Ma­tas Ja­nu­šo­nis: „Kū­ry­bos džiaugs­mas at­si­ran­da eks­pe­ri­men­tuo­se”

Saulė PINKEVIČIENĖ
Komentarai (0)
2018 Gruodis 18
Matas
Mato Janušonio paroda „Tuo tarpu“ Alytaus kraštotyros muziejuje veiks iki gruodžio 31 dienos. Zenono Šilinsko nuotr.
Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je iki gruo­džio 31 die­nos dar ga­li­ma spė­ti pa­ma­ty­ti Ma­to Ja­nu­šo­nio skulp­tū­rų, ins­ta­lia­ci­jų ir ob­jek­tų pa­ro­dą „Tuo tar­pu“. Tai – jau tre­čio­ji pa­ro­da, ku­rias šie­met su­ren­gė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­jų lai­mė­to­jai Guo­da Dir­žy­tė, Man­tas Ka­za­ke­vi­čius ir M.Ja­nu­šo­nis. Ma­tas šiuo me­tu stu­di­juo­ja Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, skulp­tū­ros ma­gist­ran­tū­ros pro­gra­mo­je, o jo su­kur­ta gar­so ins­ta­lia­ci­ja „Var­tai“ ką tik įver­tin­ta Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tro vei­kian­čio­je pa­ro­do­je „JCDe­caux“ pre­mi­jai lai­mė­ti – skir­tas pub­li­kos pri­zas. Šio­je pa­ro­do­je da­ly­vau­ja pen­ki Lie­tu­vos jau­no­sios kar­tos me­ni­nin­kai ir ko­lek­ty­vai, at­rink­ti kon­kur­so bū­du iš pu­sės šim­to pre­ten­den­tų. Ma­tas su­kū­rė me­cha­niz­mą, ku­ria­me vie­nu me­tu gro­ja abi vi­ni­lo plokš­te­lės pu­sės, ir pa­siū­lė žiū­ro­vams pa­si­klau­sy­ti žmo­gaus šir­dies dū­žių per di­džiu­lę ap­va­lią gar­so kon­struk­ci­ją.

Aly­tu­je vei­kian­čio­je pa­ro­do­je M.Ja­nu­šo­nis pri­sta­to sep­ty­nis per pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus su­kur­tus dar­bus, ku­riuos įkur­di­no įvai­rio­se Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus erd­vė­se: laip­tų aikš­te­lė­je, pa­tal­po­je, kur sau­go­mi fon­dų eks­po­na­tai, vi­di­nia­me kie­me­ly­je. Jie sa­vi­tai įsi­ter­pia į kul­tū­ros įstai­gos gy­ve­ni­mą, kvies­da­mi lan­ky­to­jus pa­tir­ti bū­se­ną „tuo tar­pu“ (taip pa­va­din­ta ir pa­ro­da) – kas ne­ti­kė­to ga­li nu­tik­ti kas­die­ny­bės ru­ti­no­je, jei lei­si sau ją su­ar­dy­ti?

– Ma­tai, kaip kū­ry­bi­nius pla­nus lė­mė tai, kad pa­vy­ko lai­mė­ti Aly­taus jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­ją ir, iš­vis, ar svar­bu, kad 2018 me­tais ji pa­ga­liau at­si­ra­do mū­sų mies­te?

– Sti­pen­di­ja tik­rai tu­ri pras­mę, bū­tent dėl jos at­si­ra­do ir ma­no pa­ro­da Aly­tu­je, ku­rios ne­bū­čiau da­ręs čia, bent jau šiuo me­tu. Ma­no kū­ry­bos sti­pen­di­ja la­bai ne­lė­mė, bet gal­būt pa­dė­jo pa­siek­ti aukš­tes­nę ko­ky­bę, o ap­skri­tai ini­cia­ty­va yra svei­kin­ti­na. Dėl jos ga­li at­si­ras­ti da­ly­kų, ku­rie šiaip sau ne­at­si­ras­tų, ir dėl to aš džiau­giuo­si. Ne­ži­nau, kaip ki­tiems, bet man bu­vo įdo­mu da­ry­ti šią „ata­skai­ti­nę“ pa­ro­dą.

– Ar su­ma­ny­mą pri­sta­ty­ti šiuo­lai­ki­nio me­no ob­jek­tus Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus fon­dų erd­vė­je ga­li­ma su­pras­ti kaip tam tik­rą aliu­zi­ją į tai, kad Aly­tu­je nė­ra dai­lės ga­le­ri­jos, trūks­ta me­nams eks­po­nuo­ti pri­tai­ky­tų erd­vių? Be­je, ge­rai tai ar blo­gai?

– Ko ge­ro, tai yra mi­nu­sas, nors tu­rė­ti mies­te bet ko­kią ga­le­ri­ją ir­gi ne­bū­tų iš­ei­tis. Ge­riau jo­kios, nei bet ko­kia. Žmo­gus, ku­ris no­rė­tų ati­da­ry­ti čia ga­le­ri­ją, tu­rė­tų bū­ti la­bai at­sa­kin­gas. Aiš­ku, jei­gu at­si­ras­tų toks, ku­ris pro­fe­sio­na­liai do­mi­si bent jau klasi­kiniu me­nu (ne­bū­ti­nai šiuo­lai­ki­niu), tai jau bū­tų ge­rai. Ki­tas klau­si­mas, ką ga­le­ri­jo­je ro­dy­ti ir kas no­rė­tų čia ro­dy­tis, bet, aiš­ku, tai yra pro­ce­sas.

Grįž­tant prie ma­no pa­ro­dos, tik­rai pa­kan­ka­mai keb­lu pa­si­ro­dė ras­ti vie­tą jai eks­po­nuo­ti, nes to­kių Aly­tu­je nė­ra daug. Pa­si­rin­kau Kraš­to­ty­ros mu­zie­jų. Bū­tent to­kią idė­ją, kad ma­no dar­bai at­si­ras­tų ša­lia jo fon­duo­se sau­go­mų eks­po­na­tų. Nes sa­lė­se (ne­bū­ti­nai Aly­taus mu­zie­jaus) pa­ro­dų esu da­ręs, ir tai bū­tų tie­siog dar vie­nas kar­tas. Šį­kart pa­si­tai­kė pro­ga eks­po­nuo­tis ten, kur įpras­tai yra sun­kiau pa­tek­ti – mu­zie­jaus sau­gyk­lo­je. To­kia pa­ro­da tu­rė­jo kon­tras­to prin­ci­pu ryš­kin­ti tiek pa­ties mu­zie­jaus ob­jek­tus, ku­rie gal­būt net­gi tap­tų nuo to­kios kai­my­nys­tės įdo­mes­ni, kar­tu ska­tin­tų įdė­miau pa­žvelg­ti ir ma­no kur­tus ob­jek­tus.

– Ar pa­ro­do­je pa­vy­ko pa­da­ry­ti at­ra­di­mų kaip au­to­riui?

– Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je ne­su daž­nai lan­kę­sis, jo erd­vių ne­la­bai ir ži­no­jau. Vi­di­nia­me kie­me iš­kart pa­ma­čiau tin­ka­mą vietą kū­ri­niui „Plokš­čias var­pas“, ku­ris yra ma­no Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ba­ka­lau­ro bai­gia­ma­sis dar­bas. Ge­rai jau vien tai, kad lau­ko erd­vė nuo­lat ma­to­ma žiū­ro­vui, bet dar įdo­miau, kad šio­je vie­to­je dar­bą ga­li­ma ap­žiū­rė­ti iš vir­šaus. Nie­kur ki­tur, kur šį dar­bą ro­džiau, to­kio efek­to ne­bu­vo įma­no­ma pa­siek­ti. Kū­ri­nys ide­a­liai su­si­žai­dė šio­je erd­vė­je, ir man, kaip au­to­riui, tai bu­vo vie­nas ši­tos pa­ro­dos at­ra­di­mų ir nau­jie­nų.

– Kiek svar­bus pa­ties kū­ry­bo­je tech­no­lo­gi­nis, eks­pe­ri­men­ti­nis as­pek­tas?

– Jie la­bai svar­būs, nes kū­ry­bos džiaugs­mas at­si­ran­da bū­tent eks­pe­ri­men­tuo­se. Pir­mi­nis – eks­pe­ri­men­ti­nis – eta­pas yra pats įdo­miau­sias, o pas­kui pra­si­de­da dau­giau gamybiniai da­ly­kai, kaip kaž­ką pa­da­ry­ti, kol ga­liau­siai vis­kas bai­gia­si tuo, kad sa­vo dar­bą pa­ro­dai žiū­ro­vams. Nors man as­me­niš­kai ga­lu­ti­nė fa­zė yra ma­žiau įdo­mi, aiš­ku, sma­gu su­lauk­ti kaž­ko­kių pa­gy­ri­mų ar taik­lių pa­sta­bų. Bet, jei kal­bant apie eks­pe­ri­men­tą, tai bū­tent jis yra ker­ti­nis ir įdo­miau­sias.

Ne­sa­ky­čiau, kad ma­no eks­pe­ri­men­tai ki­lę iš pa­čios me­džia­gos. Dar­bai iš ke­taus at­lie­ti ga­na kla­si­ki­ne tech­no­lo­gi­ja, gal kai ku­rie da­ly­kai ne taip stan­dar­tiš­kai kaip lie­jyk­lo­se, bet iš prin­ci­po – pa­na­šiai. Dau­giau eks­pe­ri­men­tų bū­na ku­riant gar­są, dau­giau vie­tos lie­ka at­si­tik­ti­nu­mui. Kal­bant apie dar­bą su veid­ro­džiais „Dvy­niai“, jo gar­so ta­ke­lį kū­riau pats. Įdo­mu tai, kad gar­sas ku­ria­mas vaiz­de – man ne­svar­bu, kaip jis skam­ba, bet svar­bu kaip at­ro­do. Šie eks­pe­ri­men­tai nė­ra vi­siš­kai no­va­to­riš­ki, nes yra žmo­nių, ku­rie tai jau da­rė.

– Tur­būt pa­ra­šy­ti ba­ka­lau­ro dar­bą ir nu­lie­ti jį iš me­ta­lo nė­ra adek­va­tūs palyginimui da­ly­kai jau vien tech­no­lo­gi­jos pras­me, o kiek pa­ties au­to­riaus ran­kų dar­bo iš­lie­ka nuo idė­jos iki jos iš­pil­dy­mo pa­ro­do­je „Tuo tar­pu“ eks­po­nuo­ja­muo­se dar­buo­se?

– Lie­tu­va yra ge­ra ša­lis, nes čia vis dar ga­li­ma tar­tis žmo­giš­kai. Gal­būt tai li­kę iš so­viet­me­čio? Ne­ži­nau. Jei bū­čiau pa­vie­nis kū­rė­jas, gal bū­tų sun­kiau, bet ga­li­my­bių su­tei­kia Dai­lės aka­de­mi­ja kaip ins­ti­tu­ci­ja. Bu­vau vie­nin­te­lis prak­ti­kan­tas UAB „Vilto“ lie­jyk­lo­je pa­gal aka­de­mi­jos prak­ti­kos su­tar­tį su ja, ku­rią pats ir ini­ci­ja­vau. Dve­jus me­tus va­ži­nė­jau ir pats lie­jau sa­vo dar­bus, ku­rie da­bar yra eks­po­nuo­ja­mi pa­ro­do­je Aly­tu­je. Gal tik me­ta­las įpil­tas ne ma­no ran­ko­mis, nors ga­lė­jau pa­da­ry­ti ir tai. Ki­taip ne­la­bai ma­tau pras­mės, nors gal tai net­gi nė­ra pro­tin­ga, bet aš ne apie tai – žiū­riu į tai kaip į po­mė­gį. Ma­no pro­fe­si­ja – skulp­to­rius, da­rau dar­bus, ku­rie man yra įdo­mūs.

– Be­je, o ko­dėl Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ja? Juk da­bar taip po­pu­lia­ru stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, taip pat ir me­nus.

– Man te­ko pu­sę me­tų stu­di­juo­ti Ams­ter­da­me pa­gal „Eras­mus“ stu­den­tų mai­nų pro­gra­mą. Šį tą nu­vei­kiau, bet bu­vo sun­ku, Lie­tu­vo­je tai būtų buvę galima padaryti greičiau. Ten esi sve­ti­mas, kad ta­ve iš­girs­tų, rei­kia lai­ko. Me­ta­lo tech­no­lo­gi­jos kai­nuo­ja la­bai bran­giai, to­kių dar­bų kaip čia ten su­kur­ti ne­ga­li. To­dėl gal­vo­ju, kad me­ni­nin­kas, bent jau pradžioje, turėtų rinktis praktiš­kai palan­kiausią variantą, tai yra kurti ten, kur tam yra geriausios sąlygos, ir stengtis realizuoti kū­ri­nius ten, kur, tikėtina, yra di­džiausias susidomėjimas.

Pa­juo­kau­ju, kad Lie­tu­vo­je man ir yra pi­giau­sia kur­ti, nes vis­ką da­rau pats, man tai be­veik ne­kai­nuo­ja, o tiks­las bū­tų ro­dy­ti sa­vo kū­ry­bą, pa­vyz­džiui, Niu­jor­ke.

– Ar toks mo­de­lis ga­lė­tų bū­ti sėk­min­gas ir gy­ve­nant Aly­tu­je?

– Ne­ži­nau, ne­ga­li už­si­da­ry­ti, tu­ri jaus­ti pul­są. Ne­slėp­ki­me, kad Vil­nius yra cen­tras, ku­ria­me įvyks­ta dau­giau­sia ren­gi­nių, blo­gų ir ge­rų, jie pa­de­da orien­tuo­tis vyks­me. Aly­tu­je jų yra ma­žiau. Ne­sa­kau, ge­rų ar pras­tų. Gal­būt tai nė­ra blo­gai, tar­kim, jei dir­bi čia, o ten nu­va­žiuo­ji pa­si­žiū­ri pa­ro­dų, su­su­tin­ki su draugais me­ni­nin­kais. Pa­čiam Aly­tui per di­de­lių sen­ti­men­tų ne­tu­riu, ta pras­me, kad pats la­bai no­rė­čiau, jog kaž­kas čia žūt­būt vyk­tų, bet tai bū­tų la­bai sma­gu.

– O jei pri­si­min­tu­me Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je pra­leis­tą lai­ką – ko­kių ga­li­my­bių ji at­vė­rė?

– Mo­kyk­lo­je pra­dė­jau mo­ky­tis 7 kla­sė­je ir lan­kiau, kol bai­giau gim­na­zi­ją. Iš pra­džių ne­no­rė­jau ten ei­ti, bet man siū­lė „pa­ban­dyk ir gal pa­tiks“. Ir man ga­na grei­tai pra­dė­jo pa­tik­ti. Gal­būt šiek tiek pa­si­ge­dau bendraklasių kolegų, ku­riems tai bū­tų kaž­kas rim­čiau nei tik lai­ko pra­lei­di­mas. Vėl­gi to­kių gal ir ne­ga­lė­tų bū­ti daug, bet tie, kurie buvo, ta­po ma­no ge­rais drau­gais ir ben­drau­ja­me iki šiol.

Jei­gu kal­bant apie mo­kyk­lą ir apie kar­tas, tai aš tur­būt esu lin­kęs ide­a­li­zuo­ti sa­vo tė­čio Aud­riaus Ja­nu­šo­nio, Re­do Dir­žio kar­tą. Ne­ži­nau, kaip jie mo­kė­si, bet, kiek su­pran­tu, labiau užsidegę ir dau­giau juo­se bu­vo ben­druo­me­niš­ku­mo. Bet vėl­gi tai ga­li bū­ti san­tvar­kos įta­ka. Kai jie bu­vo jau­ni, turbūt rei­kė­jo bur­tis prieš sis­te­mą. Šiaip, aiš­ku, la­bai džiau­giuo­si Dai­lės mo­kyk­la, nes ji man da­vė daug ži­nių. Tė­tis nuo ma­žens ves­da­vo­si į mo­kyk­lą ir išliko pagrindiniu mokytoju. Pati mo­kykla siejasi su Re­du Dir­žiu ir ki­tais mo­ky­to­jais, iš ku­rių kaž­ką ga­vau, o šeima visada bu­vo ša­lia, pa­tar­da­vo, pa­lai­ky­da­vo. Vis dėl­to svar­biau­sia tai, kad bū­tent Dai­lės mo­kyk­lo­je pa­si­rin­kau sa­vo ke­lią.

– Du me­ni­nin­kai skulp­to­riai šei­mo­je – ar daž­nai kal­ba­tės apie me­nus, ko­men­tuo­ja­te vie­nas ki­to kū­ry­bą?

– Nesijaučiu kompetentingas komentuoti tė­tės dar­bų, o jo patarimų su­lau­kiu. Džiaugiuosi tuo. Mū­sų kū­ry­ba la­bai ski­ria­si, vi­sai ki­toks su­vo­ki­mas, bet tas yra la­bai ge­rai.

– O kas ap­skri­tai yra šiuo­lai­ki­nė skulp­tū­ra, į ku­rią pu­sę ji­nai ju­da, ar įma­no­ma bū­tų pa­sa­ky­ti?

– Žan­rai da­bar yra tiek su­si­py­nę, kad šiuo­lai­ki­nė skulp­tū­ra iš es­mės ga­li bū­ti bet kas. Net­gi Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Skulp­tū­ros ka­ted­rą bu­vo siū­lo­ma per­va­din­ti į lais­vo­sios kū­ry­bos, kas bū­tų vi­sai tei­sin­ga. Bet kaž­ko­dėl taip ne­įvy­ko. Gal kaž­kam ne­lei­do sen­ti­men­tai, o gal pats žo­dis skulp­tū­ra tu­ri sa­vo svo­rio. Bet tai reiš­kia, kad vi­si me­ni­nin­kai da­ro tai, kas įdo­mu jiems pa­tiems, to­dėl kiek­vie­nas pa­pil­do šiuo­lai­ki­nę skulp­tū­rą. Ma­nau, kad ir žiū­ro­vui žiū­rint į kū­ri­nį svar­bu ne tiek jį su­pras­ti, kiek jį kaž­kaip pa­ban­dy­ti iš­gy­ven­ti.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.