Kū­ry­bos de­da­mo­sios da­lys idė­jų do­va­no­ja kas­dien (0)

Dovilė Daugirdienė.
Prieš dešimtmetį susižavėjusi karoliukų vėrimu, šiandien alytiškė Dovilė Daugirdienė drąsiai kuria ir fotosieneles įvairioms šventėms ir progoms.
Do­vi­lei Dau­gir­die­nei – 38-eri, ji yra ke­tu­rių vai­kų ma­ma. Gi­mu­si, au­gu­si ir šei­mą su­kū­ru­si Aly­tu­je, Do­vi­lė ir dir­bo vie­no­je iš mies­to ka­vi­nių. Ta­čiau at­ras­tas kū­ry­bi­nis po­mė­gis taip už­val­dė jos ran­kas ir min­tis, kad tai ta­po kas­die­niu dar­bu. Do­vi­lės ku­ria­mi ga­mi­niai – es­te­tiš­ki, tar­si iš­my­luo­ti, nu­glos­ty­ti kaž­ko­kių ypa­tin­gų pri­si­lie­ti­mų. Žiū­ri į juos ir tie­siog lim­pa epi­te­tai – es­te­ti­ka, iš­skir­ti­niai, vi­sai ki­to­kie, kaž­kas nau­jo. Ran­kų dar­bo sta­li­nė lem­pa – ro­žė, bi­jū­nas, hor­ten­zi­ja... Plau­kų ak­se­su­a­rai, se­gės – taip pat gė­lės. „La­bai my­liu gam­tą, ją puo­se­lė­ju, tad ir ma­no kū­ry­bo­je gam­tos ak­cen­tų la­bai daug“, – sa­ko ji.

Į kū­ry­bi­nį pro­ce­są pa­ni­ru­sią aly­tiš­kę D.Dau­gir­die­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Do­vi­le, tai ka­da gi­mė aist­ra ori­gi­na­liems ran­kų dar­bo ga­mi­niams? Kas tos de­da­mo­sios da­lys, at­ve­du­sios Jus prie to, kas šian­dien džiu­gi­na ne tik pa­čią, bet ir mus, ku­rie įvai­rio­se šven­tė­se ma­to Jū­sų ga­mi­nius? Kaip Jūs pa­ti įvar­dy­tu­mė­te tai, ką da­ro­te?

– Ma­no kū­ry­bi­nio ke­lio pra­džių pra­džia pra­si­dė­jo prieš de­šimt me­tų. Tuo­met lau­kiau­si, duk­te­rė­čios ma­ne su­pa­žin­di­no su bi­se­riu, kruopš­tu­mo ir kan­try­bės rei­ka­lau­jan­čiu ka­ro­liu­kų vė­ri­mu pa­gal sche­mą. Tai su­dė­tin­ga, bet gra­žu. Iš pra­džių kū­riau tik smul­kius dar­be­lius: gė­les, gy­vū­nus, aus­ka­rus, apy­ran­kes, gu­my­tes plau­kams su­riš­ti.

Vė­liau dar­bai di­dė­jo, da­riau kak­tu­sus, or­chi­dė­jas, ber­žus. Vi­sa tai ma­ne taip už­ka­bi­no, kad in­ter­ne­ti­nė­se pla­ty­bė­se pra­dė­jau ieš­ko­ti vi­so­kių me­no še­dev­rų ir ne tik iš bi­se­rio.

Pa­ban­džiau plau­kų pa­puo­ša­lus – gu­my­tes, lan­ke­lius – kur­ti iš at­la­si­nių juos­te­lių. Dar vė­liau at­ra­dau nuo­sta­bią me­džia­gą – fo­a­mi­ra­ną.

Ši me­džia­ga tie­siog ste­buk­lin­ga, ji ma­ne už­bū­rė. Su ja la­bai ma­lo­nu ir leng­va dirb­ti, me­džia­ga plas­tiš­ka, be to, nė­ra tok­siš­ka. Ji at­spa­ri van­de­niui, at­lai­ko iki 100°C tem­pe­ra­tū­rą. Ora­pū­te ga­li iš­gau­ti bet ko­kią for­mą.

Iš jos da­bar ir ga­mi­nu gė­les įvai­rioms šven­tėms, plau­kų ak­se­su­a­rus.

– Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad aist­ra rank­dar­biams jau per­au­ga į ver­slą? Sa­vo na­mus mėgs­ta­te puoš­ti pa­čios ran­kų ga­mi­niais?

– Ir vi­sa tai bu­vo tik po­mė­gis. Dir­bau ka­vi­nė­je ir, kai tik bū­da­vo lais­vos die­nos, pa­si­ner­da­vau į kū­ry­bą. Nar­šy­da­ma in­ter­ne­te, at­ra­dau dar vie­ną nuo­sta­bią me­džia­gą, izo­lo­ną. Tai dar di­des­nis ste­buk­las!

Izo­lo­nas pa­na­šus į fo­a­mi­ra­ną, bet dar­bai iš jo dvel­kia pra­ban­ga. Su juo taip pat la­bai leng­va ir ma­lo­nu dirb­ti. Tai me­džia­ga, at­spa­ri van­de­niui, at­lai­ko iki 100°C tem­pe­ra­tū­rą, lai­di švie­sai, to­dėl ga­mi­nu iš jos švies­tu­vus. Ji ne­tok­siš­ka, eko­lo­giš­ka. Pa­sak ga­min­to­jų, jos tar­na­vi­mo lai­kas – 25 me­tai.

Vi­sa, ką ku­riu, su at­si­da­vi­mu ir di­de­le mei­le. Esu sau la­bai reik­li, ir jei ne­pa­vy­ko pa­da­ry­ti dar­bo taip, kaip no­rė­jau, jei jis man ne­pa­tin­ka, ta­da to dar­bo ne­par­duo­du. Esu di­džiau­sia sa­vo pa­čios kri­ti­kė.

Daž­niau­siai to­kie dar­bai puo­šia ma­no pa­čios na­mus. Taip šį sa­vo ho­bį no­riu pa­vers­ti ver­slu ir ti­kiu, kad man pa­vyks. Iš­ėjau iš dar­bo, kad ga­lė­čiau vi­sa šir­di­mi at­si­duo­ti kū­ry­bai.

– Dzū­ki­ja yra ta­len­tin­gų žmo­nių re­gio­nas. Ran­kų dar­bo ga­mi­nių po­ten­cia­las – be­ri­bis. Iš ko mo­kė­tės ir da­bar mo­ko­tės nau­jų da­ly­kų?

– Šiais lai­kais in­ter­ne­te ga­li­ma ras­ti vis­ko. Ten ir se­miuo­si idė­jų. Taip pat jų gims­ta ir pa­čiai, net la­bai nuo­sta­bių. Bū­na die­nų, kai ma­no gal­vo­je gims­ta tiek idė­jų, jog ne­už­ten­ka vi­sos die­nos jas įgy­ven­din­ti, ten­ka už­si­ra­šy­ti at­ei­čiai. Ir žmo­nės krei­pia­si su sa­vo pa­siū­ly­mais, ku­riuos sten­giuo­si iš­pil­dy­ti.

Kol kas vi­si no­rin­čių­jų tu­rė­ti ma­no dar­bų no­rai bu­vo iš­pil­dy­ti net su kau­pu. Pa­ten­kin­tų­jų iš­sa­ko­mi at­si­lie­pi­mai džiu­gi­na ma­ne ir ska­ti­na kur­ti dau­giau, to­bu­lė­ti bei aug­ti pa­si­rink­to­je veik­lo­je.

– Žmo­nės, ku­rian­tys na­muo­se, ka­ran­ti­no me­tu ne­te­ko pa­grin­di­nių sa­vo ga­mi­nių par­da­vi­mo ke­lių – šven­čių, mu­gių, jo­mar­kų. Ar Jus tai la­bai liū­di­no?

– Tik­rai bu­vo gai­la ir liūd­na, kad pan­de­mi­niu lai­ko­tar­piu bu­vo su­stab­dy­ti ren­gi­niai, mu­gės. Žie­ma pa­si­ro­dė to­kia il­ga ir sun­ki.

Džiau­giuo­si, kad va­sa­rą jau at­si­ran­da ren­gi­nių. La­bai ti­kiuo­si, jog grei­tai vi­sa tai pa­si­baigs ir vėl ga­lė­si­me lais­vai gy­ven­ti.

– Ga­mi­na­te ne tik gė­les, lie­ja­te ir ori­gi­na­lias žva­kes. Kuo kve­pia Jū­sų ga­mi­na­mos žva­kės? O deg­da­mos ir­gi sklei­džia ma­lo­nų aro­ma­tą? Iš ko jas ga­mi­na­te?

– Taip, ga­mi­nu ir žva­kes. Jas ėmiau lie­ti iš bi­čių ir so­jų vaš­ko. Tai na­tū­ra­lūs pro­duk­tai, tuo ma­ne jie ir ža­vi. Taip pat pra­dė­jau da­ry­ti sta­lo pa­dėk­liu­kus iš epok­si­di­nes der­vos. Nuo­sta­bus kū­ry­bi­nis pro­ce­sas. Sten­giuo­si kiek­vie­nai pro­gai ir šven­tei su­kur­ti kaž­ką gra­žaus, kad žmo­nėms pa­tik­tų, jie ža­vė­tų­si, no­rė­tų įsi­gy­ti.

– Sva­jo­nių, apie ku­rias jau ga­li­te pra­bil­ti gar­siai, tu­ri­te?

– Sva­jo­ju apie fi­zi­nę ir in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vę. Kol kas vis­ką ku­riu vie­na, bet jei ati­da­ry­siu par­duo­tu­ves, rei­kės ne­di­de­lės ko­man­dos, ir la­bai ti­kiuo­si, kad ši sva­jo­nė iš­si­pil­dys ar­ti­miau­siu me­tu.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.