Kremliui verkiant reikia Sakartvelo

Rinkimuose „Sakartvelo svajonė“ surinko 54 proc. rinkėjų balsų. Jungtinė opozicija – nepilnas keturias dešimtis. Ir laiko, kad valdantieji jų rezultatus klastojo. Šalyje platinami vaizdo klipai, kurie tokius įtarimus mažų mažiausiai sustiprina. Tačiau ne galimas rinkimų klastojimas kartvelus išginė į gatves, o būtent arogantiškas jų ministro pirmininko pareiškimas, kurio priežasties šalyje niekas nesuprato kaip nors kitaip, kaip bjaurios apgavystės, nes bent du trečdaliai Sakartvelo gyventojų savo ateitį siekia su Europa. Ne su Maskva. Viena vertus, ES dar iki rinkimų buvo paskelbusi, esą stabdo diskusiją  dėl Sakartvelo narystės neribotą laiką, nes  ten anksčiau priimta antidemokratinių įstatymų dėl užsienio įtakos ir LGBTQ+ bendruomenės teisių apribojimo, kurie, kaip teigiama, stebėtinai panašūs į tuos, kurie pastaraisiais metais buvo patvirtini Rusijoje.

Taigi atrodytų, kad vakarietišką vystymo kryptį demonstravusi politinė partija turėtų užčiaupti savo karštąsias burnas ir visomis išgalėmis siekti, kad Briuselio laikysena taptų bent jau atlaidesnė. Tačiau atsitiko priešingai. Skonio reikalas vertinti, kuri apgavystė buvo didesnė – socialdemokratės Vilijos Blinkevičiūtės Lietuvoje, atsisakant eiti irkluoti ministro pirmininko galeros, ar „Sakartvelo svajonės“, iškart po rinkimų sustabdžiusiai pokalbius dėl narystės su ES. Interneto platybėse atradau tik vieną gudrią versiją, kuriems galams reikėjo Iraklijaus Kobachidzės (Sakartvelo ministro pirmininko) demaršo laimėjus rinkimus ir juo išprovokavus dešimčių tūkstančių kartvelų išėjimą į gatves protestuoti. Protestuojama jau ilgiau nei savaitę ir demonstrantai vaikomi metodišku žiaurumu. Ir šios versijos esmė – demaršo reikėjo Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuris didžiausią Sakartvelo oligarchą ir „Sakartvelo svajonės“ neformalųjį lyderį Bidziną Ivanišvilį tampo už virvučių. 

Sakartvele Kremliaus diktatoriui verkiant reikėjo geopolitinės pergalės. Tuo metu, kada jam tokios nepavyko pasiekti Moldovoje, svyla batai Sirijoje, pasaulio neįtikino tariamai naujos branduolinės raketos be užtaiso paleidimas į Ukrainą, Rusijos ekonomika po truputį ima klupti.  O jam gali tekti kalbėtis su JAV prezidentu Donaldu Trumpu. Nors šis yra vadinamas sunkiai prognozuojamu, tačiau apytikriai daugelis sutaria, kad D. Trumpas mėgsta stiprius vyrukus politikoje. Su tokiais jis kalbasi. Vadinamiesiems politikos lūzeriams dažniausiai negaišta laiko. Galimiems V. Putino simpatikams iš BRICS organizacijos jis jau pagrasino įvesti šimtaprocentinius muitus JAV rinkoje, jei tik bus mėginama įkūnyti vieną V. Putino sapnų – sukurti naują valiutą. Todėl bet kokių politinių pergalių V. Putinui dabar reikia it oro. O jų nesimato.

 Dar, beje, viena svarbi šios savaitės informacija apie Rusijos karą Ukrainoje, nutekėjusi tos šalies Valstybės Dūmos koridoriuose. Ten buvo aptariamas sužeidimus patyrusių kariškių paramos klausimas. Rusijos gynybos ministerijos viceministrė Ana Civiliova (tarp kitko – V. Putino pusseserė) prasitarė, esą jos žynyba yra gavusi 48 tūkst. šalies gyventojų užklausų pagelbėti atrasti kare dingusius jų artimuosius. Vaizdo informacija apie tai buvo patalpinta parlamento interneto svetainėje, tačiau netrukus įrašas dingo. A. Civiliova vėliau gynėsi, esą ji neatskleidė jokios „jautrios“ informacijos. T

ačiau daugelis šį incidentą komentuojančiųjų yra įsitikinę, kad karo metu dingę be žinios didžia dalimi tegali būti tie, kurių palaikai liko mūšių laukuose (kad rusų kariuomenė nesiveržia jų susirinkti – niekam ne paslaptis nuo pat karo pradžios), tie, kuriuos nužudė saviškiai, nes atsisakyta veržtis į vadinamuosius „mėsos šturmus“, ir dezertyrai.