Mai­nų me­tai Ar­gen­ti­no­je: aly­tiš­kė pa­si­il­go drau­gų, lie­tu­viš­ko hu­mo­ro jaus­mo ir sa­vo kam­ba­rio

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (2)
2019 Kovas 21
Mintautė
Metai Argentinoje, kur Mintautė Berulytė gyveno ir lankė mokyklą pagal tarptautinę moksleivių mainų programą, dovanojo daug įsimintinų akimirkų. Asmeninė nuot.
Kai tė­vai pa­de­da sa­vo vai­kui pa­žin­ti pa­sau­lį že­mė­la­py­je, jie, ži­no­ma, sva­jo­ja, kaip jis už­augs di­de­lis ir pa­ma­tys to­li­mus kraš­tus sa­vo aki­mis. Ta­čiau kai ten­ka rink­tis ša­lį, į ku­rią pa­aug­lys­tės su­lau­ku­si at­ža­la me­tams iš­vyks gy­ven­ti ir mo­ky­tis pa­gal moks­lei­vių mai­nų pro­gra­mą, min­tys su­ka­si jau vi­sai ki­to­kios: ar jam ten bus sau­gu, kas pa­si­rū­pins, jei su­sirgs, pa­tirs pa­ty­čias?  Aly­tiš­kė Min­tau­tė Be­ru­ly­tė – vie­na iš pu­sės šim­to Lie­tu­vos moks­lei­vių, kas­met iš­vyks­tan­čių iš Lie­tu­vos mo­ky­tis už­sie­nio ša­ly­se pa­gal mai­nų pro­gra­mas. Mer­gi­na pa­si­rin­ko eg­zo­tiš­ką­ją Ar­gen­ti­ną ir sa­ko, kad šis spren­di­mas ta­po di­des­niu iš­šū­kiu ne jai pa­čiai, bet šei­mai. „Ma­ma sa­kė, kad pri­ta­ria ma­no spren­di­mui kaip drau­gė, kaip ma­ne pa­lai­kan­tis žmo­gus, bet kaip ma­ma – ne“, – šyp­so­si Min­tau­tė, ant­ro­je pa­gal dy­dį Pie­tų Ame­ri­kos vals­ty­bė­je pra­lei­du­si me­tus, iš­mo­ku­si is­pa­nų kal­bos ir įgi­ju­si ne­įkai­no­ja­mos pa­tir­ties, ku­rios ga­lė­tų pa­vy­dė­ti ir su­au­gu­sie­ji.

Šei­ma pra­šė ne­si­rink­ti Af­ri­kos

Sva­jo­ne pa­ma­ty­ti už­sie­nio ša­lis ir pa­žin­ti jų gy­ve­ni­mą iš vi­daus, iš­mok­ti kal­bų Min­tau­tė už­si­de­gė bū­da­ma try­li­kos. Tuo me­tu ji mo­kė­si Dzū­ki­jos pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, jau bu­vo iš­vy­ku­si į pir­mą­ją moks­lei­viš­ką ke­lio­nę po Ita­li­ją.

„Man vi­sa­da rū­pė­jo pa­žin­ti įvai­rias ša­lis ne kaip tu­ris­tei, bet jaus­tis da­li­mi ben­druo­me­nės, kaip vie­ti­niam gy­ven­to­jui, kal­bė­ti jų kal­ba. Pra­dė­jau ieš­ko­ti va­rian­tų iš­vyk­ti ir at­ra­dau tarp­tau­ti­nes moks­lei­vių mai­nų or­ga­ni­za­ci­jas. Vie­na sta­bi­liau­sių to­kių, vei­kian­čių ir Lie­tu­vo­je, yra YFU. La­bai svar­bu, kad moks­lei­viui lei­džia­ma rink­tis mai­nų truk­mę ir ša­lį, į ku­rią iš­vyks“, – pa­sa­ko­ja aly­tiš­kė. 

Dau­gu­ma mai­nų pro­gra­mų, ku­rio­se da­ly­vau­ja ir Lie­tu­va, yra orien­tuo­tos į gim­na­zi­jos kla­sių moks­lei­vius, bet va­rian­tų sau ga­li ras­ti ir jau­nes­ni. Mai­nų or­ga­ni­za­ci­ja, į ku­rią krei­pė­si aly­tiš­kė, lei­džia rink­tis ša­lis iš pen­kių že­my­nų (ži­no­ma, ne vi­sos ša­lys 100 pro­cen­tų da­ly­vau­ja pro­gra­mo­je). No­rė­da­mas iš­vyk­ti moks­lei­vis pri­va­lo pir­miau­sia gau­ti tė­vų su­ti­ki­mą ir už­pil­dy­ti pluoš­tą do­ku­men­tų. Di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos nė­ra – jau vien dėl to, kad da­ly­va­vi­mas mai­nų pro­gra­mo­je kai­nuo­ja ne vie­ną tūks­tan­tį eu­rų. Šis mo­kes­tis ga­ran­tuo­ja jau­nuo­liui sto­gą virš gal­vos pa­si­rink­to­je ša­ly­je (ap­gy­ven­di­na ir rū­pi­na­si pri­iman­ti šei­ma), mai­ti­ni­mą, vie­tą mo­kyk­lo­je. Dar rei­kia tu­rė­ti lė­šų as­me­ni­nėms iš­lai­doms, dra­bu­žiams. 

Vie­nas es­mi­nių klau­si­mų, į ku­riuos tu­ri at­sa­ky­ti mai­nų pro­gra­mo­je da­ly­vau­jan­tis jau­nuo­lis, – į ku­rią ša­lį vyks. Min­tau­tė su ma­ma „per­ėjo“ že­mė­la­pį nuo Eu­ro­pos iki Pie­tų Ame­ri­kos, ieš­ko­da­mos kom­pro­mi­so, nes pa­aug­lė no­rė­jo to­bu­lin­ti is­pa­nų kal­bos ži­nias, o jos iš­sva­jo­tos Mek­si­ka ir Bra­zi­li­ja ma­mai ne­at­ro­dė sau­gios.

„Ko­dėl pa­si­rin­kau Ar­gen­ti­ną? At­si­žvel­giau į šei­mos no­rus, kad ne­vyk­čiau į Af­ri­ką ar Ja­po­ni­ją. Ar­gen­ti­na yra pa­kan­ka­mai sau­gi ša­lis, ji ne­pa­ten­ka nei į gam­ti­nių pa­vo­jų, nei iš­ori­nių kon­flik­tų zo­ną“, – pa­si­rin­ki­mo mo­ty­vus dė­lio­ja Min­tau­tė.

Mai­nai – pa­ti tik­riau­sia lo­te­ri­ja

Iš­va­žiuo­da­ma aly­tiš­kė ti­kė­jo­si, kad Ar­gen­ti­no­je daug ke­liaus, pa­žins eg­zo­tiš­ką šios ša­lies kul­tū­rą, bet re­a­ly­bė pa­tei­kė ne­ma­žai ne­ti­kė­tu­mų, ypač pa­žin­tis su įvai­riau­sių so­cia­li­nių sluoks­nių ir tem­pe­ra­men­to žmo­nė­mis. Ga­vu­si mai­nų pro­gra­mos ko­or­di­na­to­rių lei­di­mą, Min­tau­tė per me­tus pa­kei­tė tris šei­mas ir mo­kyk­las bei pa­da­rė iš­va­dą: mai­nų pro­gra­ma yra pa­ti tik­riau­sia lo­te­ri­ja, bet tai – tik į nau­dą.

„Iš­va­žiuo­da­mas ga­li pa­si­rink­ti ša­lį, bet nie­ka­da ne­ži­nai, į ku­rį re­gio­ną pa­kliū­si. Ži­no­ma, tau ga­li bū­ti pa­siū­ly­tas Eu­ro­pos did­mies­tis, ta­čiau tai vei­kiau iš­im­tis iš tai­syk­lės, o dau­gu­ma pa­ten­ka į ne­di­de­lius mies­te­lius ir net­gi kai­mus, kar­tais juo­se gy­ve­na de­šimt gy­ven­to­jų. Iš­tve­ria ne vi­si, pa­si­tai­ko, kad grįž­ta na­mo ne­su­lau­kę ter­mi­no“, – sa­ko Min­tau­tė. Ji pa­ti iš­va­žia­vo nu­si­tei­ku­si iš­šū­kiams ir juos gar­bin­gai įvei­kė.

„Tuš­čias bal­tas la­pas“ – taip pa­šne­ko­vė api­bū­di­na bū­se­ną, kai at­si­du­ri vi­sai ki­to­je kul­tū­ro­je, ne­pa­žįs­ta­ma­me ko­lek­ty­ve ir vis­ką pra­de­di tar­si nuo nu­lio. Ar­gen­ti­no­je Min­tau­tė lan­kė gim­na­zi­jos bai­gia­mą­ją kla­sę (mo­kyk­las jau­nuo­liai ten bai­gia jau­nes­ni) ir so­cia­liai jau­tė­si la­bai ge­rai, iš­kart pa­si­nė­rė į veik­lą ir sten­gė­si pa­žin­ti vie­tos kul­tū­rą – lan­kė fla­men­ko ir tan­go šo­kių už­si­ė­mi­mus.

Ta­čiau pir­mo­ji mo­kyk­la, į ku­rią pa­te­ko, bu­vo pri­va­ti ir pa­kan­ka­mai kon­ser­va­ty­vi – iš re­li­gi­nės pu­sės. „Ne­su maiš­tau­to­ja, bet tai, kad mo­kyk­lo­je drau­džia­ma se­gė­ti aus­ka­rus ir už tai ma­ži­na­mi pa­žy­miai, man ne­at­ro­dė pri­im­ti­na“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na, ne­tru­kus nu­spren­du­si pa­keis­ti privačią ir gana uždarą  mo­kyk­lą į vals­ty­bi­nę.

Min­tau­tė džiau­gia­si, kad, te­gul ir iš tre­čio kar­to, ta­čiau jai pa­vy­ko ras­ti ar­gen­ti­nie­čių šei­mą, ku­ri ją pri­ėmė la­bai drau­giš­kai. „Su­si­da­riau įspū­dį, kad pa­čią mai­nų idė­ją tur­būt vi­sos šei­mos su­pran­ta sa­vi­tai, tre­čio­ji ma­no šei­ma ją su­pra­to kaip dar vie­nos nau­jos duk­ros at­si­ra­di­mą. La­bai ne­sun­kiai ra­do­me ben­drą kal­bą ir ge­rai ten jau­čiau­si“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na. 

Lie­tu­viš­ko­je švie­ti­mo sis­te­mo­je – per daug stre­so ir dirb­ti­nės kon­ku­ren­ci­jos

Pra­bė­go jau du mė­ne­siai nuo grį­ži­mo iš Ar­gen­ti­nos, mo­kyk­li­nis gy­ve­ni­mas Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jo­je sėk­min­gai grį­žo į vė­žes, ta­čiau į lie­tu­viš­ką švie­ti­mo sis­te­mą Min­tau­tė žiū­ri kiek ki­to­mis aki­mis.

„Taip, moks­lei­vių pa­sie­ki­mai Lie­tu­vo­je yra aukš­ti, bet man at­ro­do, kad mū­sų švie­ti­me yra per daug kon­ku­ren­ci­jos ir stre­so. Elek­tro­ni­nia­me die­ny­ne nuo­lat pa­tei­kia­mos ana­li­zės, kiek ge­rų pa­žy­mių aš ga­vau ly­gi­nant su ki­tais. Iš­va­žia­vu­si stre­sa­vau, kad ne­ga­lė­siu da­ly­vau­ti olim­pia­do­se ir kon­kur­suo­se, gal­būt dėl to ne­nu­ken­tės (gal nu­ken­tės) ma­no ga­bu­mai ir pa­sie­ki­mai. Bet Ar­gen­ti­no­je su­pra­tau, kad kaup­ti ir ver­tin­ti rei­kia vi­sų pir­ma sa­vo pa­ties ži­nių ba­ga­žą“, – sa­ko aly­tiš­kė gim­na­zis­tė.

Šian­dien ji su šyp­se­na pri­si­me­na, kaip bi­jo­jo gim­na­zi­jos ad­mi­nist­ra­ci­jai pa­pa­sa­ko­ti apie sa­vo „pro­jek­tė­lį“, bet vis­kas iš­ėjo tik į nau­dą, nes pa­sie­ki­mai ir pa­žy­miai ne­nu­ken­tė­jo (už­duo­tis gau­da­vo ir nuo­to­li­niu bū­du iš sa­vo mo­ky­to­jų), iš­mo­ko is­pa­nų kal­bos ir įga­vo to­kios di­de­lės pa­tir­ties, ku­rios ne kiek­vie­nas ga­li pa­ra­gau­ti.

„Pa­juo­kau­ju, kad mai­nų me­tams pa­si­ruo­šiau ge­riau nei gy­ve­ni­mui čia. Ap­si­gin­kla­vau kan­try­be, nu­si­tei­kiau iš­šū­kiams ir ne­pa­ju­tau di­de­lio kul­tū­ri­nio šo­ko, nes ži­no­jau, kad iš­lik­siu sa­vi­mi, kad ir kas be­bū­tų. Taip, tai yra iš­šū­kis net ir su­au­gu­sie­siems. Pa­gal­vo­ju, kad ga­lė­čiau šią pa­tir­tį daž­niau nau­do­ti ir bū­da­ma čia, nes ji lei­džia su­vok­ti, koks ga­li bū­ti, su ko­kiais žmo­nė­mis ben­drau­ti“, – svars­to pa­šne­ko­vė. 

Ar me­tai, pra­leis­ti sve­tur, su­stip­ri­no jos mo­ty­va­ci­ją at­ei­ty­je rink­tis stu­di­jas už­sie­nio ša­ly­se?

„Vi­sa­da pla­na­vau, kad stu­di­juo­siu už­sie­ny­je. Bet da­bar, kai vaikš­tau po Vil­niaus se­na­mies­tį, se­nuo­sius uni­ver­si­te­to rū­mus, fa­kul­te­tus, pui­kiai sa­ve įsi­vaiz­duo­ju čia ei­nan­čią į pa­skai­tas. Esu lin­ku­si į fi­lo­lo­gi­ją, gim­to­ji kal­ba man la­bai svar­bi. Bet man taip pat rei­kia ir ju­de­sio, o Aly­tu­je da­ro­si ankš­to­ka, tai­gi teks gal­vo­ti, kaip vi­sa tai su­de­rin­ti“, – dės­to Min­tau­tė.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.