Madame Tussauds istoriją papasakojęs britų rašytojas Edwardas Carey’us: „Rašymas nepiešiant arba piešimas nerašant manęs nedomintų“ (0)

 Edwardas Carey’us
Koks jausmas, kai tavo bendradarbiais tampa ne gyvi žmonės, o vaškinės pasaulio garsenybių kopijos? Jungtinėse Amerikos Valstijose, Teksase, gyvenantis britas dramaturgas, rašytojas ir iliustruotojas Edwardas Carey’us tą jausmą gerai žino – Londone, garsiajame Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje, jis saugojo eksponatus nuo smalsuolių prisilietimų. Tas laikas ir 15 metų rašymo nepraėjo veltui – jo romanas „Mažė“ neseniai išverstas į dvidešimtąją – lietuvių kalbą.

Istorija apie nedidelio ūgio, bet labai tvirto charakterio našlaitę šveicarę Marie Grosholtz-Madame Tussauds lietuviškai prakalbino Jovita Liutkutė, romaną „Mažė“ išleido leidykla „Alma littera“.

„Buvo nuostabu atsidurti šalia Marie Tussaud vaškinių figūrų. Jaučiausi taip, tarsi stovėčiau labai arti pasaulio istorijos“, – viename interviu yra sakęs rašytojas. Ten pats jis pridūrė, kad mažajai moteriškaitei pavyko istorines asmenybes prikelti iš mirties, atgabenti jas žmonėms iš užmaršties pasaulių.

Savo romaną, kurį rašė net 15 metų, E.Carey’us pavadino „Maže“. „Ji tikrai buvo maža, daug mažesnė už mane, jos vaškinis veidas dvelkė išmintimi ir kažkokia paslaptimi. Toji maža moteris įveikė didelį vyrų pasaulį ir apie tai verta pasakoti“, – sako rašytojas, kuriam knygoje pavyko suderinti keistus personažus ir ne mažiau keistus savo piešinius.

Kurį laiką gyvenęs Vilniuje, rašęs pjesę Vilniaus mažajam teatrui, E.Carey’us mielai sutiko duoti interviu knygos vertėjai J.Liutkutei.

Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo romano „Mažė“ ištakų. Galima numanyti, kad būtent darbas Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje Londone, toji keista aplinka jus įkvėpė sukurti šį romaną?

Baigęs dramaturgijos studijas Halo universitete, ėmiausi nekvalifikuotų darbų: dirbau scenos durininku Vest Endo teatre, archyvaru plastinės chirurgijos klinikoje ir eksponatų sergėtoju Madame Tussauds vaškinių figūrų muziejuje. Darbas jame buvo itin paprastas: aš ir mano bendradarbiai turėjome neleisti lankytojams prieiti per arti vaškinių žmonių. Būti muziejuje, kuriame draugiją palaikė vien vaškinės asmenybės, rodėsi nuostabu, bet ir keista. Tame muziejuje lankiausi vaikystėje, prisimenu, ką tada jaučiau – ir baimę, ir susižavėjimą. Tačiau tik pradėjęs dirbti sužinojau nepaprastą Madame Tussauds gyvenimo istoriją. Ši moteris gyveno vienu iš įdomiausių ir labiausiai šiurpinančių istorijos laikotarpių, pažinojo ir tauriausias asmenybes, ir didžiausius nusikaltėlius. Tam tikra prasme ji ir pati buvo istorija, o kartu – ir istorijos kolekcininkė.

Įveikusi visas grėsmes, mažo ūgio svetimšalė liko gyva, per Lamanšo sąsiaurį ji į Angliją atplukdė Prancūzijos revoliuciją – natūralaus dydžio, su visomis revoliucijai būdingomis spalvomis. Muziejuje vis dar buvo eksponuojamos pačios Madame Tussauds rankomis lietos figūros. Liesti jas reiškė liesti istoriją. Labiausiai man patikdavo stovėti šalia paskutinės figūros, kurią nuliejo Madame Tussauds, – senatvėje sukurto autoportreto. Ji buvo smulkutė moteris, bet – dėl to nebuvo nė menkiausios abejonės – viskam vadovavo. Lyg koks liaudies pasakų personažas. Ji atrodė tarsi mitinė būtybė, bet kartu – labai tikra, aš dievinau tą vaškinę figūrą.

Savo romaną kūrėte net penkiolika metų. Kodėl taip ilgai užtrukote?

Penkiolika metų tikrai yra labai ilgas laikotarpis. Kelerius metus knygą buvau užmetęs, maniau, kad niekada prie jos negrįšiu. Per tą laiką parašiau paaugliams skirtą „Goželių trilogiją“. Kai pagaliau vėl atsiverčiau savo seną rankraštį, dingtelėjo, kad sugalvojau, kaip jį baigti.

Ar gali būti, kad greičiau baigti romaną jums sutrukdė istorinių faktų gausa? O gal pagrindinė veikėja Ana Mari Grosholtz, kaip dažnai elgiasi mažos ir užsispyrusios, bet didiems darbams gimusios mergaitės, tiesiog neskubėjo atskleisti savo asmenybės?

Didžioji Prancūzijos revoliucija buvo bauginantis įvykis. Romanui ilgai rinkau medžiagą Londone ir Paryžiuje, bet priežastis kita – manau, kad laikinai buvau pametęs iš akių patį pasakojimą. Man rodėsi, kad visiškai neįmanoma į vieną knygą sutalpinti Rousseau, Voltaire’o, Franklino, Liudviko XVI, Marijos Antuanetės, Marato, Robespierre’o ir kitų. Vėliau man pavyko save įtikinti, kad į visus šiuos garsius žmones turiu žvelgti tarnaitės, menkiausios romano veikėjos, akimis, ir mano jaudulys ėmė slūgti.

Pirmuosiuose romano skyriuose aiškiai justi pasakos stilistika, vėliau ji blanksta, liejasi su istoriniais faktais. Susidaro įspūdis, kad tarp pasakos ir istoriniuose šaltiniuose rastų faktų aiški riba neegzistuoja. Kodėl savo romanui norėjote suteikti pasakos bruožų? O gal istorija romane ir yra pasaka, kuria mes sutinkame tikėti?

Galima ir taip pasakyti – pasaka. Groteskiška istorija, kurioje netrūksta nuverstų karalių, besiliejančio kraujo ir bejėgių našlaičių. Man patinka senoviniai pasakojimai, o Madame Tussauds man visada rodėsi kaip pasakos arba sakmės veikėja, beveik... mitinė būtybė. Man labai patiko leistis į drąsų šio pasakojimo nuotykį.

Kad ir kaip būtų, Marie Tussaud yra istorinė asmenybė. Kaip romane jos personažas susijęs su tikrove?

Mari personažas tikrovę atitinka labai tiksliai, bent jau tą, kuri mums yra žinoma. Kalbėdama apie savo gyvenimą, Tussaud ir meluodavo, ir truputį jį pagražindavo, juk buvo puiki verslininkė. Taigi nuojauta kuždėjo, kad galiu sekti jos pavyzdžiu ir rašydamas kartais suteikti sau daugiau laisvės. Kadaise Tussaud pasakė, girdi, ji ir karaliaus Liudviko XVI sesuo Elžbieta panašios kaip du vandens lašai. Iš pradžių man dingtelėjo: „Na jau, vėl išsigalvoji.“ Bet pamatęs Elžbietos portretą net aiktelėjau: jiedvi stulbinamai panašios! Taigi Marie Tussaud personažas romane atkurtas visiškai tiksliai. Su visais savo išsigalvojimais.

Mokydamasi piešti romane Mari neišvengiamai daro klaidų. Daktaras Kurcijus „paima šviesios duonos kepalą, atgnyba minkštimo, pirštų galiukais suminko, susuka rutuliuką“ ir sako: „Duona.“ Bet „duona“ – daugiaprasmis žodis. Ką, jį tardamas, Kurcijus turi mintyse: „Imk trintuką ir pataisyk savo piešinį“, o gal – „Tai bus tavo gyvenimas ir pragyvenimo šaltinis“? Ar į vaškines figūras Mari žiūrėjo tik kaip į „duoną“, galimybę užsidirbti?

Žinoma, vaškinės figūros buvo jos pragyvenimo šaltinis. Be to, manau, Marie neapleido jausmas, kad ir jo bet kada gali nelikti. Tačiau vaško lipdyba, be abejo, yra menas, o Mari atveju – pašaukimas. Kai pagalvoji, kolekcionuodami žmones – geriausius ir blogiausius iš jų – Kurcijus ir Mari labai rizikavo.

Jūsų romanuose istoriją savo vardu dažniausiai (tiesą sakant, visada, išskyrus „Alvą ir Irvą“) pasakoja pagrindinis veikėjas. Kodėl? Ar šią literatūrinės raiškos formą reikėtų sieti su jūsų dramaturgija?

Tokia forma man rodosi savaime suprantama. Tai – pilvakalbystė, kai leidi pagrindiniam veikėjui pasakoti savo istoriją. Tapti kuo nors kitu. Ir kai išgauni tą balsą...

Nemanau, kad tai susiję su dramaturgija, nors gal... Žinoma, romanas juk yra savotiškas teatras.

Romane „Mažė“ kalbate piešiniais ir piešiate žodžiais, taip kurdamas išskirtinę žodžio ir vaizdo dermę. Jūsų vaizduojami daiktai kalba, o veikėjai dažnai ištaria vos vieną kitą žodį, bet vis tiek yra labai iškalbingi. Ką jums, ir dailininkui, reiškia rašymas?

Labai mėgstu ir piešti, ir rašyti. Visada taip bus. Piešimas yra dar vienas būdas tyrinėti pasakojamą istoriją ir ją atskleisti. Man patinka ir viena, ir kita veikla, matyt, niekada nebus, kad tik piešiu arba tik rašysiu. Rašymas nepiešiant arba piešimas nerašant manęs nedomintų.

Apkeliavusi nemažą dalį pasaulio, jūsų „Mažė“ ką tik pasiekė ir Lietuvą. Žinau, kad jūs mūsų šalyje lankėtės anksčiau už knygą, netgi rašėte pjeses Valstybiniam Vilniaus mažajam teatrui...

Vilniuje dirbau su režisieriumi Rimu Tuminu ir man šis darbas buvo labai malonus. Tiesa, pjesės scenos taip ir neišvydo, nebuvo pastatytos, bet aš mėgavausi gyvenimu Vilniuje ir puikiai praleidau čia laiką. Jūsų sostinė mane įkvėpė, labai patiko skaityti apie Lietuvos istoriją, patiko jūsų pasakos ir kultūra – jų man ir šiandien trūksta! Lietuvos skaitytojams dovanų siunčiu lietuvių tautosakos personažo Baubo eskizą.

 

Keturioliktas skyrius

Edmonai virtuvėje

 

Stovėdama ant suolelio virtuvėje dyriau triušį ir, matyt, buvau labai susikaupusi, nes staiga mano ausis pasiekė tylus šiugždesys. Nebuvau čia viena. Šalia stovėjo našlės sūnus. Ilgai žvelgė į mane, o aš – į jį.

– Neliesk, – ištariau jo kalba. Ir netrukus pridūriau: – Ačiū.

Mačiau, kad jo ausys akimirksniu nuraudo. Jo ausys – dabar jau galiu tai pasakyti, – buvo išraiškingiausios iš visų, kurias man kada nors teko regėti. Berniuko veidas liko išblyškęs, jis nedrebėjo, bet ausys raudonavo. Pagaliau jis santūriai linktelėjo, lyg būtų rimtai kažin ką svarstęs ir pagaliau apsisprendęs. Pasirausęs kišenėje, Edmonas išsitraukė varganą skudurinę lėlytę.

– Edmonas, – rodydamas lėlę, pasakė jis.

– Edmonas? – paklausiau, kreipdama pirštą į žaislą.

– Edmonas, – pakartojo berniukas.

– Edmonas? Edmonas ir Edmonas?

Jis linktelėjo. Berniukas lėlei davė savo vardą. Iš karto atkreipiau dėmesį, kad ta lėlė buvo pagal velionio siuvėjo atvaizdą pasiūto manekeno giminaitė. Čia, šiuose niūriuose namuose, buvo kopijuojamos giminės formos. Čia buvo ir šeima iš kūno ir kraujo, ir kita, iš audinių pasiūta šeima. Pasiūtą šeimą pamatydavai ne iš karto, mat medžiaginiai žmonės buvo paniurę, užsidarę ir dažniausiai laikydavosi atokiau. Bet ilgainiui jų šiurkštūs audeklai pasirodydavo įgavę žmogaus kūną primenančius pavidalus ir primindavo apie save tyliais, sunkiai girdimais atodūsiais. Jie užpildydavo erdvę. Iš skiaučių pasiūti, prieblandoje šokčiojantys žmogiški jausmai. Čia buvo Edmono, siuvėjo manekeno sūnaus, kopija. Nenuleidau nuo jos akių.

Patylėjusi ir viską apmąsčiusi nusiploviau rankas ir švelniai ją paėmiau.

– Marta, – pasakiau.

Edmonas jau buvo ją sutikęs, tik nežinojo vardo.

Paguldžiau Martą ant stalo. Jis atsargiai padėjo Edmoną. Lėlė vardu Edmonas buvo pasiūta iš dešimties ar dvylikos skirtingos medžiagos skiaučių, daugiausia žalių, ir surišta siūlu, kad nesubyrėtų. Ji buvo suplėšytų ir sukarpytų atraižų krūva, nesijaučiau tikrai žinanti, kur jos kojos ir rankos. Lėlė atrodė ne kartą taisyta: apvyniota siūlu ir Edmono rankomis apsiūta naujomis medžiagos skiautėmis. Mažytis skudurinis berniukas, paslapties sergėtojas, žmogeliukas, kuriuo galėjai rūpintis ir ką nors pašnabždėti į ausį.

Drauge sėdėjome prie virtuvės stalo, aš spoksojau į jo Edmoną, jis – į mano Martą, o paskui Edmonas vėl įsikišo Edmoną į kišenę, atsistojo, nusilenkė ir, netaręs nė žodžio, išėjo. Supratau šio susitikimo svarbą. Jis man visiškai atsiskleidė, atsivėrė taip, kaip tik jis vienas galėjo – per padrėkusias audinių skiautes. Tai buvo tik pirmas kartas, kai Edmonas aplankė mane virtuvėje.

Nuo tos dienos, vos tik jo motina iškeldavo koją iš namų, išblyškęs berniukas ateidavo pas mane. Edmonas atsinešdavo sagų, kad turėtų ką veikti, ir dėliodavo jas į eilę sau ant kelių. Iš pradžių nepratardavo nė žodžio. Mėginau jį piešti, bet vos tik pieštuko galu prisiliesdavau prie popieriaus, kaip buvau pratusi, ketindama pradėti nuo žmogaus nosies, staiga sutrikdavau, nes ši nosis neatrodė kaip nosis, akys nebuvo labai panašios į akis, o lūpos – į lūpas; vienintelės ausys, kai parausdavo, man šiek tiek padėdavo. Iš pradžių baiminausi, kad medžiaginės kopijos asmenybė įdomesnė už paties berniuko. Bet kuo atidžiau jį stebėjau, tuo drąsiau jis rodėsi, – tarsi skaptukas, išlendantis tik tada, kai visi nueina miegoti, tik tu viena visą naktį budi prie mirusiojo. Kai jį atradau, kai jau turėjau prieš akis pieštuku nupieštą jo portretą, mačiau Edmoną labai aiškiai, lyg jis būtų buvęs mįslė, kurią man pavyko įminti.