„Negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį, tačiau gyvenimas gražus su kitais – su šeima, su draugais” (0)
– Ar iš tiesų vis mažiau kaimo žmonėms yra galimybių komunikuoti, prireikus paguosti, paskatinti?
– Žiūrint, apie kokį išklausymą kalbame. Jeigu apie kaimo žmogų, gyvenantį tik iš savo nedidelio ūkio pajamų, tai, be abejo, jis jaučiasi ašvienio vietoje, nes jo darbas ne visada vertinamas (kad ir žemės ūkio produktų supirkimo kainos). Tada ir sakoma, kad niekas negirdi, nesupranta. Taip galima kalbėti ir apie žmones, kurių atlygis tik toks, kad patenkintų minimalius poreikius. Apskritai abipusis komunikavimas priklauso nuo kiekvieno žmogaus individualiai: kaip žmogus išklausymą supranta. Vieniems reikia pasitarti, kad galėtų priimti tinkamus sprendimus (vadinčiau tai moraline pagalba), kiti tiesiog reikalauja, nepaisydami vietos bendruomenės, savivaldybės, valstybės, netgi savo galimybių. Yra ir dar viena grupė – su niekuo nesitarianti, nesišnekanti, bet teigianti, kad niekas jų negirdi. O kaip girdėti, jeigu nėra dialogo? Taigi, manau, kad pats žmogus turi klausytis, girdėti ir kalbėti.
– Turbūt bendruomeniškumą lengviau išlaikyti ten, kur per amžius gyvena kartų kartos, senbuviai?
– Vienareikšmiškai taip nesakyčiau. Yra pavyzdžių, kai žmogus senbuvis tarp senbuvių, o vienišas. Viskas priklauso nuo paties žmogaus, kaip jis priima kitus ir kaip vietiniai priima nuo senų laikų pažįstamą. Šiandien bendruomenę suprantu ne kaip uždarą, išpažįstančią šimtmečius puoselėtas vertybes, bet kaip atvirą kaitai, naujovėms, priimančią iššūkius, tolerantišką kitokiam, žmonių grupę. Keista, kai mes sakome vietiniai ir atėjusieji. Iš kur atėjusieji? Iš Lietuvos. Juk esame maža valstybė savo teritorija, bet didi žmonėmis, tad neturi būti „savi – svetimi“. Yra mūsų bendruomenėje tokių pavyzdžių, kai atėję gyventi į kaimą labai greitai savo idėjomis, veikla tapo bendruomenės dalimi. Manyčiau, kad neseniai Lietuvoje apsilankiusio popiežiaus Pranciškaus žodžiai jaunimui: ,,Pasipriešinkite tam individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove. Negražus gyvenimas stovint prieš veidrodį, tačiau gyvenimas gražus su kitais – su šeima, su draugais“, galėtų tapti leitmotyvu visiems nedidelės valstybės didelės bendruomenės žmonėms.
– Daugiausia galima pasiekti ten, kur nėra nubrėžta ribų, kad čia seniūnijos, čia mokyklos, kultūros skyriaus, o ten parapijos, mūsų, bendruomenės? Ar Krokialaukyje tokios ribos brėžiamos?
– Nemanyčiau. Sakyčiau jūsų įvardytas ribas triname. Be abejo, tai nėra paprasta, greita ir lengva. Juk kalbame apie žmones, turinčius savų ambicijų, tikslų, tuos pačius dalykus matančius kitaip. Juk mūsų nėra daug, negalime braižyti vaikiškų linijų. Kartais po aštrokų diskusijų randame teisingiausią problemos sprendimo variantą. Na, o aš esu tam, kad burčiau ir jokiais būdais neskaidyčiau. Aišku, meluočiau sakydama, kad netenka praryti karčios nesusipratimų piliulės. Bet praryji, įkvepi oro ir viskas gerai. Džiaugiuosi, kad kaip bendruomenės pirmininkė esu palaikoma seniūno Rimo Jarmalos. Jis pritaria mūsų (bendruomenės žmonių) idėjoms, padeda jas įgyvendinti. Labai daug padeda socialinė darbuotoja Rasa Venčkauskienė. Glaudžiai dirbame su kultūros darbuotoja Aldona Turčinavičiene: kartu organizuojame renginius. O kaipgi be gimnazijos? Gimnazijos direktorė Idalija Šukevičienė yra aktyvi bendruomenės narė, gimnazijos darbuotojai, mokinių tėvai irgi bendruomenės nariai.
– Sektino pavyzdžio Jūsų bendruomenės renginys, bendruomeniškumo vakaras „Kaip gyveni, kaimyne?“ Kas dar garsina Jūsų vadovaujamos bendruomenės vardą?
– Pirmiausia, tai bendruomenei nevadovauju. Mano supratimu, bendruomenei vadovų nereikia, tiesiog jai atstovauju, bandau burti žmones edukacinėms, kultūrinėms veikloms. Todėl tik galiu pasidžiaugti, kai mūsų krašte gyvenantiems žmonėms sekasi, kai jie pastebimi. Kaip ir visais laikais, taip ir dabar visi labiausiai tikime jaunais žmonėmis, todėl labai smagu, kai jie, vadovaujami energingų ir kūrybiškų pedagogų, dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir Alytaus rajono bei Krokialaukio vardą sužino Lenkijos, Ispanijos, Turkijos, Olandijos, kitų šalių žmonės. Šiandien galiu teigti, kad mūsų bendruomenė žinoma ir dėl antrus metus vykdomo projekto „Mano sodyba“. Pastebėjome, kad, palyginti su praėjusiais metais, padaugėjo (pagal galimybes) puoselėjamų sodybų. Visai neseniai dalyvavome portalo „15min“ skelbtame konkurse „Mano kiemas“. Tiesa, ten galėjo dalyvauti pavienės sodybos, bet mes buvome priimti kaip žydinti bendruomenė. Tikiuosi, kad ateityje mūsų kaimuose žydėjimo bus dar daugiau. Taigi, bendruomenę garsina darbštūs, draugiški, jautrus žmonės. O tai ir yra svarbiausia.
– Tai kas yra bendruomenės kūrybingumo ir veiklos ašis?
– Kiekvienas žmogus gali būti ir yra kūrybiškas, tik reikia paskatinti veikti, tikėti tuo, ką daro, bei pasitikėti. Numatydami veiklą, rengdami renginius, tariamės, diskutuojame, generuojame idėjas kartu su Krokialaukio seniūnijos seniūnu Rimu Jarmala, socialine darbuotoja Rasa Venčkauskiene, kultūros darbuotoja AldonaTurčinavičiene, gimnazijos direktore Idalija Šukevičiene, bibliotekininkėmis Jolita Vaičiuliene ir Daiva Kalasauskiene, buvusiu bendruomenės pirmininku Rimu Marčiulynu. Kažkaip nejučiomis pavyksta gražiai sutarti, o jei nuomonės išsiskiria, tenka pritarti daugumai. Manau, kad bendruomenėje turi būti visi kaip kumštis (gerąja prasme), be nesveikų ambicijų.
– Ar pastebite, kad dažniau susirinkdami žmonės tampa ir kultūringesni, ir kūrybiškesni bei aktyvesni?
– Nedrįsčiau teigti, kad tik rinkdamiesi „kultūrėja“. Kaimo žmonės dar vieni su kitais sveikinasi, netgi važiuodami automobiliu linkteli, jau beveik nepamatysim viešoje vietoje netvarkingų.
– Turite modernią vaikų žaidimų aikštelę, kurioje visuomet pamatysi vaikų. Kokiomis dar viešosiomis erdvėmis didžiuojatės?
– Gal nesididžiuojame, bet džiaugiamės, kad galime laisvalaikį leisti Krokialaukio tvenkinio saloje, rengti biliardo turnyrus bendruomenės namuose, čia galima rinktis į protmūšius, kuriuos rudens popietėmis organizuoja bendruomenės jaunimo iniciatyvinė grupė „Mes galim“, vakaroti prie puodelio arbatos, rengti kino vakarus. Bendruomenė buities prietaisus, televizorių, kompiuterius, biliardo stalą bei kitus aktyviam laisvalaikiui reikalingus žaidimus yra įsigijusi už lėšas, gautas įgyvendinant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Žemės ūkio ministerijos, Alytaus rajono savivaldybės projektus. Mėgstantiesiems aktyviai sportuoti visada atvira gimnazijos sporto aikštelė, žiemos vakarais – sporto salė, treniruoklių salė, esanti Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro Krokialaukio kultūros skyriuje.
– Gal žinote būdų, kaip sudominti, kaip prie aktyvios bendruomenės veiklos pritraukti kuo daugiau žmonių?
– Aktyviai bendruomeniškai veiklai reikia užaugti: vienur auginimasis vyksta greičiau, kitur lėčiau. Nežinau, gal reikia labai aktyvaus, galinčio daug daugiau laiko skirti bendruomenei atstovaujančio žmogaus. Kai bendruomenės pirmininkas yra tik visuomenininkas, laiko ne kažin kiek ir turi. Be to, šiandien žmonės dar labai susikoncentravę į save, bet galiu pasidžiaugti, kad auga jaunimas, kuris pats organizuoja aktyvias veiklas.
– Kaip manote, ko iki šiol vis dar trūksta? Kokias naujas iniciatyvas ar veiklas norėtumėte pradėti?
– Kaip ir visi kaimai, taip ir mūsų, senėja, tačiau norisi, kad ne tik senjorai, bet ir kiti mūsų žmonės gyventų ramiau, geriau. Matome, kad daugeliui žmonių nemenkas rūpestis pasirūpinti malkomis. Tad ir mūsų rūpestis, kaip jiems padėti. Rezgam mintį – įsigyti malkų skaldyklę, suburti savanorių komandą, padėsiančią žmonėms pasiruošti kuro. Tikimės, kad kaip nors šią idėją įgyvendinsim.
– Gal žinomas seniausias Krokialaukio apylinkių amatas? Ar tai ne batsiuvystė, šlepetės, kurias jau daug metų gamina Paplauskai?
– Gediminas ir Dalė Paplauskai batsiuvystės amatą į Krokialaukį atsinešė prieš 20 metų iš savo gimtųjų Patašinės apylinkių (Marijampolės savivaldybė). Ir jis čia prigijo. Dabar jų siuvamos šlepetės žinomos ne tik Alytaus savivaldybėje. Na, o Krokialaukis nuo seno garsėja šimtalapiais. Būsiu nekukli: niekur kitur tokių skanių šių totoriškų pyragų nesu ragavusi. Mūsų moterys jų receptą paveldėjo iš šiose apylinkėse gyvenusių totorių. O kokio grožio ir dieviško skonio tortus, įvairius saldėsius gamina dvi Jurgitos, Vijolė, Rita, kitos moterys!
– Ar globėjų, rėmėjų turite?
– O kaipgi be jų? Nuolatinę globą jaučiame iš Alytaus rajono savivaldybės, ypač mero Algirdo Vrubliausko, Alytaus rajono vietos veiklos grupės moterų, visada mūsų idėjas palaiko Krokialaukio seniūnijos seniūnas. Organizuojamas šventes, renginius paremia ūkininkai Vilė ir Vidmantas Navickai, Jolita Vaičiulienė, Antanas Brusokas, verslininkai Lijana ir Rimas Marčiulynai ir, žinoma, visi, ateinantys į renginius, šventes, su savimi atsinešantys puikią nuotaiką, brangiausią gyvenimo dovaną – Laiką.
Komentarai
Palikite savo komentarą