Ma­žo­ji Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los obo­ji­nin­kų šei­ma (0)

Eglė Čeponaitė: „Ma­no pa­čios iš­gy­ven­ta ir pa­tir­ta, jog tam, kad ga­lė­tum skleis­tis, yra svar­bu sau­gi bei įkve­pian­ti ap­lin­ka, taip pat šil­tas, ati­dus mo­ky­to­jo žvilgs­nis. Be abe­jo, daug dė­me­sio ski­riu ir pro­fe­sio­na­liam ug­dy­mui.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Eglė Čeponaitė: „Ma­no pa­čios iš­gy­ven­ta ir pa­tir­ta, jog tam, kad ga­lė­tum skleis­tis, yra svar­bu sau­gi bei įkve­pian­ti ap­lin­ka, taip pat šil­tas, ati­dus mo­ky­to­jo žvilgs­nis. Be abe­jo, daug dė­me­sio ski­riu ir pro­fe­sio­na­liam ug­dy­mui.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Mu­zi­kos mo­kyk­la – vie­nas di­de­lis or­kest­ras. O, kaip ži­nia, or­kest­re gro­ja la­bai skir­tin­gi sa­vo iš­vaiz­da, temb­ru in­stru­men­tai. In­stru­men­tai, kaip ir žmo­nės, gro­jan­tys jais, tu­ri sa­vo is­to­ri­jas, o mu­zi­kan­tas il­gai­niui su­si­ta­pa­ti­na su mu­zi­kos in­stru­men­tu ir jau ne­nu­stem­ba va­di­na­mas pia­nis­tu, obo­ji­nin­ku ar smui­ki­nin­ku.

Il­gą lai­ką Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­lo­je vai­kai bu­vo pri­ima­mi gro­ti mu­zi­kos in­stru­men­tu pa­gal tai, ko­kie yra jų ga­bu­mai, fi­zi­niai duo­me­nys, o pa­si­rin­ki­mą lė­mė iš­anks­ti­niai jų pa­čių pa­si­rin­ki­mai ar­ba jų tė­vų pa­gei­da­vi­mai.

Pas­ta­rai­siais me­tais sto­jan­tį­jį pa­si­tin­ka mu­zi­kos in­stru­men­tų pa­ro­dė­lė – ant spe­cia­lių sto­vų iš­si­ri­kia­vę spal­vo­ti tri­mi­tai, va­riu švy­tin­tys trom­bo­nai, spin­din­tys sak­so­fo­nai, kla­si­ki­ne rim­ti­mi ir jau­ku­mu dvel­kian­tys obo­jus ir klar­ne­tas, kan­klės, bir­by­nės, smui­kai, akor­de­o­nai.

Tiems vai­kams, ku­rie anks­čiau ži­no­jo tik du in­stru­men­tus – pia­ni­ną (nes jį gir­dė­jo vai­kų dar­že­ly­je) ir gi­ta­rą, ku­rią daž­niau­siai ma­tė bui­ty­je, at­si­vė­rė pla­tus pa­ži­ni­mo ra­tas – jie ga­lė­jo pa­lies­ti, pa­kil­no­ti in­stru­men­tą, ban­dė iš­gau­ti gar­sus.

Ki­taip ta­riant, nuo pir­mų­jų mi­nu­čių pra­si­dė­da­vo drau­gys­tė su mu­zi­kos in­stru­men­tu, ku­ris ne vie­nam ta­po pui­kiu drau­gu lais­va­lai­kio me­tu, o kai kam ir pro­fe­si­ja.

Sim­fo­ni­nia­me or­kest­re in­stru­men­tai pa­skirs­ty­ti gru­pė­mis, pri­klau­so­mai nuo to, koks jų gar­so stip­ru­mas, vaid­muo at­lie­kant me­lo­di­ją, gar­so spal­va.

Vie­nas or­kest­ran­tas, sė­din­tis to­li gra­žu ne pa­čia­me or­kest­ro prie­ky­je, bet lai­ko­mas itin svar­biu, yra obo­ji­nin­kas.

Prieš pra­si­de­dant kon­cer­tui, lauk­da­mi di­ri­gen­to, mu­zi­kan­tai pa­gal se­ną tra­di­ci­ją „pra­sig­ro­ja“: ap­šil­do­mi pu­čia­mie­ji, lū­po­mis su­drė­ki­na­mos ypa­tin­gos in­stru­men­tų da­lys – lie­žu­vė­liai, su­skam­ba smui­ko gar­sų pa­sa­žai, ku­riuos nu­stel­bia no­si­nis, šiek tiek nos­tal­giš­kas gar­sas, sklei­džia­mas obo­jaus. Tai gar­sas „lia“. Jį tuo­jau „pa­si­gau­na“ smui­kai, vio­lon­če­lės, ki­ti in­stru­men­tai, de­rin­da­mie­si prie or­kest­ro vi­su­mos.

Tai­gi, ma­no ke­lio­nė­je po mu­zi­kos ša­lį ir šian­dien „to­ną duos“ obo­jus. Jis yra iš vi­sų mo­ko­mų­jų mu­zi­kos in­stru­men­tų Mu­zi­kos mo­kyk­lo­je jau­niau­sias – pro­gra­ma pra­dė­ta įgy­ven­din­ti prieš ket­ve­rius me­tus. Ta­čiau šis in­stru­men­tas tu­ri se­ną is­to­ri­ją. Obo­jus pa­gal at­li­ki­mo su­dė­tin­gu­mą lai­ko­mas pa­čiu su­dė­tin­giau­siu mu­zi­kos in­stru­men­tu, ir dėl to jis yra įtrauk­tas į Guin­nes­so re­kor­dų kny­gą.

Kap­ri­zin­gas dvi­pu­sis nen­dri­nis lie­žu­vė­lis, sta­to­mas in­stru­men­to pra­džio­je, rei­ka­lau­ja ypa­tin­gos ati­dos: ne­ty­čia pa­spau­si per stip­riai ar su­duo­si į dan­tu­ką, ir lie­žu­vė­lio kam­pu­tis nu­lūž­ta. O to­kiu jau gar­so ne­iš­gau­si.

Ar­ba, ke­le­tą mi­nu­čių ne­gro­ji, ir lie­žu­vė­lis jau iš­džiūs­ta. Sau­su lie­žu­vė­liu taip pat ne­iš­gau­si gar­so, to­dėl mu­zi­kan­tas, pau­zių tarp gro­ji­mo me­tu, nuo­lat su­drė­ki­na lie­žu­vė­lį lū­po­mis.

O kur dar spe­cia­li lū­pų pa­dė­tis gro­jant – tu­ri abiem lū­po­mis už­deng­ti apa­ti­nius ir vir­šu­ti­nius dan­tis, pa­ruo­šiant „pa­ta­lė­lį“ įno­rin­gam lie­žu­vė­liui, o kad „pa­ta­lė­lis“ ne­sig­lam­žy­tų, lū­pas rei­kia šiek tiek iš­temp­ti, tar­si šyp­se­nai.

Tik po il­gų tre­ni­ruo­čių mu­zi­kan­tas ge­ba iš­lai­ky­ti to­kią lū­pų po­zi­ci­ją il­ges­nį lai­ką, ki­taip obo­jaus gar­so tie­siog ne­iš­gau­tum.

At­ski­rai rei­kia kal­bė­ti ir apie kvė­pa­vi­mą: vi­si, gro­jan­tys pu­čia­mai­siais in­stru­men­tais, ži­no, kad kvė­puo­ti rei­kia že­mu­ti­ne plau­čių da­li­mi, mu­zi­kan­tų kal­ba ta­riant, „iš diaf­rag­mos“. Kol pra­de­dan­tys smui­ki­nin­kai mo­ko­si tai­syk­lin­go stry­ko, pa­ties smui­ke­lio lai­ky­mo, pū­ti­kai pra­de­da nuo kvė­pa­vi­mo.

Obo­ji­nin­kai nau­do­ja spe­cia­lius kvė­pa­vi­mo pra­ti­mus, ku­rie pir­mai­siais mo­ky­mo­si me­tais sie­ja­si su žai­di­mais. Vie­nas iš to­kių: at­si­gul­ti, juos­mens sri­ty­je už­si­dė­ti sun­kes­nę kny­gą, įkvėp­ti ir iš­kvėp­ti, ste­bint, kaip kil­no­ja­si kny­ga.

Kai diaf­rag­ma su­stip­rė­ja, kai ku­rie mo­ki­nu­kai įgun­da kvė­puo­ti, už­si­dė­ję ant pil­vu­ko ne sto­rą kny­gą, o sa­vo jau­nes­nę se­su­tę ar bro­liu­ką, sun­kes­nį au­gin­ti­nį. Kiek juo­ko ir ge­ros nuo­tai­kos vi­sai šei­mai, o mu­zi­kan­tui – ma­to­ma nau­da tre­ni­ruo­jant kvė­pa­vi­mą.

Kiek­vie­no pra­de­dan­čio mu­zi­kan­to pa­si­ren­gi­mas ir mo­ky­ma­sis sun­kus, bet kon­cer­tuo­se ly­di klau­sy­to­jų aplo­dis­mentai, pa­gy­ri­mai ir gė­lės. Ir obo­jus pa­trau­kia sa­vo ele­gan­ci­ja, dau­gy­be juo­da­me in­stru­men­to kor­pu­so fo­ne spin­din­čių vož­tu­vė­lių, ypa­tin­gu, nu­stel­bian­čiu ki­tus in­stru­men­tus, eg­zo­tiš­ku dy­ku­mų ra­ge­lio gar­su.

Šiuo me­tu mo­kyk­lo­je obo­ju­mi gro­ti mo­ko­si 8 mo­ki­niai: Nojus Prakapas, Karolis Kara­liū­nas, Rokas Mačionis, Tomas Ališkevičius, Aleksandras Du­bic­kas, Liepa Tumasonytė, Kęstutis Bražinskas, Ema Krikščiūnaitė. Pa­kal­bin­ki­me pa­čius drą­siau­sius:

„Man la­bai la­bai pa­tin­ka gar­sas, la­bai gra­žus“ (To­mas); „No­riu bū­ti pro­fe­sio­na­lia obo­ji­nin­ke, la­bai lau­kiu, kai ga­lė­siu pra­dė­ti gro­ti Mu­zi­kos mo­kyk­los sim­fo­ni­nia­me or­kest­re „Sva­jo­nė“ (Lie­pa).

Obo­jaus mo­ky­to­ja Eg­lė Če­po­nai­tė, vil­nie­tė, bu­vu­si gar­saus obo­ji­nin­ko pro­fe­so­riaus Ro­ber­to Be­ina­rio stu­den­tė, ge­ba su­do­min­ti ir už­deg­ti mo­ki­nius mei­le šiam ypa­tin­go gro­žio ir sub­ti­laus skam­be­sio in­stru­men­tui.

Ji pri­si­me­na: „Ka­dan­gi obo­jus nė­ra toks daž­nas in­stru­men­tas, dar stu­di­juo­da­ma aka­de­mi­jo­je pa­ju­tau ma­žos ben­druo­me­nės gro­žį – mū­sų, obo­ji­nin­kų, ne­bu­vo daug, bet vi­si ben­dra­vo­me šil­tai ir drau­giš­kai, ga­lė­da­vau jaus­ti ir pa­lai­ky­mą, ka­da jo rei­kė­da­vo, taip pat su­lauk­ti ir pa­ta­ri­mų iš vy­res­nių ko­le­gų. Daž­nai ir mū­sų pro­fe­so­rius Ro­ber­tas Be­ina­ris ak­cen­tuo­da­vo, jog mes, obo­ji­nin­kai, esa­me kaip šei­ma. Bū­tent to­kį pa­tį šei­mos ar ben­druo­me­nės jaus­mą no­riu at­neš­ti ir su­kur­ti sa­vo kla­sė­je su sa­vo mo­ki­niais. Ma­no pa­čios iš­gy­ven­ta ir pa­tir­ta, jog tam, kad ga­lė­tum skleis­tis, yra svar­bu sau­gi bei įkve­pian­ti ap­lin­ka, taip pat šil­tas, ati­dus mo­ky­to­jo žvilgs­nis. Be abe­jo, daug dė­me­sio ski­riu ir pro­fe­sio­na­liam ug­dy­mui. Į kiek­vie­ną sa­vo mo­ki­nį žiū­riu kaip į po­ten­cia­lų pro­fe­sio­na­lą, tad nuo pir­mų­jų pa­mo­kų la­bai rim­tai mo­ko­mės tai­syk­lin­go kvė­pa­vi­mo – pir­mai­siais mo­ky­mo­si me­tais tam ski­ria­me dau­giau­sia dė­me­sio.“

Mo­ky­to­ja Eg­lė pri­ta­ria, kad obo­jus yra su­dė­tin­gas in­stru­men­tas, jam įval­dy­ti rei­kia ir lai­ko, ir kan­try­bės, ta­čiau įval­džius ga­li­ma mė­gau­tis į nie­ką ne­pa­na­šiu obo­jaus temb­ru, ku­rio skam­be­sys tie­siai į sie­lą pa­tai­ko. Ji sa­ko, kad „la­bai ge­ra gir­dė­ti, kaip sklin­da mo­kyk­lo­je vy­res­nių mo­ki­nių at­lie­ka­mi obo­jaus gar­sai – vi­du­je ky­la džiaugs­mo ir pa­si­di­džia­vi­mo jais­mas. Di­džiu­lė do­va­na taip pat man, kaip mo­ky­to­jai, yra ma­ty­ti, kaip jie no­riai mo­ko­si, mu­zi­kuo­ja, ko­kie vi­si skir­tin­gi ir ne­pa­kar­to­ja­mi yra!“

 

Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rė prof. dr. Al­do­na Vil­ke­lie­nė

 

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.