Apie smulkmenas žiemos

Petras Naraškevičius    
2018 Rugsėjis 17
Petras Naraskevičius
Petras Naraskevičius.
„Tos baltos snaigės – smulkmenos žiemos, Kuri mums greitai nusibos...“

Įsi­mi­niau ei­lė­raš­čio ei­lu­tes, bet už­mir­šau, ko­kia­me li­te­ra­tū­ri­nia­me va­ka­re jas gir­dė­jau, kas šių ei­lių au­to­rius.

– Žmo­gus ne­ga­li pri­si­min­ti vi­sų smul­kme­nų, – ban­dė pa­tei­sin­ti ma­no at­min­ties pro­per­šas ko­le­ga žur­na­lis­tas. – Jei lai­ku ne­už­si­ra­šai, tai gal­vok, kad pra­puo­lė. Ir ši­taip pra­puo­la daug svar­bių ryt­die­nai da­ly­kų, ku­rių jau ne­be­su­grą­žin­si.

Va­di­na­si, žur­na­lis­tų blok­no­tai – tai ma­žiau svar­bių ir la­bai svar­bių ap­ra­šy­tų da­ly­kų klo­dai, ku­riuos ko­le­gos tu­rė­tų kruopš­čiai sau­go­ti ir per­duo­ti jau­nie­siems, o gal net ir sa­vo vai­kams.

Žie­mos smul­kme­nų lauk­da­vo­me vė­ly­vą ru­de­nį ne­kan­triai, nes įky­rė­da­vo ru­dens dar­ga­nos ir ap­te­mę lau­kai. Pa­šal­da­vo, pra­dė­da­vo če­žė­ti nuo me­džių nu­kri­tę la­pai, o pas­kui iš dan­gaus im­da­vo leis­tis į že­mę bal­tos snai­gės. Jos ap­klo­da­vo vi­są že­mę. Ir eg­lės iki pir­mų­jų stip­rių vė­jų tap­da­vo bal­tos.

Iki pa­va­sa­rio snie­go ap­klo­tas pa­sto­rė­da­vo, už­deng­da­vo ir ke­lią ro­gėms, ku­rios slys­da­vo ke­liu leng­vai, tar­si pats ke­lias jas neš­tų. Tai­gi žie­mos smul­kme­nos del­ne – vie­na, o kai jų pri­klo­ta daug – vi­sai ki­tas daik­tas.

Ir pa­va­sa­rį pa­ma­ty­da­vo­me, kas iš tų smul­kme­nų pa­si­da­ro. Ko­kie po­lai­džio van­de­nų upe­liai čiur­le­na, nu­šniokš­čia į upes ir eže­rus.

Ma­no kai­mo žmo­gus Svi­lys upė­je pa­gau­tas ly­de­kas ir stam­bius ūso­rius bei ša­pa­lus va­din­da­vo žu­vi­mis. O kuo­jas va­din­da­vo smul­kme­no­mis. Ta­čiau tin­ka­mai iš­kep­tos smul­kme­nos jam bū­da­vo la­bai ska­nios.

Ei­gu­lys Aniūkš­tis mėg­da­vo vi­so­kius dar­bus miš­ke, bet sa­ky­da­vo, jog ta­da, kai dirb­ti truk­do dau­gy­bė pras­tų smul­kme­nų, jos daž­niau­siai ap­ka­ko­ja ir vi­sus dar­bus bei pa­stan­gas. Tos pras­tos smul­kme­nos anuo­me­tės val­džios nu­ta­ri­muo­se bu­vo va­di­na­mos „vi­sa ei­le trū­ku­mų“, ku­riuos rei­kia iš­gy­ven­din­ti.

At­ro­do, kad iš­gy­ven­din­ti tuos pa­čius ar pa­na­šius trū­ku­mus ke­le­tą de­šimt­me­čių ne­si­se­ka ir da­bar­ti­nėms, vie­na ir ki­tą kei­čian­čioms val­džioms. O kaip jas iš­gy­ven­din­ti, jei­gu ne­įma­no­ma įgy­ven­din­ti pa­grin­di­nių da­ly­kų? Be­lie­ka tik ko­vo­ti ir ko­vo­ti.

Be­lauk­da­mas ei­lė­je li­go­ni­nės re­gist­ra­tū­ro­je iš­gir­dau lau­kian­čių­jų po­kal­bį.

– Bū­da­vo, nu­ei­ni į po­li­kli­ni­ką, tai ten vie­no­je vie­to­je vi­si dak­ta­rai bū­da­vo. Pa­ė­mė, iš­dras­kė, iš­mė­tė, pa­tys ne­ži­no, ką pa­da­rė. Da­bar laks­tyk, žmo­gau, tai į vie­ną, tai į ki­tą pu­sę. Ma­tyt, nu­ko­pi­ja­vo už­sie­nio tvar­ką, bet ji tur­tin­giems, o ne uba­gų vals­ty­bei.

Da­bar dak­ta­rų ir val­di­nin­kų tvar­ka, ko­kia jiems pa­to­ges­nė ir dau­giau pi­ni­gų duo­da.

– Ge­rai sa­kai, bet tos pa­grin­di­nės tvar­kos stin­ga. Pa­si­žiū­rėk, kiek gud­ru­čių be ei­lės įlen­da, ko­kiais ap­kaus­ty­tais ba­tais po ko­ri­do­rius laks­to gra­žuo­lės dak­ta­rės ir se­se­lės – net sie­nos dre­ba. Pa­klau­syk, kaip pa­tys me­di­kai, o ne li­go­niai tran­ko pa­la­tų, ka­bi­ne­tų du­ris – bai­su, kad lu­bos ne­pra­dė­tų by­rė­ti. Ko­kio­se li­go­ni­nė­se bu­vau – vi­sur to­kia tvar­ke­lė. Ži­nai, bro­li, ūki­nin­kai sa­vo kar­vi­džių du­rų taip ne­tran­ko, nes bi­jo, kad mel­žia­mos kar­vės ga­li už­trūk­ti, pie­no ne­duo­ti. O čia tai su li­go­niais ši­taip... Li­go­ni­nių, po­li­kli­ni­kų va­dai, ma­tyt, ap­kiau­tę sa­vo ka­bi­ne­tuo­se sė­di.

Ne­tru­kau įsi­ti­kin­ti, jog žmo­nės gry­ną tei­sy­bę iš­sa­kė. Vie­na jau­na dak­ta­rė taip tren­kė už­da­ro­mas ka­bi­ne­to du­ris, jog ne­ty­čia vos ne­nu­šo­kau nuo kė­dės. Pro ša­lį su il­ga­kul­niais pra­žings­nia­vu­si me­di­kė pri­mi­nė ka­riuo­me­nę, kaus­ty­tais ba­tais žy­gia­vu­sius vo­kie­čių ka­rius.

Kai dar vie­na su bal­tu cha­la­tu ir iš­si­tar­šiu­siais, ne­pri­deng­tais plau­kais me­di­kė tėš­kė du­ris su tik­ru pa­si­gar­džia­vi­mu, ne­iš­ken­čiau ir gar­siai pa­klau­siau:

– Ar ne­ga­lė­jo­te dar stip­riau?

Nie­kas ne­pri­ta­rė, lau­kian­tie­ji re­gist­ra­ci­jos nu­len­kė gal­vas ir žiū­rė­jo į grin­dis.

Ta­da su­pra­tau: ne mū­sų kraš­te grei­tai nu­tirp­ti smul­kme­noms žie­mos.

Komentuoti

Ribotas HTML

  • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.