Mak­niū­nų dva­ras: tre­jų me­tų ke­lio­nę į tri­jų šim­tų me­tų dva­ro is­to­ri­jos gi­lu­mą vai­ni­ka­vo uni­ka­li se­nų nuo­trau­kų pa­ro­da

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Komentarai (1)
2019 Gegužė 15
Ar­tū­ras Bal­čiū­nas.
En­tu­zias­tin­gas mu­zie­ji­nin­kas Ar­tū­ras Bal­čiū­nas.
Iki bir­že­lio 10 die­nos Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je veiks ne­re­gė­tų dva­ro fo­to­gra­fi­jų pa­ro­da „Mak­niū­nų dva­ras. Se­nų­jų fo­to­gra­fi­jų cik­las“. Aly­taus mu­zie­ji­nin­kai at­kaps­tė be­veik 300 me­tų šio dva­ro is­to­ri­ją, nors, pa­sak vie­ti­nių švie­suo­lių: „Rai­ci­ny­kų kraš­ti to dva­ro yra li­kę tik ke­li ak­me­nys ir me­dzių alė­ja. Na, dar ke­le­tą nuo­trau­kė­lių tu­rė­jo­me.“ Šian­dien jie dė­ko­ja mu­zie­jaus ben­druo­me­nei, o dzi­dziu­liau­sią dė­ka­vo­ji­mą ski­ria en­tu­zias­tin­gam mu­zie­ji­nin­kui Ar­tū­rui Bal­čiū­nui, ku­ris stro­piau­siai per­vi­jo tą is­to­ri­jos siū­lą.

„Daug dar­bo su tais dva­rais. Vien tik Aly­taus ra­jo­ne no­rint vi­sus ge­rai iš­ty­ri­nė­ti rei­kė­tų gal ko­kių pen­ke­rių me­tų (jei ne de­šim­ties) nuo­sek­laus dar­bo ir ne vie­no žmo­gaus“, – tei­gė mu­zie­ji­nin­kas A.Bal­čiū­nas, ku­rį kal­bi­no Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Dva­rai – ša­lies kul­tū­ros, ci­vi­li­za­ci­jos pa­vel­das. Ar tai Jū­sų mėgs­ta­mos ir lan­ky­ti­nos vie­tos? Koks dva­ras Lie­tu­vo­je Jus la­bai ža­vi?

– Iki su­si­do­mint Mak­niū­nų dva­ru bu­vau įni­kęs į Jo­ciū­nų (Bal­ka­so­džio k.) dva­ro is­to­ri­ją. Ta te­ma esu pa­ra­šęs straips­nių „Aly­taus nau­jie­noms“, dzū­kų žur­na­lui „Dai­na­va“. La­biau­siai pa­tin­kan­čio dva­ro ne­tu­riu. Aly­taus ra­jo­ne dva­rų te­ma lau­kia daug dar­bo. Pa­si­gi­li­nus į ku­rio nors vie­no is­to­ri­ją tas dva­ras tam­pa iš­skir­ti­nai įdo­mus. Bu­vu­sių dva­rų vie­tos trau­kia, jos tu­ri sa­vo­tiš­ką pra­ei­ties už­tai­są. Įdo­mu ten gy­ve­nu­sių žmo­nių is­to­ri­jos, ar­chi­tek­tū­ra ir t. t. Dva­rai tik­rai yra ci­vi­li­za­ci­jos ir kul­tū­ros pa­vel­das, bet tai reik­tų la­biau su­kon­kre­tin­ti. Dau­ge­lis žmo­nių į dva­rų is­to­ri­ją daž­nai žvel­gia per ro­man­ti­kos priz­mę, ma­to tik gra­žius, vaiz­duo­tę jau­di­nan­čius da­ly­kus. Tai su­pran­ta­ma, taip yra vi­sur. Tik­ro­vė­je bu­vo vi­sai ki­taip! Ne­ma­ža da­lis dva­rų to me­to žmo­nėms bu­vo sun­kaus dar­bo (pa­vyz­džiui, bau­džia­vos), lė­ba­vi­mo ir iš­lai­da­vi­mo ži­di­niai. Bu­vo vis­ko, ge­ro ir blo­go. Da­bar esa­me įni­kę aukš­tin­ti gar­sias di­di­kų pa­var­des, bet daž­nai pa­mirš­ta­me, kad dėl tų po­nų trum­pa­re­giš­ku­mo ir sa­va­nau­diš­ku­mo kaip tau­ta ir kaip vals­ty­bė daug ne­te­ko­me. Gal po šim­to me­tų at­ei­ties tu­ris­tai vaikš­ti­nės po šio­mis die­no­mis „pri­va­ti­zuo­to­se“ eže­rų pa­kran­tė­se iš­li­ku­sias vi­lų lie­ka­nas ir brauk­da­mi aša­rą ža­vė­sis bu­vu­sia ar­chi­tek­tū­ra, mi­nės „gar­sias“ pa­var­des. Vi­so­je Eu­ro­po­je dva­rų ne­ša­mas kul­tū­ri­nis už­tai­sas kei­tė­si. Iš bu­vu­sių prie­spau­dos ži­di­nių ta­po kul­tū­ros ir hu­ma­niz­mo cen­trais. Pa­na­ši rai­da bu­vo pa­ste­bi­ma ir mū­sų kraš­tuo­se. Nors tau­ti­nio at­gi­mi­mo me­tu dva­rai lai­ky­ti su­len­kė­ji­mo ži­di­niais, kaip be­bū­tų keis­ta, da­lis at­gi­mi­mo ved­lių bu­vo ve­dę ba­jo­rai­tes, o ki­ti pa­tys bu­vę dva­ri­nin­kai. Ta­ry­bi­niu lai­ko­tar­piu li­kęs „dva­riš­kas“ kul­tū­ri­nis ir in­te­lek­tu­a­li­nis pa­li­ki­mas bu­vo su­nai­kin­tas. 

 

Toliau skaityti gali tik prenumeratoriai.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.