Geriausiam lietuvių autoriaus tekstui – Jurgio Kunčino, o užsieniečio – „Užėjau pas draugą” premijos (0)
– Kuo išskirtiniai bus aštuntieji „Imbiero vakarai“?
– Pirmiausia turbūt tuo, kad jau ir oficialiai „Imbiero vakarus“ užauginome iki tarptautinio formato. Labai džiaugiamės, kad neatsisakė į jį atvykti Sergejus Pomerantsevas. Jo kilmė sietina tiek su Rusija, kurioje jis gimė, tiek su Ukraina, kurioje augo ir studijavo. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje už dalyvavimą disidentų veikloje priverstas emigruoti iš Sovietų Sąjungos, dirbo BBC korespondentu, dabar – vienas ryškiausių Radio SVOBODA balsų, pripažintas radijo žurnalistikos virtuozas, puikus eseistas, dramaturgas ir poetas, ukrainiečių ir rusų kalbomis išleidęs daugiau nei dešimtį knygų.
Iš Vakarų Ukrainos pas mus atvyks Ołeksandras Bojczenko – ne tik savo šalyje gerai žinomas ukrainiečių eseistas, publicistas, literatūros kritikas ir vertėjas (į lietuvių kalbą jo kūrinių yra išvertęs Herkus Kunčius).
Labai įdomi ir įvairiapusė menininkė Indra Brūvere atvyksta iš Latvijos. Pirmiausia tai – puiki vertėja, latviškai prakalbinusi Marių Ivaškevičių, Sigitą Parulskį, šiemečio mūsų festivalio dalyvių Alvydo Šlepiko, Andriaus Jakučiūno kūrybą, Gintaro Beresnevičiaus ir daugelio kitų lietuvių autorių tekstus. Taip pat ji yra žymi Latvijos folklorininkė, literatūrinių renginių organizatorė, rašanti eilėraščius ir prozą, dalyvaujanti dailininkų parodose.
Tai, be abejo, įpareigoja – pasistengsime, kad svečiai patirtų tiek bibliotekoje, tiek mūsų mieste kuo malonesnių įspūdžių. Tiesą sakant, pačioms smalsu, kuris iš minėtų autorių į savo šalį parveš ir šiemet įsteigtą premiją simboliniu pavadinimu „Užėjau pas draugą“, kuri nuo šiol bus skiriama už geriausią užsienio autoriaus tekstą.
– Koncepcija – madingas terminas kultūros kontekste, o kaip keitėsi „Imbiero vakarų“ sumanymas nuo pirmųjų iki dabar, juk prabėgo ne taip ir mažai – jau 16 metų?
– Skambės gal šiek tiek retrogradiškai, bet koncepcija iš esmės nepakito nuo pat „Imbiero vakarų“, išskyrus natūraliai prigijusį tarptautinio skambesio inkliuzą. Nes ją keisti būtų tas pats, kas kirviu kirsti per tvirtą ir puikiausiai funkcionuojantį stuburą ir tikėtis, kad išeis kažkas toookio ir puikaus... Juk ne kvailiai sugalvojo – talkon buvom pasitelkę ir akademinius protus, tad formatas ne tik autorinis, bet ir labai plastiškas, lengvai kaskart modifikuojamas kintančiomis detalėmis. Jos nemenka dalimi ir sukuria tą žmonėms patrauklų, dvi dienas besirutuliojančio vyksmo cinkelį.
Šiemet vizualiąją literatūrinio festivalio dalį paįvairinsime vieno žymiausių Lietuvos kaligrafo, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Alberto Gursko kaligrafijos ir meninio šrifto paroda „Tekstai Lietuvai“ (pristatymas vyks lapkričio 29 dieną 20 val.), tai bus įžanga į visada nuotaikingų „Imbiero vakarų“ naktinių skaitymų programą.
Vietoje iki šiol festivalio meninę programą tradiciškai vainikavusių vokalistų ar bardų autorinių koncertų šįkart pasiūlysime virtuozišką poezijos ir perkusijos vyksmą, jau spėjusį apžavėti ne vieno tarptautinio ar Lietuvoje vykusio festivalio dalyvius. Ją padovanos alytiškei publikai jau puikiai pažįstami Rolandas Rastauskas (poezija) ir Arkadijus Gotesmanas (perkusija).
– Kokie iššūkiai yra sunkiausi ir kurie džiaugsmingiausi „Imbiero vakarų“ komandai?
– Pagrindinis iššūkis, nekintantis bėgant metams, – privilioti į festivalį kuo daugiau talentingų, savo kūryba intriguojančių autorių ir dar kažkaip prasisukti, kad dalyvių sąrašo pokyčiai būtų minimalūs. Visa kita, palyginus su šia, švelniai tariant, nelengva užduotimi, – tik techninė rutina, kuri mūsų patyrimams augant streso kelia vis mažiau.
O didžiausia palaima – kai festivalio renginiuose apsilankę alytiškiai sako ačiū organizatorių komandai, o mūsų garbūs svečiai išsiveža kuo šilčiausius įspūdžius ir nori sugrįžti vėl ir vėl.
Ir dar tikrai malonu, kad per tiek metų niekam nekilo nepatogių klausimų dėl festivalio premijų skyrimo. Būna, kad amžinai skubantys žurnalistai prašo manęs: „Giedre, na, pasakyk, kam šiemet Jurgio Kunčino premija teks, žinai juk…“ O aš nežinau (šypsenėlė). Ir niekas nežino – iki pat pabaigos. Tad šioje vietoje net dabar taip madingos „konfidencialumo sutartys“ apsidraudimui būtų bergždžias popieriaus gadinimas. Nei autorius žinomumas, nei, apsaugok Viešpatie, „gerų“ ar ‚svarbių“ žmonių užtarimai čia nieko nelemia. Vertinama pirmiausia konkursui pateikiamo teksto meninė meistrystė, žinoma, kažkiek įtakos turi ir jo autorinė interpretacija. Šia prasme tai, ko gero, vienintelis toks festivalis bent jau Lietuvoje. Kaip užsieniuose yra, aš nežinau.
– „Imbiero vakarai“ neįvyktų be gyvų, aktyviai kuriančių čia ir dabar, tekstų autorių. Koks jų būrys susiburs šiemet ir kaip sekėsi jį sukviesti į Alytų?
– Jau išvardijau atvykstančius iš kitų šalių. Tarp „Imbiero vakaruose“ dalyvaujančių lietuvių prozininkų – ir tarptautinius vandenis jau seniai skrodžiantys prozos meistrai, ir jos žanruose neseniai debiutavę jaunesnės kartos menininkai. Po ilgesnės pertraukos vėl susitiksime su rašytojais, ankstesniais metais jau tapusiais Jurgio Kunčino ir kitų premijų laureatais – pripažintais prozos meistrais Andriumi Jakučiūnu, Alvydu Šlepiku. Vėl išvysime ir išgirsime mūsų mieste vis dažniau reziduojantį sarkastiškąjį ir aštrų Herkų Kunčių (Alytaus miesto teatre sukurti du spektakliai pagal jo pjeses, „(Ne) vaikiški žaidimai“ ir „Laisvės arena“). Išskirtine tekstų elegancija alytiškę publiką kaskart pavergia Rolandas Rastauskas. Pakvietėme kelis istorinius romanus parašiusį ir Alytuje jau viešėjusį Regimantą Dimą – socialinio tinklo „Facebooko“ sekėjams jis puikiai atpažįstamas kaip trumpų, šmaikščių gyvenimiškų istorijų pasakotojas. Iš jaunųjų prozininkių šiemet išgirsime Dainą Opolskaitę, kurios naujausias romanas „Ir vienąkart, Riči“ pretenduoja į 2017-ųjų Metų knygos paaugliams titulą. Atvyks alytiškiams iki šiol kaip literatūros kritikė labiau pažįstama Virginija Kulvinskaitė-Cibarauskė. Ji yra išleidusi pirmąjį savo poezijos rinkinį, o šiuo metu spaudai ruošiama ir apsakymų knyga. Kaunui šįkart atstovaus Irna Labokė, o alytiškių rašančiųjų bendruomenei – Kostas Poškus, įsimintinų impresijų su alytietišku prieskoniu pasakotojas.
– Kokią „Imbiero vakarų“ ateitį matai pati? Kaip vertintum festivalio raišką – autorinių tekstų skaitymus – šiuolaikinių technologijų kontekste? Ar tai archaika, ar veikiau gurmaniškas patiekalas?
– Nei archaika, nei kažkas toookio, kas įkertama tik elitui, patikėkite. Bent jau tiems, kurie skaito knygas, nuoširdžiai domisi savo šalies literatūra, jos naujovėmis. Jokie techniniai pribambasai neužfiksuos ir neperteiks tos natūralios, kamerinėje salės aplinkoje tvyrančios energetikos, kai gyvas autoriaus balsas, su būtent jo autorine teksto interpretacija, susilieja su gyvomis klausančių žmonių reakcijomis. Ta simbiozė savo vibracijomis kartais tiesiog užburia ar net pritrenkia.
Žinoma, palyginti su pirmaisiais, 2004 metais įvykusiais skaitymais, daug kas pasikeitė ir toliau keičiasi, nes tiesiog kvaila būtų arogantiškai ignoruoti svaigiu greičiu tobulėjančias komunikacijos galimybes. Nuo 2000 metų specialiai šiam įvykiui kuriamose interneto svetainėse jau galima buvo susipažinti ir su programa, autoriais, ir su jų skaitomais tekstais. Nuo 2004-ųjų – ne tik gyvai, dalyvaujant skaitymų vakaruose, bet ir internetu galima balsuoti už patikusius autorius (tai vienintelis kriterijus, pagal kurį tradiciškai renkamas kandidatas Publikos premijai). Dar vėliau ir internete atsirado galimybė susipažinti su „Imbiero tiesos“ turiniu (šis festivalis – ne išimtis). Išmėginome ir tiesiogines renginių transliacijas. Tačiau greitai įsitikinome, kad minusų ne ką mažiau nei privalumų. Ir ne tik tai, kad tas nuolatinis kameros spoksojimas kitąkart trikdo ir blaško autorius. Čia maždaug tas pats, kaip parodyti per televiziją gerą filmą, o paskui tikėtis, kad į kino teatrą jo pasižiūrėti sugužės minios.
Išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų atsiradimas atnešė dar naujesnių vėjų, tad nė kiek neabejojame, kad tuo, kas vyks šiemečiuose „Imbiero vakaruose“, labai operatyviai dalysimės ir pačios, ir mūsų svečiai. Bet tai tebus vaizdai, fragmentai, tik menka dalimi atspindys gyvo veiksmo atmosferos visumą. Tad nuoširdžiai kviečiu visus, kam įdomu, atvykti ir įsitikinti tuo realiai.
...apie ateitį apskritai rizikinga šiais laikais kalbėti, nes vieną dieną viskas gali apsisukti negrįžtamai, kaip ją bestrateguotum. Vieno tikrai norėčiau – kad nei laikas, nei kokios kitos negandos ir pokyčiai jo nenumarintų ar nepaverstų parodija, šviesmečiais nutolusia nuo esmės.
– Kas yra „Imbiero vakarų“ vartotojas?
– Labai įvairūs žmonės. Juos paprastai vienija tai, kad jie skaito knygas, domisi naujienomis, jiems patinka gyvi susitikimai su autoriais, intriguoja iškilieji, kuriuos matė, tarkim, tik TV ekrane. Nemenka dalis tarp vyresnės kartos žmonių yra tokių, kurie dar asmeniškai pažinojo charizmatiškąjį Jurgį Kunčiną. Jiems tebeišlikę sentimentai ir tiesiog labai svarbu išgirsti, sužinoti kažką naujo, negirdėto būtent apie jį. Labai smagu matyti „Imbiero vakaruose“ ir jaunus žmones, kurių ne kiekvienas galbūt yra giliai susipažinęs su Jurgio Kunčino kūryba, bet jo genialiąją „Tūlą“ ar dažno mūsų svečio knygas yra skaitę tikrai ne dėl to, kad „mokytoja liepė“. Su kiekvienu festivaliu pastebime vis daugiau žmonių ne iš Alytaus – tai irgi šioks toks rodiklis. Tikrai žinau, kad tarp „Imbiero vakarų“ publikos ir šįkart bus žmonių, kuriems svarbiausia yra tai, kad jie vyksta mūsų bibliotekoje. Nes tiesiog patinka čia būti bet kuria proga – tai, galima sakyti, ištikimiausia mūsų palaikymo komanda, ir mes tai labai vertinam.
– „Imbiero vakarai“ skirti Jurgio Kunčino atminimui. Ir taškas. Bet kokių naujų kampų jo įprasminimui žadate rasti šiemet? Nes girdėjau gandą apie staigmenas.
– Šiemet gal pirmą kartą pagaliau labai aiškiai ir galutinai susivokėme, kad daug dalykų apie Jurgį Kunčiną, kurie gali būti įdomūs ne tik mums patiems, esame pajėgūs papasakoti mes, buvę ar esantys alytiškiai, dar „nepasiklydusieji tarp trijų pušų“. Galvoju, kad pasidalyti tuo šiandien ir užfiksuoti ateičiai, kai nemenka dalis jį pažinojusiųjų būsime iškeliavę į amžinosios medžioklės šalį, yra svarbu. Be abejo, neliko be pėdsako ir tas dešimtmetis, kai su Jurgiu Kunčinu ir daugeliu žmonių iš jo artimos aplinkos gana aktyviai bendravome / bendradarbiavome ir pačios „kunčinukės“. Žinojimų, kuriais knieti pasidalyti, praturtino mus ir pastarieji 16 metų po jo netekties. Kai, nepaisant „prioritetų“ ir kitokių madingų „vėjų“, ir toliau kruopščiai ir nuosekliai gilinomės į Jurgio temą.
Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad į kitų festivalių Atminimo valandas ir vėl nekviesime profesionalių, tituluotų rašytojo kūrybos tyrinėtojų. Bet šįkart vienas iš klausime minėtų „gandų“ kaltininkų yra Alytuje užaugęs ir jaunystėje Kraštotyros muziejuje dirbęs bei su Jurgiu bendravęs istorijos mokslų daktaras Eugenijus Svetikas. Susitikome su juo visai netyčia rudens pradžioje per renginį Mokslų akademijoje, su kuria mūsų savivaldybė yra užmezgusi bendradarbiavimo ryšius, ir aš ten pristatinėjau Jurgiui Kunčinui skirtą ekslibrisų parodą, bibliotekoje vykusią pernai. Natūraliai išsikalbėjome, pasipylė „ar girdėjai, ar žinai, ar turi“. Suintrigavo! Kažką „kunčinukės“ iškapstė, kažką pasitikslinome – ir, pasitelkdami cikrinių alytiškių bendruomenės aktyviausius bei smalsiausius, tuos savo iškapstymus pristatysime publikos teismui. Tad antrąją festivalio dieną, lapkričio 30-ąją, 10 val. kviečiame susirinkti prie Mažosios Dailidės tiltelio, kur simboliškai atstatysime vieną iš mūsų bendros atminties tiltų. O nuo 11 val. 30 min. jau bibliotekos salėje tęsime šį vyksmą. Kai kurias detales leiskite kol kas nutylėti – iki pakils uždanga.
Beje, antrąją festivalio dieną visi pageidaujantieji leidyklos kaina galės įsigyti naujausią, šiemet pasirodžiusį JurgioKunčino romano „Bilė ir kiti: amžininko užrašai“ leidimą, kurį, papildžiusi ištraukomis iš rašytojo dienoraščio bei Jurgio Kunčino piešiniais, išleido leidykla VERSUS.
Iki malonaus susitikimo!
Komentarai
Palikite savo komentarą