3D tech­no­lo­gi­jos vir­tu­a­lio­je erd­vė­je iš ne­bū­ties ke­lia pra­ny­ku­sį pa­vel­dą – lai­ki­ną ge­le­žin­ke­lio til­tą ir se­ną­ją ge­le­žin­ke­lio sto­tį

„Vir­tu­a­lus 3D mo­de­lis, vi­sai kaip ir tik­ras fi­zi­nis ob­jek­tas, at­ve­ria ga­li­my­bes jį nau­do­ti la­bai įvai­riai. Til­to mo­de­lis kur­tas vi­zu­a­li­za­vi­mo tiks­lais: jį ga­li­ma vir­tu­a­liai „fo­to­gra­fuo­ti“, „fil­muo­ti“, keis­ti jo ap­lin­ką ir jos ap­švie­ti­mą. Toks lanks­tu­mas lei­džia su­kur­ti be­ga­lę iš­ves­ti­nės me­džia­gos. Tai daug pra­na­šiau už anks­čiau pa­pli­tu­sią me­to­di­ką, kai at­ku­ria­mas ob­jek­tas tie­siog įpie­šia­mas fo­to­gra­fi­jo­je“, – sa­ko pro­jek­tą įgy­ven­di­nu­sios aso­cia­ci­jos „Oli­ta-Ora­ny“ va­do­vas Dei­vi­das Pin­ke­vi­čius. 

– Kuo šiuo­lai­ki­nės 3D tech­no­lo­gi­jos yra pa­trauk­lios pa­vel­do ak­tu­a­li­za­vi­mui ir ko­dėl jos pa­nau­do­ja­mos kol kas ga­na siau­rai?

– Šiuo­lai­ki­nės skait­me­ni­nės tech­no­lo­gi­jos pir­miau­sia lei­džia vir­tu­a­liai iš ar­ti pa­ma­ty­ti, pri­si­lies­ti prie uni­ka­lių, gal net po de­vy­niais už­rak­tais sau­go­mų kul­tū­ros ver­ty­bių. To­kie ob­jek­tai nu­ske­nuo­ja­mi 3D įran­ga, ga­li bū­ti iš vi­sų pu­sių ap­žiū­ri­mi ne­šio­ja­mais elek­tro­ni­niais įren­gi­niais ar­ba net ga­lė­tų bū­ti at­spaus­din­ti 3D spaus­din­tu­vu, jei­gu jų dy­dis tai lei­džia.

Ma­ža to, vir­tu­a­lios re­a­ly­bės tech­no­lo­gi­jos lei­džia at­kur­ti net­gi prieš de­šim­tis, šim­tus ar tūks­tan­čius me­tų su­ny­ku­sias ver­ty­bes. Ži­no­ma, jų at­kū­ri­mas rei­ka­lau­ja pa­pil­do­mų fi­zi­nių ty­ri­mų, ma­ta­vi­mų, is­to­ri­nių nuo­trau­kų, že­mė­la­pių, pla­nų, brė­ži­nių ir ki­tos iš­li­ku­sios me­džia­gos in­ter­pre­ta­vi­mo.

Tar­kim, lai­ki­nas me­di­nis ge­le­žin­ke­lio til­tas, sto­vė­jęs da­bar­ti­nio pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų til­to vie­to­je. Vo­kie­čių ka­riuo­me­nė jį pa­sta­tė 1915 me­tų pa­bai­go­je, 1916-ųjų vi­du­ry­je re­konst­ra­vo, o 1926 me­tais šis til­tas bu­vo iš­ar­dy­tas. Pas­ku­ti­niai to til­to be­to­ni­niai li­ku­čiai nu­griau­ti sta­tant pės­čių­jų til­tą. Šį iš­ny­ku­sį til­tą ga­li­ma vir­tu­a­liai at­kur­ti tik iš is­to­ri­nių nuo­trau­kų ir brė­ži­nių. Rei­kė­jo at­kur­ti tik­rą til­to ge­o­met­ri­ją, kai ra­šy­ti­niai šal­ti­niai pa­tei­kia tar­pat­ra­mio plo­tį. Ar­ba tu­ri­me su­tvir­tin­tos til­to at­ra­mos brė­ži­nį, ku­ria­me nė­ra jo­kių mat­me­nų, ta­čiau ten­ka su­gre­tin­ti juos su ki­tu brė­ži­niu, ku­ria­me nu­ro­dy­tas tar­pat­ra­mio plo­tis, ir at­kur­ti pa­gal mas­te­lį. Iš­ny­ku­sių ob­jek­tų at­kū­ri­mas rei­ka­lau­ja iš­sa­mių is­to­ri­nės me­džia­gos ty­ri­mų ir lo­giš­ko in­ter­pre­ta­vi­mo. Tur­būt to­dėl vir­tu­a­lios tech­no­lo­gi­jos pa­vel­do at­vaiz­da­vi­mui pas mus nau­do­ja­mos ne­pla­čiai, nors šiuo­lai­ki­nė elek­tro­ni­ka leis­tų dau­giau nei tik „per­šliauž­ti“ per feis­bu­ko sie­ną.

– Ko­dėl pa­si­rink­ti bū­tent ši­tie ob­jek­tai – lai­ki­na­sis vo­kiš­kas til­tas per Ne­mu­ną ir se­no­ji ge­le­žin­ke­lio sto­tis?

– Vi­sų pir­ma, ge­le­žin­ke­lio til­to lie­ka­nos ir sto­ties ke­lei­vių na­mo da­lis yra į kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą įtrauk­ti, o tai reiš­kia, kad ne tik en­tu­zias­tams svar­būs, pa­vel­do ob­jek­tai. An­tra, jau sta­tant nau­ją pės­čių­jų ir dvi­ra­ti­nin­kų til­tą su­pra­to­me, kad jo san­tva­rų for­mos šiek tiek pri­me­na pir­mo­jo ca­ri­nio ge­le­žin­ke­lio til­to san­tva­rų cha­rak­te­rį, tad nau­jau­sias til­tas sa­vo­tiš­kai įkū­ni­ja ir pir­mą­jį ge­le­žin­ke­lio til­tą. O vo­kiš­ka­sis, ku­ris ir­gi ten sto­vė­jo prieš šim­tą me­tų ir yra is­to­ri­jos da­lis, tam­pa vi­siš­kai už­mirš­tas. Jo ne­bė­ra, jo iš nau­jo ne­be­nu­fo­tog­ra­fuo­si, var­gu ar ar­chy­vuo­se, šei­mos al­bu­muo­se at­si­ras dau­giau is­to­ri­nių kad­rų, įam­ži­nu­sių šį sta­ti­nį.

Ge­le­žin­ke­lio sto­ties ke­lei­vių na­mas ir­gi svar­bus ob­jek­tas. Tai – Už­ne­mu­nės ge­le­žin­ke­lio su­dė­tin­giau­sio ruo­žo Va­rė­na–Aly­tus di­džiau­sia sto­tis. Nuo Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos tė­ra iš­li­kę ket­vir­tis gel­to­nų ply­tų mū­ro, o van­dens bokš­to vie­tą liu­di­ja tik kal­ve­lė prie­šais iš­li­ku­sią sto­ties da­lį.

At­kū­rę 3D mo­de­lius, lyg ir ga­li­me pra­tęs­ti šių in­ži­ne­ri­nio pa­vel­do ob­jek­tų gy­ve­ni­mą vir­tu­a­ly­bė­je, ga­li­me „nu­fo­tog­ra­fuo­ti“ ar „nu­fil­muo­ti“ til­tą iš no­ri­mo taš­ko anks­tų bir­že­lio ry­tą te­kant sau­lei ar ge­le­žin­ke­lio sto­tį griau­džiant per­kū­ni­jai.

– Ko­kia is­to­riog­ra­fi­ne me­džia­ga pa­si­nau­do­ta at­ku­riant lai­ki­ną vo­kiš­ką til­tą ir ko­kia šio dar­bo tech­no­lo­gi­ja?

– Kaip jau mi­nė­jau, at­sta­tant pa­nau­do­ta vi­sa is­to­ri­nė me­džia­ga, prie ku­rios pri­ėjo­me: teks­tai, nuo­trau­kos, brė­ži­niai. Be­je, vi­sus mū­sų šal­ti­nius ga­li­te ras­ti in­ter­ne­to sve­tai­nės vie­na­me pus­la­py­je oli­ta­o­ra­ny.pus­la­piai.lt/laik_til­tas.htm ir jo nuo­ro­do­se. Įsi­ti­kin­si­te, kad in­for­ma­ci­jos nė­ra la­bai daug. Ge­le­žin­ke­lio sto­ties at­sta­ty­mui in­for­ma­ci­jos tu­rė­jo­me dar ma­žiau. Fo­to­gra­fi­jo­se sto­tis sle­pia­si ža­lu­mo­je, ne­tu­ri­me nė vie­no brė­ži­nio. Tie­sa, te­be­tu­ri­me ke­lei­vių na­mo da­lį, tai­gi ją iš­si­ma­ta­vo­me, kad ga­lė­tu­me „at­sta­ti­nė­ti“ ana­lo­giš­kas pa­sta­tų de­ta­les.

Ob­jek­to ir ap­lin­kos ge­o­met­ri­jos brai­žy­mas – di­džiau­sias dar­bas. Ji yra viens­pal­vė ir ne­na­tū­ra­liai at­ro­dan­ti, to­dėl ki­tas dar­bas yra ją „ap­reng­ti“ me­džia­go­mis. Nu­ro­do­ma, kaip tu­ri at­ro­dy­ti me­die­nos rąs­tai, kaip bė­giai, kaip san­tva­rų me­ta­lai. Nu­sta­to­ma ne tik spal­va, bet ir tai, kaip me­džia­ga at­spin­di švie­są, koks jos šiurkš­tu­mas, tai, kad ji yra ne­šva­ri ir su­brai­žy­ta. To­kie triu­kai pri­de­da re­a­lis­tiš­ku­mo ga­lu­ti­nė­je vi­zu­a­li­za­ci­jo­je.

Ap­skri­tai ga­li­ma pa­mi­nė­ti, kad dar­bai at­lik­ti nau­do­jant ne­mo­ka­mą at­vi­ro ko­do 3D mo­de­lia­vi­mo pro­gra­mą „Blen­der“.

– Kas bu­vo su­dė­tin­giau­sia ir kas įdo­miau­sia?

– Su­dė­tin­giau­sia vyk­dant pro­jek­tą bu­vo vaiz­do me­džia­gos su­kū­ri­mas. Tam rei­kia nu­sta­ty­ti skir­tin­gų me­džia­gų teks­tū­ras, fak­tū­ras, bliz­gu­mą, no­ri­mą ap­švie­ti­mą, ka­me­ros ma­ty­mo kam­pus, fil­ma­vi­mo taš­kus, ka­me­ros ju­dė­ji­mo tra­jek­to­ri­jas ir ra­kur­sus. Jei­gu su teks­tū­ro­mis, fak­tū­ro­mis ir ap­švie­ti­mu šiek tiek pa­pras­čiau, tai ka­me­ros pa­ra­met­rų vi­su­ma re­gu­liuo­ja­ma ga­nė­ti­nai ap­čiuo­po­mis. Re­zul­ta­to su­ži­no­ti iš anks­to ne­įma­no­ma. Tam rei­ka­lin­gi dideli skai­čia­vi­mo re­sur­sai, o ne stan­dar­ti­nis kom­piu­te­ris, nes kiek­vie­ną vaiz­do me­džia­gos kad­rą rei­kia pa­da­ry­ti nuo bal­to la­po. Mū­sų kom­piu­te­ris de­šim­ties se­kun­džių vaiz­do me­džia­gą ga­min­da­vo maž­daug 30 val. Da­bar kur kas ge­riau įsi­vaiz­duo­ja­me, ko­kių kom­piu­te­rių re­sur­sų ga­li rei­ka­lau­ti at­ei­ties pro­jek­tai.

Įdo­miau­sia bu­vo ga­mi­nant 3D mo­de­lius ty­ri­nė­ti tu­ri­mą fo­to­me­džia­gą, ma­tuo­ti, at­ras­ti, ma­ty­ti, kaip iš nie­ko ran­da­si ap­čiuo­pia­mas ob­jek­tas, ku­ris kom­piu­te­rio ek­ra­ne at­ro­do taip kaip is­to­ri­nė­je nuo­trau­ko­je. Pra­džio­je da­ro­si vis įdo­miau, kai ima ryš­kė­ti at­pa­žįs­ta­mi sta­ti­nio kon­tū­rai, ga­li­ma su­ly­giuo­ti nu­brai­žy­tą vaiz­dą su is­to­ri­nė­mis fo­to­gra­fi­jo­mis ir ma­ty­ti, kad at­kur­ta sėk­min­gai. Ki­tas šuo­lis yra pir­mus kar­tus ma­ty­ti at­kur­tą ob­jek­tą su si­mu­liuo­tu ap­švie­ti­mu, ypač kai pri­de­ri­na­mas toks pa­ros me­tas, ku­riuo at­ku­ria­mo sta­ti­nio te­ri­to­ri­ją jau yra te­kę ma­ty­ti is­to­ri­nė­je nuo­trau­ko­je.

Vi­zu­a­li­za­ci­jų kū­ri­mas pri­mi­nė fo­to­gra­fo dar­bą, ta­čiau ki­taip ne­gu re­a­lia­me gy­ve­ni­me, val­dant ne tik fo­to­apa­ra­to, bet ir fo­to­gra­fuo­ja­mo pa­sau­lio nu­sta­ty­mus. Pa­ryš­kin­ti sau­lę, pa­ma­žin­ti de­be­sų, pa­di­din­ti van­dens at­spin­di­mu­mą ir pa­na­šūs dar­bai. 

 – Ko­kie at­ra­di­mai lau­kė?

– Gal­būt tai, kad nu­brai­žy­tas mo­de­lis pa­dė­jo ge­riau su­pras­ti / iš­šif­ruo­ti / pa­ma­ty­ti kai ku­rio­se fo­to­gra­fi­jo­se iki tol ne­at­pa­žin­tus, ne­ryš­kius ar iš­vis ne­pa­ste­bė­tus ele­men­tus. La­bai sma­gu, kai pa­si­tai­ko to­kių at­ra­di­mų, jie ro­do, kad at­lik­tas dar­bas, nors ir in­ter­pre­ta­ci­ja, ta­čiau pa­kan­ka­mai tiks­li, kad bū­tų ga­li­ma da­ry­ti įžval­gas. Pats kū­ri­mas bu­vo sa­vo­tiš­kas mo­ky­mo­si pro­ce­sas, iki tol ban­dy­tas siau­riau, su­mo­de­liuo­jant ne­su­dė­tin­gus ob­jek­tus. Tai am­bi­cin­gas dar­bas, na­tū­ra­lu, kad pil­nas ne­di­de­lių at­ra­di­mų. 

– Ko­kių ga­li­my­bių at­ve­ria ši­tas at­lik­tas dar­bas – 3D mo­de­liai?

– Vaiz­do kli­pai yra tik po­pu­lia­ri prie­mo­nė ir pro­jek­to ata­skai­tos for­ma, kiek­vie­nam in­ter­nau­tui lei­džian­ti pa­ma­ty­ti ob­jek­tus iš skir­tin­gų kam­pų, ne­tu­rint spe­cia­li­zuo­tų pro­gra­mų iš­ma­nia­ja­me įren­gi­ny­je. At­ei­ty­je mo­de­lius ga­li­ma nau­do­ti fil­mams, kny­gų iliust­ra­ci­joms, edu­ka­ci­jai ar pan. Jas ga­li­ma nau­do­ti po­pu­lia­rio­jo­je kul­tū­ro­je, pa­vyz­džiui, su­sprog­din­ti til­tą fil­me jam vi­siš­kai ne­pa­ken­kiant.

Vir­tu­a­lus 3D mo­de­lis, vi­sai kaip ir tik­ras fi­zi­nis ob­jek­tas, at­ve­ria ga­li­my­bes jį nau­do­ti la­bai įvai­riai. Ga­li­ma to­kį mo­de­lį per­žiū­rė­ti in­ter­ne­to nar­šyk­lė­je ir pa­čiam pa­su­kio­ti, pa­si­rink­ti, iš kur ap­žiū­rė­ti. Pa­brėž­ti­na, kad mo­de­liai su­kur­ti iki ga­lo – nė­ra taip, kad ga­li­ma jį fo­to­gra­fuo­ti tik iš vie­nos pu­sės, nes ki­ta ne­at­kur­ta. Įma­no­mas vir­tu­a­lus tu­ras, kur žiū­ro­vas vaikš­to po til­to ap­lin­ką su vir­tu­a­lios re­a­ly­bės aki­niais, to­kie ban­dy­mai – at­ei­ties pla­nuo­se. Ga­li­ma mo­de­lį at­spaus­din­ti 3D spaus­din­tu­vu ir eks­po­nuo­ti mu­zie­ju­je, ta­čiau skait­me­ni­nis vaiz­da­vi­mas yra daug lanks­tes­nis ir in­te­rak­ty­ves­nis.

– O ko­kie at­ei­ties su­ma­ny­mai jau pa­da­ry­tų mo­de­lių kon­teks­te?

– Ki­ti aly­tiš­kiams svar­būs, ta­čiau iki mū­sų die­nų tik pa­sa­ko­ji­mų ir ne­gau­sių nuo­trau­kų for­ma iš­li­kę ob­jek­tai, pa­vyz­džiui, ca­ri­nis ge­le­žin­ke­lio til­tas. Ka­dan­gi la­bai daug iš­mok­ta ir jau iš­ban­dy­ta, no­ri­si pra­dė­tus dar­bus tęs­ti.