Lie­tu­viš­ko­jo Jo­kū­bo ke­lio pa­tir­tys: 511 ki­lo­met­rų per 17 die­nų pės­čio­mis su sa­vo min­ti­mis (8)

Saulė Pinkevičienė
„Koks yra Jo­kū­bo ke­lio tiks­las? Gy­ve­ni­me vis­ką vie­naip ar ki­taip rei­kia pa­tik­rin­ti pa­čiam. Jei no­ri su­ži­no­ti, ar ska­nus pa­tie­ka­las, tu­ri jo pa­ra­gau­ti“, – sako Eugenijus Petraška. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
„Koks yra Jo­kū­bo ke­lio tiks­las? Gy­ve­ni­me vis­ką vie­naip ar ki­taip rei­kia pa­tik­rin­ti pa­čiam. Jei no­ri su­ži­no­ti, ar ska­nus pa­tie­ka­las, tu­ri jo pa­ra­gau­ti“, – sako Eugenijus Petraška. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
(Po)ka­ran­ti­ni­nės atos­to­gos šie­met įgau­na ypa­tin­gą prie­sko­nį: vie­ni sku­ba re­zer­vuo­ti po­il­sį lie­tu­viš­ka­me pa­jū­ry­je, ki­ti ža­da lauk­ti pas­ku­ti­nės mi­nu­tės ga­li­my­bių ke­liau­ti po pla­tų­jį pa­sau­lį be izo­lia­ci­jos. Va­rian­tų pa­bėg­ti nuo kas­die­ny­bės yra įvai­riau­sių, vie­nas jų – ženg­ti per na­mų slenks­tį ir pės­čio­mis leis­tis, kur akys ve­da ir ko­jos ne­ša. Na, gal ne vi­sai kaip to­je lie­tu­viš­ko­je pa­sa­ko­je, nes teks pa­si­de­rin­ti nak­vy­nes, o ir mais­to par­duo­tu­vių ne vi­suo­se kai­me­liuo­se ras­ti pa­vyks. Iš­šū­kį pa­leng­vi­no lie­tu­viš­ka­sis Jo­kū­bo ke­lias, ku­rio marš­ru­tas žy­mė­tas ir in­for­ma­ci­ja apie ap­gy­ven­di­ni­mą yra su­si­ste­min­ta. Vis dau­giau žmo­nių ryž­ta­si iš­ban­dy­ti sa­ve šia­me ke­ly­je. Aly­tiš­kis Eu­ge­ni­jus Pet­raš­ka ge­gu­žės mė­ne­sį nu­ė­jo Ca­mi­no Li­tu­a­no (iš­ver­tus iš is­pa­nų kal­bos reiš­kia ke­lią per Lie­tu­vą) nuo Ža­ga­rės iki Laz­di­jų, iš vi­so – 511 ki­lo­met­rų per 17 die­nų. Sa­ko, kad įspū­džiai la­bai ge­ri, min­tys su­si­dė­lio­jo į sa­vo vie­tas, o jei dar bent vie­ną žmo­gų jo pa­tir­tys pa­ska­tins pra­dė­ti vaikš­čio­ti – jis bus la­bai lai­min­gas.

Lie­tu­viš­ka­sis Jo­kū­bo ke­lias – ko­dėl ne?

„Pa­si­gi­lin­ti į Jo­kū­bo ke­lio idė­ją pa­ska­ti­no Va­le­ri­jus Ven­cius, prieš ke­le­rius me­tus nu­žings­nia­vęs is­pa­niš­kuo­ju ke­liu. Aš pats per­nai įvei­kiau tris ke­lio eta­pus Lie­tu­vo­je ir su­pra­tau, kad vis tiek nu­ei­siu vi­są Ca­mi­no Li­tu­a­no. Ka­dan­gi Jo­kū­bo ke­lias pa­sau­ly­je spar­čiai po­pu­lia­rė­ja, gau­sė­ja ei­nan­čių ir su­pras­tė­jo ko­ky­bė, iš­au­go kai­nos, tai ma­no spren­di­mas bu­vo pa­pras­tas. Pa­gal­vo­jau, o koks skir­tu­mas, kur aš ei­siu, jei tai nė­ra tra­sa, o ke­lias į sa­ve, pa­bu­vi­mas su sa­vo min­ti­mis? Esa­me lie­tu­viai, tai ir ei­ki­me sa­vo kraš­te. Tu­ri­me pen­kis Šv. Jo­kū­bo marš­ru­tus Lie­tu­vo­je, bet kol kas ne vi­si jie žy­mė­ti. No­rė­čiau su­si­pa­žin­ti su pa­grin­di­niu Jo­kū­bo ke­lio or­ga­ni­za­to­riu­mi Lie­tu­vo­je Ma­riu­mi Min­ke­vi­čiu­mi ir pats pa­gal ga­li­my­bes pri­si­dė­ti prie jo eta­pų žen­kli­ni­mo“, – sa­ko E.Pet­raš­ka.

Ca­mi­no Li­tu­a­no – tai 500 ki­lo­met­rų šiuo­lai­ki­nis pi­lig­ri­mų ke­lias, be­si­drie­kian­tis per vi­są Lie­tu­vą ir pri­si­jun­gian­tis prie Eu­ro­pos tarp­tau­ti­nio Šv. Jo­kū­bo ke­lių tin­klo. Ke­lias pra­si­de­da ties Lat­vi­jos–Lie­tu­vos sie­na, vin­giuo­ja per Šiau­lių, Kau­no, Aly­taus ap­skri­tis ir pa­sie­kia Len­ki­ją, ku­rio­je su­si­jun­gia su Ca­mi­no Po­la­co pi­lig­ri­mų ta­ku.

Pi­lig­ri­mų pa­to­gu­mui Ca­mi­no Li­tu­a­no su­skirs­ty­tas į vi­du­ti­niš­kai 25 ki­lo­met­rų die­nos ke­lio­nės eta­pus. Vi­są ke­lio marš­ru­tą su­da­ro 21 eta­pas nuo Ža­ga­rės (Lat­vi­jos–Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės sie­nos) iki Lie­tu­vos–Len­ki­jos sie­nos. Ke­lias ve­da per įdo­mias vie­tas, ga­li­ma pa­ma­ty­ti gam­tos pa­min­klų, baž­ny­čių, pa­vel­do ob­jek­tų. Pi­lig­ri­mų ir žy­gei­vių pa­to­gu­mui vei­kia pi­lig­ri­mų nak­vy­nės vie­tos.

Vi­sa­tos pa­pra­šė… tri­jų lais­vų sa­vai­čių

Eu­ge­ni­jus į Jo­kū­bo ke­lią lei­do­si to­kiu sa­vo gy­ve­ni­mo pe­ri­odu, kai dar­bas vi­jo dar­bą ir la­biau­siai trū­ko lais­vų va­lan­dė­lių, ku­rias ra­miai ga­lė­tų pra­leis­ti vie­nu­mo­je. Va­sa­rį da­vė sau už­duo­tį: nu­ei­ti žy­mė­tu lie­tu­viš­kuo­ju Ca­mi­no marš­ru­tu. Sun­kiau­sia pa­si­ro­dė ras­ti ke­lio­nei tris lais­vas sa­vai­tes.

„Vi­sa­ta ma­ne iš­gir­do ir pra­šy­mą iš­pil­dė – iš­ėjau iš dar­bo ge­gu­žės 6, o 12 die­ną jau lei­dau­si į tra­są. Pra­dė­jau Ža­ga­riuo­se, o baig­ti tu­rė­jau Sei­nuo­se, bet dėl pan­de­mi­nių ri­bo­ji­mų bai­giau Laz­di­juo­se. Prieš tai ėju­sius pi­lig­ri­mus su­stab­dė pa­sie­nie­čiai, tai aš nė ne­ban­džiau“, – sa­ko aly­tiš­kis.

17 die­nų po 25 ki­lo­met­rus vi­du­ti­niš­kai kas­dien, o ant pe­čių – dar ir kup­ri­nė su 2 lit­rais van­dens, dra­bu­žiais, mais­tu. Nė­ra la­bai su­dė­tin­ga taip ke­liau­ti die­ną ar dvi, bet il­giau tam­pa ypa­tin­gu iš­ban­dy­mu. „Vi­si pra­de­da nuo Ža­ga­rių, bet ne vi­siems tvir­ty­bės už­ten­ka iki Laz­di­jų“, – juo­kia­si Eu­ge­ni­jus. Ta tvir­ty­bė, be­je, ne ko­jo­se, o gal­vo­je sly­pi. Pa­šne­ko­vas at­vi­rau­ja: jam pa­čiam pri­rei­kė de­šim­ties die­nų, kol kū­nas pa­sa­kė: „Tu ga­li.“

„Pir­mas ne­sklan­du­mas ma­ne iš­ti­ko dėl kup­ri­nės, nes vie­to­je ma­no ūgiui ir svo­riui nu­ma­ty­tų 8–10 ki­log­ra­mų su­si­kro­viau 14. Pra­džio­je ėjau to­kiu tem­pu kaip ki­ti be kup­ri­nių, feis­bu­ke kaž­kas net pa­ra­šė: „Sma­gus žy­gei­vis!“ Bet va­ka­re jau vos vil­kau ko­jas… Iš­si­leng­vi­nau kup­ri­nę ir iki žy­gio pa­bai­gos ne­šiau­si apie 8 ki­log­ra­mus, tai nor­ma­lu. Įsi­dė­jau ir mais­to at­sar­gų, nes, ei­nant ši­tą ke­lią, la­bai svar­bu ži­no­ti, kur ra­si vei­kian­čią kai­mo par­duo­tu­vę. Ki­ta pro­ble­ma yra vie­ta nak­vy­nei, nes, pa­vyz­džiui, kai­mo tu­riz­mo so­dy­bos pi­lig­ri­mus pri­ima tik ta­da, kai lie­ka lais­vų vie­tų. Sa­vait­ga­liais re­zer­va­ci­jų daug, o jei nak­vy­nės nė­ra, ta­da jau ten­ka pa­čiam gal­vo­ti, kaip suk­tis iš pa­dė­ties. Ži­no­ma, ga­li­ma neš­tis pa­la­pi­nę, bet tai jau ne­ma­žas pa­pil­do­mas svo­ris. Su­ti­kau ban­džiu­sių­jų nak­vo­ti ha­ma­ke – bent jau šią ge­gu­žę tam bu­vo tik­rai per šal­ta“, – pa­sa­ko­ja E.Pet­raš­ka.

Ke­lio ben­drys­tė

Aly­tiš­kiui Ca­mi­no Li­tu­a­no ke­ly­je taip pat tai­kė­si pa­tir­ti siur­pri­zų, kai pas­ku­ti­niu mo­men­tu pa­aiš­kė­jo, kad nak­vo­ti nė­ra kur. Sma­gio­ji rei­ka­lo pu­sė – Lie­tu­vo­je tiek daug ke­liau­to­jų ir jiems pri­jau­čian­čių, kad bė­do­je vie­no ne­pa­liks. Ir nak­vy­nę pa­siū­lė, ir va­ka­rie­nę iš­vi­rė. Nors Jo­kū­bo ke­lias skir­tas pa­bū­ti su sa­vo min­ti­mis, ta­čiau ben­dra­vi­mas su ja­me su­tik­tais žmo­nė­mis su­da­ro ne ma­žiau svar­bią ke­lio­nės da­lį. „Kiek­vie­nas ma­no su­tik­tas žmo­gus yra kuo nors už ma­ne pra­na­šes­nis. To­dėl aš kaž­ko mo­kau­si iš jo“, – šia Ralp­ho Wal­do Emer­so­no ci­ta­ta Eu­ge­ni­jus pa­si­da­li­jo su feis­bu­ko drau­gais bū­da­mas ke­ly­je.

„Su­ti­kau ke­liau­to­ją, ku­ris da­bar tu­ri kai­mo tu­riz­mo so­dy­bą, o yra tran­za­vęs Ma­ro­ke ir ke­lia­vęs po pa­sau­lį dvi­ra­čiu, aš kvai­tau nuo jo pa­sa­ko­ji­mų. „Aš pats Por­tu­ga­li­jo­je da­bar, bet bro­lis pri­ims“, – čia jau iš te­le­fo­ni­nio po­kal­bio su ki­tu ke­liau­to­ju. Yra toks nuo­sta­bus da­ly­kas – Be­ino­rai­čių klė­te­lė, ku­rio­je ir per­nak­vo­jau, pats uni­ka­liau­sias da­ly­kas, ku­rį pa­ty­riau šio­je ke­lio­nė­je“, – įspū­džiais da­li­ja­si aly­tiš­kis.

Pa­si­ro­do, nuo Be­ino­rai­čių (Pa­kruo­jo r.) iki Sant­ja­go de Kom­pos­te­los (San­tia­go de Com­pos­te­la) Is­pa­ni­jo­je yra 4 205 ki­lo­met­rai. Juos su­skai­čia­vo re­ži­sie­rius, ke­liau­to­jas Jo­nas Juo­za­pai­tis. Lie­tu­viš­ka­me pi­lig­ri­mų Ca­mi­no Li­tu­a­no ke­ly­je pa­žy­mė­tas „Ma­ža­sis pa­sau­lio cen­tras“ yra jo šei­mos so­dy­bos XIX am­žiaus klė­te­lė, lau­kian­ti pi­lig­ri­mų. Tai – ta pa­ti Eu­ge­ni­jui ne­pa­pras­tą įspū­dį pa­li­ku­si Be­ino­rai­čių klė­te­lė. Ke­tu­ris kar­tus iš skir­tin­gų taš­kų Šv. Jo­kū­bo ke­lią (Ca­mi­no de San­tia­go) įvei­ku­siam J.Juo­za­pai­čiui pi­lig­ri­mys­tė pa­dė­jo su­vok­ti, kad svar­bu ne tik grįž­ti į na­mus, bet ir su­ge­bė­ti iš­ei­ti, o žmo­gui rei­kia vi­sai ne­daug – ke­ly­je pa­kan­ka kup­ri­nės, nes strė­lė ro­do pir­myn ir ne­rei­kia su­kio­tis at­ga­lios.

„Už­dirb­ti ne­ga­li­ma api­plėš­ti“ – kur pa­dė­si­me kab­le­lį?

„Ma­ne stul­bi­no ke­ly­je su­tik­tų žmo­nių nuo­šir­du­mas, pa­pras­tu­mas ir tik­ru­mas. Mū­sų gy­ve­ni­mo mies­te kas­die­ny­bė­je svar­bus so­cia­li­nis sta­tu­sas, mes lyg ir pui­kuo­ja­mės vie­nas prieš ki­tą sa­vo pa­sie­ki­mais. Iš­ėjęs Jo­kū­bo ke­liu at­si­ri­bo­ji nuo ši­to „kaip aš at­ro­dau“ ir pa­ti­ri „kaip aš jau­čiuo­si“. Nu­bun­di ry­te ir pus­ry­čiams val­gai pen­kių kiau­ši­nių kiau­ši­nie­nę, ku­rią tau iš­ke­pė 90-me­tė mo­čiu­tė, nes jai rū­pi, kad ne­iš­ei­tum į ke­lią al­ka­nas. Net par­da­vė­jos kai­mo par­duo­tu­vė­lė­se rū­pi­no­si, kad ži­no­tu­me, kur ki­ta par­duo­tu­vė, kad ne­lik­tu­me be mais­to at­sar­gų“, – pa­sa­ko­ja Eu­ge­ni­jus.

Kaip kon­tras­tas šiems at­vi­ra dū­šia pi­lig­ri­mus pa­si­tin­kan­tiems žmo­nėms – kai ku­rie ap­gy­ven­di­ni­mo pa­slau­gas siū­lan­tys ver­sli­nin­kai, to­li­mi nuo pa­čios ke­lia­vi­mo idė­jos. „Su­ti­kau la­bai daug nuo­šir­džių žmo­nių, ku­riems no­rė­jo­si at­si­dė­ko­ti, taip pat ir pa­lie­kant ar­bat­pi­ni­gių, bet bu­vo vie­tų, kur jau­tei, kad ta­ve lai­ko žmo­gu­mi, iš ku­rio ga­li­ma ne už­dirb­ti, bet „api­plėš­ti“. Tas skir­tu­mas ma­ne la­bai er­zi­no ir aš tam prie­ši­nau­si. Tai bu­vo šaukš­tas de­gu­to me­daus sta­ti­nė­je“, – sa­ko aly­tiš­kis.

Pa­si­ro­do, pi­lig­ri­mų ke­ly­je tai­kė­si vie­tų, ku­rios bu­vo nu­ro­dy­tos kaip ap­gy­ven­di­ni­mo, ta­čiau sa­vi­nin­kai pra­dė­da­vo ap­gai­les­tau­ti, kad jiems nuos­to­lin­ga pri­im­ti pi­lig­ri­mus, ar kad nu­ro­dy­ta orien­ta­ci­nė kai­na yra ge­ro­kai per ma­ža. Ki­ta ver­tus, aly­tiš­kiui te­ko ben­drau­ti su kai­mo tu­riz­mo so­dy­bos sa­vi­nin­ke, ku­ri pri­si­pa­ži­no, kad no­rė­tų pri­im­ti vien pi­lig­ri­mus, nes su jais kur kas ra­miau nei su triukš­min­gais nuo­mi­nin­kais „ba­liau­nin­kais“.

Ca­mi­no Li­tu­a­no ke­ly­je nak­vy­nės yra siū­lo­mos la­bai įvai­rio­se vie­to­se – nuo pa­ra­pi­jos na­mų iki vieš­bu­čių, skir­tų pi­lig­ri­mams, so­cia­li­nių įstai­gų ben­dra­bu­čių. Eu­ge­ni­jui ypa­tin­gą įspū­dį pa­li­ko Pa­ber­žė, ža­da ten dar bū­ti­nai su­grįž­ti. Pa­pras­tai siū­lo­ma ke­lių nak­vy­nės vie­tų al­ter­na­ty­va. Kai­nos taip pat la­bai įvai­rios, nuo sim­bo­li­nių ke­lių eu­rų iki maž­daug 15.

Ko­kia tri­jų sa­vai­čių pa­si­vaikš­čio­ji­mo Ca­mi­no Li­tu­a­no kai­na? Eu­ge­ni­jus pa­skai­čia­vo, kad ki­lo­met­ras lie­tu­viš­ko­jo Jo­kū­bo ke­lio jam at­si­ė­jo 1,3 eu­ro, ir tai yra šiek tiek bran­giau nei tas pats ki­lo­met­ras pi­lig­ri­mų ke­liu Is­pa­ni­jo­je.

Šiuo­lai­ki­niam pi­lig­ri­mui pa­so ne­rei­kia

Pa­sau­ly­je šian­dien pi­lig­ri­mys­tė su­vo­kia­ma kaip nie­kad įvai­riai. Pi­lig­ri­mais ga­li tap­ti vi­si no­rin­tie­ji, ne­pri­klau­so­mai nuo am­žiaus, ly­ties, re­li­gi­jos ar fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo. Taip pat nė­ra svar­bu, ko­kie yra pi­lig­ri­mys­tės mo­ty­vai ir sie­kiai. Pa­vyz­džiui, bet ku­ris ke­liau­to­jas su kup­ri­ne, ei­nan­tis pės­čio­mis ar va­žiuo­jan­tis dvi­ra­čiu Ca­mi­no de San­tia­go ke­liu į Com­pos­te­los mies­tą ir tu­rin­tis vie­tos mu­ni­ci­pa­li­te­to iš­duo­tą pi­lig­ri­mo pa­są, – tai jau pi­lig­ri­mas.

Spe­cia­lus pa­sas yra skir­tas ir ei­nan­tiems Ca­mi­no Li­tu­a­no, į jį ren­ka­mi at­spau­dai. Kur juos gau­ti, ga­li­ma su­ži­no­ti ke­lio ap­ra­šy­me in­ter­ne­te, pa­pras­tai jie už­de­da­mi nak­vy­nės vie­to­se ar­ba vie­ti­nė­se par­duo­tu­vė­se, Aly­tu­je – Tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cen­tre. Kaip pa­ste­bi Eu­ge­ni­jus, pi­lig­ri­mo pa­so pa­ro­dy­ti, tar­kim, dėl pi­ges­nės nak­vy­nės, jo nie­kas ne­rei­ka­la­vo.

„Kai ke­lias sa­vai­tes ei­ni pės­čio­mis kas­dien – tai jau ir ant kak­tos pa­ra­šy­ta. „Trak­to­ris­to įde­gis“ gal ir ne­si­ma­to – iki mė­ly­nu­mo at­muš­ti ko­jų nykš­čių na­gai, o nuo ne­tei­sin­gai už­dė­tos kup­ri­nės dar ir pet­ne­šos mė­ly­nes pa­lie­ka“, – Eu­ge­ni­jus su šyp­se­na var­di­ja ke­lio­nės „nuos­to­lius“, su­tei­ku­sius pa­tir­ties at­ei­čiai.

„Koks yra Jo­kū­bo ke­lio tiks­las? Gy­ve­ni­me vis­ką vie­naip ar ki­taip rei­kia pa­tik­rin­ti pa­čiam. Jei no­ri su­ži­no­ti, ar ska­nus pa­tie­ka­las, tu­ri jo pa­ra­gau­ti. Aš pats pra­dė­jau vaikš­čio­ti ap­link Dai­li­dės eže­rė­lius prieš ko­kius pen­ke­rius me­tus, nes man skau­dė­jo stu­bu­rą. Pa­ste­bė­jau, kad skaus­mas rims­ta vaikš­tant grei­tu tem­pu. Kai pir­mą kar­tą nu­ė­jau še­šis ki­lo­met­rus, pats sau at­ro­džiau did­vy­ris. Nu­ė­jęs Ca­mi­no Li­tu­a­no, drą­siai sa­kau: aš ga­liu ei­ti, nes vi­si re­sur­sai sly­pi mū­sų gal­vo­se. Kiek­vie­nas pa­sau­lį ma­to­me tik sa­vo, o ne kie­no ki­to aki­mis. Man ke­lias bu­vo svar­bus tuo, kad su­dė­lio­jo į vie­tas min­tis. Bet grį­žęs pa­ste­bė­jau, kad ne­be­no­riu feis­bu­ko, ne­be­no­riu kal­bė­tis su žmo­nė­mis, nes man bu­vo la­bai ge­rai su tais, ku­riuos su­ti­kau ke­ly­je. Iš tik­rų­jų aš jau no­riu su­grįž­ti į tą bū­se­ną, kai su­tin­ki žmo­gų ir pri­imi be iš­anks­ti­nės nuo­sta­tos, jo sta­tu­so ir nuo­pel­nų, nes pir­mo įspū­džio an­trą kar­tą ne­su­si­da­ry­si“, – tar­si re­ziu­muo­ja E.Pet­raška.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.