Laima Andrikienė. Apie rinkimus, Baltarusiją ir Lietuvą

Laima Andrikiene
Šis komentaras – atsakymas tiems, kurie vis klausia: ką gali lemti rinkimai Lietuvoje ar bet kur kitur? Gal tai tiesiog eilinė kampanija ir eilinis balsavimas, nuo kurio nedaug kas pasikeis mūsų padangėje? Atsakymas į šį klausimą – čia pat, mūsų kaimynystėje. Rugpjūčio 9-osios prezidento rinkimai Baltarusijoje, kuriuos A. Lukašenka de jure ir de facto pralaimėjo, sukūrė kokybiškai naują realybę ne tik apskritai Europoje, bet ir prie Lietuvos sienų. Toji realybė yra tokia, kuri reikalauja objektyvaus įvertinimo ir pilno mūsų pačių susivokimo joje. Objektyviam įvertinimui reikia ne tik žvalgybos, bet ir aukščiausios kvalifikacijos analitinių centrų pastangų. Šioje realybėje – dešimtys galimų scenarijų, dar daugiau galimų jų baigčių variantų, tačiau svarbiausia tai, kad Lietuvai neleistina suklysti. Neleistina, nes klaida turės ilgalaikių neigiamų pasekmių. Mums ir visai Europai.

 

Remdamasi savo patirtimi politikoje ir diplomatijoje manau, kad mes, Lietuva, veikiame nenuosekliai, dažnai ir neprofesionaliai. Neteigiu, kad už tai atsakingi aukščiausieji valstybės pareigūnai ko nors neišmano. Ne, priežastis – kitame: mūsų valstybės pajėgumai yra menki, mes tiesiog neturime tokios apimties žvalgybinių pajėgumų ir tokio rango analitikų, kokių tokiose kritinėse situacijose reikia labiausiai. Ir tada vietoje šalto proto ir optimalaus varianto išskaičiavimo mums belieka demonstruoti emocijas arba tiesiog patylėti, priimti situaciją tokią, kokia ji yra, nė nebandant ją efektyviai suvaldyti, tuo labiau – su maksimalia nauda Lietuvos interesams. Partnerius Europos Sąjungoje bei NATO bandome įtikinti imtis griežtesnių veiksmų ne pateikdami pakankamus, objektyvius ir įtikinamus argumentus, o daugiau demonstruodami emocijas, skelbdami skambius pareiškimus. Pareiškimus, bet ne išeičių ar sprendimų pasiūlymus. Geriausiu atveju, elgiamės kaip medikai: jei negali padėti, tai bent nepakenk. Šiuo atveju – nepakenk sau, Lietuvai. Išmintinga laikysena, bet ne tokia, kuri padėtų rasti ir įgyvendinti tinkamą sprendimą ne tik Lietuvai, bet visai Europai, demokratiniam pasauliui.

Anoji pusė, Rusija, gerai žino, ką mes turime ir ko stokojame. Rusija žino ir tai, kad mūsų stiprybė – mūsų sąjungininkai ES ir NATO. Deja, Baltarusijos klausimu konsensuso nerandame, mūsų lūkesčiai ir viltys ir lieka viltimis, o tai, ką mūsų valstybės sąjungininkės vadina adekvačia reakcija ar sankcijomis, mums atrodo kaip beviltiškos ir nė kiek nejuokingos minėtų priemonių karikatūros. Rusija – raiša antis, įvykiai Baltarusijoje – galvos skausmas Kremliui, ten sėdintiems labai nepatogi kovojanti, į gatves išėjusi Baltarusija. Rusijos intervencija, karinės jėgos panaudojimas protestuotojams sutramdyti neabejotinai iššauktų reakcijas ir pačioje Rusijoje. Kremliui pakanka Ukrainos ir su ja susijusių problemų, antros tokios V. Putinui tikrai nereikia. Todėl ir imtasi delsimo taktikos, tikintis, kad suiminėjami, mušami, gąsdinami protestuotojai Baltarusijoje pavargs, protestai nuslūgs, o demokratiniai Vakarai tiesiog susitaikys su esama padėtimi. Neatmesčiau galimybės, kad V. Putinas Vakarų valstybėms siunčia signalus ir apie tai, kad Kremlius padės pakeisti A. Lukašenką kuo nors kitu. Liktų tik apgailestauti, jei Vakaruose dar atsirastų jo žodžiais tikinčių.

Mūsų, Lietuvos, padėtis šiandien yra ypatingai sudėtinga. Turime suvokti ir įvardinti, kad Rusija aktyviai spaudžia Lietuvą iš dviejų pusių. Nesibaigiančios provokacijos mūsų oro erdvėje, Rusijos karinė armada Kaliningrade, pastaruoju metu – Rusijos specialistai ir patarėjai Baltarusijos Respublikos valdžios struktūrose ir įstaigose, įskaitant valstybinį radiją ir televiziją, kitas komunikacijos priemones, prievarta ir smurtas, kurį A. Lukašenkai – kol kas – ištikimos jėgos struktūros demonstruoja prieš taikius protestuotojus, studentus ir moksleivius, moteris, vietos ir užsienio žurnalistus – nejaugi viso to maža susivokti, kokioje situacijoje esame? Šalia to – dar ir Rusijos veikimas Lietuvos viduje, „trolių fabrikai” ir „trolių ūkiai”, ypatingai suaktyvėję mūsų viešojoje erdvėje ir dėl įvykių kaimyninėje Baltarusijoje, ir dėl Lietuvoje vyksiančių Seimo rinkimų.

Ar mes, Lietuva, esame pasirengę visiems galimiems scenarijams? Baikite, nemanau. Kaip tik atvirkščiai: manau, kad esame nepasirengę. Nes nedisponuojame būtina informacija, nes naiviai tikime, kad be didesnių pastangų ir aktyvaus veikimo galimų neigiamų pasekmių išvengsime. Manote?

Labiausiai tikėtina, kad bus taip, kaip ir prasidėjus COVID-19 pandemijai, kuomet tapo aišku, jog nors turėjome sočiai informacijos apie tai, kas jau pusmetį ar metus vyksta kitose šalyse, kažkodėl naiviai manėme, kad mus, gyvenančius Europos viduryje, tai aplenks. Prasidėjus susirgimams griebėmės veikti, pridarėme begales klaidų, bet didžiuojamės, kad atsilaikėme ir situaciją suvaldėme. Gerai, kad suvaldėme, nes galėjo būti ir blogiau. Tik aišku ir tai, kad nepasirengimas ir pavėluotos priemonės taip pat turėjo savo kainą, kurią visi solidariai sumokėjome ir tebemokame. Todėl ir sakau: spaudimas Lietuvai iš dviejų pusių, pridėjus Rusijai simpatizuojančių politinių ir kitų jėgų veikimą Lietuvos viduje, yra šimtus kartų didesnis pavojus nei COVID pandemija ir su ja susiję mūsų gyvenimo apribojimai.

Patvirtintas Vyriausybės planas, reaguojant į situaciją Baltarusijoje, yra gerai, bet jo nepakanka. Kas gali padėti keisti situaciją iš esmės – tai sutelktos žvalgybos ir analitikų pajėgos besikeičiančiai situacijai vertinti, aktyvi Lietuvos diplomatija, tiksliau – mažiau šūkių ir skambių pareiškimų, skirtų vietos rinkai, ir daugiau realios veiklos, dvišalių kontaktų su sąjungininkais ir NATO, ir Europos Sąjungoje, ir už jos ribų, daugiašaliuose formatuose ir struktūrose. Veikiame, tikrai nemiegame, kai kaimynus daužo, bet akivaizdu, kad stinga sutelkto, kryptingo, profesionalaus veikimo, siekiant teigiamo proveržio.

Baigdama grįžtu prie atsakymo į klausimą, nuo kurio pradėjau: įvertinkime padėties rimtumą, sudėtingumą, būkime atsakingi už savo sprendimus balsuojant ir jų pasekmes. Lietuvos ateitis ir likimas – mūsų rankose.

Dr. Laima Liucija Andrikienė yra Nepriklausomybės akto signatarė, 1990-2000 – LR Seimo narė, 2004-2014, 2016-2019 – Europos Parlamento narė.

 

Politinė reklama. Bus apmokėta iš L.Andrikienės specialiosios rinkimų sąskaitos. Užs. Nr. 20-018

 

    Komentaras

    Tai daugiau užsienio politika Rytuose,straipsnyje.
    Kodėl yra nutylima situacija JAV ir mažumų padėtis ten?
    Kur dingo vietiniai gyventojai, indėnai?
    Ant kokių pamatų buvo pastatyta ta šalis?
    Taip pat situacija Irake, Libijoje ir Afganistane. Ar ten jau demokratija?

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.