Ge­riau­siam lie­tu­vių au­to­riaus teks­tui – Jur­gio Kun­či­no, o už­sie­nie­čio – „Už­ėjau pas drau­gą” pre­mi­jos

Sau­lė Pin­ke­vi­čie­nė
2018 Lapkritis 27
Gied­rė Bul­ga­ko­vie­nė
Paskutinis rašytojo Jurgio Kunčino apsilankymas Alytaus miesto viešojoje bibliotekoje 2001 m., kovo 2 d. Šalia – jos direktorė Giedrė Bulgakovienė.
Gy­vas trum­po­sios pro­zos žo­dis iš jų au­to­rių lū­pų tie­siai į aly­tiš­kių au­sis – toks fe­no­me­na­lus kul­tū­ros reiš­ki­nys jau 16 me­tų ap­lan­ko Aly­tų. „Im­bie­ro va­ka­rų“ idė­jos au­to­rė Gied­rė Bul­ga­ko­vie­nė, pa­klaus­ta apie fes­ti­va­lio at­ei­tį, sa­ko at­vi­rai: „Vie­no tik­rai no­rė­čiau – kad nei lai­kas, nei ko­kios ki­tos ne­gan­dos ar po­ky­čiai jo ne­nu­ma­rin­tų, ne­pa­vers­tų pa­ro­di­ja, švies­me­čiais nu­to­lu­sia nuo es­mės.“

– Kuo iš­skir­ti­niai bus aš­tun­tie­ji „Im­bie­ro va­ka­rai“?

– Pir­miau­sia tur­būt tuo, kad jau ir ofi­cia­liai „Im­bie­ro va­ka­rus“ už­au­gi­no­me iki tarp­tau­ti­nio for­ma­to. La­bai džiau­gia­mės, kad ne­at­si­sa­kė į jį at­vyk­ti Ser­ge­jus Po­me­rant­se­vas. Jo kil­mė sie­ti­na tiek su Ru­si­ja, ku­rio­je jis gi­mė, tiek su Uk­rai­na, ku­rio­je au­go ir stu­di­ja­vo. 8-ojo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je už da­ly­va­vi­mą di­si­den­tų veik­lo­je pri­vers­tas emig­ruo­ti iš So­vie­tų Są­jun­gos, dir­bo BBC ko­res­pon­den­tu, da­bar – vie­nas ryš­kiau­sių Ra­dio SVO­BO­DA bal­sų, pri­pa­žin­tas ra­di­jo žur­na­lis­ti­kos vir­tuo­zas, pui­kus eseis­tas, dra­ma­tur­gas ir po­etas, uk­rai­nie­čių ir ru­sų kal­bo­mis iš­lei­dęs dau­giau nei de­šim­tį kny­gų.

Iš Va­ka­rų Uk­rai­nos pas mus at­vyks Ołek­san­dras Boj­czen­ko – ne tik sa­vo ša­ly­je ge­rai ži­no­mas uk­rai­nie­čių eseis­tas, pub­li­cis­tas, li­te­ra­tū­ros kri­ti­kas ir ver­tė­jas (į lie­tu­vių kal­bą jo kū­ri­nių yra iš­ver­tęs Her­kus Kun­čius).

La­bai įdo­mi ir įvai­ria­pu­sė me­ni­nin­kė In­dra Brū­ve­re at­vyks­ta iš Lat­vi­jos. Pir­miau­sia tai – pui­ki ver­tė­ja, lat­viš­kai pra­kal­bi­nu­si Ma­rių Ivaš­ke­vi­čių, Si­gi­tą Pa­ruls­kį, šie­me­čio mū­sų fes­ti­va­lio da­ly­vių Al­vy­do Šle­pi­ko, An­driaus Ja­ku­čiū­no kū­ry­bą, Gin­ta­ro Be­res­ne­vi­čiaus ir dau­ge­lio ki­tų lie­tu­vių au­to­rių teks­tus. Taip pat ji yra žy­mi Lat­vi­jos fol­klo­ri­nin­kė, li­te­ra­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė, ra­šan­ti ei­lė­raš­čius ir pro­zą, da­ly­vau­jan­ti dai­li­nin­kų pa­ro­do­se.

Tai, be abe­jo, įpa­rei­go­ja – pa­si­steng­si­me, kad sve­čiai pa­tir­tų tiek bib­lio­te­ko­je, tiek mū­sų mies­te kuo ma­lo­nes­nių įspū­džių. Tie­są sa­kant, pa­čioms smal­su, ku­ris iš mi­nė­tų au­to­rių į sa­vo ša­lį par­veš ir šie­met įsteig­tą pre­mi­ją sim­bo­li­niu pa­va­di­ni­mu „Už­ėjau pas drau­gą“, ku­ri nuo šiol bus ski­ria­ma už ge­riau­sią už­sie­nio au­to­riaus teks­tą.

– Kon­cep­ci­ja – ma­din­gas ter­mi­nas kul­tū­ros kon­teks­te, o kaip kei­tė­si „Im­bie­ro va­ka­rų“ su­ma­ny­mas nuo pir­mų­jų iki da­bar, juk pra­bė­go ne taip ir ma­žai – jau 16 me­tų?

– Skam­bės gal šiek tiek ret­rog­ra­diš­kai, bet kon­cep­ci­ja iš es­mės ne­pa­ki­to nuo pat „Im­bie­ro va­ka­rų“, iš­sky­rus na­tū­ra­liai pri­gi­ju­sį tarp­tau­ti­nio skam­be­sio in­kliu­zą. Nes ją keis­ti bū­tų tas pats, kas kir­viu kirs­ti per tvir­tą ir pui­kiau­siai funk­cio­nuo­jan­tį stu­bu­rą ir ti­kė­tis, kad iš­eis kaž­kas to­o­o­kio ir pui­kaus... Juk ne kvai­liai su­gal­vo­jo – tal­kon bu­vom pa­si­tel­kę ir aka­de­mi­nius pro­tus, tad for­ma­tas ne tik au­to­ri­nis, bet ir la­bai pla­stiškas, leng­vai kas­kart mo­di­fi­kuo­ja­mas kin­tan­čio­mis de­ta­lė­mis. Jos ne­men­ka da­li­mi ir su­ku­ria tą žmo­nėms pa­trauk­lų, dvi die­nas be­si­ru­tu­lio­jan­čio vyks­mo cin­ke­lį.

Šie­met vi­zu­a­li­ą­ją li­te­ra­tū­ri­nio fes­ti­va­lio da­lį pa­į­vai­rin­si­me vie­no žy­miau­sių Lie­tu­vos ka­lig­ra­fo, Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos pro­fe­so­riaus Al­ber­to Gurs­ko ka­li­gra­fijos ir me­ni­nio šrif­to pa­ro­da „Teks­tai Lie­tu­vai“ (pri­sta­ty­mas vyks lap­kri­čio 29 die­ną 20 val.), tai bus įžan­ga į vi­sa­da nuo­tai­kin­gų „Im­bie­ro va­ka­rų“ nak­ti­nių skai­ty­mų pro­gra­mą.

Vie­to­je iki šiol fes­ti­va­lio me­ni­nę pro­gra­mą tra­di­ciš­kai vai­ni­ka­vu­sių vo­ka­lis­tų ar bar­dų au­to­ri­nių kon­cer­tų šį­kart pa­siū­ly­si­me vir­tuo­ziš­ką po­ezi­jos ir per­ku­si­jos vyks­mą, jau spė­ju­sį ap­ža­vė­ti ne vie­no tarp­tau­ti­nio ar Lie­tu­vo­je vy­ku­sio fes­ti­va­lio da­ly­vius. Ją pa­do­va­nos aly­tiš­kei pub­li­kai jau pui­kiai pa­žįs­ta­mi Ro­lan­das Ras­taus­kas (po­ezi­ja) ir Ar­ka­di­jus Go­tes­ma­nas (per­ku­si­ja).

– Ko­kie iš­šū­kiai yra sun­kiau­si ir ku­rie džiaugs­min­giau­si „Im­bie­ro va­ka­rų“ ko­man­dai?

– Pa­grin­di­nis iš­šū­kis, ne­kin­tan­tis bė­gant me­tams, – pri­vi­lio­ti į fes­ti­va­lį kuo dau­giau ta­len­tin­gų, sa­vo kū­ry­ba in­tri­guo­jan­čių au­to­rių ir dar kaž­kaip pra­si­suk­ti, kad da­ly­vių są­ra­šo po­ky­čiai bū­tų mi­ni­ma­lūs. Vi­sa ki­ta, pa­ly­gi­nus su šia, švel­niai ta­riant, ne­leng­va už­duo­ti­mi, – tik tech­ni­nė ru­ti­na, ku­ri mū­sų pa­ty­ri­mams au­gant stre­so ke­lia vis ma­žiau.

O di­džiau­sia pa­lai­ma – kai fes­ti­va­lio ren­gi­niuo­se ap­si­lan­kę aly­tiš­kiai sa­ko ačiū or­ga­ni­za­to­rių ko­man­dai, o mū­sų gar­būs sve­čiai iš­si­ve­ža kuo šil­čiau­sius įspū­džius ir no­ri su­grįž­ti vėl ir vėl.

Ir dar tik­rai ma­lo­nu, kad per tiek me­tų nie­kam ne­ki­lo ne­pa­to­gių klau­si­mų dėl fes­ti­va­lio pre­mi­jų sky­ri­mo. Bū­na, kad am­ži­nai sku­ban­tys žur­na­lis­tai pra­šo ma­nęs: „Gied­re, na, pa­sa­kyk, kam šie­met Jur­gio Kun­či­no pre­mi­ja teks, ži­nai juk…“ O aš ne­ži­nau (šyp­se­nė­lė). Ir nie­kas ne­ži­no – iki pat pa­bai­gos. Tad šio­je vie­to­je net da­bar taip ma­din­gos „kon­fi­den­cia­lu­mo su­tar­tys“ ap­si­drau­di­mui bū­tų bergž­džias po­pie­riaus ga­di­ni­mas. Nei au­to­rius ži­no­mu­mas, nei, ap­sau­gok Vieš­pa­tie, „ge­rų“ ar ‚svar­bių“ žmo­nių už­ta­ri­mai čia nie­ko ne­le­mia. Ver­ti­na­ma pir­miau­sia kon­kur­sui pa­tei­kia­mo teks­to me­ni­nė meist­rys­tė, ži­no­ma, kaž­kiek įta­kos tu­ri ir jo au­to­ri­nė in­ter­pre­ta­ci­ja. Šia pras­me tai, ko ge­ro, vie­nin­te­lis toks fes­ti­va­lis bent jau Lie­tu­vo­je. Kaip už­sie­niuo­se yra, aš ne­ži­nau.

– „Im­bie­ro va­ka­rai“ ne­įvyk­tų be gy­vų, ak­ty­viai ku­rian­čių čia ir da­bar, teks­tų au­to­rių. Koks jų bū­rys su­si­burs šie­met ir kaip se­kė­si jį su­kvies­ti į Aly­tų?

– Jau iš­var­di­jau at­vyks­tan­čius iš ki­tų ša­lių. Tarp „Im­bie­ro va­ka­ruo­se“ da­ly­vau­jan­čių lie­tu­vių pro­zi­nin­kų – ir tarp­tau­ti­nius van­de­nis jau se­niai skro­džian­tys pro­zos meist­rai, ir jos žan­ruo­se ne­se­niai de­biu­ta­vę jau­nes­nės kar­tos me­ni­nin­kai. Po il­ges­nės per­trau­kos vėl su­si­tik­si­me su ra­šy­to­jais, anks­tes­niais me­tais jau ta­pu­siais Jur­gio Kun­či­no ir kitų pre­mi­jų lau­re­a­tais – pri­pa­žin­tais pro­zos meist­rais An­driu­mi­ Ja­ku­čiū­nu, Al­vy­du Š­le­pi­ku. Vėl iš­vy­si­me ir iš­gir­si­me mū­sų mies­te vis daž­niau re­zi­duo­jan­tį sar­kas­tiš­ką­jį ir ašt­rų Her­kų­ Kun­čių (Aly­taus mies­to te­at­re su­kur­ti du spek­tak­liai pa­gal jo pje­ses, „(Ne) vai­kiš­ki žai­di­mai“ ir „Lais­vės are­na“). Iš­skir­ti­ne teks­tų ele­gan­ci­ja aly­tiš­kę pub­li­ką kas­kart pa­ver­gia Ro­lan­das­ Ras­taus­kas. Pa­kvie­tė­me ke­lis is­to­ri­nius ro­ma­nus pa­ra­šiu­sį ir Aly­tu­je jau vie­šė­ju­sį Re­gi­man­tą Di­mą – so­cia­li­nio tin­klo „Fa­ce­bo­o­ko“ se­kė­jams jis pui­kiai at­pa­žįs­ta­mas kaip trum­pų, šmaikš­čių gy­ve­ni­miš­kų is­to­ri­jų pa­sa­ko­to­jas. Iš jau­nų­jų pro­zi­nin­kių šie­met iš­gir­si­me Dai­ną Opols­kai­tę, ku­rios nau­jau­sias ro­ma­nas „Ir vie­ną­kart, Ri­či“ pre­ten­duo­ja į 2017-ųjų Me­tų kny­gos pa­aug­liams ti­tu­lą. At­vyks aly­tiš­kiams iki šiol kaip li­te­ra­tū­ros kri­ti­kė la­biau pa­žįs­ta­ma Vir­gi­ni­ja Kul­vins­kai­tė-Ci­ba­raus­kė. Ji yra iš­lei­du­si pir­mą­jį sa­vo po­ezi­jos rin­ki­nį, o šiuo me­tu spau­dai ruo­šia­ma ir ap­sa­ky­mų kny­ga. Kau­nui šį­kart at­sto­vaus Ir­na La­bo­kė, o aly­tiš­kių ra­šan­čių­jų ben­druo­me­nei – Kos­tas Poš­kus, įsi­min­ti­nų im­pre­si­jų su aly­tie­tiš­ku prie­sko­niu pa­sa­ko­to­jas.

– Ko­kią „Im­bie­ro va­ka­rų“ at­ei­tį ma­tai pa­ti? Kaip ver­tin­tum fes­ti­va­lio raiš­ką – au­to­ri­nių teks­tų skai­ty­mus – šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų kon­teks­te? Ar tai ar­chai­ka, ar vei­kiau gur­ma­niš­kas pa­tie­ka­las?

– Nei ar­chai­ka, nei kaž­kas to­o­o­kio, kas įker­ta­ma tik eli­tui, pa­ti­kė­ki­te. Bent jau tiems, ku­rie skai­to kny­gas, nuo­šir­džiai do­mi­si sa­vo ša­lies li­te­ra­tū­ra, jos nau­jo­vė­mis. Jo­kie tech­ni­niai pri­bam­ba­sai ne­už­fik­suos ir ne­per­teiks tos na­tū­ra­lios, ka­me­ri­nė­je sa­lės ap­lin­ko­je tvy­ran­čios ener­ge­ti­kos, kai gy­vas au­to­riaus bal­sas, su bū­tent jo au­to­ri­ne teks­to in­ter­pre­ta­ci­ja, su­si­lie­ja su gy­vo­mis klau­san­čių žmo­nių re­ak­ci­jo­mis. Ta sim­bio­zė sa­vo vib­ra­ci­jo­mis kar­tais tie­siog už­bu­ria ar net pri­tren­kia.

Ži­no­ma, pa­ly­gin­ti su pir­mai­siais, 2004 me­tais įvy­ku­siais skai­ty­mais, daug kas pa­si­kei­tė ir to­liau kei­čia­si, nes tie­siog kvai­la bū­tų aro­gan­tiš­kai ig­no­ruo­ti svai­giu grei­čiu tobulėjančias ko­mu­ni­ka­ci­jos ga­li­my­bes. Nuo 2000 me­tų spe­cia­liai šiam įvy­kiui ku­ria­mo­se in­ter­ne­to sve­tai­nė­se jau ga­li­ma bu­vo su­si­pa­žin­ti ir su pro­gra­ma, au­to­riais, ir su jų skai­to­mais teks­tais. Nuo 2004-ųjų – ne tik gy­vai, da­ly­vau­jant skai­ty­mų va­ka­ruo­se, bet ir in­ter­ne­tu ga­li­ma bal­suo­ti už pa­ti­ku­sius au­to­rius (tai vie­nin­te­lis kri­te­ri­jus, pa­gal ku­rį tra­di­ciš­kai ren­ka­mas kan­di­da­tas Pub­li­kos pre­mi­jai). Dar vė­liau ir in­ter­ne­te at­si­ra­do ga­li­my­bė su­si­pa­žin­ti su „Im­bie­ro tie­sos“ tu­ri­niu (šis fes­ti­va­lis – ne iš­im­tis). Iš­mė­gi­no­me ir tie­sio­gi­nes ren­gi­nių  tran­slia­ci­jas. Ta­čiau grei­tai įsi­ti­ki­no­me, kad mi­nu­sų ne ką ma­žiau nei pri­va­lu­mų. Ir ne tik tai, kad tas nuo­la­ti­nis ka­me­ros spok­so­ji­mas ki­tą­kart trik­do ir blaš­ko au­to­rius. Čia maž­daug tas pats, kaip pa­ro­dy­ti per te­le­vi­zi­ją ge­rą fil­mą, o pas­kui ti­kė­tis, kad į ki­no te­at­rą jo pa­si­žiū­rė­ti su­gu­žės mi­nios.

Iš­ma­nių­jų te­le­fo­nų ir so­cia­li­nių tin­klų at­si­ra­di­mas at­ne­šė dar nau­jes­nių vė­jų, tad nė kiek ne­abe­jo­ja­me, kad tuo, kas vyks šie­me­čiuo­se „Im­bie­ro va­ka­ruo­se“, la­bai ope­ra­ty­viai da­ly­si­mės ir pa­čios, ir mū­sų sve­čiai. Bet tai te­bus vaiz­dai, frag­men­tai, tik men­ka da­li­mi at­spin­dys gy­vo veiks­mo at­mo­sfe­ros vi­su­mą. Tad nuo­šir­džiai kvie­čiu vi­sus, kam įdo­mu, at­vyk­ti ir įsi­ti­kin­ti tuo re­a­liai.

...apie at­ei­tį ap­skri­tai ri­zi­kin­ga šiais lai­kais kal­bė­ti, nes vie­ną die­ną vis­kas ga­li ap­si­suk­ti ne­grįž­ta­mai, kaip ją be­stra­te­guo­tum. Vie­no tik­rai no­rė­čiau – kad nei lai­kas, nei ko­kios ki­tos ne­gan­dos ir po­ky­čiai jo ne­nu­ma­rin­tų ar ne­pa­vers­tų pa­ro­di­ja, švies­me­čiais nu­to­lu­sia nuo es­mės.

– Kas yra „Im­bie­ro va­ka­rų“ var­to­to­jas?

– La­bai įvai­rūs žmo­nės. Juos pa­pras­tai vie­ni­ja tai, kad jie skai­to kny­gas, do­mi­si nau­jie­no­mis, jiems pa­tin­ka gy­vi su­si­ti­ki­mai su au­to­riais, in­tri­guo­ja iš­ki­lie­ji, ku­riuos ma­tė, tar­kim, tik TV ek­ra­ne. Ne­men­ka da­lis tarp vy­res­nės kar­tos žmo­nių yra to­kių, ku­rie dar as­me­niš­kai pa­ži­no­jo cha­riz­ma­tiš­ką­jį Jur­gį­ Kun­či­ną. Jiems te­be­iš­li­kę sen­ti­men­tai ir tie­siog la­bai svar­bu iš­girs­ti, su­ži­no­ti kaž­ką nau­jo, ne­gir­dė­to bū­tent apie jį. La­bai sma­gu ma­ty­ti „Im­bie­ro va­ka­ruo­se“ ir jau­nus žmo­nes, ku­rių ne kiek­vie­nas gal­būt yra gi­liai su­si­pa­ži­nęs su Jur­gio­ Kun­či­no kū­ry­ba, bet jo ge­nia­li­ą­ją „Tū­lą“ ar daž­no mū­sų sve­čio kny­gas yra skai­tę tik­rai ne dėl to, kad „mo­ky­to­ja lie­pė“. Su kiek­vie­nu fes­ti­va­liu pa­ste­bi­me vis dau­giau žmo­nių ne iš Aly­taus – tai ir­gi šioks toks ro­dik­lis. Tik­rai ži­nau, kad tarp „Im­bie­ro va­ka­rų“ pub­li­kos ir šį­kart bus žmo­nių, ku­riems svar­biau­sia yra tai, kad jie vyks­ta mū­sų bib­lio­te­ko­je. Nes tie­siog pa­tin­ka čia bū­ti bet ku­ria pro­ga – tai, ga­li­ma sa­ky­ti, iš­ti­ki­miau­sia mū­sų pa­lai­ky­mo ko­man­da, ir mes tai la­bai ver­ti­nam.

– „Im­bie­ro va­ka­rai“ skir­ti Jur­gio­ Kun­či­no at­mi­ni­mui. Ir taš­kas. Bet ko­kių nau­jų kam­pų jo įpras­mi­ni­mui ža­da­te ras­ti šie­met? Nes gir­dė­jau gan­dą apie staig­me­nas.

– Šie­met gal pir­mą kar­tą pa­ga­liau la­bai aiš­kiai ir ga­lu­ti­nai su­si­vo­kė­me, kad daug da­ly­kų apie Jur­gį­ Kun­či­ną, ku­rie ga­li bū­ti įdo­mūs ne tik mums pa­tiems, esa­me pa­jė­gūs pa­pa­sa­ko­ti mes, bu­vę ar esan­tys aly­tiš­kiai, dar „nepa­si­kly­du­sie­ji tarp tri­jų pu­šų“. Gal­vo­ju, kad pa­si­da­ly­ti tuo šian­dien ir už­fik­suo­ti at­ei­čiai, kai ne­men­ka da­lis jį pa­ži­no­ju­sių­jų bū­si­me iš­ke­lia­vę į am­ži­no­sios me­džiok­lės ša­lį, yra svar­bu. Be abe­jo, ne­li­ko be pėd­sa­ko ir tas de­šimt­me­tis, kai su Jur­giu Kun­či­nu ir dau­ge­liu žmo­nių iš jo ar­ti­mos ap­lin­kos ga­na ak­ty­viai ben­dra­vo­me / ben­dra­dar­bia­vo­me ir pa­čios „kun­či­nu­kės“. Ži­no­ji­mų, ku­riais knie­ti pa­si­da­ly­ti, pra­tur­ti­no mus ir pas­ta­rie­ji 16 me­tų po jo ne­tek­ties. Kai, ne­pai­sant „pri­ori­te­tų“ ir ki­to­kių ma­din­gų „vė­jų“, ir to­liau kruopš­čiai ir nuo­sek­liai gi­li­no­mės į Jur­gio te­mą.

Ži­no­ma, tai vi­siš­kai ne­reiš­kia, kad į ki­tų fes­ti­va­lių At­mi­ni­mo va­lan­das ir vėl ne­kvie­si­me pro­fe­sio­na­lių, ti­tu­luo­tų ra­šy­to­jo kū­ry­bos ty­ri­nė­to­jų. Bet šį­kart vie­nas iš klau­si­me mi­nė­tų „gan­dų“ kal­ti­nin­kų yra Aly­tu­je už­au­gęs ir jau­nys­tė­je Kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je dir­bęs bei su Jur­giu ben­dra­vęs is­to­ri­jos moks­lų dak­ta­ras Eu­ge­ni­jus Sve­ti­kas. Su­si­ti­ko­me su juo vi­sai ne­ty­čia ru­dens pra­džio­je per ren­gi­nį Moks­lų aka­de­mi­jo­je, su ku­ria mū­sų sa­vi­val­dy­bė yra už­mez­gu­si ben­dra­dar­bia­vi­mo ry­šius, ir aš ten pri­sta­ti­nė­jau Jur­giu­i­ Kun­či­nui skir­tą eks­lib­ri­sų pa­ro­dą, bib­lio­te­ko­je vy­ku­sią per­nai. Na­tū­ra­liai iš­si­kal­bė­jo­me, pa­si­py­lė „ar gir­dė­jai, ar ži­nai, ar tu­ri“. Su­in­tri­ga­vo! Kaž­ką „kun­či­nu­kės“ iš­kaps­tė, kaž­ką pa­si­tiks­li­no­me – ir, pa­si­telk­da­mi cik­ri­nių aly­tiš­kių ben­druo­me­nės ak­ty­viau­sius bei smal­siau­sius, tuos sa­vo iš­kaps­ty­mus pri­sta­ty­si­me pub­li­kos teis­mui. Tad ant­rą­ją fes­ti­va­lio die­ną, lap­kri­čio 30-ąją, 10 val. kvie­čia­me su­si­rink­ti prie Ma­žo­sios Dai­li­dės til­te­lio, kur sim­bo­liš­kai at­sta­ty­si­me vie­ną iš mū­sų ben­dros at­min­ties til­tų. O nuo 11 val. 30 min. jau bib­lio­te­kos sa­lė­je tę­si­me šį vyks­mą. Kai ku­rias de­ta­les leis­ki­te kol kas nu­ty­lė­ti – iki pa­kils už­dan­ga.

Be­je, ant­rą­ją fes­ti­va­lio die­ną vi­si pa­gei­dau­jan­tie­ji lei­dyk­los kai­na ga­lės įsi­gy­ti nau­jau­sią, šie­met pa­si­ro­džiu­sį Jur­gio­Kun­či­no ro­ma­no „Bi­lė ir ki­ti: am­ži­nin­ko už­ra­šai“ lei­di­mą, ku­rį, pa­pil­džiu­si iš­trau­ko­mis iš ra­šy­to­jo die­no­raš­čio bei Jur­gio Kun­či­no pie­ši­niais, iš­lei­do lei­dyk­la VER­SUS.

Iki ma­lo­naus su­si­ti­ki­mo!

Komentuoti

Ribotas HTML

  • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.