Laimai – sūnus, Vytautui – naujas gyvenimas

„Manęs jau nebūtų buvę šiame pasaulyje“

Ateinančio sausio pradžioje bus treji metai, kai buvęs šalies policijos vadovas ir buvęs Dzūkijos sostinės meras Vytautas Grigaravičius gyvena su persodinta širdimi. Tai dar vienas pavyzdys, kaip kilnus žmonių apsisprendimas išgelbėjo gyvybę.

„Jei ne toks apsisprendimas, manęs jau nebūtų buvę šiame pasaulyje. Aš suprantu skausmą, kai reikia greitai apsispręsti netekus artimo. Bet atsiranda galimybė padėti, padaryti gerą darbą kitiems. Teko sutikti vieną žmogų iš Kaišiadorių, kuris jau aštuoniolika metų gyvena su persodinta širdimi“, – sako Vytautas.

Jis teigė šiuo metu besijaučiantis gerai, atrodo, lyg nieko ir nebūta. Viena, ką uždraudė medikai garsiam Alytuje ir visoje Lietuvoje V. Grigaravičiui, tai medžiokles, kad būtų išvengta atatrankų šūvių metu ir didelių emocijų. O paklaustas, ką šiuo metu veikia, Vytautas atvirauja: „Padedu žmonai namuose. Išėjęs iš darbų išmokau gaminti valgyti – verdu sriubas, troškinius.“

„Transplantacijos dėka gimė sūnus“

Taip sako alytiškė, Alytaus apskrities ligonių, susijusių su organų persodinimu, visuomeninės organizacijos „Dalia“ pirmininkė Laima Kuckailienė. Jai prieš 18 metų buvo transplantuotas inkstas, o prieš 13 gimė vienintelis sūnus Nojus Richardas. 

„Dar sergu pirmo laipsnio cukriniu diabetu ir galiu pasakyti, kad esu bent kol kas vienintelė moteris Lietuvoje, turinti tokią ligą, transplantuotą inkstą ir po to pagimdžiusi sūnų“, – pabrėžia Laima. 

Ji gerai prisimena savo blogą savijautą prieš transplantaciją, kelerius metus trukusias dializes ir laukimą išsigelbėjimo – inksto donoro.

„Dėl apsisprendimo tapti organų donorais noriu patarti ir tuo pačiu padėkoti, kad tik dėka tokių žmonių mes turime galimybę gyventi toliau pilnavertį gyvenimą. O donorų trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Tai priklauso nuo pačios visuomenės pritarimo donorystei. Man atrodo, jei visuomenė tam pritaria, lemiamu momentu pritars ir mirusiojo artimieji, tada ir donorų, ir išgelbėtų žmonių bus daugiau. Kaip tai galima išspręsti? Pirmiausia labai svarbus visuomenės švietimas, edukacijos, kad kuo daugiau apie tai būtų kalbama ir rašoma. Taip, kaip jūs rašėte straipsnį apie donoro šeimą ir jos apsisprendimą. Tokios tikros istorijos labai padeda visuomenei paauginti sąmoningumą ir pasitikėjimą medicina bei donorystės sistema. Svarbu apie tai nebijoti kalbėti, nes iš patirties žinau, kad tai padeda priimti donorystei teigiamus apsisprendimus net žmonėms, kurie tuo abejojo ar net priešinosi“, – mintimis dalijosi L. Kuckailienė.

Alytiškė tvirtino, kad būtent to siekiama ir jos vadovaujamos organizacijos „Dalia“ vykdomu projektu, įsitikinta, jog jau net darželinio amžiaus vaikams galima kalbėti apie donorystę, pateikiant pavyzdžius apie išsaugotas žmonių gyvybes.

Reiškė padėką alytiškei Adai

Pateikti pavyzdžiai liudija, kaip padovanoti organai išgelbęjo žmonių gyvybes. O „Alytaus naujienas“ domėtis organų transplantacija paskatino į redakciją paskambinusi Dzūkijos sostinės gyventoja Ada, kuri ką tik mirusio, beveik 46-erių metų sūnaus Giedriaus organus padovanojo, norėdama išgelbėti kitų žmonių gyvybes. Ji tokiam kilniam poelgiui kartu su kitu sūnumi Dainiumi apsisprendė Alytaus ligoninėje lankydama merdintį Giedrių. Į redakciją alytiškė skambino ne norėdama pasigirti tokiu darbu, o pasiguosti, kad daugiau nei parą nesulaukusi žinių, kada bus galima pasiimti ir palaidoti sūnų. „Alytaus naujienų“ numeriuose 14045 ir 14046 buvo rašyta apie Alytaus ligoninės išskirtinį darbą, organizuojant organų paėmimą, ir aplinkybes, kurios privertė moterį laukti pasiimti sūnaus kūną laidotuvėms. Ada, kalbėdama apie apsisprendimą paaukoti Giedriaus organus transplantacijai, kelis kartus kėlė klausimą, kodėl Lietuvoje taip trūksta donorų, negi sunku mirštančiųjų artimiesiems sutikti donorystei ir kitiems žmonėms padovanoti gyvenimus.

Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktorė Audronė Būziuvienė, pradėdama pokalbį apie organų donorystę ir transplantaciją, pirmiausia reiškė padėką alytiškei Adai, sunkią valandą priėmusiai nepaprastai kilnų ir prasmingą sprendimą – paaukoti sūnaus Giedriaus organus žmonėms, kuriems  yra likusi vienintelė viltis išgyventi. Toks taurumu persmelktas pasirinkimas suteikė gyvenimo viltį laukiantiems.

Suteikė šansą 4 žmonėms

A. Būziuvienė sakė, kad minėtu atveju paimti organai suteikė šansą pasveikti ir gyventi 4 sunkiai sergantiems žmonėms: „Mes tikime, kad moteris, perėjusi per visus gedėjimo etapus, pajus vidinį palengvėjimą. Dauguma sako, kad sutikimas savo mirusio artimojo audinius, ląsteles ir organus dovanoti transplantacijai sumažina netekties skausmą ir tarsi suteikia prasmę beprasmei mirčiai.“ 
Po smegenų mirties galima išgelbėti 7 gyvybes, jei organai tinka mediciniškai. Transplantacijai naudojamos ragenos, du inkstai, širdis, kepenys, plaučiai ir kasa. Minimu atveju mediciniškai tiko 4 organai.

Į alytiškės klausimą, kodėl mirštančiųjų artimiesiems labai sunku apsispręsti dėl organų paėmimo, A. Būziuvienė įvardijo kelis veiksnius. Jos teigimu, šiuo metu daugiau kaip trečdalis artimųjų atsisako paaukoti mirusiojo organus transplantacijai, o tokį sprendimą lemia daugybė veiksnių. Vienas iš jų – nusivylimas medicina, po to – informacijos neturėjimas ar nesupratimas apie donorystės reikšmę, pokalbių šeimoje apie tai trūkumas ir...............

Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Alytaus naujienos“ 14048-ajame numeryje.

Geriausias, pigiausias būdas laikraštį skaityti – užsisakyti visiems 2025 metams.

Apie prenumeratos akciją, vykstančią iki gruodžio 24 d., daugiau – ČIA.

℗ Perpublikavimas žiniasklaidoje draudžiamas

© Publikacijų autorystė yra saugoma

„Alytaus naujienų“ laikraščio projekto „Viešojo intereso periskopas“ (VIP) publikacija.  Projektą iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“. Daugiau skaitykite www.alytausnaujienos.lt/vip