„Ne­gra­žus gy­ve­ni­mas sto­vint prieš veid­ro­dį, ta­čiau gy­ve­ni­mas gra­žus su ki­tais – su šei­ma, su drau­gais”

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
2018 Spalis 17
Ja­ni­na Šiup­šins­kie­nė
Ja­ni­na Šiup­šins­kie­nė: „Keis­ta, kai mes sa­ko­me vie­ti­niai ir at­ėju­sie­ji. Iš kur at­ėju­sie­ji? Iš Lie­tu­vos. Juk esa­me ma­ža vals­ty­bė sa­vo te­ri­to­ri­ja, bet di­di žmo­nė­mis, tad ne­tu­ri bū­ti „sa­vi – sve­ti­mi.“
„Kiek­vie­nam žmo­gui svar­bu bū­ti tarp žmo­nių, tu­rė­ti, su kuo ga­lė­tų ap­tar­ti kad ir pa­pras­tus kas­die­nius dar­bus, pa­si­da­ly­ti nau­jie­no­mis, mo­ky­tis vie­niems iš ki­tų kur­ti gra­žes­nį gy­ve­ni­mą. Ben­drys­tė svar­bi vi­siems ir la­bai svar­bu ben­drys­tės mo­ky­ti vi­sus, ypač kai­me, kur be­veik vi­si yra pa­žįs­ta­mi, vie­ni apie ki­tus, jei ne vis­ką, tai la­bai daug ži­no. Bet ži­no­ji­mas nė­ra ben­drys­tė. Kal­bu apie kar­tų ir skir­tin­gų so­cia­li­nių pa­tir­čių žmo­nes. Dar daž­nai pa­si­tai­ko, kai žmo­gus pats sa­ve nu­ver­ti­na, su­men­ki­na, ne­pa­si­ti­ki sa­vi­mi. Tai­gi, mū­sų vi­sų už­duo­tis – ska­tin­ti žmo­nes bur­tis drau­gėn ne tik iš­ti­kus ne­lai­mei ar šven­tes švęs­ti, svar­bu ska­tin­ti žmo­nių sa­vi­ver­tę, pa­si­ti­kė­ji­mą ki­tais. Ži­no­ma, tai nė­ra leng­vas ir grei­tas dar­bas“, – taip kal­bą apie kai­mo ben­druo­me­nių svar­bą pra­dė­jo Ja­ni­na Šiup­šins­kie­nė, aso­cia­ci­jos ,,Kro­kia­lau­kio kai­mo ben­druo­me­nė“ pir­mi­nin­kė. Su ja ir kal­ba­mės apie tai, kaip rei­kia už­suk­ti ben­druo­me­niš­ku­mo ra­tą, kad jis im­tų dar­dė­ti: lė­čiau, smar­kiau, bet ju­dė­tų ir džiu­gin­tų žmo­nes.

– Ar iš tie­sų vis ma­žiau kai­mo žmo­nėms yra ga­li­my­bių ko­mu­ni­kuo­ti, pri­rei­kus pa­guos­ti, pa­ska­tin­ti?

– Žiū­rint, apie ko­kį iš­klau­sy­mą kal­ba­me. Jei­gu apie kai­mo žmo­gų, gy­ve­nan­tį tik iš sa­vo ne­di­de­lio ūkio pa­ja­mų, tai, be abe­jo, jis jau­čia­si aš­vie­nio vie­to­je, nes jo dar­bas ne vi­sa­da ver­ti­na­mas (kad ir že­mės ūkio pro­duk­tų su­pir­ki­mo kai­nos). Ta­da ir sa­ko­ma, kad nie­kas ne­gir­di, ne­su­pran­ta. Taip ga­li­ma kal­bė­ti ir apie žmo­nes, ku­rių at­ly­gis tik toks, kad pa­ten­kin­tų mi­ni­ma­lius po­rei­kius. Ap­skri­tai abi­pu­sis ko­mu­ni­ka­vi­mas pri­klau­so nuo kiek­vie­no žmo­gaus in­di­vi­du­a­liai: kaip žmo­gus iš­klau­sy­mą su­pran­ta. Vie­niems rei­kia pa­si­tar­ti, kad ga­lė­tų pri­im­ti tin­ka­mus spren­di­mus (va­din­čiau tai mo­ra­li­ne pa­gal­ba), ki­ti tie­siog rei­ka­lau­ja, ne­pai­sy­da­mi vie­tos ben­druo­me­nės, sa­vi­val­dy­bės, vals­ty­bės, net­gi sa­vo ga­li­my­bių. Yra ir dar vie­na gru­pė – su nie­kuo ne­si­ta­rian­ti, ne­si­šne­kan­ti, bet tei­gian­ti, kad nie­kas jų ne­gir­di. O kaip gir­dė­ti, jei­gu nė­ra dia­lo­go? Tai­gi, ma­nau, kad pats žmo­gus tu­ri klau­sy­tis, gir­dė­ti ir kal­bė­ti.

– Tur­būt ben­druo­me­niš­ku­mą leng­viau iš­lai­ky­ti ten, kur per am­žius gy­ve­na kar­tų kar­tos, sen­bu­viai? 

– Vie­na­reikš­miš­kai taip ne­sa­ky­čiau. Yra pa­vyz­džių, kai žmo­gus sen­bu­vis tarp sen­bu­vių, o vie­ni­šas. Vis­kas pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus, kaip jis pri­ima ki­tus ir kaip vie­ti­niai pri­ima nuo se­nų lai­kų pa­žįs­ta­mą. Šian­dien ben­druo­me­nę su­pran­tu ne kaip už­da­rą, iš­pa­žįs­tan­čią šimt­me­čius puo­se­lė­tas ver­ty­bes, bet kaip at­vi­rą kai­tai, nau­jo­vėms, pri­iman­čią iš­šū­kius, to­le­ran­tiš­ką ki­to­kiam, žmo­nių gru­pę. Keis­ta, kai mes sa­ko­me vie­ti­niai ir at­ėju­sie­ji. Iš kur at­ėju­sie­ji? Iš Lie­tu­vos. Juk esa­me ma­ža vals­ty­bė sa­vo te­ri­to­ri­ja, bet di­di žmo­nė­mis, tad ne­tu­ri bū­ti „sa­vi – sve­ti­mi“. Yra mū­sų ben­druo­me­nė­je to­kių pa­vyz­džių, kai at­ėję gy­ven­ti į kai­mą la­bai grei­tai sa­vo idė­jo­mis, veik­la ta­po ben­druo­me­nės da­li­mi. Ma­ny­čiau, kad ne­se­niai Lie­tu­vo­je ap­si­lan­kiu­sio po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus žo­džiai jau­ni­mui: ,,Pa­si­prie­šin­ki­te tam in­di­vi­du­a­liz­mui, ku­ris už­da­ro mus nuo ki­tų, pa­da­ro mus ego­cen­triš­kus ir pa­si­pū­tu­sius, be­si­rū­pi­nan­čius tik sa­vo įvaiz­džiu ir sa­vo ge­ro­ve. Ne­gra­žus gy­ve­ni­mas sto­vint prieš veid­ro­dį, ta­čiau gy­ve­ni­mas gra­žus su ki­tais – su šei­ma, su drau­gais“,  ga­lė­tų tap­ti leit­mo­ty­vu vi­siems ne­di­de­lės vals­ty­bės di­de­lės ben­druo­me­nės žmo­nėms.

– Dau­giau­sia ga­li­ma pa­siek­ti ten, kur nė­ra nu­brėž­ta ri­bų, kad čia se­niū­ni­jos, čia mo­kyk­los, kul­tū­ros sky­riaus, o ten pa­ra­pi­jos, mū­sų, ben­druo­me­nės? Ar Kro­kia­lau­ky­je to­kios ri­bos brė­žia­mos?

– Ne­ma­ny­čiau. Sa­ky­čiau jū­sų įvar­dy­tas ri­bas tri­na­me. Be abe­jo, tai nė­ra pa­pras­ta, grei­ta ir leng­va. Juk kal­ba­me apie žmo­nes, tu­rin­čius sa­vų am­bi­ci­jų, tiks­lų, tuos pa­čius da­ly­kus ma­tan­čius ki­taip. Juk mū­sų nė­ra daug, ne­ga­li­me brai­žy­ti vai­kiš­kų li­ni­jų. Kar­tais po ašt­ro­kų dis­ku­si­jų ran­da­me tei­sin­giau­sią pro­ble­mos spren­di­mo va­rian­tą. Na, o aš esu tam, kad bur­čiau ir jo­kiais bū­dais ne­skai­dy­čiau. Aiš­ku, me­luo­čiau sa­ky­da­ma, kad ne­ten­ka pra­ry­ti kar­čios nesu­si­pra­ti­mų pi­liu­lės. Bet pra­ry­ji, įkve­pi oro ir vis­kas ge­rai. Džiau­giuo­si, kad kaip ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė esu pa­lai­ko­ma se­niū­no Ri­mo Jar­ma­los. Jis pri­ta­ria mū­sų (ben­druo­me­nės žmo­nių) idė­joms, pa­de­da jas įgy­ven­din­ti. La­bai daug pa­de­da so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Ra­sa Venč­kaus­kie­nė. Glau­džiai dir­ba­me su kul­tū­ros dar­buo­to­ja Al­do­na Tur­či­na­vi­čie­ne: kar­tu or­ga­ni­zuo­ja­me ren­gi­nius. O kaip­gi be gim­na­zi­jos? Gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Ida­li­ja Šu­ke­vi­čie­nė yra ak­ty­vi ben­druo­me­nės na­rė, gim­na­zi­jos dar­buo­to­jai, mo­ki­nių tė­vai ir­gi ben­druo­me­nės na­riai.

– Sek­ti­no pa­vyz­džio Jū­sų ben­druo­me­nės ren­gi­nys, ben­druo­me­niš­ku­mo va­ka­ras „Kaip gy­ve­ni, kai­my­ne?“ Kas dar gar­si­na Jū­sų va­do­vau­ja­mos ben­druo­me­nės var­dą?

– Pir­miau­sia, tai ben­druo­me­nei ne­va­do­vau­ju. Ma­no su­pra­ti­mu, ben­druo­me­nei va­do­vų ne­rei­kia, tie­siog jai at­sto­vau­ju, ban­dau bur­ti žmo­nes edu­ka­ci­nėms, kul­tū­ri­nėms veik­loms. To­dėl tik ga­liu pa­si­džiaug­ti, kai mū­sų kraš­te gy­ve­nan­tiems žmo­nėms se­ka­si, kai jie pa­ste­bi­mi. Kaip ir vi­sais lai­kais, taip ir da­bar vi­si la­biau­siai ti­ki­me jau­nais žmo­nė­mis, to­dėl la­bai sma­gu, kai jie, va­do­vau­ja­mi ener­gin­gų ir kū­ry­biš­kų pe­da­go­gų, da­ly­vau­ja tarp­tau­ti­niuo­se pro­jek­tuo­se ir Aly­taus ra­jo­no bei Kro­kia­lau­kio var­dą su­ži­no Len­ki­jos, Is­pa­ni­jos, Tur­ki­jos, Olan­di­jos, ki­tų ša­lių žmo­nės. Šian­dien ga­liu teig­ti, kad mū­sų ben­druo­me­nė ži­no­ma ir dėl ant­rus me­tus vyk­do­mo pro­jek­to „Ma­no so­dy­ba“. Pa­ste­bė­jo­me, kad, pa­ly­gin­ti su pra­ėju­siais me­tais, pa­dau­gė­jo (pa­gal ga­li­my­bes) puo­se­lė­ja­mų so­dy­bų. Vi­sai ne­se­niai da­ly­va­vo­me por­ta­lo „15min“ skelb­ta­me kon­kur­se „Ma­no kie­mas“. Tie­sa, ten ga­lė­jo da­ly­vau­ti pa­vie­nės so­dy­bos, bet mes bu­vo­me pri­im­ti kaip žy­din­ti ben­druo­me­nė. Ti­kiuo­si, kad at­ei­ty­je mū­sų kai­muo­se žy­dė­ji­mo bus dar dau­giau. Tai­gi, ben­druo­me­nę gar­si­na darbš­tūs, drau­giš­ki, jaut­rus žmo­nės. O tai ir yra svar­biau­sia.

– Tai kas yra ben­druo­me­nės kū­ry­bin­gu­mo ir veik­los ašis?

– Kiek­vie­nas žmo­gus ga­li bū­ti ir yra kū­ry­biš­kas, tik rei­kia pa­ska­tin­ti veik­ti, ti­kė­ti tuo, ką da­ro, bei pa­si­ti­kė­ti. Nu­ma­ty­da­mi veik­lą, reng­da­mi ren­gi­nius, ta­ria­mės, dis­ku­tuo­ja­me, ge­ne­ruo­ja­me idė­jas kar­tu su Kro­kia­lau­kio se­niū­ni­jos se­niū­nu Ri­mu­ Jar­ma­la, so­cia­li­ne dar­buo­to­ja Ra­sa Venč­kaus­kie­ne, kul­tū­ros dar­buo­to­ja Al­do­na­Tur­či­na­vi­čie­ne, gim­na­zi­jos di­rek­to­re Ida­li­ja­ Šu­ke­vi­čie­ne, bib­lio­te­ki­nin­kė­mis Jo­li­ta Vai­čiu­lie­ne ir Dai­va Ka­la­saus­kie­ne, bu­vu­siu ben­druo­me­nės pir­mi­nin­ku Ri­mu Mar­čiu­ly­nu. Kaž­kaip ne­ju­čio­mis pa­vyks­ta gra­žiai su­tar­ti, o jei nuo­mo­nės iš­si­ski­ria, ten­ka pri­tar­ti dau­gu­mai. Ma­nau, kad ben­druo­me­nė­je tu­ri bū­ti vi­si kaip kumš­tis (ge­rą­ja pras­me), be ne­svei­kų am­bi­ci­jų.

– Ar pa­ste­bi­te, kad daž­niau su­si­rink­da­mi žmo­nės tam­pa ir kul­tū­rin­ges­ni, ir kū­ry­biš­kes­ni bei ak­ty­ves­ni?

– Ne­drįs­čiau teig­ti, kad tik rink­da­mie­si „kul­tū­rė­ja“. Kai­mo žmo­nės dar vie­ni su ki­tais svei­ki­na­si, net­gi va­žiuo­da­mi au­to­mo­bi­liu link­te­li, jau be­veik ne­pa­ma­ty­sim vie­šo­je vie­to­je ne­tvar­kin­gų.

– Tu­ri­te mo­der­nią vai­kų žai­di­mų aikš­te­lę, ku­rio­je vi­suo­met pa­ma­ty­si vai­kų. Ko­kio­mis dar vie­šo­sio­mis erd­vė­mis di­džiuo­ja­tės?

– Gal ne­si­di­džiuo­ja­me, bet džiau­gia­mės, kad ga­li­me lais­va­lai­kį leis­ti Kro­kia­lau­kio tven­ki­nio sa­lo­je, reng­ti bi­liar­do tur­ny­rus ben­druo­me­nės na­muo­se, čia ga­li­ma rink­tis į prot­mū­šius, ku­riuos ru­dens po­pie­tė­mis or­ga­ni­zuo­ja ben­druo­me­nės jau­ni­mo ini­cia­ty­vi­nė gru­pė „Mes ga­lim“, va­ka­ro­ti prie puo­de­lio ar­ba­tos, reng­ti ki­no va­ka­rus. Ben­druo­me­nė bui­ties prie­tai­sus, te­le­vi­zo­rių, kom­piu­te­rius, bi­liar­do sta­lą bei ki­tus ak­ty­viam lais­va­lai­kiui rei­ka­lin­gus žai­di­mus yra įsi­gi­ju­si už lė­šas, gau­tas įgy­ven­di­nant So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos, Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos, Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pro­jek­tus. Mėgs­tan­tie­siems ak­ty­viai spor­tuo­ti vi­sa­da at­vi­ra gim­na­zi­jos spor­to aikš­te­lė, žie­mos va­ka­rais – spor­to sa­lė, tre­ni­ruok­lių sa­lė, esan­ti Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės kul­tū­ros cen­tro Kro­kia­lau­kio kul­tū­ros sky­riu­je.

– Gal ži­no­te bū­dų, kaip su­do­min­ti, kaip prie ak­ty­vios ben­druo­me­nės veik­los pri­trauk­ti kuo dau­giau žmo­nių?

– Ak­ty­viai ben­druo­me­niš­kai veik­lai rei­kia už­aug­ti: vie­nur au­gi­ni­ma­sis vyks­ta grei­čiau, ki­tur lė­čiau. Ne­ži­nau, gal rei­kia la­bai ak­ty­vaus, ga­lin­čio daug dau­giau lai­ko skir­ti ben­druo­me­nei at­sto­vau­jan­čio žmo­gaus. Kai ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kas yra tik vi­suo­me­ni­nin­kas, lai­ko ne ka­žin kiek ir tu­ri. Be to, šian­dien žmo­nės dar la­bai su­si­kon­cen­tra­vę į sa­ve, bet ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad au­ga jau­ni­mas, ku­ris pats or­ga­ni­zuo­ja ak­ty­vias veik­las.

– Kaip ma­no­te, ko iki šiol vis dar trūks­ta? Ko­kias nau­jas ini­cia­ty­vas ar veik­las no­rė­tu­mė­te pra­dė­ti?

– Kaip ir vi­si kai­mai, taip ir mū­sų, se­nė­ja, ta­čiau no­ri­si, kad ne tik sen­jo­rai, bet ir ki­ti mū­sų žmo­nės gy­ven­tų ra­miau, ge­riau. Ma­to­me, kad dau­ge­liui žmo­nių ne­men­kas rū­pes­tis pa­si­rū­pin­ti mal­ko­mis. Tad ir mū­sų rū­pes­tis, kaip jiems pa­dė­ti. Rez­gam min­tį – įsi­gy­ti mal­kų skal­dyk­lę, su­bur­ti sa­va­no­rių ko­man­dą, pa­dė­sian­čią žmo­nėms pa­si­ruoš­ti ku­ro. Ti­ki­mės, kad kaip nors šią idė­ją įgy­ven­din­sim.

– Gal ži­no­mas se­niau­sias Kro­kia­lau­kio apy­lin­kių ama­tas? Ar tai ne bat­siu­vys­tė, šle­pe­tės, ku­rias jau daug me­tų ga­mi­na Pa­plaus­kai?

– Ge­di­mi­nas ir Da­lė Pa­plaus­kai bat­siu­vys­tės ama­tą į Kro­kia­lau­kį at­si­ne­šė prieš 20 me­tų iš sa­vo gim­tų­jų Pa­ta­ši­nės apy­lin­kių (Ma­ri­jam­po­lės sa­vi­val­dy­bė). Ir jis čia pri­gi­jo. Da­bar jų siu­va­mos šle­pe­tės ži­no­mos ne tik Aly­taus sa­vi­val­dy­bė­je. Na, o Kro­kia­lau­kis nuo se­no gar­sė­ja šim­ta­la­piais. Bū­siu ne­kuk­li: nie­kur ki­tur to­kių ska­nių šių to­to­riš­kų py­ra­gų ne­su ra­ga­vu­si. Mū­sų mo­te­rys jų re­cep­tą pa­vel­dė­jo iš šio­se apy­lin­kė­se gy­ve­nu­sių to­to­rių. O ko­kio gro­žio ir die­viš­ko sko­nio tor­tus, įvai­rius sal­dė­sius ga­mi­na dvi Jur­gi­tos, Vi­jo­lė, Ri­ta, ki­tos mo­te­rys!

– Ar glo­bė­jų, rė­mė­jų tu­ri­te?

– O kaip­gi be jų? Nuo­la­ti­nę glo­bą jau­čia­me iš Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės, ypač me­ro Al­gir­do Vrub­liaus­ko, Aly­taus ra­jo­no vie­tos veik­los gru­pės mo­te­rų, vi­sa­da mū­sų idė­jas pa­lai­ko Kro­kia­lau­kio se­niū­ni­jos se­niū­nas. Or­ga­ni­zuo­ja­mas šven­tes, ren­gi­nius pa­re­mia ūki­nin­kai Vi­lė ir Vid­man­tas Na­vic­kai, Jo­li­ta­ Vai­čiu­lie­nė, An­ta­nas Bru­so­kas, ver­sli­nin­kai Li­ja­na ir Ri­mas Mar­čiu­ly­nai ir, ži­no­ma, vi­si, at­ei­nan­tys į ren­gi­nius, šven­tes, su sa­vi­mi at­si­ne­šan­tys pui­kią nuo­tai­ką, bran­giau­sią gy­ve­ni­mo do­va­ną – Lai­ką.

Komentuoti

Ribotas HTML

  • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.