. Aš su­tin­ku. Pra­de­dant pa­va­sa­riu, bet koks žie­das ar net sprogs­tan­ti kar­klo ša­ka su­tei­kia kaž­ko­kį ne­nu­sa­ko­mą džiaugs­mą. Man svar­biau jaus­mas, ku­rį su­ke­lia gė­lės. Ar­ba tas pats fak­tas, kad vie­nas žmo­gus no­ri pra­džiu­gin­ti ki­tą. Tai nuo­sta­bu.

– Pra­kal­bus apie gė­ly­nus, pa­klau­siu, gal Jūs man ga­li­te pa­dė­ti iš­si­aiš­kin­ti to­kį žmo­nių po­žiū­rį. Žmo­gus my­li au­ga­lus, jais ža­vi­si, tu­ri iš­skir­ti­nai mėgs­ta­mų, bet sa­vo na­mų ap­lin­ką pa­ti­kė­jęs for­muo­ti sve­ti­miems, spe­cia­lis­tams.

Jie sa­vo nuo­žiū­ra, ma­ty­mu pa­ren­ka au­ga­lus, ir sa­vi­nin­kui pa­sa­ko­ma, kad jo mėgs­ta­miems vilk­dal­giams ja­me nė­ra vie­tos, jie ne­de­ra, kad vie­na ar ki­ta jau­nys­tės drau­gų pa­do­va­no­ta gė­lė jau nė­ra ma­din­ga, o iš se­ne­lės so­dy­bos se­sers jam par­vež­tas bi­jū­nas ap­skri­tai be ver­tės. Ma­no ver­ti­ni­mu, žmo­gus vaikš­čio­ja po to­kio sa­vo kie­mo ap­lin­ką kaip po sve­ti­mą, nes nė­ra to, kas kaž­ką pri­min­tų, riš­tų, nė­ra is­to­ri­jos, yra tik nie­ko ne­sa­kan­tis gro­žis.

Ar toks jau da­bar laik­me­tis, kad net gė­ly­nė­lio su­for­ma­vi­mą tu­ri­me pa­ti­kė­ti spe­cia­lis­tams?

– Klau­si­mas la­biau psi­cho­lo­gi­nis. At­sa­ky­mų ga­lė­tų bū­ti daug. Taip, toks laik­me­tis, kai vi­si žmo­nės sku­ba, no­ri čia ir da­bar. Bū­na, kad no­ri taip kaip pas kai­my­ną, tik ge­riau, bet pa­tys ne­la­bai pa­si­ti­ki sa­vo ži­nio­mis, o gal la­bai už­im­ti, tu­ri sa­vo dar­bus ir jiems pa­pras­čiau pa­si­sam­dy­ti spe­cia­lis­tą, nes no­ri gra­žios ap­lin­kos.

Pro­ble­ma at­si­ran­da, ma­no ma­ny­mu, kai žmo­gus ne­la­bai ži­no, ko no­ri, ar­ba ne­mo­ka, o gal ne­drįs­ta to pa­sa­ky­ti, pa­vyz­džiui, kad tas Bi­jū­nas su Is­to­ri­ja ir tai Is­to­ri­jai tu­ri bū­ti vie­ta jo so­de.

Gal žmo­gus ir pats ne­su­pran­ta, kad tas Bi­jū­nas ir yra rak­tas į jo so­dą. Ska­ti­nu žmo­nes ne­bi­jo­ti, jei bent kiek no­ri­si pa­tiems kur­ti sa­vo so­dą, ypač jei tai tik gė­ly­nai. Žo­li­nių au­ga­lų dau­gu­ma leng­vai su­si­tai­ko su per­so­di­ni­mu iš vie­nos vie­tos į ki­tą.

– Ap­si­lan­ky­mų iš­re­tė­jo, bet kiek­vie­nas tu­ri­me pa­si­steng­ti, kad bū­tų gra­žu bei ge­ra sa­viems. Kaip prieš di­dži­ą­sias me­tų šven­tes Jūs puo­šia­te sa­vo vien­kie­mio erd­ves? Kiek ži­nau, vi­sa­da įsi­trau­kia­te ir į But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos ap­lin­kos puo­šy­bą, juk esa­te gim­na­zi­jos mo­ki­nių tė­vų at­sto­vė.

– Ypa­tin­gai sa­vo vien­kie­mio erd­vių šal­tuo­ju se­zo­no me­tu ne­puo­šiu. Mes vis dar ku­ria­mės. Net ir ma­no gė­ly­nai kol kas ne apie na­mus, o tie­siog dar­že. Prie įė­ji­mo į na­mus tu­riu ke­le­tą kuk­lių kom­po­zi­ci­jų su vir­žiais, kau­lau­o­ge ir de­ko­ra­ty­vi­niais mo­liū­gė­liais.

Se­zo­nas į pa­bai­gą, bet kol ne­už­ša­lo že­mė, dar­bų yra – ką tik pa­so­din­ti bi­jū­nai, dar so­di­na­mos ki­tos svo­gū­ni­nės gė­lės. Ly­gia­gre­čiai sten­giuo­si tvar­ky­tis – pa­ruoš­ti dau­gia­me­čių au­ga­lų so­di­nu­kus žie­mai. Rei­kia už­mes­ti akį į san­dė­liuo­ja­mus jur­gi­nus ir ki­tus au­ga­lus, ku­rie žie­mo­ja rū­sy­je. Dar­bų vis dar per akis.

Ir taip, vie­na iš veik­lų – da­ly­va­vi­mas But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos veik­lo­je. Su ki­tais tė­vais sten­gia­mės kiek ga­li­me pri­si­dė­ti sa­vo pa­gal­ba, kai jos rei­kia ir ka­da rei­kia. Šie­met tik­rai džiau­giuo­si, kad pri­si­jun­gus dau­giau tė­vų pa­vy­ko su­kur­ti nuo­sta­bią šven­ti­nę ar­ką Mo­ky­to­jų die­nai ir taip pa­svei­kin­ti vi­sus gim­na­zi­jos mo­ky­to­jus nuo vi­sos But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos „Tė­vų kla­sės“.

Vė­liau se­kė pro­jek­tas „Monst­rų mo­kyk­la“, kai pa­dė­jo­me or­ga­ni­zuo­ti Ru­de­nė­lio šven­tę ir gim­na­zi­jos fo­jė pa­puo­šė­me He­lo­vi­no te­ma. Da­bar gal­vo­ja­me, kaip tai erd­vei su­teik­ti ar­tė­jan­čių Ka­lė­dų nuo­tai­ką.

– Ką pa­pras­čiau puoš­ti: lau­ko erd­ves ar vi­daus?

– Nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau. Kiek­vie­nai erd­vei sa­vos są­ly­gos ir ati­tin­ka­mi spren­di­mai. Ga­liu pa­sa­ky­ti tik tiek, kad di­des­nę erd­vę vi­sa­da su­dė­tin­giau su­val­dy­ti ir iš­pil­dy­ti.

– Ypač džiu­gi­na ori­gi­na­lūs puo­šy­bos spren­di­mai. Ko­kią ne­ti­kė­čiau­sią me­džia­gą esa­te pa­nau­do­ju­si puo­šy­bai?

– Daž­niau­siai dir­bu su or­ga­ni­nė­mis me­džia­go­mis. Čia kaip ir nie­kuo ne­nu­ste­bin­si, ne­bent re­zul­ta­tu. Pir­ma min­tis, tai gal iš tu­jų ša­kų su­kur­tas Ka­lė­dų an­ge­las dar­že­lio vai­kų pa­ro­dai. Vė­liau, tik di­des­nį, to­kį an­ge­lą ga­mi­no­me kar­tu su sū­naus kla­sės mer­gi­no­mis But­ri­mo­nių gim­na­zi­jos ka­lė­di­niam par­kui.

O šiaip tai, ku­riant de­ko­ra­ci­jas, tik­rai ten­ka pa­si­nau­do­ti me­džia­go­mis iš sta­ty­bi­nių ar so­do ir dar­žo par­duo­tu­vių. Pa­vyz­džiui, ku­riant vai­duok­lį rei­kė­jo ir minkš­tų vamz­džių, ir me­ta­li­nio tin­klo su­for­muo­ti kar­ka­sui, pa­ti­kė­ki­te, net ne­ži­nau, ko­kia jų tik­ro­ji pa­skir­tis.

– Pa­si­da­ly­ki­te ke­liais pa­ta­ri­mais: į ką kon­cen­truo­tis no­rint ar­tė­jan­čioms šven­tėms nors šiek tiek pa­puoš­ti sa­vo na­mus, kie­mo erd­ves?

– Kon­cen­truo­tis rei­kė­tų į sa­ve ir sa­vo šei­mą, kas Jums yra šven­tės ir kas Jums su­ku­ria šven­ti­nę nuo­tai­ką.

– Gy­ve­ni­mas vien­kie­my­je tu­ri la­bai svar­bų pri­va­lu­mą – ne­gir­di­mi sve­ti­mi bal­sai, ne­si­jau­čia sve­ti­mų vir­tu­vių kva­pų, vy­rau­ja sa­vų na­mų idi­lė. Jums pa­tin­ka gy­ven­ti kai­me?

– Taip. Ir bū­tent dėl šių iš­var­dy­tų prie­žas­čių. Dėl ra­my­bės ypa­tin­gai.

– Dar no­ri­si šiek tiek pa­kal­bė­ti ir apie bū­tį bei bui­tį. Jū­sų uoš­vis, ša­ly­je ži­no­mas ag­ro­no­mas Jo­nas Va­lai­tis, Ku­dir­kos Nau­mies­ty­je yra įkū­ręs Bul­vės mu­zie­jų, ku­rį yra ap­lan­kę ne­ma­žai ke­liau­nin­kų iš Aly­taus kraš­to. Įspū­dį pa­lie­ka ce­pe­li­nai pa­gal po­nios Al­mos Adam­kie­nės re­cep­tą. Daž­nai Jū­sų šei­mai šių ce­pe­li­nų ten­ka ra­gau­ti?

– Prak­tiš­kai ra­gau­jam kas­kart ap­si­lan­kius, tie ce­pe­li­nai tik­rai gar­sūs. Gai­la, kad ap­si­lan­ky­mai dėl dar­bų ir dėl esa­mos da­bar­ti­nės si­tu­a­ci­jos yra re­tes­ni.

– Jū­sų vy­ras, Vy­tau­tas Va­lai­tis, taip pat ūki­nin­kas. Jū­sų šei­ma ir­gi au­gi­na bul­ves. Ar mėgs­ta­te pa­tie­ka­lus iš bul­vių? Ko­kios jų veis­lės Jums la­biau­siai pa­tin­ka?

– Su vy­ru au­gi­na­me ke­le­tą bul­vių veis­lių. Taip, šei­ma mėgs­ta bul­vi­nius pa­tie­ka­lus. Vie­nus ma­žiau, ki­tus dau­giau. Kiek­vie­nas tu­ri sa­vo sko­nį. La­biau­siai mėgs­ta tie­siog bul­ves su lu­pe­na, ap­vo­lio­tas mil­tuo­se ir iš­kep­tas or­kai­tė­je. Man la­biau­sia pa­tin­ka ‘Lau­ra’ veis­lės bul­vės. Jos la­bai ska­nios ir tin­ka­mos vis­kam, pra­de­dant pa­pras­tai vir­to­mis, kep­to­mis ir bai­giant ku­ge­liu ar ce­pe­li­nais.

– Vė­lų ru­de­nį tur­būt dau­ge­lį ap­lan­ko dar­ga­no­tos min­tys. Už­si­tę­sus niū­rioms die­noms, ko ima­tės, kad šei­mos nuo­tai­kos ne­su­bjur­tų?

– Ne­ži­nau, kaip ten dėl dau­ge­lio ki­tų, bet mes jau gal­vo­ja­me apie ar­tė­jan­čias šven­tes. Su mer­gai­tė­mis tuoj pra­dė­si­me kep­ti me­duo­li­nius sau­sai­nius ir juos de­ko­ruo­ti. Puoš­ti na­mus, sva­jo­ti apie do­va­nas.

– Ak­ty­vis­tų esa­me ra­gi­na­mi ne tik im­ti iš gam­tos, bet ir duo­ti jai. Ko­kią duok­lę gam­tai ski­ria­te?

– Aš gy­ve­nu su gam­ta, sten­giuo­si per­pras­ti jos dės­nius. Ne dėl to, kad tai bū­tų ma­din­ga ar kaž­kas ra­gin­tų. Esu na­tū­ra­lis­ti­nio ap­žel­di­ni­mo ša­li­nin­kė. Tin­ka­mas au­ga­las tin­ka­mo­je vie­to­je la­bai su­pap­ras­ti­na prie­žiū­rą ir mak­si­ma­liai su­ma­ži­na po­rei­kį nau­do­ti mi­ne­ra­li­nes trą­šas ar van­de­nį.

Au­gi­nu dau­gia­me­čius au­ga­lus, juos mul­čiuo­ju smul­kin­tais šiau­dais, tai ge­ri­na dir­vos struk­tū­rą ir su­lai­ko drėg­mę, man jų ne­rei­kia pa­pil­do­mai nei lais­ty­ti, nei tręš­ti. Vi­sos tin­ka­mos or­ga­ni­nės at­lie­kos yra kom­pos­tuo­ja­mos, o kom­pos­tas pa­nau­do­ja­mas. Pa­va­sa­rį nu­va­lius gė­ly­nus vis­kas su­smul­ki­na­ma ir nau­do­ja­ma kaip mul­čias. Ma­no dar­že toks už­da­ras ra­tas, vis­kas grįž­ta at­gal į dir­vą. Na, ne­bent tos skin­tos gė­lės, ku­rios pa­lie­ka ma­no dar­žą, kad nu­džiu­gin­tų ki­tus žmo­nes.

Iš­si­kep­ki­te bul­vių pa­gal Kris­ti­nos re­cep­tą

Kris­ti­nos pa­pra­šė­me pa­si­da­ly­ti bul­vių pa­tie­ka­lo re­cep­tu. Ji pa­siū­lė or­kai­tė­je iš­si­kep­ti bul­vių su lu­pe­na.

Šva­riai nu­plau­na­me bul­ves.

Jas pa­vo­lio­ja­me mil­tų ir drus­kos mi­ši­ny­je, san­ty­kis – 2 šaukš­tai mil­tų ir 1 šaukš­tas ru­pios drus­kos.

De­da­me ant skar­dos ir ke­pa­me or­kai­tė­je, įkai­tin­to­je iki 230–250 laips­nių apie va­lan­dą, pri­klau­so­mai, ko­kio dy­džio bul­vės. Ar iš­ke­pu­sios, ga­li­ma pa­tik­rin­ti įdū­rus pei­liu.

Iš­ėmus iš or­kai­tės per­pjau­na­me per pu­sę, de­da­me svies­to, tru­pu­tį drus­kos, ža­lu­my­nų.

Pui­kiai tiks tiek gar­ny­rui, tiek val­gy­ti vie­nas. Ma­no šei­mai la­bai pa­tin­ka su ba­zi­li­kų pes­to pa­da­žu ar po­mi­do­rų už­te­pė­le.