Ma­tas Ja­nu­šo­nis: „Kū­ry­bos džiaugs­mas at­si­ran­da eks­pe­ri­men­tuo­se” (0)

Saulė PINKEVIČIENĖ
Matas
Mato Janušonio paroda „Tuo tarpu“ Alytaus kraštotyros muziejuje veiks iki gruodžio 31 dienos. Zenono Šilinsko nuotr.
Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je iki gruo­džio 31 die­nos dar ga­li­ma spė­ti pa­ma­ty­ti Ma­to Ja­nu­šo­nio skulp­tū­rų, ins­ta­lia­ci­jų ir ob­jek­tų pa­ro­dą „Tuo tar­pu“. Tai – jau tre­čio­ji pa­ro­da, ku­rias šie­met su­ren­gė Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­jų lai­mė­to­jai Guo­da Dir­žy­tė, Man­tas Ka­za­ke­vi­čius ir M.Ja­nu­šo­nis. Ma­tas šiuo me­tu stu­di­juo­ja Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je, skulp­tū­ros ma­gist­ran­tū­ros pro­gra­mo­je, o jo su­kur­ta gar­so ins­ta­lia­ci­ja „Var­tai“ ką tik įver­tin­ta Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tro vei­kian­čio­je pa­ro­do­je „JCDe­caux“ pre­mi­jai lai­mė­ti – skir­tas pub­li­kos pri­zas. Šio­je pa­ro­do­je da­ly­vau­ja pen­ki Lie­tu­vos jau­no­sios kar­tos me­ni­nin­kai ir ko­lek­ty­vai, at­rink­ti kon­kur­so bū­du iš pu­sės šim­to pre­ten­den­tų. Ma­tas su­kū­rė me­cha­niz­mą, ku­ria­me vie­nu me­tu gro­ja abi vi­ni­lo plokš­te­lės pu­sės, ir pa­siū­lė žiū­ro­vams pa­si­klau­sy­ti žmo­gaus šir­dies dū­žių per di­džiu­lę ap­va­lią gar­so kon­struk­ci­ją.

Aly­tu­je vei­kian­čio­je pa­ro­do­je M.Ja­nu­šo­nis pri­sta­to sep­ty­nis per pas­ta­ruo­sius dve­jus me­tus su­kur­tus dar­bus, ku­riuos įkur­di­no įvai­rio­se Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus erd­vė­se: laip­tų aikš­te­lė­je, pa­tal­po­je, kur sau­go­mi fon­dų eks­po­na­tai, vi­di­nia­me kie­me­ly­je. Jie sa­vi­tai įsi­ter­pia į kul­tū­ros įstai­gos gy­ve­ni­mą, kvies­da­mi lan­ky­to­jus pa­tir­ti bū­se­ną „tuo tar­pu“ (taip pa­va­din­ta ir pa­ro­da) – kas ne­ti­kė­to ga­li nu­tik­ti kas­die­ny­bės ru­ti­no­je, jei lei­si sau ją su­ar­dy­ti?

– Ma­tai, kaip kū­ry­bi­nius pla­nus lė­mė tai, kad pa­vy­ko lai­mė­ti Aly­taus jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­ją ir, iš­vis, ar svar­bu, kad 2018 me­tais ji pa­ga­liau at­si­ra­do mū­sų mies­te?

– Sti­pen­di­ja tik­rai tu­ri pras­mę, bū­tent dėl jos at­si­ra­do ir ma­no pa­ro­da Aly­tu­je, ku­rios ne­bū­čiau da­ręs čia, bent jau šiuo me­tu. Ma­no kū­ry­bos sti­pen­di­ja la­bai ne­lė­mė, bet gal­būt pa­dė­jo pa­siek­ti aukš­tes­nę ko­ky­bę, o ap­skri­tai ini­cia­ty­va yra svei­kin­ti­na. Dėl jos ga­li at­si­ras­ti da­ly­kų, ku­rie šiaip sau ne­at­si­ras­tų, ir dėl to aš džiau­giuo­si. Ne­ži­nau, kaip ki­tiems, bet man bu­vo įdo­mu da­ry­ti šią „ata­skai­ti­nę“ pa­ro­dą.

– Ar su­ma­ny­mą pri­sta­ty­ti šiuo­lai­ki­nio me­no ob­jek­tus Kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus fon­dų erd­vė­je ga­li­ma su­pras­ti kaip tam tik­rą aliu­zi­ją į tai, kad Aly­tu­je nė­ra dai­lės ga­le­ri­jos, trūks­ta me­nams eks­po­nuo­ti pri­tai­ky­tų erd­vių? Be­je, ge­rai tai ar blo­gai?

– Ko ge­ro, tai yra mi­nu­sas, nors tu­rė­ti mies­te bet ko­kią ga­le­ri­ją ir­gi ne­bū­tų iš­ei­tis. Ge­riau jo­kios, nei bet ko­kia. Žmo­gus, ku­ris no­rė­tų ati­da­ry­ti čia ga­le­ri­ją, tu­rė­tų bū­ti la­bai at­sa­kin­gas. Aiš­ku, jei­gu at­si­ras­tų toks, ku­ris pro­fe­sio­na­liai do­mi­si bent jau klasi­kiniu me­nu (ne­bū­ti­nai šiuo­lai­ki­niu), tai jau bū­tų ge­rai. Ki­tas klau­si­mas, ką ga­le­ri­jo­je ro­dy­ti ir kas no­rė­tų čia ro­dy­tis, bet, aiš­ku, tai yra pro­ce­sas.

Grįž­tant prie ma­no pa­ro­dos, tik­rai pa­kan­ka­mai keb­lu pa­si­ro­dė ras­ti vie­tą jai eks­po­nuo­ti, nes to­kių Aly­tu­je nė­ra daug. Pa­si­rin­kau Kraš­to­ty­ros mu­zie­jų. Bū­tent to­kią idė­ją, kad ma­no dar­bai at­si­ras­tų ša­lia jo fon­duo­se sau­go­mų eks­po­na­tų. Nes sa­lė­se (ne­bū­ti­nai Aly­taus mu­zie­jaus) pa­ro­dų esu da­ręs, ir tai bū­tų tie­siog dar vie­nas kar­tas. Šį­kart pa­si­tai­kė pro­ga eks­po­nuo­tis ten, kur įpras­tai yra sun­kiau pa­tek­ti – mu­zie­jaus sau­gyk­lo­je. To­kia pa­ro­da tu­rė­jo kon­tras­to prin­ci­pu ryš­kin­ti tiek pa­ties mu­zie­jaus ob­jek­tus, ku­rie gal­būt net­gi tap­tų nuo to­kios kai­my­nys­tės įdo­mes­ni, kar­tu ska­tin­tų įdė­miau pa­žvelg­ti ir ma­no kur­tus ob­jek­tus.

– Ar pa­ro­do­je pa­vy­ko pa­da­ry­ti at­ra­di­mų kaip au­to­riui?

– Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je ne­su daž­nai lan­kę­sis, jo erd­vių ne­la­bai ir ži­no­jau. Vi­di­nia­me kie­me iš­kart pa­ma­čiau tin­ka­mą vietą kū­ri­niui „Plokš­čias var­pas“, ku­ris yra ma­no Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos ba­ka­lau­ro bai­gia­ma­sis dar­bas. Ge­rai jau vien tai, kad lau­ko erd­vė nuo­lat ma­to­ma žiū­ro­vui, bet dar įdo­miau, kad šio­je vie­to­je dar­bą ga­li­ma ap­žiū­rė­ti iš vir­šaus. Nie­kur ki­tur, kur šį dar­bą ro­džiau, to­kio efek­to ne­bu­vo įma­no­ma pa­siek­ti. Kū­ri­nys ide­a­liai su­si­žai­dė šio­je erd­vė­je, ir man, kaip au­to­riui, tai bu­vo vie­nas ši­tos pa­ro­dos at­ra­di­mų ir nau­jie­nų.

– Kiek svar­bus pa­ties kū­ry­bo­je tech­no­lo­gi­nis, eks­pe­ri­men­ti­nis as­pek­tas?

– Jie la­bai svar­būs, nes kū­ry­bos džiaugs­mas at­si­ran­da bū­tent eks­pe­ri­men­tuo­se. Pir­mi­nis – eks­pe­ri­men­ti­nis – eta­pas yra pats įdo­miau­sias, o pas­kui pra­si­de­da dau­giau gamybiniai da­ly­kai, kaip kaž­ką pa­da­ry­ti, kol ga­liau­siai vis­kas bai­gia­si tuo, kad sa­vo dar­bą pa­ro­dai žiū­ro­vams. Nors man as­me­niš­kai ga­lu­ti­nė fa­zė yra ma­žiau įdo­mi, aiš­ku, sma­gu su­lauk­ti kaž­ko­kių pa­gy­ri­mų ar taik­lių pa­sta­bų. Bet, jei kal­bant apie eks­pe­ri­men­tą, tai bū­tent jis yra ker­ti­nis ir įdo­miau­sias.

Ne­sa­ky­čiau, kad ma­no eks­pe­ri­men­tai ki­lę iš pa­čios me­džia­gos. Dar­bai iš ke­taus at­lie­ti ga­na kla­si­ki­ne tech­no­lo­gi­ja, gal kai ku­rie da­ly­kai ne taip stan­dar­tiš­kai kaip lie­jyk­lo­se, bet iš prin­ci­po – pa­na­šiai. Dau­giau eks­pe­ri­men­tų bū­na ku­riant gar­są, dau­giau vie­tos lie­ka at­si­tik­ti­nu­mui. Kal­bant apie dar­bą su veid­ro­džiais „Dvy­niai“, jo gar­so ta­ke­lį kū­riau pats. Įdo­mu tai, kad gar­sas ku­ria­mas vaiz­de – man ne­svar­bu, kaip jis skam­ba, bet svar­bu kaip at­ro­do. Šie eks­pe­ri­men­tai nė­ra vi­siš­kai no­va­to­riš­ki, nes yra žmo­nių, ku­rie tai jau da­rė.

– Tur­būt pa­ra­šy­ti ba­ka­lau­ro dar­bą ir nu­lie­ti jį iš me­ta­lo nė­ra adek­va­tūs palyginimui da­ly­kai jau vien tech­no­lo­gi­jos pras­me, o kiek pa­ties au­to­riaus ran­kų dar­bo iš­lie­ka nuo idė­jos iki jos iš­pil­dy­mo pa­ro­do­je „Tuo tar­pu“ eks­po­nuo­ja­muo­se dar­buo­se?

– Lie­tu­va yra ge­ra ša­lis, nes čia vis dar ga­li­ma tar­tis žmo­giš­kai. Gal­būt tai li­kę iš so­viet­me­čio? Ne­ži­nau. Jei bū­čiau pa­vie­nis kū­rė­jas, gal bū­tų sun­kiau, bet ga­li­my­bių su­tei­kia Dai­lės aka­de­mi­ja kaip ins­ti­tu­ci­ja. Bu­vau vie­nin­te­lis prak­ti­kan­tas UAB „Vilto“ lie­jyk­lo­je pa­gal aka­de­mi­jos prak­ti­kos su­tar­tį su ja, ku­rią pats ir ini­ci­ja­vau. Dve­jus me­tus va­ži­nė­jau ir pats lie­jau sa­vo dar­bus, ku­rie da­bar yra eks­po­nuo­ja­mi pa­ro­do­je Aly­tu­je. Gal tik me­ta­las įpil­tas ne ma­no ran­ko­mis, nors ga­lė­jau pa­da­ry­ti ir tai. Ki­taip ne­la­bai ma­tau pras­mės, nors gal tai net­gi nė­ra pro­tin­ga, bet aš ne apie tai – žiū­riu į tai kaip į po­mė­gį. Ma­no pro­fe­si­ja – skulp­to­rius, da­rau dar­bus, ku­rie man yra įdo­mūs.

– Be­je, o ko­dėl Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­ja? Juk da­bar taip po­pu­lia­ru stu­di­juo­ti už­sie­ny­je, taip pat ir me­nus.

– Man te­ko pu­sę me­tų stu­di­juo­ti Ams­ter­da­me pa­gal „Eras­mus“ stu­den­tų mai­nų pro­gra­mą. Šį tą nu­vei­kiau, bet bu­vo sun­ku, Lie­tu­vo­je tai būtų buvę galima padaryti greičiau. Ten esi sve­ti­mas, kad ta­ve iš­girs­tų, rei­kia lai­ko. Me­ta­lo tech­no­lo­gi­jos kai­nuo­ja la­bai bran­giai, to­kių dar­bų kaip čia ten su­kur­ti ne­ga­li. To­dėl gal­vo­ju, kad me­ni­nin­kas, bent jau pradžioje, turėtų rinktis praktiš­kai palan­kiausią variantą, tai yra kurti ten, kur tam yra geriausios sąlygos, ir stengtis realizuoti kū­ri­nius ten, kur, tikėtina, yra di­džiausias susidomėjimas.

Pa­juo­kau­ju, kad Lie­tu­vo­je man ir yra pi­giau­sia kur­ti, nes vis­ką da­rau pats, man tai be­veik ne­kai­nuo­ja, o tiks­las bū­tų ro­dy­ti sa­vo kū­ry­bą, pa­vyz­džiui, Niu­jor­ke.

– Ar toks mo­de­lis ga­lė­tų bū­ti sėk­min­gas ir gy­ve­nant Aly­tu­je?

– Ne­ži­nau, ne­ga­li už­si­da­ry­ti, tu­ri jaus­ti pul­są. Ne­slėp­ki­me, kad Vil­nius yra cen­tras, ku­ria­me įvyks­ta dau­giau­sia ren­gi­nių, blo­gų ir ge­rų, jie pa­de­da orien­tuo­tis vyks­me. Aly­tu­je jų yra ma­žiau. Ne­sa­kau, ge­rų ar pras­tų. Gal­būt tai nė­ra blo­gai, tar­kim, jei dir­bi čia, o ten nu­va­žiuo­ji pa­si­žiū­ri pa­ro­dų, su­su­tin­ki su draugais me­ni­nin­kais. Pa­čiam Aly­tui per di­de­lių sen­ti­men­tų ne­tu­riu, ta pras­me, kad pats la­bai no­rė­čiau, jog kaž­kas čia žūt­būt vyk­tų, bet tai bū­tų la­bai sma­gu.

– O jei pri­si­min­tu­me Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je pra­leis­tą lai­ką – ko­kių ga­li­my­bių ji at­vė­rė?

– Mo­kyk­lo­je pra­dė­jau mo­ky­tis 7 kla­sė­je ir lan­kiau, kol bai­giau gim­na­zi­ją. Iš pra­džių ne­no­rė­jau ten ei­ti, bet man siū­lė „pa­ban­dyk ir gal pa­tiks“. Ir man ga­na grei­tai pra­dė­jo pa­tik­ti. Gal­būt šiek tiek pa­si­ge­dau bendraklasių kolegų, ku­riems tai bū­tų kaž­kas rim­čiau nei tik lai­ko pra­lei­di­mas. Vėl­gi to­kių gal ir ne­ga­lė­tų bū­ti daug, bet tie, kurie buvo, ta­po ma­no ge­rais drau­gais ir ben­drau­ja­me iki šiol.

Jei­gu kal­bant apie mo­kyk­lą ir apie kar­tas, tai aš tur­būt esu lin­kęs ide­a­li­zuo­ti sa­vo tė­čio Aud­riaus Ja­nu­šo­nio, Re­do Dir­žio kar­tą. Ne­ži­nau, kaip jie mo­kė­si, bet, kiek su­pran­tu, labiau užsidegę ir dau­giau juo­se bu­vo ben­druo­me­niš­ku­mo. Bet vėl­gi tai ga­li bū­ti san­tvar­kos įta­ka. Kai jie bu­vo jau­ni, turbūt rei­kė­jo bur­tis prieš sis­te­mą. Šiaip, aiš­ku, la­bai džiau­giuo­si Dai­lės mo­kyk­la, nes ji man da­vė daug ži­nių. Tė­tis nuo ma­žens ves­da­vo­si į mo­kyk­lą ir išliko pagrindiniu mokytoju. Pati mo­kykla siejasi su Re­du Dir­žiu ir ki­tais mo­ky­to­jais, iš ku­rių kaž­ką ga­vau, o šeima visada bu­vo ša­lia, pa­tar­da­vo, pa­lai­ky­da­vo. Vis dėl­to svar­biau­sia tai, kad bū­tent Dai­lės mo­kyk­lo­je pa­si­rin­kau sa­vo ke­lią.

– Du me­ni­nin­kai skulp­to­riai šei­mo­je – ar daž­nai kal­ba­tės apie me­nus, ko­men­tuo­ja­te vie­nas ki­to kū­ry­bą?

– Nesijaučiu kompetentingas komentuoti tė­tės dar­bų, o jo patarimų su­lau­kiu. Džiaugiuosi tuo. Mū­sų kū­ry­ba la­bai ski­ria­si, vi­sai ki­toks su­vo­ki­mas, bet tas yra la­bai ge­rai.

– O kas ap­skri­tai yra šiuo­lai­ki­nė skulp­tū­ra, į ku­rią pu­sę ji­nai ju­da, ar įma­no­ma bū­tų pa­sa­ky­ti?

– Žan­rai da­bar yra tiek su­si­py­nę, kad šiuo­lai­ki­nė skulp­tū­ra iš es­mės ga­li bū­ti bet kas. Net­gi Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Skulp­tū­ros ka­ted­rą bu­vo siū­lo­ma per­va­din­ti į lais­vo­sios kū­ry­bos, kas bū­tų vi­sai tei­sin­ga. Bet kaž­ko­dėl taip ne­įvy­ko. Gal kaž­kam ne­lei­do sen­ti­men­tai, o gal pats žo­dis skulp­tū­ra tu­ri sa­vo svo­rio. Bet tai reiš­kia, kad vi­si me­ni­nin­kai da­ro tai, kas įdo­mu jiems pa­tiems, to­dėl kiek­vie­nas pa­pil­do šiuo­lai­ki­nę skulp­tū­rą. Ma­nau, kad ir žiū­ro­vui žiū­rint į kū­ri­nį svar­bu ne tiek jį su­pras­ti, kiek jį kaž­kaip pa­ban­dy­ti iš­gy­ven­ti.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.