Kuo tra­piau, tuo gra­žiau – į sku­ti­nė­tą mar­gu­tį net žiū­rė­ti no­ri­si at­sar­giai

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (2)
2019 Kovas 19
Vir­gi­ni­ja Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė.
Vir­gi­ni­ja Žu­kaus­kai­tė-Ka­zan­ce­vie­nė drau­ge su se­se­ri­mis Ire­na Ži­lins­kie­ne iš Kur­nė­nų ir Ra­mu­ne Rut­kaus­kie­ne iš Ta­lo­kių. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je vei­kia Vir­gi­ni­jos Žu­kaus­kai­tės-Ka­zan­ce­vie­nės sku­ti­nė­tų mar­gu­čių pa­ro­da „Mar­gi mar­gu­čiai ri­tas“. Iš Mi­ros­la­vo kraš­to ki­lu­si tau­to­dai­li­nin­kė gy­ve­na Za­ra­suo­se ir ku­ria ne­įti­kė­ti­no gro­žio mar­gu­čius. Iki Ve­ly­kų li­kus dar ge­ram mė­ne­siui, pats lai­kas pa­si­sem­ti idė­jų, o gal ir pa­tiems pa­mė­gin­ti sku­ti­nė­ti kiau­ši­nį.

Kiek­vie­nas mar­gu­tis – ma­žas me­no kū­ri­nys

Aly­tiš­kiai kraš­tie­tės klau­sė, kaip ji su­si­do­mė­jo sku­ti­nėjimo tech­ni­ka ir su­ge­bė­jo ši­taip vir­tuo­ziš­kai ją įval­dy­ti. Meist­rė sa­ko, kad vis­kas pra­si­dė­jo dar stu­di­jų lai­kais, kai Et­no­gra­fi­jos mu­zie­ju­je Vil­niu­je pa­ma­tė tra­di­ci­nius sku­ti­nė­tus mar­gu­čius.

Jie pa­li­ko be­ga­li­nį įspū­dį, ta­čiau sun­ku bu­vo su­vok­ti, kaip žmo­gaus ran­kos to­kį gro­žį su­ku­ria. Pa­ti sku­ti­nė­ti pa­ban­dė jau su­kū­ru­si sa­vo šei­mą. No­rė­jo­si pa­puoš­ti Ve­ly­kų sta­lą.

„Kar­tais pra­dė­ju­si sku­ti­nė­ti ne­ga­liu su­sto­ti: taip įsi­jau­čiu, kad pa­sau­lis tar­si iš­tirps­ta“, – tei­gia V.Ka­zan­ce­vie­nė, ku­rios ran­ko­se kiau­ši­nis tam­pa ma­žu me­no kū­ri­niu. Mar­gu­čius Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je au­to­rei pa­dė­ju­si eks­po­nuo­ti dai­li­nin­kė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė juos ly­gi­na su Ti­be­to man­da­lo­mis, smė­lis ir kiau­ši­nio lukš­tas – pa­na­šūs sa­vo tra­pu­mu, aki­mir­kos gy­vy­be, bet tel­pa juo­se vi­sas pa­sau­lis – tar­si aliu­zi­ja į žmo­gaus gy­ve­ni­mą.

Nuo aukš­tų ma­te­ri­jų grįž­tant prie bui­ties, juk Ve­ly­kos yra šven­tė, kai mar­gin­ti kiau­ši­niai pa­de­da­mi ant sta­lo, meist­rė ne­sle­pia, kad ruo­šos įkarš­ty­je ji daž­niau ren­ka­si vaš­ką. Ši tech­ni­ka lei­džia pa­siek­ti grei­tes­nį re­zul­ta­tą, ne­pa­skaus­ta są­na­rių kaip nuo sku­ti­nė­ji­mo. Be to, bū­tent jis rei­ka­lau­ja ypa­tin­go ati­du­mo ir me­džia­gos pa­jau­ti­mo, nes lukš­tas tra­pus, žiū­rėk, jau be­veik baig­tas kiau­ši­nis su­by­ra ran­ko­se.

 Eks­po­nuo­ja sa­vi­tai – ant šiau­dų

Tau­to­dai­li­nin­kė sku­ti­nė­ji­mo tech­ni­kos mo­kė­si pa­ti, at­ra­do pa­to­gius sku­ti­nė­ti įran­kius, gi­li­no­si į tra­di­ci­jas. Šiuo me­tu jos mar­gu­čių yra iš­ke­lia­vu­sių į Pran­cū­zi­ją, Bel­gi­ją, Vo­kie­ti­ją, Nor­ve­gi­ją, JAV, ko­lek­ci­ja sau­go­ma Ru­si­jos liau­dies mu­zie­ju­je Sankt Pe­ter­bur­ge, to­liau­siai – Ja­po­ni­jo­je.

Lie­tu­vo­je V.Ka­zan­ce­vie­nė su­ren­gė daug au­to­ri­nių ir ben­drų tau­to­dai­li­nin­kų pa­ro­dų, da­ly­vau­ja re­gio­ni­nė­se pa­ro­do­se „Auk­so vai­ni­kas“ ir yra pel­niu­si jo lau­rus. Vi­sa­pu­siš­kai ti­tu­luo­ta au­to­rė ne­pa­mirš­ta pir­mų­jų žings­nių vie­šu­mo­je: pen­ke­rius me­tus mo­kė­si sku­ti­nė­ti, kol iš­au­šo gra­žios ir sau­lė­tos Ve­ly­kos, ku­rių pro­ga ke­lis la­biau­siai pa­vy­ku­sius mar­gu­čius nu­ta­rė pa­do­va­no­ti drau­gėms. Šios ją nu­si­ve­dė į Za­ra­sų kul­tū­ros cen­trą, ku­ria­me vy­ko mar­gu­čių pa­ro­da. Jo­je Vir­gi­ni­jos sku­ti­nė­ti mar­gu­čiai pel­nė tre­čią vie­tą, o pir­mos ne­lai­mė­jo tik to­dėl, kad bu­vo pa­dė­ti be jo­kio api­pa­vi­da­li­ni­mo.

Bet kaip iš tik­rų­jų de­rė­tų ro­dy­ti mar­gin­tus kiau­ši­nius, kad jie at­si­skleis­tų vi­su sa­vo gro­žiu? V.Ka­zan­ce­vie­nė gar­sė­ja ne tik sa­vi­tu sku­ti­nė­ji­mo, bet ir ve­ly­kai­čių eks­po­na­vi­mo brai­žu – ant na­tū­ra­lių šiau­dų. Pa­ro­do­je Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je šie­nas su­dė­tas į stik­li­nes eks­po­zi­ci­jų dė­žes, taip gūž­te­lių jau­ku­mas įga­vo dar ir šiuo­lai­kiš­ku­mo.

Meist­rė už­tik­ri­na: nė­ra iš­sku­ti­nė­ju­si dvie­jų vie­no­dų kiau­ši­nių, nes tai ir ne­la­bai įma­no­ma. Jei gra­žų mar­gu­tį kam pa­do­va­no­ja ir sten­gia­si pa­da­ry­ti to­kį pa­tį sa­vo ko­lek­ci­jai – ne­pa­vyks­ta. Tai ki­ta spal­va nu­si­da­žo lukš­tas, tai raš­tai ki­taip su­gu­la. Kiau­ši­nių sku­ti­nė­ji­mas V.Ka­zan­ce­vie­nei yra ir po­mė­gis, ir gy­ve­ni­mo bū­das. Prieš ke­le­rius me­tus bu­vo iš­vy­ku­si pa­dir­bė­ti už­sie­ny­je, ten ir­gi sku­ti­nė­jo mar­gu­čius, į spe­cia­lų są­siu­vi­nį pie­šė net sap­nuo­se re­gė­tus raš­tus. Šei­ma, ku­rio­je dir­bo, ne tik ste­bė­jo­si jos sku­ti­nė­ji­mo tech­ni­ka, bet ir pir­ko kiau­ši­nių, da­žų. Per tuos dve­jus me­tus iš­sku­ti­nė­jo ai­bę ori­gi­na­lių mar­gu­čių, bet dau­ge­lį pa­do­va­no­jo.

Tau­to­dai­li­nin­kė sku­ti­nė­ja ne tik viš­tų, bet ir žą­sų, an­čių, ka­la­ku­čių, stru­čių kiau­ši­nius. Ka­la­ku­čių kiau­ši­niai pras­tai nu­si­da­žo au­ga­li­niais da­žais, žą­sų – lukš­tas kiek kie­tes­nis nei viš­tų, to­dėl sku­ti­nė­ti sun­kiau, dar­bas trun­ka ke­lias die­nas. Stru­čio kiau­ši­nio lukš­tas – tvir­čiau­sias, kan­ce­lia­ri­nis pei­liu­kas jo pa­vir­šiu­mi čiuo­žia it stik­lu. Vis dėl­to tau­to­dai­li­nin­kė smul­kiais raš­tais iš­ra­šė ne vie­ną to­kį kiau­ši­nį.

Ar­tė­jant Ve­ly­koms meist­rė ra­gi­na vi­sus, ma­žus ir di­de­lius, ne­bi­jo­ti eks­pe­ri­men­tuo­ti, nes mar­gi­ni­mo bū­dų yra įvai­rių, o sa­vo ran­ko­mis su­kur­ti mar­gu­čiai pa­do­va­nos šven­tės jaus­mą ir pa­dės iš­sau­go­ti tau­tos tra­di­ci­ją.

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.