Kū­ry­bos de­da­mo­sios da­lys idė­jų do­va­no­ja kas­dien

Į kū­ry­bi­nį pro­ce­są pa­ni­ru­sią aly­tiš­kę D.Dau­gir­die­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Do­vi­le, tai ka­da gi­mė aist­ra ori­gi­na­liems ran­kų dar­bo ga­mi­niams? Kas tos de­da­mo­sios da­lys, at­ve­du­sios Jus prie to, kas šian­dien džiu­gi­na ne tik pa­čią, bet ir mus, ku­rie įvai­rio­se šven­tė­se ma­to Jū­sų ga­mi­nius? Kaip Jūs pa­ti įvar­dy­tu­mė­te tai, ką da­ro­te?

– Ma­no kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džių pra­džia pra­si­dė­jo prieš de­šimt me­tų. Tuo­met lau­kiau­si, duk­te­rė­čios ma­ne su­pa­žin­di­no su bi­se­riu, kruopš­tu­mo ir kan­try­bės rei­ka­lau­jan­čiu ka­ro­liu­kų vė­ri­mu pa­gal sche­mą. Tai su­dė­tin­ga, bet gra­žu. Iš pra­džių kū­riau tik smul­kius dar­be­lius: gė­les, gy­vū­nus, aus­ka­rus, apy­ran­kes, gu­my­tes plau­kams su­riš­ti.

Vė­liau dar­bai di­dė­jo, da­riau kak­tu­sus, or­chi­dė­jas, ber­žus. Vi­sa tai ma­ne taip už­ka­bi­no, kad in­ter­ne­ti­nė­se pla­ty­bė­se pra­dė­jau ieš­ko­ti vi­so­kių me­no še­dev­rų ir ne tik iš bi­se­rio.

Pa­ban­džiau plau­kų pa­puo­ša­lus – gu­my­tes, lan­ke­lius – kur­ti iš at­la­si­nių juos­te­lių. Dar vė­liau at­ra­dau nuo­sta­bią me­džia­gą – fo­a­mi­ra­ną.

Ši me­džia­ga tie­siog ste­buk­lin­ga, ji ma­ne už­bū­rė. Su ja la­bai ma­lo­nu ir leng­va dirb­ti, me­džia­ga plas­tiš­ka, be to, nė­ra tok­siš­ka. Ji at­spa­ri van­de­niui, at­lai­ko iki 100°C tem­pe­ra­tū­rą. Ora­pū­te ga­li iš­gau­ti bet ko­kią for­mą.

Iš jos da­bar ir ga­mi­nu gė­les įvai­rioms šven­tėms, plau­kų ak­se­su­a­rus.

– Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad aist­ra rank­dar­biams jau per­au­ga į ver­slą? Sa­vo na­mus mėgs­ta­te puoš­ti pa­čios ran­kų ga­mi­niais?

– Ir vi­sa tai bu­vo tik po­mė­gis. Dir­bau ka­vi­nė­je ir, kai tik bū­da­vo lais­vos die­nos, pa­si­ner­da­vau į kū­ry­bą. Nar­šy­da­ma in­ter­ne­te, at­ra­dau dar vie­ną nuo­sta­bią me­džia­gą, izo­lo­ną. Tai dar di­des­nis ste­buk­las!

Izo­lo­nas pa­na­šus į fo­a­mi­ra­ną, bet dar­bai iš jo dvel­kia pra­ban­ga. Su juo taip pat la­bai leng­va ir ma­lo­nu dirb­ti. Tai me­džia­ga, at­spa­ri van­de­niui, at­lai­ko iki 100°C tem­pe­ra­tū­rą, lai­di švie­sai, to­dėl ga­mi­nu iš jos švies­tu­vus. Ji ne­tok­siš­ka, eko­lo­giš­ka. Pa­sak ga­min­to­jų, jos tar­na­vi­mo lai­kas – 25 me­tai.

Vi­sa, ką ku­riu, su at­si­da­vi­mu ir di­de­le mei­le. Esu sau la­bai reik­li, ir jei ne­pa­vy­ko pa­da­ry­ti dar­bo taip, kaip no­rė­jau, jei jis man ne­pa­tin­ka, ta­da to dar­bo ne­par­duo­du. Esu di­džiau­sia sa­vo pa­čios kri­ti­kė.

Daž­niau­siai to­kie dar­bai puo­šia ma­no pa­čios na­mus. Taip šį sa­vo ho­bį no­riu pa­vers­ti ver­slu ir ti­kiu, kad man pa­vyks. Iš­ėjau iš dar­bo, kad ga­lė­čiau vi­sa šir­di­mi at­si­duo­ti kū­ry­bai.

– Dzū­ki­ja yra ta­len­tin­gų žmo­nių re­gio­nas. Ran­kų dar­bo ga­mi­nių po­ten­cia­las – be­ri­bis. Iš ko mo­kė­tės ir da­bar mo­ko­tės nau­jų da­ly­kų?

– Šiais lai­kais in­ter­ne­te ga­li­ma ras­ti vis­ko. Ten ir se­miuo­si idė­jų. Taip pat jų gims­ta ir pa­čiai, net la­bai nuo­sta­bių. Bū­na die­nų, kai ma­no gal­vo­je gims­ta tiek idė­jų, jog ne­už­ten­ka vi­sos die­nos jas įgy­ven­din­ti, ten­ka už­si­ra­šy­ti at­ei­čiai. Ir žmo­nės krei­pia­si su sa­vo pa­siū­ly­mais, ku­riuos sten­giuo­si iš­pil­dy­ti.

Kol kas vi­si no­rin­čių­jų tu­rė­ti ma­no dar­bų no­rai bu­vo iš­pil­dy­ti net su kau­pu. Pa­ten­kin­tų­jų iš­sa­ko­mi at­si­lie­pi­mai džiu­gi­na ma­ne ir ska­ti­na kur­ti dau­giau, to­bu­lė­ti bei aug­ti pa­si­rink­to­je veik­lo­je.

– Žmo­nės, ku­rian­tys na­muo­se, ka­ran­ti­no me­tu ne­te­ko pa­grin­di­nių sa­vo ga­mi­nių par­da­vi­mo ke­lių – šven­čių, mu­gių, jo­mar­kų. Ar Jus tai la­bai liū­di­no?

– Tik­rai bu­vo gai­la ir liūd­na, kad pan­de­mi­niu lai­ko­tar­piu bu­vo su­stab­dy­ti ren­gi­niai, mu­gės. Žie­ma pa­si­ro­dė to­kia il­ga ir sun­ki.

Džiau­giuo­si, kad va­sa­rą jau at­si­ran­da ren­gi­nių. La­bai ti­kiuo­si, jog grei­tai vi­sa tai pa­si­baigs ir vėl ga­lė­si­me lais­vai gy­ven­ti.

– Ga­mi­na­te ne tik gė­les, lie­ja­te ir ori­gi­na­lias žva­kes. Kuo kve­pia Jū­sų ga­mi­na­mos žva­kės? O deg­da­mos ir­gi sklei­džia ma­lo­nų aro­ma­tą? Iš ko jas ga­mi­na­te?

– Taip, ga­mi­nu ir žva­kes. Jas ėmiau lie­ti iš bi­čių ir so­jų vaš­ko. Tai na­tū­ra­lūs pro­duk­tai, tuo ma­ne jie ir ža­vi. Taip pat pra­dė­jau da­ry­ti sta­lo pa­dėk­liu­kus iš epok­si­di­nes der­vos. Nuo­sta­bus kū­ry­bi­nis pro­ce­sas. Sten­giuo­si kiek­vie­nai pro­gai ir šven­tei su­kur­ti kaž­ką gra­žaus, kad žmo­nėms pa­tik­tų, jie ža­vė­tų­si, no­rė­tų įsi­gy­ti.

– Sva­jo­nių, apie ku­rias jau ga­li­te pra­bil­ti gar­siai, tu­ri­te?

– Sva­jo­ju apie fi­zi­nę ir in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vę. Kol kas vis­ką ku­riu vie­na, bet jei ati­da­ry­siu par­duo­tu­ves, rei­kės ne­di­de­lės ko­man­dos, ir la­bai ti­kiuo­si, kad ši sva­jo­nė iš­si­pil­dys ar­ti­miau­siu me­tu.

Gali būti aktualu: papuošalų dėžutės