Man­tas Ka­za­ke­vi­čius: apie me­džius, min­čių tū­rius ir šir­dį

Saulė Pinkevičienė
2018 Rugsėjis 14
Mnatas Kazakevičius.
„Ma­no tiks­las – ul­tra­šiuo­lai­kiš­ku bū­du vir­tu­a­lio­je erd­vė­je 3D su­kur­ti ob­jek­tus, tam tik­rus „min­čių tū­rius“, o pas­kui at­kur­ti juos tra­di­ci­ne tech­ni­ka, iš me­ta­lo ar­ba ak­mens“,  – sako Alytaus miesto savivaldybės jaunųjų menininkų stipendijos laimėtojas skulptorius Mnatas Kazakevičius.
Cik­ras aly­tiš­kis, Aly­taus dai­lės mo­kyk­los ab­sol­ven­tas, o da­bar jau 11 me­tų dir­ban­tis jo­je mo­ky­to­ju Man­tas Ka­za­ke­vi­čius yra iš tų žmo­nių, ku­rie ne­pra­min­tą ta­ke­lį ras ir be­to­ni­nė­se džiun­glė­se. Prieš ge­rus de­šimt me­tų Man­tas bu­vo vie­nas pir­mų­jų ak­ty­vis­tų, įsi­li­pu­sių į Lais­vės An­ge­lo aikš­tė­je au­gu­sius se­nuo­sius me­džius ir ne­lei­du­sių jų kirs­ti. Šiuo me­tu kar­tu su šei­ma, žmo­na, teks­ti­lės me­ni­nin­ke Vi­li­ja Gai­žaus­kai­te, ir vai­kais Ru­gi­le bei Jo­riu gy­ve­na so­dy­bo­je, sa­vo ran­ko­mis sta­ty­ta­me šiau­di­nia­me na­me ne­to­li Alo­vės. Čia, kar­tu su drau­gų šei­my­no­mis, au­gi­na me­džius, ku­rių nie­kas be jų lei­di­mo nie­ka­da ne­iš­kirs. Šie me­tai kū­rė­jų šei­mai ypa­tin­gi ir tuo, kad Man­tas lai­mė­jo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­ją – pir­mą to­kią mū­sų mies­te. Be­je, ki­tos dvi sti­pen­di­jos ati­te­ko jo mo­ki­niams – Guo­dai Dir­žy­tei ir Ma­tui Ja­nu­šo­niui.

– Man­tai, ko­kią idė­ją pa­siū­lei jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­jos kon­kur­sui?

– Ma­no pa­siū­ly­tas pro­jek­tas va­di­na­si „Ide­a­mor­fai“, nuo se­no­vės grai­kų kil­mės žo­džių idéā ir morphē, kas pa­žo­džiui reiš­kia su­gal­vo­tas for­mas. Plė­to­jant kū­ry­bi­nį pro­ce­są ra­do­si ir lie­tu­viš­kas ati­tik­muo – min­čių tū­riai – taip va­din­sis ir bū­si­mo­ji pa­ro­da. Sti­pen­di­ja skir­ta kū­ry­bi­niam pro­ce­sui bei ob­jek­tų pa­ro­dai. Pro­jek­to idė­ja ki­lo pa­ste­bė­jus, kad nau­jos tech­no­lo­gi­jos ge­ro­kai pra­ple­čia skulp­tū­ri­nės raiš­kos ga­li­my­bes, o kai ku­riais at­ve­jais lei­džia per­teik­ti idė­jas gry­nuo­ju pa­vi­da­lu, tai yra ne­ap­ri­bo­tas iš­ori­nių veiks­nių, pa­vyz­džiui, tam tik­rų įgū­džių sto­kos ir pa­na­šiai. Tad ma­no tiks­las – ul­tra­šiuo­lai­kiš­ku bū­du vir­tu­a­lio­je erd­vė­je 3D su­kur­ti ob­jek­tus, tam tik­rus „min­čių tū­rius“, o pas­kui at­kur­ti juos tra­di­ci­ne tech­ni­ka, iš me­ta­lo ar­ba ak­mens.

Tra­di­ci­jos ir šiuo­lai­ki­nių IT jung­tis ir yra tai, kas šiuo me­tu ma­ne la­biau­siai do­mi­na. Iš tra­di­ci­nių tech­ni­kų la­bai trau­kia lie­ji­mas iš me­ta­lo. Be­je, vi­sai ne­se­niai te­ko su­ži­no­ti įdo­mų fak­tą, kad ma­no se­ne­lis (jis žu­vo jau­nas, ma­no tė­vas dar bu­vo vai­kas) ka­dai­se dir­bo Aly­taus me­ta­lo lie­jyk­lo­je. O pir­muo­sius še­še­rius sa­vo gy­ve­ni­mo me­tus gy­ve­nau jos kai­my­nys­tė­je Pul­ko gat­vė­je, kur da­bar įsi­kū­ru­si „Skaus­mo užuo­vė­ja“, tė­vai pa­sa­ko­ja, kad mū­sų na­muo­se ant užuo­lai­dų bū­da­vo juo­dų nuo­sė­dų. Ne­ži­nau, ko­kiu – tie­sio­gi­niu ar ne­tie­sio­gi­niu – bū­du, bet ši šei­mos is­to­ri­ja tur­būt kaž­kaip su­si­ju­si su ma­ny­je at­si­ra­du­siu po­rei­kiu lie­ti iš me­ta­lo. Ke­le­tą ban­dy­mų jau esu pa­da­ręs.

– Ar „min­čių tū­rių“ tech­ni­ka su­si­ju­si ir su Ta­vo kaip mo­ky­to­jo prak­ti­ka, juk dės­tai to­kį keis­tą da­ly­ką – kom­piu­te­ri­nę skulp­tū­rą?

– Taip, nes kal­ba­me apie for­mos spren­di­mus, ku­rie yra su­ku­ria­mi skait­me­ni­nė­mis prie­mo­nė­mis. Šias prak­ti­kas dės­tau jau pen­ke­rius me­tus, o pa­čią dis­cip­li­ną tei­sin­giau bū­tų va­din­ti kom­piu­te­ri­ne skulp­tū­ra. Pra­džio­je pa­mo­kos vy­ko Jur­gio Kun­či­no vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je, nes Dai­lės mo­kyk­lo­je dar ne­tu­rė­jo­me rei­kia­mos įran­gos, o štai jau po­rą me­tų džiau­gia­mės nuo­sa­va kom­piu­te­rių kla­se Dai­lės mo­kyk­lo­je. Ly­gia­gre­čiai pro­jek­tuo­se Če­ki­jo­je ir Aly­tu­je pra­dė­jo­me eks­pe­ri­men­tuo­ti pie­ši­mo erd­vė­je ske­nuo­jant žmo­gaus ju­de­sius ar­ba, jau di­des­niu mas­te­liu, pa­si­tel­kiant dro­nų ga­li­my­bes  at­si­ra­do ne­ti­kė­tas, bet la­bai įdo­mus įran­kis kū­ry­bai  mo­ki­niams ir man pa­čiam. Kai for­ma lip­do­ma vir­tu­a­lio­je erd­vė­je, nė­ra me­džia­gos pa­si­prie­ši­ni­mo, o ma­te­ria­li­zuo­ti tuos da­ly­kus lei­džia 3D spaus­din­tu­vas. Vė­liau šie erd­vi­niai ob­jek­tai įgaus kla­si­ki­nės skulp­tū­ros pa­vi­da­lus. Kai ra­šiau pa­raiš­ką jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­jai gau­ti, net ne­sva­jo­jau, kad skulp­tū­ras ga­li­ma da­ry­ti ir vir­tu­a­lio­je re­a­ly­bė­je – min­tys įgau­na tū­rius, tie­siog čia ir da­bar  tri­jo­se di­men­si­jo­se.

– Kaip ap­skri­tai ver­ti­ni tą fak­tą, kad Aly­tu­je at­si­ra­do sti­pen­di­jos jau­nie­siems me­ni­nin­kams? Juk apie jas kal­bė­ta jau ne vie­ne­rius me­tus, bet min­tis įga­vo kū­ną tik da­bar.

– Sti­pen­di­ja yra la­bai rei­ka­lin­ga, as­me­niš­kai man ji lei­do at­si­dė­ti kū­ry­bi­niam dar­bui, nes tu­riu šei­mą. Pi­ni­gai skir­ti ir ži­nai, kad tai yra re­sur­sas, į ku­rį ga­li at­si­rem­ti ir pa­da­ry­ti. Nes bū­na ir taip, kad idė­jos kir­ba, bet ten­ka da­ry­ti ne­bū­ti­nai tai, kas tau pa­čiam da­bar įdo­miau­sia, bet kas ne­ša fi­nan­si­nę nau­dą. Sti­pen­di­ja lei­džia im­tis kū­ry­bi­nių su­ma­ny­mų, iš­ban­dy­ti idė­jas, ne­gal­vo­jant apie pel­ną ar nuos­to­lį, tie­są sa­kant, iki šiol ne­pa­vy­ko ras­ti ar su­si­kur­ti ki­tų to­kių ap­lin­ky­bių, kad tai bū­tų vi­siš­kai įma­no­ma.

Kal­bant apie jau­nes­nius kū­rė­jus, gal­būt dar stu­di­juo­jan­čius, tai sti­pen­di­ja, ži­no­ma, nė­ra pa­kan­ka­mas sti­mu­las pa­si­lik­ti gy­ven­ti ir kur­ti Aly­tu­je, bet įpa­rei­go­ja kaž­ką su­kur­ti gim­ta­ja­me mies­te. Iš prin­ci­po tai yra ge­rai, ma­nau, kad to­kių ska­ti­nan­čių prie­mo­nių ga­lė­tų bū­ti ir dau­giau. No­ri­si, kad Aly­tu­je gau­sė­tų kū­ry­bin­gų žmo­nių, bet tam rei­kia su­da­ry­ti tin­ka­mas są­ly­gas. Vie­nas iš bū­dų yra ska­ti­ni­mas įvai­rio­mis sti­pen­di­jo­mis (pa­gal am­žių, at­ski­ras sri­tis ir pa­na­šiai). Nes da­bar, jei ne­ati­tin­ki jau­no me­ni­nin­ko api­brė­ži­mo, tai tur­būt vie­nin­te­lė ofi­cia­li ga­li­my­bė re­a­li­zuo­ti sa­vo su­ma­ny­mą vie­šo­jo­je erd­vė­je yra per pro­jek­ti­nį fi­nan­sa­vi­mą. Vėl­gi, jei ne­si ju­ri­di­nis as­muo, mi­si­ja tam­pa prak­tiš­kai ne­įma­no­ma. O jau­ni­mui pro­jek­ti­nis fi­nan­sa­vi­mas ne­re­tai at­ro­do kiek at­bai­dan­tis dėl biu­ro­kratinių rei­ka­la­vi­mų, kas­ket­vir­ti­nių ata­skai­tų, o ši sti­pen­di­ja – la­bai pa­trauk­li, nes at­si­skai­ty­mas yra ta­vo idė­jos įgy­ven­di­ni­mas bei pri­sta­ty­mas vi­suo­me­nei. Ti­kiuo­si, kad pa­raiš­kų sti­pen­di­jai gau­ti ne­ma­žės ir at­ei­ty­je, nes šie­met su­si­do­mė­ji­mas bu­vo di­džiu­lis. Džiu­gu, kad ga­vo­me jas tri­se, nes vie­nam bū­tų sa­vo­tiš­ka at­sa­ko­my­bės naš­ta pa­tei­sin­ti vi­sų lū­kes­čius. Man ne­ti­kė­ta ir sma­gu, kad sti­pen­di­jas ga­vau drau­ge su sa­vo mo­ki­niais Guo­da ir Ma­tu.

– Kur vyks pa­ro­da „Min­čių tū­riai“? Klau­siu to­dėl, kad pa­ro­di­nės erd­vės, ypač pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mas Aly­tu­je, taip pat yra ak­tu­a­li pro­ble­ma.

– Ti­kė­ti­na, kad pa­ro­da vyks Dai­lės mo­kyk­lo­je, nes, no­rint ją su­reng­ti Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je, rei­kia tar­tis iš anks­to. Šian­dien tai – po­pu­lia­riau­sia mies­te eks­po­zi­ci­jų erd­vė. Kai su­ži­no­jau, kad man skir­ta sti­pen­di­ja, ją re­zer­vuo­ti bu­vo jau per vė­lu. Dar ga­lė­jau gal­vo­ti apie te­at­rą, bet, ma­no po­žiū­riu, ši erd­vė la­biau tin­ka­ma sa­lo­ni­nei kū­ry­bai. Dėl si­na­go­gos, ku­rio­je ža­da­ma kur­ti vi­zu­a­li­nių me­nų cen­trą, taip pat kol kas nė­ra jo­kio aiš­ku­mo. Ap­skri­tai bū­tų sma­gu, jei Aly­tu­je at­si­ras­tų pro­fe­sio­na­lus po­žiū­ris į pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mą, ne tiek pa­ti erd­vė, kiek pro­fe­sio­na­li or­ga­ni­za­ci­nė struk­tū­ra. Ne­no­riu sa­ky­ti „spe­cia­lis­tas“, nes šis ter­mi­nas sa­vai­me tu­ri kaž­ko­kį ne­igia­mą biu­ro­krato įvaiz­dį. Bū­tų sma­gu, jei pa­ga­liau at­si­ras­tų al­ter­na­ty­va di­le­tan­tiš­kai VšĮ „Egar­ta“ vi­zu­a­lių­jų me­nų sklai­dos veik­lai.

– Ne vie­ne­rius me­tus bu­vai Mo­nu­men­ta­lio­sios dai­lės kū­ri­nių sta­ty­mo ir prie­žiū­ros ko­mi­si­jos, ku­ri vei­kia prie Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės, na­rys. Šiuo me­tu nebe­si, bet gal­būt tai net­gi ge­res­nė po­zi­ci­ja – iš ša­lies ga­li ste­bė­ti ir įver­tin­ti mies­te pri­ima­mus vi­zu­a­liuo­sius spren­di­nius. Ko­kie įspū­džiai?

– Pa­si­kei­tus Kul­tū­ros ir me­no ta­ry­bos su­dė­čiai, vie­toj ma­nęs bu­vo de­le­guo­tas Aud­rius Ja­nu­šo­nis, tai­gi, nors ir ne­be­su ko­mi­si­jos na­rys, bet tik­rai do­miuo­si, kas yra svars­to­ma ir da­ro­ma. Kiek man ži­no­ma, ko­mi­si­ja ne­pri­ta­rė me­ta­li­nės šir­de­lės sta­ty­mui ant pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų til­to, ku­ri vis dėl­to bu­vo pa­sta­ty­ta. Ma­no as­me­ni­nė nuo­mo­nė su­tam­pa su ko­le­gų. Ne­ma­nau, kad šis ob­jek­tas tin­ka­mas net ver­ti­nant jo funk­ci­nę pa­skir­tį – var­giai ant jo tilps daug spy­ne­lių, be to, šyp­se­ną ke­lia ir per­tek­li­nis šio ob­jek­to įgy­ven­di­ni­mo biu­dže­tas. Kaip pro­fe­sio­na­liam skulp­to­riui di­de­lių abe­jo­nių man ke­lia ir su­ma­ny­mas pa­nau­do­ti žen­klą Aly­tus / My­liu mies­to ri­bo­žen­kliams. Iš­ei­na Aly­tus – My­liu – My­tiu (Mee too). Be kon­kur­so pa­skelb­tas mies­to lo­go­ti­pas – idė­ja lyg ir ne­blo­ga, bet at­li­ki­mas, švel­niai ta­riant, dis­ku­tuo­ti­nas. Api­ben­drin­da­mas no­riu pa­brėž­ti, kad šiuo me­tu mies­te vėl jun­ta­mas es­te­ti­nis sa­vi­va­lia­vi­mas prin­ci­pu „man pa­tin­ka ir aš da­rau“, nors bet ku­riam vi­zu­a­li­niam su­ma­ny­mui vie­šo­je erd­vė­je įgy­ven­din­ti tu­rė­tų bū­ti skel­bia­mas kon­kur­sas.

– 2022 me­tais Aly­tus taps Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­ne. Ko­kių vil­čių dė­tum į šį pro­jek­tą?

– Man at­ro­do, kad Aly­tu­je svar­biau­sia yra su­kur­ti pa­grin­dą tęs­ti­niams kul­tū­ri­niams pro­ce­sams, bet aš ne­ži­nau, ar kul­tū­ros sos­ti­nių ju­dė­ji­mas tam yra pa­kan­ka­mas. Vei­kiau tai yra vien­kar­ti­niai fi­nan­si­niai im­pul­sai, pa­na­šiai kaip Eu­ro­pos Są­jun­gos pi­ni­gai, ku­riuos rei­kia įsi­sa­vin­ti bet ko­kia kai­na. Ne­ma­čiau ga­lu­ti­nio Aly­taus pa­raiš­kos va­rian­to, tai­gi man sun­ku bū­tų ob­jek­ty­viai ver­tin­ti, o ap­skri­tai, aš vi­sa­da svei­ki­nu ini­cia­ty­vas, ku­rios su­ku­ria są­ly­gas, vie­no­dai pa­lan­kias vi­siems kū­rė­jams, o ne kon­kre­čių idė­jų pra­stū­mi­nė­ji­mą, ypač jei tai da­ro ta­ry­bos na­riai.

– Esi iš­ban­dęs jė­gas sce­nog­ra­fi­jo­je, šiuo me­tu Aly­taus mies­to te­at­ro re­per­tu­a­re sėk­min­gai gy­vuo­ja spek­tak­lis „Šo­kis puo­dy­nė­je, ar­ba Sva­jo­nių sto­ru­lis“, ku­rio kū­ry­bi­nė­je gru­pė­je esi. Gal tu­ri dau­giau su sce­na su­si­ju­sių su­ma­ny­mų?

– Šiuo me­tu to­kių su­ma­ny­mų nė­ra, gal­būt ne­la­bai ši­ta sri­tis ir trau­kia. Mat te­at­ri­nė­je kū­ry­bo­je, čia kal­bu tik apie vi­zu­a­li­nius spren­di­mus, eg­zis­tuo­ja plo­na li­ni­ja tarp bu­ta­fo­ri­jos ir tik­rų da­ly­kų, kar­tais rei­kia la­bai grei­tų spren­di­mų, lanks­taus po­žiū­rio, o man, ką be­da­ry­čiau, no­ri­si to im­tis iš es­mės. Ki­ta ver­tus, ne­tu­riu jo­kių iš­anks­ti­nių nu­si­sta­ty­mų, tai­gi vis­ko at­ei­ty­je ga­li bū­ti.

Taip pat man te­ko su­kur­ti pir­mą­sias te­at­rų fes­ti­va­lio, kai jis dar va­di­no­si „Te­gy­vuo­ja ko­me­di­ja“, no­mi­na­ci­jų sta­tu­lė­les. O vė­liau ak­ty­viai kon­sul­ta­vau te­at­ro ad­mi­nist­ra­ci­ją skulp­tū­ri­niais klau­si­mais, pa­siū­liau šioms no­mi­na­ci­joms skelb­ti kon­kur­są bei pa­dė­jau jam pa­si­ruoš­ti, kon­kur­sas įvy­ko ir jį lai­mė­jo skulp­to­rius Aud­rius­ Ja­nu­šo­nis. Taip pat džiau­giuo­si pa­dė­jęs tvir­tą pa­ma­tą tra­di­ci­jai – Te­at­ro die­nos pro­ga kas­met iš­da­li­ja­mus Te­at­rak­me­nius kas­kart pa­ti­kė­ti su­kur­ti vis ki­tam au­to­riui, o šis pa­va­di­ni­mas pri­gi­jo nuo ma­no pa­siū­ly­tų spren­di­mų pir­mo­sioms no­mi­na­ci­joms.

Kal­bant apie Te­at­rak­me­nius, pra­di­nis su­ma­ny­mas bu­vo, kad to­kie, te­at­ro dar­buo­to­jams pa­gerb­ti skir­ti ob­jek­tai, ga­lė­tų at­si­ras­ti pa­sta­to eks­ter­je­re, bet dėl re­no­va­ci­jos pla­nų tam nė­ra są­ly­gų. Šiuo me­tu jie pri­gi­jo te­at­ro vi­du­je, o pas­ta­rą­jį kar­tą juos su­kū­rė skulp­to­rius Min­dau­gas Ja­ku­čio­nis.

– Prieš de­šimt me­tų Aly­tus bu­vo vie­nas pir­mų­jų mies­tų, ku­ria­me ben­druo­me­nė pa­si­prie­ši­no se­nų­jų me­džių kir­ti­mui ir va­di­na­mų­jų eu­ro­pi­nių rykš­čių so­di­ni­mui. Da­bar apie tai skam­ba vi­sa Lie­tu­va. Tau ši­ta te­ma vi­suo­met bu­vo la­bai svar­bi. Kaip yra da­bar?

– Vis dar skau­du. Gai­la, kad prieš de­šimt me­tų Aly­tu­je ne­at­si­ra­do kri­ti­nės ma­sės, ki­ta ver­tus, jei ne bū­re­lis ak­ty­vis­tų, bū­tų dar blo­giau bu­vę. Pas­ta­ra­sis da­ly­kas, ką šio­je sri­ty­je pa­vy­ko nu­veik­ti, bu­vo su­reng­tas vie­šas ap­ta­ri­mas Aly­taus mies­to žel­di­nių prie­žiū­ros pla­no, pa­gal ku­rį kau­nie­čiai „eks­per­tai“ nu­ma­tė ma­si­nius me­džių kir­ti­mus vi­sa­me Aly­tu­je. Taip pat tei­kė­me pa­siū­ly­mus dėl Jot­vin­gių gat­vės re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­to, siū­lė­me iš­sau­go­ti se­nuo­sius me­džius, bet da­lį jų vis tiek iš­kir­to. Ar­tė­jan­čios Pul­ko, Ulo­nų gat­vių re­konst­ruk­ci­jos ir­gi ke­lia ne­ri­mą dėl mies­to ža­lu­mos iš­sau­go­ji­mo. Drįs­tu teig­ti, kad ir ma­no da­bar­ti­nio pa­si­rin­ki­mo gy­ven­ti ne mies­te vie­na de­da­mų­jų prie­žas­čių bu­vo ta me­džių kir­ti­mo is­to­ri­ja. No­rė­jo­si at­si­dur­ti kuo to­liau nuo pa­na­šių spren­di­mų, ku­rių pa­keis­ti ne­ga­li, nors ir kaip sten­gie­si. Tas pats bu­vo ir Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­ne, kol ten gy­ve­no­me, – kiek­vie­ną pa­va­sa­rį re­gė­jo­me ker­ta­mus svei­kus bran­džius me­džius. Su­pran­ta­ma, kai tai da­ro­ma ten, kur tik­rai rei­kia, bet ne ma­siš­kai. Šiuo me­tu si­tu­a­ci­ja kei­čia­si, ben­druo­me­nės Lie­tu­vo­je ta­po kur kas ak­ty­ves­nė­si, ra­do­si vi­suo­me­ni­nis ju­dė­ji­mas,  tarp jų esa­ma ir pro­fe­sio­na­lių tei­si­nin­kų, ku­rie sto­jo gin­ti vie­šo­jo in­te­re­so. Mes ta­da da­rė­me, ką ga­lė­jo­me, pri­si­me­nu, pats ra­šiau raš­tus Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jai be jo­kio tei­si­nio at­spir­ties taš­ko. Gal to­kia jau ma­no  pri­gim­tis, kad esu pio­nie­rius, lin­kęs ei­ti ne­pra­min­tais ta­kais?

Kal­bant apie skau­du­lius, dar ne­ga­liu pa­mirš­ti, kaip te­ko su­rem­ti ie­tis su Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­be dėl Alo­vės mo­kyk­los iš­sau­go­ji­mo. Tė­vai bu­vo ak­ty­vūs, bet po­li­ti­nė va­lia nu­ga­lė­jo. O mo­kyk­la per­spek­ty­vi, te­rei­kia pa­si­rink­ti drą­sią kryp­tį, ir ga­lė­tų sėk­min­gai kon­ku­ruo­ti su mies­to švie­ti­mo įstai­go­mis. Jau an­trą ru­de­nį ve­žio­ja­me duk­rą Ru­gi­lę į „Dre­vi­nu­ko“ mo­kyk­lą-dar­že­lį. Vis­kas pui­ku, bet... įstai­ga už­kliu­vo da­bar jau mies­to sa­vi­val­dy­bei! Kam pa­pa­sa­ko­ju – sa­ko, na tau ir se­ka­si... O juk ne taip jau ir se­niai dar bu­vo val­džios ban­dy­mas kė­sin­tis į Dai­lės mo­kyk­lą...   

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.