„Lie­žu­vis vi­są lai­ką tu­rė­jo bū­ti pri­kąs­tas” (0)

Lie­pa Svirs­kai­tė
dvi moterys
Prieš ke­lias die­nas kal­bi­nau dvi mo­te­ris – Al­do­ną Mi­nial­gai­tę-Svirs­kie­nę ir An­ge­lę Nar­ku­nie­nę. Al­do­nai šiais me­tais bus aš­tuo­nias­de­šimt, o An­ge­lei – še­šias­de­šimt pen­ke­ri. Mo­te­rys da­li­jo­si so­viet­me­čio pri­si­mi­ni­mais. Šis lai­ko­tar­pis jas abi pa­lie­tė itin stip­riai. Pa­šne­ko­vės kal­bė­jo tu­rė­da­mos tiks­lą – pa­si­da­ly­ti is­to­ri­jo­mis, ku­rios svar­bios ir da­bar.

Džiau­giuo­si, kad ma­no šei­ma bu­vo ra­mi, mąs­tan­ti ir ne­pa­lū­žo

Po­kal­bis su Al­do­na

– Kaip prasidėjo Jūsų istorija?

– (At­si­dūs­ta). La­bai ge­rai pri­si­me­nu, 1948 me­tais bu­vau mo­ki­nu­kė, pir­mo­kė. At­va­žia­vo la­bai pik­ti žmo­nės, barš­kė­jo gin­klai, o aš bu­vau įsi­ki­bu­si už ma­mos ran­kos... To­kia­me są­my­šy­je ma­ma rin­ko rū­bus, pa­ta­ly­nę, ri­šo mai­šus. Tė­tis mė­gi­no bėg­ti. Pa­bė­go iki miš­ke­lio, tačiau grįžo atgal, nes pagalvojo, kad vieni liks vaikai ir septyniolika metų už jį jaunesnė žmona.

– Kaip klo­jo­si Jū­sų ke­lio­nė?

– Pri­si­me­nu, kai sė­dė­jo­me pre­ki­nia­me trau­ki­ny­je. Apačioje buvo sudėti maišai su drabužiais, o mes sėdėjome ant „naro“. Traukinys tik „tuk tuk, tuk tuk, tuk tuk...“ važiavo. O kai sustodavo stotelėse, tai atidarydavo duris ir, kas no­rėdavo atlikti žmogiškus reikalus, tai po vagonais, vienas po kito, nusidriekdavo eilė. Taip jau buvo. Žmogiškas reiškinys, jo nepaslėpsi ir neuždengsi (šypsosi).

– Ką ge­rai įsi­mi­nė­te jau nu­ke­lia­vus į Si­bi­rą?

– Pir­mą­sias Ve­ly­kas su­ti­ko­me jau ten. Tė­tis nu­ė­jo į tur­gų ir par­ne­šė rau­gin­tų ko­pūs­tų. Ma­ma iš­vi­rė rau­gin­tų ko­pūs­tų sriu­bos. Taip bu­vo švęs­tos mū­sų pir­mo­sios Ve­ly­kos sve­tur.

–Ar bu­vo gy­vas Sta­li­no kul­tas Si­bi­re?

– Taip! Kai ėjau į pra­di­nes kla­ses, tai pa­me­nu, kad mo­ky­to­ja pa­sa­kė, jog mi­rė Sta­li­nas. Bu­vo duo­tas „gu­dok“ (švil­pi­mo) sig­na­las. Vi­si at­si­sto­jom, nu­lei­dom gal­vas že­myn ir ty­liai ge­dė­jom tą mi­nu­tę. Ta­da nu­trau­kė pa­mo­kas, pa­lei­do vai­kus na­mo ir pa­skel­bė ge­du­lą.

– Ar gy­ve­ni­mas pa­laips­niui Si­bi­re ge­rė­jo?

– Aha. Kai mus ap­gy­ven­di­no ko­lū­kio na­me­ly­je, tai tė­ve­lis nu­pir­ko kar­vę, ku­ri lau­kė­si ma­žiu­ko. Ta­da gau­da­vo­me pie­nu­ko ir svies­to. Taip pat lai­kė­me viš­tų, to­dėl ma­ne ma­žą siųs­da­vo į tur­gų par­da­vi­nė­ti kiau­ši­nių ir svies­to.

– Ka­da grį­žo­te į Lie­tu­vą?

– Po de­šimt me­tų nuo trem­ties. Lie­tu­vo­je man su­ėjo aš­tuo­nio­li­ka me­tų. Bu­vau maiš­tin­ga, o tė­vai auk­lė­jo draus­min­gai. Tad pa­bė­gau iš na­mų (juo­kia­si).

– Pa­bė­go­te? Oho, juk tais lai­kais čia neregėtas įvykis!

– Taip. Pa­bė­gau pas te­tą, ku­ri gy­ve­no Kre­tin­go­je. Te­ta įdar­bi­no ma­ne pa­šte. Vė­liau at­si­kė­liau gy­ven­ti į Aly­tų.

– Ar kas­die­ny­bė­je įžvelg­da­vo­te ko­mu­nis­ti­nio gė­rio?

– Nė kiek. Na­muo­se ne­pri­eš­ta­ra­vo, kal­bos ne­bū­da­vo jo­kios. Nei kad val­džia blo­ga, nei kad iš­trė­mė mus. Ty­ku, ra­mu. Gy­ve­no­me, ėjo­me į mo­kyk­lą, už­si­ė­mė­me kas­die­ni­niais rū­pesčiais.

– Po­li­ti­nių te­mų ne­lies­da­vo­te?

– Vi­siš­kai ne­lies­da­vo­me.

– O kaip ti­kė­ji­mo, re­li­gi­jos te­ma? Ar švęs­da­vo­te re­li­gi­nes šven­tes?

– Ve­ly­kas ir Ka­lė­das švęs­da­vo­me vi­sa­da. Prieš val­gį per­si­žeg­no­da­vo­me ir vi­suo­met kal­bė­da­vo­me po­te­rius. Tė­vai kiek mo­kė­jo, tiek ir įdie­gė vai­kams. Mes, vai­kai, nie­ka­da ne­pri­eš­ta­ra­vo­me. Lie­tu­viai pa­tys kar­tais su­ei­da­vo, pa­si­sa­ky­da­vo, kad yra lie­tu­viai ir kad ti­ki Die­vą, ir vis­kas. Ne­bu­vom ti­kin­tys iš­si­šo­kė­liai.

– Krikš­ti­jo­te pa­ti sa­vo vai­kus?

– Krikš­ti­jau. Ty­liai, ra­miai, bet krikš­ti­jau.

– Ar jau­tė­te spau­di­mą auk­lė­ti sa­vo vai­kus pa­gal ko­mu­nis­ti­nes ver­ty­bes?

– Ne. Tie­są pa­sa­kius, net ne­su­si­mąs­ty­da­vo­me apie tai.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te to laik­mečio žmones?

– Žmo­nės bu­vo pa­sy­vūs ir ra­mūs. Jie gy­ve­no sa­vo gy­ve­ni­mus, bu­vo pa­sken­dę kas­die­ny­bė­je.

– Ar jau­tė­tės lai­min­ga me­tams bė­gant ko­mu­nis­ti­nė­je san­tvar­ko­je?

– Na, ži­nai, tu­rė­jau dar­bą, ku­ris man pa­ti­ko. Su vai­kais bu­vo­me į Pa­lan­gą nu­vy­kę. Įmo­nė daž­nai or­ga­ni­zuo­da­vo eks­kur­si­jas. Daug kur taip bū­da­vo.

– Pa­si­ilgs­ta­te to ben­druo­me­niš­ku­mo?

– Bu­vo sma­gu.

– Ar pyks­ta­te dėl kaž­ko ant ko­mu­niz­mo?

– Ne. Ne­tu­riu nei šir­dy­je, nei pro­te, nei sa­vo gy­ve­ni­me pykčio. Atrodo, kad gyvenimas neturėjo būti kitoks, negalėjo būti kitoks. Nejaučiu kartėlio. Džiaugiuosi, kad mano šeima buvo rami, mąstanti ir nepalūžo.

– Už ką ga­lė­tu­mė­te pa­dė­ko­ti pra­eičiai?

– Už gy­vy­bę. Ne­pra­žu­dy­tą.

 

Par­ėju­si na­mo aš klau­siau: „Kas ta tri­spal­vė?“

Po­kal­bis su An­ge­le

– Mie­lo­ji An­ge­le, sa­ky­ki­te, kas esa­te?

– Esu An­ge­lė, gi­mu­si 1956 me­tais Ir­kut­ske. Ma­no abu tė­vai bu­vo trem­ti­niai. Ma­tyt, tė­vų gy­ve­ni­mas at­si­lie­pė ir ma­no, pra­džio­je, dar­bi­nei veik­lai. Da­bar­ti­niu me­tu gy­ve­nu Aly­taus mies­te.

– O kai gy­ve­no­te Ir­kut­ske, ar ėjo­te ten į mo­kyk­lą?

– Ne, aš ten gy­ve­nau iki tre­jų me­tų, to­dėl tik iš nuo­trau­kų ir iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų pri­si­me­nu. O į mo­kyk­lą jau ėjau Lie­tu­vo­je.

– Kaip at­ro­dė Jū­sų, kaip mer­gai­tės ru­ti­na, kai ėjo­te į mo­kyk­lą?

– Kai lan­kiau pra­di­nę mo­kyk­lą, tai ėjau pas žmo­gų kai­me. Ko da­bar tik­rai ne­pa­ma­ty­si. Mo­ky­to­ja bu­vo la­bai švie­saus pro­to, o da­bar, be abe­jo, švie­saus at­mi­ni­mo, ku­ri mo­kė dau­giau­sia tik rei­kia­mų da­ly­kų. Is­to­ri­nių pa­mo­kų ne­pri­si­me­nu. Na­muo­se, kaip ir vi­si vai­kai, žai­dė­me (šyp­so­si).

– Ar tek­da­vo dirb­ti ko­lū­ky­je?

– Ne, ma­no tė­vai bu­vo ne ko­lū­kiečiai. Jie buvo darbininkai, kurie dirbo plytinėje. O mano senelei tekdavo dirbti kolūkyje. Prisimenu, kad reikėjo ravėti labai didelius runkelių laukus, tad eidavau močiutei padėti.

– Ko­kio maž­daug am­žiaus ta­da bu­vo­te?

– Ta­da man bu­vo maž­daug apie de­šimt me­tų.

– O bu­vo taip, kad jau­nes­ni vai­kai ei­tų pa­dė­ti į ko­lū­kį?

– Ei­da­vo, taip. Dirb­da­vo, ypač nuo penkiolikos metų. Kaimynų berniukas dirbo grūdų sandėlyje. Kasdavo grūdus.

– O jaus­da­vo­te ta­da, kad dėl ben­dro gė­rio dir­ba­te?

– Ne, mes gal­vo­jo­me, kad tė­ve­liams pa­de­da­me. Dėl šei­mos.

– O jūs pa­ti ti­kė­jo­te ko­mu­niz­mo idė­ja?

– Na­muo­se, jei­gu kal­bant apie anks­tes­nius lai­kus, pas mus apie po­li­ti­ką bu­vo ne­kal­ba­ma. Dėl to, nes tė­vai la­bai nu­ken­tė­jo. Pa­vyz­džiui, tė­vo tė­vai bu­vo ūki­nin­kai, juos iš­ve­žė. Ma­ma iš­vis bu­vo naš­lai­tė ir ją iš­ve­žė su dė­de. Ma­mos vie­nas iš bro­lių bu­vo par­ti­za­nas. Ki­tas dė­dė taip pat pa­te­ko į ka­lė­ji­mą In­to­je. Po­li­ti­kos te­ma na­muo­se bu­vo ta­bu.

– O ka­da ėmė­te su­vok­ti, kad gy­ve­na­te to­kio­je san­tvar­ko­je?

– Apie pa­tį ko­mu­niz­mą ėmiau su­vok­ti, kai mo­kiau­si aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

– Ar bu­vo tarp Jū­sų to­kių žmo­nių, ku­rie nuo­šir­džiai ti­kė­tų ko­mu­niz­mo šlo­ve?

– Ne. Net vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je ne­bu­vo to­kių. Kaip tik pa­me­nu, kad vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je pir­mą kar­tą iš­gir­dau apie tau­ti­nę vė­lia­vą. Vie­ną ry­tą at­ėjus į mo­kyk­lą, prieš Va­sa­rio še­šio­lik­tą die­ną, kla­sė­je vai­kai pra­dė­jo šnibž­dė­ti, kad Aly­tu­je virš vie­no iš res­to­ra­nų iš­kel­ta tri­spal­vė. Tą žo­dį „tri­spal­vė“ aš iš­gir­dau pir­mą kar­tą. Tuo­met par­ėju­si na­mo aš klau­siau: „Kas ta tri­spal­vė?“ Tai įsi­vaiz­duo­ki­te, kaip tė­vai tuo me­tu bi­jo­jo tuo­me­ti­nė­je ta­ry­bi­nė­je Lie­tu­vo­je kal­bė­ti apie lie­tu­vy­bę.

– Dau­gu­ma tuo­me­ti­nių žmo­nių bu­vo apo­li­tiš­ki. Jie mie­liau ne­si­kiš­da­vo į vals­ty­bi­nius rei­ka­lus?

– Taip, jie bu­vo nu­ken­tė­ję. Jie la­bai bi­jo­jo ir mums, vai­kams, kaž­ką sa­ky­ti. Ma­mos bro­lis, tas, ku­ris ko­vo­jo už lie­tu­vy­bę, o vė­liau ka­lė­ji­me sė­dė­jo, net­gi tas sa­ky­da­vo: „Bū­ti­nai tu būk pio­ne­re, kom­jau­nuo­le, nes, ži­nok, prie ta­vęs la­bai vi­sur ka­bin­sis.“ Bet aš taip ir ne­su­pra­tau ko­dėl. Nors tam pri­ta­rė ir ma­no tė­vai. Ir bu­vau sa­vu lai­ku. Kak­la­raiš­tis gra­žiai prie uni­for­mos at­ro­dė. Bet ide­o­lo­giš­ko ti­kė­ji­mo ne­bu­vo.

– O da­bar pa­suk­si­me kiek ki­ta te­ma. Jūs krikš­ty­ta?

– Taip.

– Kaip vyk­da­vo re­li­gi­nės apei­gos tuo me­tu?

– Dėl to, kad dir­bau mo­kyk­lo­je, tai mies­te­lio baž­nyčioje savo pirmojo vaiko nekrikštijau. Va­žiavome į kitą bažnyčią. Ji buvo garsi tuo, kad kunigas paslapčia vaikus krikštydavo. Ten ir pa­krikštijau.

– Ge­riau bu­vo ta­da ar da­bar?

– Ta­da lie­žu­vis vi­są lai­ką tu­rė­jo bū­ti pri­kąs­tas. Ne­pa­sa­ky­si nie­ko ant val­džios, vis­kas tu­rė­jo bū­ti ide­a­liai ge­rai. Na, da­bar, ži­no­ma, ga­li­ma lais­vai reikš­ti nuo­mo­nę, sa­ky­ti sa­vo min­tis apie vie­ną ar ki­tą par­ti­ją, nie­ko ne­bi­jant. Kai tik Lie­tu­va at­ga­vo ne­pri­klau­so­my­bę, tai net ir ta­da bu­vo bai­su pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę apie vie­ną ar ki­tą par­ti­ją.

– Ar jaučiate nuoskaudą tiems laikams?

– Ka­dan­gi ge­rai mo­kiau­si, tai aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je bu­vo pa­siū­ly­ta ge­rai be­si­mo­kančius nusivežti į Vokietiją. Kiek džiaugsmo buvo... Parvažiavau namo, apsidžiaugiau, bet mama sakė: „Nežinia ar tave leis važiuoti.“ Na, tada auklėtoja liepė atnešti pasą. Ji, vos atsi­vertusi pasą, pamatė, kad gimiau Irkutske. Sakė: „Ne, tavęs ten neleis važiuoti.“ Tai štai tas laiko­tarpis man atmintyje įsirėžė kaip graudesio laikas.

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.