Malerweg – Dailininkų kelias. Atostogos pėsčiomis (1)
Skolinuosi Linos pateiktą informaciją: „Kadaise, prieš milijonus metų, ten buvo jūra. Besiplakantys vandenys nešė smėlį ir lipdė keistų formų bokštus. Jūrai nuslūgus, šiauriniame Elbės upės krante liko stovėti gamtos sukurti paminklai – smiltainio uolos. Kai kurios panašios į delną, kai kurios – tik į pirštus, o kai kurios primena vaikų statomas smėlio pilis. Čia, kur susijungia Vokietijos Saksonija su Čekijos Bohemijos apskritimi, jau bronzos amžiuje gyveno žmonės, paskui vienur kitur buvo įsikūrę valstiečiai, slapstydavosi pabėgę vergai, o uolomis grožėdavosi nebent laivybos pramonei labai svarbia Elbe praplaukiantys jūreiviai. Dar vėliau, prieš du šimtus penkiasdešimt metų, šios vietos grožį atrado romantikai dailininkai. Šveicarų dailininkams Adrianui Zinggui ir Antonui Graffui tuo metu besimokant Dresdene ir keliaujant po apylinkes, tos smiltainio uolos taip patiko ir taip priminė gimtinę, kad jie jas pavadino Šveicarija. Taip ir prigijo pavadinimas Saksonijos Šveicarija. Jų keliais patraukė ir daugiau Dresdene bestudijuojančių ar dvare dirbančių dailininkų, tie vedėsi savo draugus rašytojus ir kompozitorius. Su romantizmo epochos banga dvarų dailininkai nustojo tapyti portretus ir atsigręžė į gamtą, kalnus. Kalnai jiems simbolizavo viską, tapydami kalnus jie ieškojo paralelių su žmogaus gyvenimu. Grįžę ne vienas pateikė peržiūrai savo kelionių eskizus arba kelionės įkvėptus darbus, ir per miškus, uolas ir tarpeklius vinguriuojantis takelis buvo pavadintas Malerweg – Dailininkų keliu. XX a. pradžioje kelias buvo pamirštas, o atgaivintas tik 2006 metais ir vieno kelionių leidinio pripažintas gražiausiu pėsčiųjų taku Vokietijoje.“
Iš viso yra aštuoni Dailininkų kelio etapai, mes šįkart nueiname pirmuosius penkis (kasdien po 15–20 kilometrų), jie baigiasi Vokietijos ir Čekijos pasienyje esančiame mažame miestelyje Šmilka.
Šeštą dieną pėsčiuojame jau Čekijoje. Kaip įvertina Lina: „Na gerai, iš jų vieną kilometrą Edmundo tarpekliu nuplaukėme laiveliu, tad kojoms liko 17-lika. Čekijoje gamta nuostabi, kainos irgi draugiškesnės. Aptarnavimo sferoje ir parduotuvėse dirba vietnamiečiai, o tuo tarpu čekai dirba Vokietijoje.“
O ir kelias veda mus iki Pravčickos vartų (Pravčická Brana) – didžiausio natūraliai susiformavusio akmens tilto Europoje – Čekijos Šveicarijos nacionalinio parko simbolio.
Vokiečiai yra vaikščiotojų tauta, čia gilios wanderungo (vaikščiojimo) tradicijos, puiki infrastruktūra, nuorodos, knygos, prekės žygeiviams. Į žygius jie leidžiasi su mažais vaikais ir su įvairaus dydžio labai socializuotais augintiniais. Neretai, kai bijo aukščio, ant rankų paimami ir vieni, ir kiti.
Kartą mūsų žygio kelias susikirto su į savaitės stovyklą išsiruošusia mokinių klase, mes jau buvome pažįstami, mat kartu nakvojome pensione. Lina jiems papasakojo apie romantizmą ir Dailininkų kelią, pirmuosius vaikščiotojus ir piešėjus.
O mano nuotraukuose liko užfiksuotas ir šis edukacijos epizodas, ir pro šalį einantis keliautojas su šuniuku.
Labiausiai, ko reikia vaikščiotojui, tai neslystančių batų, vietomis praverčia ir lazdos. Tada tas šiek tiek daugiau nei 100 kilometrų bus nei daug, nei mažai, nepaisant, kad kelyje daug laiptelių, kopėtėlių ir žingsnių aukštyn žemyn.
Gal truputį daugiau pastangų reikalauja Šramštaino uolynas. Į jo stačias uolas veda ir statūs laiptai, ir kopėčios. Bet mums užlipus... norisi šokti – skambant industrinio metalo vokiečių grupei „Rammstein“!
Nei eidamas, nei grįžęs nebesvarstai, kas tau įstrigo labiausiai: smiltainio pirštai, aukštyn žemyn vedantys takeliai, urvai, miško kvapas ir jo veidai, net ir užsimerkus regima lietaus lašų išryškinta 50 atspalvių žaluma, klasikinė muzika ir „operinis dainavimas“ nuo Karvės olos dar palypėjus Dangaus kopėčiomis, maudynės upelyje, tarpekliai su daugybe samanų rūšių, rapsų geltonis, medžių didumo rododendrai, kikilio ir strazdo pokalbis, bukų giraitės, klajokliai debesys, taupiųjų dušų, kai nakvoji sename malūne, dovanotas suvokimas, kad už 50 euro centų tu iš pasaulio sau reikalauji per daug karšto vandens ar… tas noras, užvertus galvą, tiesiog žvalgytis į dangų...
Kelyje sielos virpesių būna ir daugiau: kai prieš kelionę peržegnodama ir tave, ne tik savo dukrą, palaimina bendrakeleivės Jūratės mama; kai paaiškėja, kad dar yra žmonių, kurių basos pėdos jautrios upės akmenėliams; kokia sakraliai skani yra išmanančio žmogaus ką tik surinktų žolelių arbata; kai prieš užmiegant Honštaino pilyje rankos švelniai nusileidžia ant draugo kaktos. Arba kai po maudynių upelyje išbandai šilkinių kojinių pratimą, o vėliau dar jį randi ir aprašytą knygoje „Kava su apelsinais“.
O bene svarbiausia – lėta ramybė, kuri apima einant miško takeliais, lipant į kalnus, lendant tarp uolų, žygiuojant palei upelius ir apleistus malūnus.
Ir tada vakare norisi paskaityti knygą. Ką ir darė Lina. O atsakymą aš randu jau namie atsivertusi jos „Kavą su apelsinais“. „Man reikia paskaityti. Žymusis kelionių rašytojas Paulas Theraux dešimtyje kelionės įsakymų teigia, kad keliautojas turi turėti vieną knygą, nesusijusią su kelione. Kad galėtų nors trumpai, nors šiek tiek prieš miegą išsilaisvinti nuo minčių, per dieną susikaupusių, atitrūkti nuo buitiško savo pavidalo“.
Kai mes keliavome kartu, Lina skaitė suomio Arto Paasilinna romaną „Į šiaurę nuo pasaulio pabaigos“. „Tokia smagi utopija, kur autorius 1992 metais atspėjo daug dabar vykstančių dalykų“, – paaiškina ji.
Kai keltu per Elbę persikėlę iš Čekijos Hřensko į Vokietijos Schöna, šios stotyje laukiame traukinio, juo važiuosime į Berlyną, kuriame praleisime dar kelias atostogų dienas, geležinkelio bėgiais pro šalį pradunda tankus gabenantis ešelonas. Norėtųsi, kad tokių dalykų nebūtų atspėjęs nė vienas jokios knygos autorius.
O vakarais toliau verčiu Linos Ever knygos „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“ puslapius. Ją iliustravo pradžioje minėta bendrakeleivė Rūta Kaliūnaitė arba šios knygos Elzė. Bet tai jau kitas kelias – Stebuklingo kraujo (arba Ostijų) kelias. Prieš penkis šimtus metų šiuo keliu ėjo šimtai tūkstančių piligrimų, o savo populiarumu jis nė kiek nenusileido Šv. Jokūbo keliui. Stebuklingo kraujo kelias buvo visiškai nuskendęs užmarštyje ir tik entuziastų dėka dabar jis atgaivintas. Ir tai jau būtų kita kelionės istorija.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą
Šveicarija - tai šalis,…
Komentaras
Šveicarija - tai šalis, stebinanti savo gamtos ir architektūros grožiu. Ji taip pat yra populiari ekstremalių atostogų vieta. Šalyje gerai išvystyta turizmo infrastruktūra. Tačiau norėdami ja naudotis, turite turėti sveikatos draudimą https://internationaltravelersinsurance.com/europe/switzerland/, kuris padengtų COVID-19 ir kitus ar kitus nemalonius sveikatos įvykius. Asmeniškai aš nesigailėjau čia įsigijęs draudimo polisą.