Lau­ra Ši­la­ly­tė: „Nuo­šir­džiai ti­kiuo­si pa­čių ge­riau­sių prog­no­zių mū­sų pa­sau­liui ir sa­vo tė­vy­nei”

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (0)
2020 Kovas 24
Laura Šilalytė
Laura Šilalytė: „Kai pa­gal­vo­ju apie sau­gu­mą, iš­kart min­ty­se įsi­vaiz­duo­ju Lie­tu­vą, na­mus, šil­tą ple­dą ir puo­de­lį ar­ba­tos, ta­čiau sa­vo lai­ki­nuo­se na­muo­se taip pat jau­čiuo­si ge­rai. Ma­nau, kad esu ra­mi vi­du­je, to­dėl ir na­mai to­kie pa­tam­pa.“ Gretos KULIUŠAITĖS nuotr.
Aly­tiš­kė Lau­ra Ši­la­ly­tė šiuo me­tu stu­di­juo­ja Lon­do­ne Grinvičo universitete mediją ir komunikaciją, ji ap­si­spren­dė lik­ti An­gli­jo­je, nors la­bai rim­tai svars­tė grį­ži­mo į Lie­tu­vą ga­li­my­bę, o vie­nas mo­ty­vų bu­vo tai, kad ne­no­rė­jo ri­zi­kuo­ti ir, kaip pa­ti sa­ko, „kaž­ko už­vež­ti Lie­tu­vai ir sa­vo šei­mai“.

Kas­die­nis gy­ve­ni­mas Lon­do­ne: kaip jį pa­kei­tė plin­tan­tis ko­ro­na­vi­ru­sas?

Lon­do­nas vi­sa­da pil­nas veiks­mo, tad sa­vo kas­die­nia­me gy­ve­ni­me esu ak­ty­vi. Ka­dan­gi stu­di­jas ten­ka de­rin­ti su dar­bu, vi­sa­da sten­giuo­si tu­rė­ti kaž­ko­kį sa­vai­tės pla­ną. Be pa­pil­do­mų veik­lų ir su­si­ti­ki­mų su drau­gais, mėgs­tu lan­ky­tis įdo­mio­se Lon­do­no ka­vi­nu­kė­se, fo­to­gra­fuo­ti jų in­ter­je­rą, ra­gau­ti skir­tin­gų rū­šių ka­vas bei apie tai ra­šy­ti. Dar ei­da­ma į uni­ver­si­te­tą ir į dar­bą di­de­lės pa­ni­kos ne­jau­čiau, nors žmo­nių, už­si­krė­tu­sių vi­ru­su, skai­čius Lon­do­ne tik­rai gąs­di­no. Vis­gi su­ži­no­ju­si apie sa­vo uni­ver­si­te­to pla­nus už­si­da­ry­ti ne­nu­sta­ty­tam ter­mi­nui, šiek tiek iš­si­gan­dau. Vi­sas srau­tas lie­tu­viš­kų ir an­gliš­kų nau­jie­nų ne­be­da­vė ra­my­bės, o ir kom­pa­ni­ja, ku­rio­je dir­bu, pra­dė­jo ma­žin­ti dar­bo va­lan­das vi­siems dar­buo­to­jams. Nuo ta­da su­pra­tau, kad sa­vo ak­ty­vų gy­ve­ni­mą reiks šiek tiek pri­stab­dy­ti.

Ar stu­di­jos nuo­to­li­niu bū­du iš­lie­ka ko­ky­biš­kos, kaip jos vyks­ta šiuo me­tu?

Kaip ir mi­nė­jau, šiuo me­tu vi­si uni­ver­si­te­tai ir mo­kyk­los An­gli­jo­je yra už­da­ry­ti, tad stu­di­jos vyks­ta nuo­to­li­niu bū­du. Ko­vas ma­no uni­ver­si­te­te daž­niau­siai dik­tuo­ja se­si­jos pra­džią, to­dėl pa­skai­tų dės­ty­to­jai jau dau­giau ne­be­ve­da, ta­čiau vi­sa­da yra at­vi­ri su­teik­ti tau kon­sul­ta­ci­ją. Be to, mo­kau­si Me­nų fa­kul­te­te, ku­ria­me eg­za­mi­nų ne­lai­ko­me, tad mū­sų at­si­skai­ty­mų ter­mi­nai iš­li­ko to­kie pa­tys – vi­sus juos rei­kės pri­duo­ti on­li­ne. Ma­ny­čiau, jog pats vi­ru­sas stu­di­jų gy­ve­ni­mo ir ko­ky­bės la­bai ne­pa­vei­kė. La­biau iš­gy­ve­no­me dėl prieš ke­lias sa­vai­tes uni­ver­si­te­te vy­ku­sio strei­ko, įne­šu­sio ne­ma­žai klau­si­mų į mū­sų gy­ve­ni­mus, nors gal­būt šiuo mo­men­tu apie tuos klau­si­mus var­gu ar reik­tų gal­vo­ti.

Kaip į si­tu­a­ci­ją re­a­guo­ja pa­tys bri­tai? Ar jie lai­ko­si drau­di­mų, ar vi­suo­me­nė yra są­mo­nin­ga ir at­sa­kin­ga?

Yra tų, ku­rie su­pran­ta pa­dė­ties rim­tu­mą ir sten­gia­si kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti na­mie, leis­da­mi sau ret­sy­kiais iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti gam­to­je ar nu­ei­ti į par­duo­tu­vę bū­ti­niau­sių pre­kių. To­kie žmo­nės ne­šluo­ja tu­a­le­ti­nio po­pie­riaus iš len­ty­nų ir ne­ap­krau­na sa­vo šal­dy­tu­vo mė­sos ir žu­vies at­sar­go­mis. Jie at­sa­kin­gai įver­ti­na si­tu­a­ci­ją ir to pa­ties ti­ki­si iš ki­tų žmo­nių. Ta­čiau yra ir to­kių, ku­rie ne­pra­lei­džia pro­gos už­suk­ti į tik­riau­siai vie­nin­te­lį vei­kian­tį res­to­ra­ną, pa­si­da­ly­ti sa­vo mais­to nuo­trau­ka so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se ir vi­siems pa­si­gir­ti, kad ko­ro­nos jie ne­bi­jo. Nors gal skam­bė­siu kiek sar­kas­tiš­kai, iš tik­rų­jų tai tie­sa. O liūd­niau­sia tai, jog pas­ta­rų­jų pro­cen­tas žy­miai di­des­nis nei tų, ku­rie re­a­guo­ja at­sa­kin­gai. Pra­ei­tą sa­vai­tę te­ko ste­bė­ti vi­sus mi­nist­ro pir­mi­nin­ko Bo­ri­so Joh­nso­no pra­ne­ši­mus. Pri­si­pa­žin­siu, kiek­vie­nas jų man bū­da­vo di­džiau­sias siur­pri­zas blo­gą­ja pras­me. Nie­kaip ne­ga­lė­jau (ir iki šiol ne­ga­liu) su­pras­ti, ko­dėl val­džia ne­si­i­ma jo­kių griež­tes­nių prie­mo­nių vi­ru­so pli­ti­mui ma­žin­ti. Lon­do­nas – vi­ru­so epi­cen­tras, o dar prieš ke­lias die­nas pa­ti links­mai žings­nia­vau į dar­bą. Tiks­liau, pri­va­lė­jau va­žiuo­ti met­ro, o ke­lio­nė šia trans­por­to prie­mo­ne šiuo me­tu tik­rai ne­ke­lia di­de­lio su­si­ža­vė­ji­mo. Mums bu­vo liep­ta iš­lik­ti stip­riems, sa­vi­mi rū­pin­tis, ne­lies­ti vei­do ir, be abe­jo, plau­ti ran­kas, dai­nuo­jant hap­py birt­hday to you. Vi­sos par­duo­tu­vės vis dar te­be­vei­kė. Gal­būt ga­nė­ti­nai lė­ta bri­tų val­džios re­ak­ci­ja į su­si­klos­čiu­sią si­tu­a­ci­ją su­kė­lė ir dar vis te­be­ke­lia to­kią pa­čią re­ak­ci­ją iš vi­suo­me­nės. Žmo­nės, gir­dė­da­mi mi­nist­ro pir­mi­nin­ko žo­džius, jog vis­kas bus su­tvar­ky­ta per at­ei­nan­čias dvy­li­ka sa­vai­čių ir kad rei­kia žings­nis po žings­nio, ne­sku­bant ke­liau­ti link ka­ran­ti­no, ne­pri­ima tai kaip rim­to pa­reiš­ki­mo iš tik­rų­jų pa­lik­ti sa­vo sė­dy­nes ant so­fos. Šian­dien, nors ka­ran­ti­nas An­gli­jo­je ofi­cia­liai ne­pa­skelb­tas, vis­gi B.Joh­nso­no lie­pi­mu, res­to­ra­nai, ka­vi­nės, spor­to klu­bai, ki­no te­at­rai, ba­rai ir klu­bai nuo šeš­ta­die­nio yra už­da­ry­ti. Ir rei­kia tik ti­kė­tis, kad žmo­nėms pa­ga­liau at­eis nu­švi­ti­mas, jog ge­riau­sia vie­ta šiuo me­tu fo­to­gra­fuo­ti sa­vo mais­tą yra vir­tu­vė.

Ar ne­bu­vo min­čių grįž­ti į Lie­tu­vą pra­si­dė­jus pan­de­mi­jai ir ko­kie spren­di­mo lik­ti mo­ty­vai nu­lė­mė jį?

Pri­si­pa­žin­siu, vie­nu mo­men­tu bu­vau vi­siš­kai ap­si­spren­du­si iš­ei­ti iš dar­bo, su­mo­kė­ti pas­ku­ti­nę nu­omą ir nu­si­pirk­ti vie­nos pu­sės bi­lie­tą at­gal į Lie­tu­vą. Bu­vau ga­nė­ti­nai stip­rio­je pa­ni­ko­je. Ka­dan­gi Lie­tu­va ruo­šė­si ka­ran­ti­nui ša­lies mas­tu, vi­si tuo me­tu Lon­do­ne esan­tys drau­gai vie­nas po ki­to pir­ko bi­lie­tus na­mo, ra­gin­da­mi ir man kuo sku­biau pa­lik­ti An­gli­ją. Tik­rai ne­ži­no­jau, ką da­ry­ti. Bi­jo­jau, jog An­gli­jo­je ga­lė­tų pa­si­kar­to­ti Ita­li­jos sce­na­ri­jus, ir kad, jei­gu taip nu­tik­tų, bū­tų la­bai sun­ku psi­cho­lo­giš­kai vi­sa tai iš­tver­ti. Vis­gi ap­gal­vo­ju­si ke­lis va­rian­tus, nu­spren­džiau pa­si­lik­ti Lon­do­ne. Ne­no­rė­jau ri­zi­kuo­ti ir kaž­ko už­vež­ti Lie­tu­vai ir sa­vo šei­mai. Be­je, tu­riu se­sę, gy­ve­nan­čią Lon­do­ne, tad mir­tis nuo vie­nat­vės sa­vo vie­nu­tės dy­džio stu­den­tiš­ka­me kam­ba­ry­je tik­rai ne­gre­sia. Kai pa­gal­vo­ju apie sau­gu­mą, iš­kart min­ty­se įsi­vaiz­duo­ju Lie­tu­vą, na­mus, šil­tą ple­dą ir puo­de­lį ar­ba­tos, ta­čiau sa­vo lai­ki­nuo­se na­muo­se taip pat jau­čiuo­si ge­rai. Ma­nau, kad esu ra­mi vi­du­je, to­dėl ir na­mai to­kie pa­tam­pa. Pla­nuo­ju va­sa­rai grįž­ti na­mo, la­bai no­riu grįž­ti, to­dėl nuo­šir­džiai ti­kiuo­si pa­čių ge­riau­sių prog­no­zių mū­sų pa­sau­liui ir sa­vo tė­vy­nei.

Įver­ti­nant tai, ką ma­to­te An­gli­jo­je, ko­kios min­tys ky­la ste­bint si­tu­a­ci­ją Lie­tu­vo­je ir jos su­val­dy­mą?

Vi­sa­da gal­vo­jau, ko­dėl mes to­kie ma­žy­čiai, juk ka­dai­se eg­zis­ta­vo­me kaip di­džiau­sia vals­ty­bė Eu­ro­po­je... Vis­gi su­pran­tu, jog ma­žes­nė tau­ta – vie­nin­ges­nė tau­ta, ku­rio­je kiek­vie­nas bus iš­my­luo­tas, ap­kam­šy­tas ir ap­rū­pin­tas. To ži­no­ji­mas ver­čia kiek­vie­ną jaus­tis ypa­tin­gu ir at­sa­kin­gu už sa­vo ša­lį. Šią si­tu­a­ci­ją Lie­tu­vo­je ste­biu bū­da­ma to­li nuo na­mų, vi­sai ki­to­je vals­ty­bė­je. Pri­si­pa­žin­siu, tik­rai skau­du, ta­čiau, ma­tant ir ly­gi­nant, ko­kiu grei­čiu Lie­tu­va re­a­guo­ja, da­ro­si leng­viau. Ma­tau žmo­nes, at­sa­kin­gai žiū­rin­čius ir su­vo­kian­čius da­bar­ti­nę pa­dė­tį. Vis­gi šio grįž­ta­mo­jo ry­šio pa­si­gen­du bri­tų tau­to­je, to­dėl vi­siems la­bai pa­tar­čiau ne­pa­mirš­ti, kad vals­ty­bei rei­kia žmo­nių, o žmo­nėms – vals­ty­bės, ir kad tik taip mes ga­li­me įveik­ti vi­sus ne­ge­rus ir ne­fai­nus vi­ru­sus. Ži­nau, kad lau­ki, ka­da vėl ga­lė­si su­si­krau­ti la­ga­mi­ną. Jei bū­si at­sa­kin­gas – la­ga­mi­nas pats už ta­ve su­si­kraus.

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.