Kūrybos pilnatvė, arba Moteris raudonomis lūpomis

– Kaip save pristatytumėte žmonėms, kurie Jūsų visai nepažįsta?
– Save įvardyčiau (aišku, juokais) – mergaitė Janutė, taip ir prisistatau. O iš giliau ir pamąsčius, kas gerai mane pažįsta (tokių žmonių beveik nėra), esu vienišas medelis – tokia prigimtis, tuo viskas ir pasakyta. Būdama moksleivė rašiau apie tą laiką, ir tas vaikystėje aprašytas „baubas“ niekur nedingo ir tapo geriausiu draugu. Niekas nesikeičia, kaip užkoduoti šitie žodžiai jaudina ir atitinka mano šiandieną...

Nebyle mano, drauge nematoma,
Tu širdim jaučiama, drauge vienintele,
Prigludai man prie veido ir vis glostai
Pavargusias mano mintis…
Taip linguojam, linguojam abi
Per gyvenimą margą,
Kaip pušaitės, išaugę iš vieno kamieno,
Mano drauge, vienintele, drauge vienatve.

Kai tariu „vienišas medelis“, mintyse nusipiešiu beribį, tuščią, švarų, lygų lauką ir save, nedidelio, bet stipraus medelio įvaizdyje…
– O iš kur tas „vienišas medelis“ yra kilęs? Po kūrybos parodos „Spalvų ir minčių akordai” pristatymo birželį Dauguose rašėte: „Daugai, čia mano ir mano tėvų likusi širdies dalelė. Gražus, šiltas daugiškių sutikimas mane labai sujaudino… Net prisiminė, kaip mokykloje mane pravardžiavo... Balerina. Kaip tikra balerina į šį kreipinį atsiliepdavau, bet tikro baleto dar nebuvau mačiusi.“

Pradalgėm sugulusi rasa
Karvių tešmenis mazgoja
Kai nuaidi pratisai
Baltais kupolais Daugai

– Daugai – tai gamtos grožis. Čia ketverius metus lankiau mokyklą, čia sutikau dailės mokytoją Dirsę, tai jis visuomet sakė, kad aš galiu daugiau, iš jo gauti visi tapybos suvokimo pagrindai.
Mokyklos lankymas nuo penktos klasės prilygo košmarui. Iš mažens buvau švepla, neištariau kai kurių žodžių, tai tie atsakinėjimai, solo dainavimai prieš klasę man varė siaubą ir labai žemino. Todėl gyvenau savo sukurtame, atskirame pasaulyje, daug skaičiau.
Augdama mačiau ir supratau, kad pasaulis neteisingas: tėvų ir vaikų santykiai, ankstyvas mamytės išėjimas, močiutės gyvenimas (iš senolių tik vieną ją pažinojau). Teisingas žingsnis ir išsigelbėjimas – tai išvykimas mokytis bibliotekininkystės į Kapsuko (dabar Marijampolė) kultūros mokyklą. Pabuvojusi pagal paskyrimą Žemaitijoje su ašaromis grįžau į Alytų. Čia išgyventa daug gražių akimirkų, nors buvo ir nuopolių, ir pakilimų, o kai įsidarbinau Medvilnės kombinato kultūros rūmuose, į darbą ėjau kaip į šventę.
O prieš tai buvo gimti namai Liuklingėnų kaime. Ir su močiute ėjimas basomis per pievas į Krokialaukio, Ūdrijos, Santaikos bažnyčias… Ir ta karšta vasara, žaidimai kieme ir numestas tas nelemtas degtukas, po kurio nieko neliko… Ačiū Dievui, kad mes likome visi gyvi.
Tą vasaros dieną buvo mažo vaiko ilga ir tolima kelionė ilgu dulkėtu vieškeliu basomis (batai sudegė, likom kaip stovim) į dėdės šeimą, į Laukintukų kaimą šalia Miroslavo. Apie gaisrą rašiau:

...Man akyse sudegęs namas
Marga lanka, bėri žirgai ir tu be veido
Tik didelėm iš ilgesio akim…

Tos akys buvo tėtės. Mano, mažo vaiko, ryšys su tėčiu buvo stiprus. Tai jis mokė mane pažinti paukštelius, tai jis nuskynęs gysločio lapą aiškino, kur dėti, tai jam sėdėjau ant kelių ir bandžiau skaityti laikraštį dėliodama raideles, tik nežinau, kas išmokė jas pažinti.
Pakeitus gyvenamąją vietą, viskas pasikeitė, augau, ir giminaičiai tapo savi, artimi.
Šiandien tvirtai žinau, kad juos labai mylėjau, tai mano patys geriausi metai toje keistoje Nastutės ir Juliaus Vencevičių šeimoje. Dėdė buvo nebylys, o tetukės regėjimas ribotas. Čia išgirdau ir Paulių Širvį (Aklųjų draugija atveždavo įgarsintus įrašus). Ilgai galvojau, kaip galima kibiruose neštis po mėnulį, kai mėnulis yra tik vienas, supratusi ilgai šypsojausi…
„...o jaunystė netilpo užančiuos, – rodės ims ir pati prasiskleis“... Tai buvo mįslių mįslė šis sakinukas! Čia reikėjo paaugti, kad suprasčiau. Įsimintini buvo ir Justino Marcinkevičiaus „Šešiolikmečiai“. Tetukės namelyje, būdama pradinukė, perskaičiau ir Giovanni Boccaccio „Dekameroną“, daug kitų suaugusiems skirtų knygų. Gyvendama tokiame gražiame pasaulyje supratau, kas yra pagarba, atjauta, supratimas, ramybė ir gerumas.
Pasakoms laikas atėjo pavėluotai, būnant paauglei, nors nugalėdavo gėris, bet tiek žiaurumo ir blogio jose, kad prie jų liestis nenoriu ir šiandien.

Vaikystės kaimui Laukintukams

Pasiilgstu
Nusipraususio švariai
Sekmadieninio kaimo,
Su vėjų gūsiais
Iki ašarų.
Purienų kilimais
Prie tako.
Su topolių senolių
Svajingu ošimu
Ties koplyčia sena.
Pasiilgstu gražaus,
Didingo, vidurdieniais
Sekmadieninio kaimo.
Kai jis suklumpa
Ir maldai
Sudeda rankas.

– Ir tas susikurtas savas pasaulis, kuriame buvo daug knygų, nuvedė į kūrybą?
– Abejonių nekyla, klasėje buvau perskaičiusi daugiausia knygų. Net nejaučiau, kaip mintyse pradėjau kurti eilėraščius, jie ten galvoje ir likdavo. Tik šeštoje klasėje turėjau sąsiuvinį, kurį pamatė lietuvių kalbos mokytoja. Bet ji puolė mane su taisyklėmis, pradėjo mokyti, kaip turi būti sudėlioti žodeliai ir jų galūnės, visuomet kalbėjo apie ketureilio kūrimą… Mano prigimtis bėga nuo taisyklių, negaliu savęs uždaryti į rėmus, nes mane tai smaugia, teko palikti literatų būrelį. Ir šiandien paskaičiusi savo mokyklinį eilėraštį suprantu, kad rašymo stilius nesikeičia, tik žodynas turtingesnis. Rašymas, ką jauti dabar, kas jaudina, ir be melo, visiška laisvė kalbėti eiliuotu žodžiu.

Vienas iš vaikystės eilėraščių...

Gimtinėje pavasaris ulioja,
Ir plaukia lytys Nemune.
Pasiklausyk!
Upelis kaip dainuoja,
Kaip sprogsta pumpuras šile!
Bitutės bunda jau iš miego,
Laukai pakvimpa medumi,
Lazdynai žieduose paskęsta
Ir skleidžias saulės kupini.
Žiogai smičius galanda,
Nuskrieja muzikos garsai.
Vėjavaikė vaikystė bėga
Tolyn, tolyn padebesiais.
Pavasario tyliu taku
Aš basakojė pas tave atbėgsiu.
Kvapniame gegužės vakare
Pavasarį padovanosiu.

Poetų išleistos pirmos knygelės iš knygynų atsirado ir mano namuose, jos buvo plonos ir kainavo nedaug. Taip susipažinau su jaunos kartos poetais. Mokykloje besimokydama svajojau, kad būsiu rašytoja. Kaip ir viskas pildosi, tik dar lieka parašyti seriją romanų, kurių pavadinimas būtų vienas „Žmonės man buvo geri“.

– O kaip į Jūsų gyvenimą atėjo piešimas? Tapybos darbai iki šiol eksponuoti daugiau kaip 30 personalinių parodų įvairiuose Lietuvos miestuose. Niekur tapyti nesimokiusi tapote Kanados menininkų federacijos nare.  
– Buvo daug poezijos parašyta ir jau buvau dviejų vaikų mama, kai, stovėdama parodoje, prieš paveikslą, garsiai ir tvirtai ištariau – aš taip galiu. Viduje šimtu procentų žinojau, kad teptukas ir spalvos mano gyvenime atsiras, bet dar reikėjo išlaukti… Buvau gyvenimo įmesta į bedugnę, priplota prie žemės, žinojau, kad reikia išsivaduoti, nustoti savęs gailėtis, stotis ir eiti kur šviesiau. Ir man pavyko.  
Likusi viena su mažais sūneliais, budėjusi ligoninėje prie mažiausiojo, nežinodama, ar išliks, ar liga pasitrauks, apverkdama išėjusią mamytę, nusimetusi juodą rūbą supratau, kaip reikia gyventi, kaip džiaugtis, kad niekas tavo vaikų ir tavęs taip nemylės kaip tu pati...
Gyvenimas bėgo. Spėjau vėl įsimylėti, ištekėti, dukrytę pagimdyti, laidoti savus ir atgulti ilgam, kai kojoje neliko jėgos… Ir tada po ligos atėjo metas tapyti, net delnus niežėjo, kaip reikėjo pradėti tai, ko niekada nedariau. Ir taip viskas lengvai, su Dievulio pagalba, pasipylė spalvomis išsakytos mintys. Pirma paroda buvo su baime, nedrąsi, reikėjo savimi patikėti, kad sugebu. Ir prasidėjo personalinių parodų maratonas.
Su Lietuvos dailininkų sąjungos kuratorės patarimais paruošiau dešimties tapybos darbų skaidres ir išsiunčiau į Kanados menininkų federaciją. Ši organizacija jungia viso pasaulio menininkus, mane priėmė tarptautinė žiūri, tuo metu buvau vienintelė lietuvė. Aš manau, jog miestas turėtų manimi didžiuotis, kad alytiškė garsina Lietuvą ir Alytų. Jeigu paklaustumėte, ar mano pavardė buvo minima jų meno žurnale, ar mano tapyba buvo Vankuverio salėse, taip, buvo.
Tapyba gelbėjo mane visur. Joje radau stiprybę, kai mano šeimoje vyko žemės drebėjimai, gelbėjo tikėjimas, viltis. Panirus į spalvas protas liko vietoje ir tiesa nugalėjo, sūnų gyvenimai susitvarkė. Kokį gyvenimo scenarijų padovanojo man lemtis, tai, atrodo, būna tik filmuose. Bėdose viena, palaidojau du jaunus vyrus, esu našlė, išlikau net tada, kai po ligos liko plika galva be plaukų. Sakau: „Dievuli, gal jau užtenka, gyvenkime ramiai.“ Kiekvieną dieną aš su juo kalbuosi ir dėkoju už kiekvieną gerą, gražų momentą. Tikiu, kad tos kūrybinės dovanos man duotos iš aukščiau.
Šiandien bandau iš naujo prisijaukinti drobę. Šiemet jau pristatytos dvi tapybos darbų parodos: viena mažytė Dauguose, o kita prestižinėje parodų salėje Alytuje – Alytaus kultūros centre.
 
– Kuriate ir papuošalus. Koks Jūsų asmeninis santykis su papuošalais, kokius pati nešiojate?
– Mano visos kūrybinės veiklos ateina iš nevilties. Papuošalai – tai maži paveikslėliai iš karoliukų, atlikti su adata ir siūlu. Buvo kas veikti, tuo metu man jų labai reikėjo. Niekada nepatiko smulkūs, maži papuošalai, tai jie didoki man ir išėjo.
Visuomet norėjau būti pastebėta, mano vidus to reikalauja, tai ir drabužėlius tobulinau, dabar gal kiek aprimusi esu, bet lūpos visuomet turi būti raudonos. Visi papuošalai sukurti gyvenant Anglijoje, Linkolne. Retai nešioju savo papuošalus, nes jie reikalauja atitinkamo drabužio. Džiaugiuosi, kad daugumą jų įamžinau knygoje kartu su poezija.

Šitą veidą nešioju jau daugelį
metų, nesikeičia ir lūpų spalva.
Akys tos pačios prie antakio
linkio, skruostai įdubę, nosis ir
smakras – jie čia.
Nežiūriu jau į veidrodžio šukę,
kad raukšlėjas oda.
Kad ranka prie krūtinės sustoja,
vis dažniau nurasoja kakta.
Plevenu per gyvenimo pievą,
sutinku ir praleidžiu džiaugsmus.
Ir tik priešai dar sveria, matuoja,
apkalba ir palinki dienos be
nakties...
Ir einu taip atmetusi galvą, man
nesvetimas kvapas Chanel…
Anūkų akelės man primena laiką
ant Prada, Armani, ant Dolce Gabana šilkų.
Jau esu ne baikšti antilopė – ne
gazelė jau ne...

– Anglijoje gyvenote daugiau kaip 10 metų?
– Vienus mokslo metus praleidusi Danijoje, grįžusi dukra pranešė, kad, baigusi vidurinę mokyklą, studijuos užsienyje. Ir mūsų šeimos nariai iš lėto po vieną paliko Lietuvą. Dukra pasirinko tarptautinių santykių ir teisės mokslus Velso pakrantėje esančiame prestižiniame universitete. Mes įsikūrėme Linkolne. Atrodo, atvykome tik trumpam, bet užsibuvome. Dukra, baigusi universitetą, dirbo ir vėl mokėsi. Gyvenimas tęsėsi. Atrodė taip bus visada – mes važinėsime į svečius, vaikai kurs šeimas, augs anūkai. Kol vieną dieną nutiko negrįžtami praradimai ir visas pasaulis apsivertė. Tai palietė visą šeimą iš pagrindų. Mano vyrui buvo tik 53-eji. Gimė Sibire, gyveno Latvijoje ir Lietuvoje, pasiekęs Londono centrą iš ten jau buvo parvežtas į Lietuvą. Alytiškiai prisimena puikų žmogų fotografą Juozą Žukaitį.

– O kodėl visada norite būti pastebėta?
– Gal prigimtis tokia išsišokėlės? Jeigu mano akys pamatys įdomų žmogų, tai pati prieisiu ir susipažinsiu. Man niekuomet nepatiko tos nepastebimos pilkos pelytės. Jeigu aš dalyvauju kur nors, tai visi turi mane matyti, o ką pagalvos apie mane – niekada nebuvo svarbu. Buvo laikas, kai mane bandė įamžinti fotografai, bet aš labai retai sutikdavau, nors mano meniniai portretai yra buvę parodose ir žurnale „Nemunas“.

– Jūsų ir poezija moteriškai drąsi, intelektualiai sustiprinta. Esate išsitarusi, kad dažniausiai įkvėpimo šaltiniais tampa gamta, jausmai, asmeninio ir visuomeninio gyvenimo aktualijos bei kasdieniai pokalbiai. Tai taip ir gimsta eilėraštis, pirmiausia, kol nepatenka į knygą, vis pasirodantis ir Jūsų feisbuko paskyroje?
– Poezijos rašymas ateina per bendravimą, per supančius žmones ir, aišku, per išgalvotą pasaulį, per fantazijas. Dar Albertas Einsteinas yra pasakęs: „Vaizduotė yra svarbesnė už žinias.“ Tai, ką rašau, išgyvenu, išnešioju savyje. Viskas eina iš patirčių, iš vidaus, iš realaus, iš susikurto pasaulio. Viskas čia: meilės audros ir aistros, nusivylimai ir netektys... Fantazijų banga pagauna ir nuneša aukščiau ir toliau, ir vis giliau, kad norisi dar ir dar patirti, ar tai būtų drobė ir spalva, ar tik išsakyti žodžiai... Tai, kas jau žinoma, ir buvo išjausta, artima… Pasiekiu beribę erdvę ir širdis vaikšto mėnulio takais arba dega rugpjūčio žvaigždėmis, einu per jūras arba upėmis lydžiu laivus. Myliu labiau nei galima mylėti, vaizduotė yra beribė ir taip gimsta „Oranžinės mintys“, o už visų išsakytų žodžių stovi ŽMOGUS.

– Ar dažnai save mintyse plakate?
– Su savimi kalbuosi nuolatos, nes artimesnio už save žmogaus neturiu. Plaku save, kad nemoku patylėti, sakau, ką galvoju, be jokių melų, o tiesa ne visiems reikalinga, todėl be didelių pastangų įsigiju priešų. Seniai išmokau nekaltinti nieko, jeigu kas nutinka, kaltinu tik save. Bendrauju tik su tais žmonėmis, kurie manimi džiaugiasi, kurie man netrukdo gyventi. Aš galiu būti kartu, bet „blogiečių“ net nepastebėti, kaip jų ir nebūtų. Neturiu pavydo jausmo, visiems linkiu tik sėkmės ir sveikatos.

– Viename parodos pristatyme apie Jus rašyta: „Šiandien Janina yra moteris, kuri skuba patirti gyvenimą plačiai.“ Koks Jūsų dabartinis gyvenimo tempas? Kas jame yra džiaugsmingo? Kokia yra Jūsų tobula diena ar akimirka? Ko dar norėtumėte paprašyti iš gyvenimo?
– Gyvenimo tempas labai sulėtėjo dėl išbrangusios kasdienybės, kaip judesiukas – taip išlaidos. Buvau ir naktinių klubų lankytoja, šiandien jau to nedarau. Kaip ir visoms mamoms ir močiutėms, laimė, kada vaikų šeimos sveikos. Kada artimi žmonės gyvena be bėdų, yra mylimi ir mylintys ir turi darbus. Norėčiau draugo, kuris mane mylėtų truputį daugiau negu aš. Aišku, kad būtum laiminga, dar reikia ir sveikatos. Pilnatvė, kai esu kūryboje, kai ji liejasi laisvai, tai mano tobula akimirka. Tikiu, kad esu iš tų, kurią Dievulis myli.

Per pastaruosius metus sutikau daug įdomių kūrybinių žmonių, kurie prie mano poezijos prisilietė kitaip. Tai Daivutė Neko, Aldutė Martinaitienė, Lina Klovienė, Loreta Zabalujeva ir, aišku, vyrai kūrėjai – muzikai Jaroslavas Cechanovičius, Romualdas Stankevičius, o labiausiai mano širdį ir kūrybą palietęs Nerijus Čekavičius, kuris parašytus tekstus pavertė ne tik dainuojamąja poezija, bet ir sugebėjo perteikti iš giliausių sielos gelmių. Išsakytas jiems AČIŪ – tai tokia maža mažytė padėka...
Laikas taip greitai bėga, kad su juo suspėčiau, jau reikia įdėti pastangų. Spalio mėnuo dar tolokai, bet aš jau pradėjau ruoštis parodai ir knygos „Minčių mozaika“ pristatymui. Renginys vyks Alytaus kultūros centro parodų salėje, didžiulę erdvę papuošiu vėl paveikslais ir kosmoso paukštelių metalinėmis skulptūrėlėmis. Alytaus miesto teatro aktoriai Ona Gudaitytė ir Eugenijus Rakauskas jau rengiasi pateikti staigmeną. Nors poetas ir skaitovas Alfonsas Mekionis dar nežino, bet jį būtinai kviesiu, kad savo balsu ir savo vidumi prisiliestų prie mano kūrybos. Turiu ką veikti, rūpestis didelis, norisi įdomiau ir vis kitaip perteikti poeziją, sudominti žiūrovus, kurių visuomet labai laukiu.

Janina Buzūnaitė-Žukaitienė

Janinos Buzūnaitės-Žukaitienės knygos

• „Stiklo karoliukai“. Knyga-albumas. Papuošalai / Eilėraščiai. 2020 m.
• „Spalvotos metamorfozės“. Knyga-albumas. Metalo skulptūros / Eilėraščiai. 2020 m.
• Janina Buzūnaitė-Žukaitienė. Kūryba. 2022 m.
• „Pasivaikščiojimai draugo paveikslu“. Poezija. 2023 m.
• „Minčių mozaika“. Knyga-albumas. Poezija / Tapyba / Dainuojamoji poezija. 2023 m.