Matas Janušonis: „Kūrybos džiaugsmas atsiranda eksperimentuose” (0)
Alytuje veikiančioje parodoje M.Janušonis pristato septynis per pastaruosius dvejus metus sukurtus darbus, kuriuos įkurdino įvairiose Kraštotyros muziejaus erdvėse: laiptų aikštelėje, patalpoje, kur saugomi fondų eksponatai, vidiniame kiemelyje. Jie savitai įsiterpia į kultūros įstaigos gyvenimą, kviesdami lankytojus patirti būseną „tuo tarpu“ (taip pavadinta ir paroda) – kas netikėto gali nutikti kasdienybės rutinoje, jei leisi sau ją suardyti?
– Matai, kaip kūrybinius planus lėmė tai, kad pavyko laimėti Alytaus jaunųjų menininkų stipendiją ir, išvis, ar svarbu, kad 2018 metais ji pagaliau atsirado mūsų mieste?
– Stipendija tikrai turi prasmę, būtent dėl jos atsirado ir mano paroda Alytuje, kurios nebūčiau daręs čia, bent jau šiuo metu. Mano kūrybos stipendija labai nelėmė, bet galbūt padėjo pasiekti aukštesnę kokybę, o apskritai iniciatyva yra sveikintina. Dėl jos gali atsirasti dalykų, kurie šiaip sau neatsirastų, ir dėl to aš džiaugiuosi. Nežinau, kaip kitiems, bet man buvo įdomu daryti šią „ataskaitinę“ parodą.
– Ar sumanymą pristatyti šiuolaikinio meno objektus Kraštotyros muziejaus fondų erdvėje galima suprasti kaip tam tikrą aliuziją į tai, kad Alytuje nėra dailės galerijos, trūksta menams eksponuoti pritaikytų erdvių? Beje, gerai tai ar blogai?
– Ko gero, tai yra minusas, nors turėti mieste bet kokią galeriją irgi nebūtų išeitis. Geriau jokios, nei bet kokia. Žmogus, kuris norėtų atidaryti čia galeriją, turėtų būti labai atsakingas. Aišku, jeigu atsirastų toks, kuris profesionaliai domisi bent jau klasikiniu menu (nebūtinai šiuolaikiniu), tai jau būtų gerai. Kitas klausimas, ką galerijoje rodyti ir kas norėtų čia rodytis, bet, aišku, tai yra procesas.
Grįžtant prie mano parodos, tikrai pakankamai keblu pasirodė rasti vietą jai eksponuoti, nes tokių Alytuje nėra daug. Pasirinkau Kraštotyros muziejų. Būtent tokią idėją, kad mano darbai atsirastų šalia jo fonduose saugomų eksponatų. Nes salėse (nebūtinai Alytaus muziejaus) parodų esu daręs, ir tai būtų tiesiog dar vienas kartas. Šįkart pasitaikė proga eksponuotis ten, kur įprastai yra sunkiau patekti – muziejaus saugykloje. Tokia paroda turėjo kontrasto principu ryškinti tiek paties muziejaus objektus, kurie galbūt netgi taptų nuo tokios kaimynystės įdomesni, kartu skatintų įdėmiau pažvelgti ir mano kurtus objektus.
– Ar parodoje pavyko padaryti atradimų kaip autoriui?
– Kraštotyros muziejuje nesu dažnai lankęsis, jo erdvių nelabai ir žinojau. Vidiniame kieme iškart pamačiau tinkamą vietą kūriniui „Plokščias varpas“, kuris yra mano Vilniaus dailės akademijos bakalauro baigiamasis darbas. Gerai jau vien tai, kad lauko erdvė nuolat matoma žiūrovui, bet dar įdomiau, kad šioje vietoje darbą galima apžiūrėti iš viršaus. Niekur kitur, kur šį darbą rodžiau, tokio efekto nebuvo įmanoma pasiekti. Kūrinys idealiai susižaidė šioje erdvėje, ir man, kaip autoriui, tai buvo vienas šitos parodos atradimų ir naujienų.
– Kiek svarbus paties kūryboje technologinis, eksperimentinis aspektas?
– Jie labai svarbūs, nes kūrybos džiaugsmas atsiranda būtent eksperimentuose. Pirminis – eksperimentinis – etapas yra pats įdomiausias, o paskui prasideda daugiau gamybiniai dalykai, kaip kažką padaryti, kol galiausiai viskas baigiasi tuo, kad savo darbą parodai žiūrovams. Nors man asmeniškai galutinė fazė yra mažiau įdomi, aišku, smagu sulaukti kažkokių pagyrimų ar taiklių pastabų. Bet, jei kalbant apie eksperimentą, tai būtent jis yra kertinis ir įdomiausias.
Nesakyčiau, kad mano eksperimentai kilę iš pačios medžiagos. Darbai iš ketaus atlieti gana klasikine technologija, gal kai kurie dalykai ne taip standartiškai kaip liejyklose, bet iš principo – panašiai. Daugiau eksperimentų būna kuriant garsą, daugiau vietos lieka atsitiktinumui. Kalbant apie darbą su veidrodžiais „Dvyniai“, jo garso takelį kūriau pats. Įdomu tai, kad garsas kuriamas vaizde – man nesvarbu, kaip jis skamba, bet svarbu kaip atrodo. Šie eksperimentai nėra visiškai novatoriški, nes yra žmonių, kurie tai jau darė.
– Turbūt parašyti bakalauro darbą ir nulieti jį iš metalo nėra adekvatūs palyginimui dalykai jau vien technologijos prasme, o kiek paties autoriaus rankų darbo išlieka nuo idėjos iki jos išpildymo parodoje „Tuo tarpu“ eksponuojamuose darbuose?
– Lietuva yra gera šalis, nes čia vis dar galima tartis žmogiškai. Galbūt tai likę iš sovietmečio? Nežinau. Jei būčiau pavienis kūrėjas, gal būtų sunkiau, bet galimybių suteikia Dailės akademija kaip institucija. Buvau vienintelis praktikantas UAB „Vilto“ liejykloje pagal akademijos praktikos sutartį su ja, kurią pats ir inicijavau. Dvejus metus važinėjau ir pats liejau savo darbus, kurie dabar yra eksponuojami parodoje Alytuje. Gal tik metalas įpiltas ne mano rankomis, nors galėjau padaryti ir tai. Kitaip nelabai matau prasmės, nors gal tai netgi nėra protinga, bet aš ne apie tai – žiūriu į tai kaip į pomėgį. Mano profesija – skulptorius, darau darbus, kurie man yra įdomūs.
– Beje, o kodėl Vilniaus dailės akademija? Juk dabar taip populiaru studijuoti užsienyje, taip pat ir menus.
– Man teko pusę metų studijuoti Amsterdame pagal „Erasmus“ studentų mainų programą. Šį tą nuveikiau, bet buvo sunku, Lietuvoje tai būtų buvę galima padaryti greičiau. Ten esi svetimas, kad tave išgirstų, reikia laiko. Metalo technologijos kainuoja labai brangiai, tokių darbų kaip čia ten sukurti negali. Todėl galvoju, kad menininkas, bent jau pradžioje, turėtų rinktis praktiškai palankiausią variantą, tai yra kurti ten, kur tam yra geriausios sąlygos, ir stengtis realizuoti kūrinius ten, kur, tikėtina, yra didžiausias susidomėjimas.
Pajuokauju, kad Lietuvoje man ir yra pigiausia kurti, nes viską darau pats, man tai beveik nekainuoja, o tikslas būtų rodyti savo kūrybą, pavyzdžiui, Niujorke.
– Ar toks modelis galėtų būti sėkmingas ir gyvenant Alytuje?
– Nežinau, negali užsidaryti, turi jausti pulsą. Neslėpkime, kad Vilnius yra centras, kuriame įvyksta daugiausia renginių, blogų ir gerų, jie padeda orientuotis vyksme. Alytuje jų yra mažiau. Nesakau, gerų ar prastų. Galbūt tai nėra blogai, tarkim, jei dirbi čia, o ten nuvažiuoji pasižiūri parodų, susutinki su draugais menininkais. Pačiam Alytui per didelių sentimentų neturiu, ta prasme, kad pats labai norėčiau, jog kažkas čia žūtbūt vyktų, bet tai būtų labai smagu.
– O jei prisimintume Alytaus dailės mokykloje praleistą laiką – kokių galimybių ji atvėrė?
– Mokykloje pradėjau mokytis 7 klasėje ir lankiau, kol baigiau gimnaziją. Iš pradžių nenorėjau ten eiti, bet man siūlė „pabandyk ir gal patiks“. Ir man gana greitai pradėjo patikti. Galbūt šiek tiek pasigedau bendraklasių kolegų, kuriems tai būtų kažkas rimčiau nei tik laiko praleidimas. Vėlgi tokių gal ir negalėtų būti daug, bet tie, kurie buvo, tapo mano gerais draugais ir bendraujame iki šiol.
Jeigu kalbant apie mokyklą ir apie kartas, tai aš turbūt esu linkęs idealizuoti savo tėčio Audriaus Janušonio, Redo Diržio kartą. Nežinau, kaip jie mokėsi, bet, kiek suprantu, labiau užsidegę ir daugiau juose buvo bendruomeniškumo. Bet vėlgi tai gali būti santvarkos įtaka. Kai jie buvo jauni, turbūt reikėjo burtis prieš sistemą. Šiaip, aišku, labai džiaugiuosi Dailės mokykla, nes ji man davė daug žinių. Tėtis nuo mažens vesdavosi į mokyklą ir išliko pagrindiniu mokytoju. Pati mokykla siejasi su Redu Diržiu ir kitais mokytojais, iš kurių kažką gavau, o šeima visada buvo šalia, patardavo, palaikydavo. Vis dėlto svarbiausia tai, kad būtent Dailės mokykloje pasirinkau savo kelią.
– Du menininkai skulptoriai šeimoje – ar dažnai kalbatės apie menus, komentuojate vienas kito kūrybą?
– Nesijaučiu kompetentingas komentuoti tėtės darbų, o jo patarimų sulaukiu. Džiaugiuosi tuo. Mūsų kūryba labai skiriasi, visai kitoks suvokimas, bet tas yra labai gerai.
– O kas apskritai yra šiuolaikinė skulptūra, į kurią pusę jinai juda, ar įmanoma būtų pasakyti?
– Žanrai dabar yra tiek susipynę, kad šiuolaikinė skulptūra iš esmės gali būti bet kas. Netgi Vilniaus dailės akademijos Skulptūros katedrą buvo siūloma pervadinti į laisvosios kūrybos, kas būtų visai teisinga. Bet kažkodėl taip neįvyko. Gal kažkam neleido sentimentai, o gal pats žodis skulptūra turi savo svorio. Bet tai reiškia, kad visi menininkai daro tai, kas įdomu jiems patiems, todėl kiekvienas papildo šiuolaikinę skulptūrą. Manau, kad ir žiūrovui žiūrint į kūrinį svarbu ne tiek jį suprasti, kiek jį kažkaip pabandyti išgyventi.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą