Kos­mo­po­li­tas, ku­pi­nas aist­rų (0)

Muziejininkė Laimutė Raugevičienė: „Noriu pakviesti visus, kurie žino, kad yra susiję giminystės ryšiais su Vincu Krėve-Mickevičiumi, atvykti į muziejų, papasakoti, padiskutuoti, nes tik taip kuriama istorija.“
Muziejininkė Laimutė Raugevičienė: „Noriu pakviesti visus, kurie žino, kad yra susiję giminystės ryšiais su Vincu Krėve-Mickevičiumi, atvykti į muziejų, papasakoti, padiskutuoti, nes tik taip kuriama istorija.“
Per­nai, kai Su­bar­to­ny­se du­ris po at­nau­ji­ni­mo at­vė­rė Vin­co Krė­vės-Mic­ke­vi­čiaus gim­to­sios so­dy­bos na­mas-me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus, jo se­sers Mo­ni­kos anū­kė Lai­mu­tė Rau­ge­vi­čie­nė kal­bė­jo: „Mes vi­si au­go­me su Krė­ve, jį pa­žįs­tu nuo vai­kys­tės. Jis vi­sus ap­sa­ky­mus kū­rė su­rin­kęs po kruo­pe­ly­tę su­bar­to­niš­kių ir gi­mi­nai­čių pa­sa­ko­ji­mų. Vi­si bran­gi­na­me sa­vo gi­mi­nai­čio at­mi­ni­mą.“ Ji tą­kart dė­ko­jo už gra­žiai at­nau­jin­tą iš­ki­laus gi­mi­nai­čio gim­tą­ją so­dy­bą ir sa­kė mie­lai su­tin­kan­ti vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais pa­dir­bė­ti mu­zie­ju­je gi­de. O tuo­met, kai ga­vo pa­siū­ly­mą dirb­ti mu­zie­ji­nin­ke, at­si­sa­kė Birš­to­no me­no mo­kyk­los di­rek­to­rės pa­rei­gų ir pa­si­nė­rė į Vin­co Krė­vės mu­zie­jaus veik­lą. Kvie­čia­ma ap­lan­ky­ti mu­zie­jų tre­čia­die­niais–sek­ma­die­niais nuo 9 iki 17 val. O šian­dien siū­lo­me Al­do­nos KU­DZIE­NĖS po­kal­bį su mu­zie­ji­nin­ke Lai­mu­te Rau­ge­vi­čie­ne.

Vin­co Krė­vės se­sers Mo­ni­kos anū­kė Lai­mu­tė Rau­ge­vi­čie­nė:„Sten­gia­mės at­ras­ti, kuo Krė­vė ak­tu­a­lus šian­dien“

– Ko­kia Vin­co Krė­vės-Mic­ke­vi­čiaus me­mo­ria­li­nio mu­zie­jaus at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja?

– Va­rė­nos ra­jo­ne 1956 me­tais Is­to­ri­jos ins­ti­tu­tas or­ga­ni­za­vo et­no­gra­fi­nę eks­pe­di­ci­ją, ku­rios me­tu Su­bar­to­nių kai­me bu­vo ap­ra­šy­ta Vin­co Krė­vės-Mic­ke­vi­čiaus tė­viš­kė. Dar po tre­jų me­tų, 1959-ai­siais, Su­bar­to­ny­se pra­dė­tas kur­ti Vin­co Krė­vės mu­zie­jus. At­sta­ty­tas na­mas, at­kur­ta ap­lin­ka. Ku­rį lai­ką na­me vei­kė ir bib­lio­te­ka.

1968 me­tais tuo­me­ti­nis kul­tū­ros mi­nist­ras Lion­gi­nas Še­pe­tys Kau­no li­te­ra­tū­ros mu­zie­jui pa­ve­dė įreng­ti Krė­vės me­mo­ria­li­nę eks­po­zi­ci­ją.

– Mu­zie­jus at­nau­jin­tas, ja­me daug au­ten­tiš­kų, uni­ka­lių daik­tų. Ku­rie iš jų su­lau­kia dau­giau­sia lan­ky­to­jų dė­me­sio?

– Per­nai mū­sų mu­zie­jus bu­vo at­nau­jin­tas, su­tvar­ky­tos kros­nys, grin­dys, su­tvir­tin­tos sie­nos.

Daug lan­ky­to­jų dė­me­sio su­lau­kia se­no­viš­ka kros­nis, ver­pi­mo ra­te­lis, vy­gė, li­žė.

– Vin­cas Krė­vė-Mic­ke­vi­čius – ra­šy­to­jas, moks­li­nin­kas, po­li­ti­nis vei­kė­jas, dra­ma­tur­gas, pro­fe­so­rius, eru­di­tas... Ko dau­giau­sia ja­me bu­vo? Iš ko­kių jo veik­lų mu­zie­ju­je dau­giau­sia ga­li­ma pa­si­sem­ti ži­nių?

– Man pir­miau­sia Vin­cas Krė­vė – mo­ky­to­jas, pa­da­vi­mų apie Lie­tu­vos kar­žy­gius kū­rė­jas, sa­vo kai­mo žmo­nių pa­veiks­lų įpras­min­to­jas ap­sa­ky­muo­se.

La­bai ste­biu mu­zie­jaus lan­ky­to­jus. Ma­tau, ką jie no­ri iš­girs­ti. Su vie­nais kal­ba­me apie vai­kys­tę, su ki­tais ste­bi­mės kū­ry­bos įvai­ro­ve, su tre­čiais – apie po­li­ti­nę veik­lą, o su ket­vir­tais – ir apie mei­lę.

– Krė­vė tu­rė­jo di­de­lę bib­lio­te­ką. Mu­zie­ju­je taip pat yra jo kny­gų, ko­kios tai kny­gos?

– Taip, Krė­vė vi­są gy­ve­ni­mą skai­tė. Mo­ky­to­jau­da­mas Ba­ku bu­vo re­a­li­nės gim­na­zi­jos bib­lio­te­kos ve­dė­jas, ku­ris įsi­gy­da­vo tuo me­tu nau­jau­sias kny­gas, ra­gi­no azer­bai­dža­nie­čius do­mė­tis sa­vo ša­lies po­etais, to­kiais kaip XII am­žiaus po­etas Ni­za­mi, ku­ris bu­vo dva­rų po­etas.

Tais lai­kais po­emos bu­vo už­sa­ko­mos val­do­vo ir pra­si­dė­da­vo Ala­cho pa­gar­bi­ni­mu. Žy­miau­sias Ni­za­mi kū­ri­nys – po­ema „Lei­li ir Medž­niū­nas“, pa­na­ši į „Ro­meo ir Džul­je­tą“.

Krė­vės mu­zie­ju­je yra be­veik vi­si raš­tų lei­di­mai. Ap­sa­ky­mai ir pa­da­vi­mai iš­leis­ti įvai­riais me­tais at­ski­rais lei­di­mais. Taip pat tu­ri­me lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jo, kri­ti­ko Al­ber­to Za­la­to­riaus pa­reng­tą mo­nog­ra­fi­ją apie Krė­vę.

– Mu­zie­ju­je vyks­ta edu­ka­ci­jos, ku­rios po­pu­lia­riau­sios?

– Mu­zie­ju­je dir­bu ne­se­niai, to­dėl dar tik­rų edu­ka­ci­jų ne­ve­du, nes rei­kia vis­ką iš­ban­dy­ti. Šiuo me­tu pli­kau sker­džiaus La­pi­no ar­ba­tą ir ją ge­ria­me lau­ke. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jai jau su­gal­vo­jo ir pa­va­di­ni­mą „Krė­vės gon­kų ar­ba­ti­nė“.

– Kai­me Mic­ke­vi­čiai kaž­ko­dėl bu­vo va­di­na­mi Krė­vė­mis. Vin­cas tą pra­var­dę pa­si­rin­ko sla­py­var­džiu. Ne­te­ko Jums gir­dė­ti ko­dėl? Kai gy­ve­no Ame­ri­ko­je, pa­si­li­ko tik Krė­vės pa­var­dę.

– Sla­py­var­dis tur­būt la­bai pa­ti­ko – trum­pas, nes pa­var­dė il­ga.

– Vin­cas Krė­vė-Mic­ke­vi­čius sa­vo pa­da­vi­muo­se yra kal­bė­jęs apie Su­bar­to­nis, kaip kaž­ka­da bu­vu­sį di­de­lį mies­tą. Ar tai liu­di­ja ir is­to­ri­ja? Ko­kie Su­bar­to­nys šian­dien?

– Su­bar­to­ny­se bu­vo dva­ras, jo sa­vi­nin­kai Alek­san­dras ir An­to­ni­na Kra­lo­vi­čiai, ku­rie rė­mė 1831 me­tų su­ki­lė­lius, to­dėl bu­vo iš­da­ly­tas ir į dva­ro vie­tą bu­vo at­kel­ti ru­sų sen­ti­kiai, ku­riems vė­liau bu­vo įkur­ta pa­ra­pi­nė mo­kyk­la.

Šian­dien Su­bar­to­nys ra­mus kai­mas, ku­ria­me gy­ve­na la­bai ne­daug žmo­nių, ta­čiau jis gy­vas. Ja­me ga­li­ma pa­ma­ty­ti ar­klių, avių, kar­vių.

Tuoj pra­si­dės šie­nap­jū­tė. Da­lis na­mų yra nu­pirk­ti mies­tie­čių, ku­rie at­vyks­ta va­sa­ro­mis. Su­bar­to­ny­se yra su­si­bū­ru­si ben­druo­me­nė, ku­ri sten­gia­si įtrauk­ti į veik­las kai­mo žmo­nes.

Tre­čia­die­niais į Su­bar­to­nis už­su­ka mo­bi­lio­ji bib­lio­te­ka, ke­le­tą die­nų per sa­vai­tę at­vyks­ta au­to­par­duo­tu­vė. Mu­zie­jus yra ta vie­ta, ku­rio­je vyks­ta pa­ro­dos, at­vyks­ta žmo­nės iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių.

– Kiek pa­si­mo­kęs sa­vo na­muo­se, kur tė­vo dė­ka vei­kė ru­sa­kal­bė mo­kyk­la, ma­ža­sis Vin­cu­kas 5 ki­lo­met­rus pė­di­no į mo­kyk­lą Mer­ki­nė­je. Ar iki šian­die­nos iš­li­kęs tas se­nas ke­lias, ku­rį jis kar­tais mi­nė­jo sa­vo kū­ry­bo­je, Grai­nio lie­pa? Juk tie­sa, kad jo kū­ri­niai nors ir ne čia gi­mę, bet apie šias vie­tas?

– Se­na­sis ke­lias į Mer­ki­nę iš­li­kęs ir la­bai gra­žus vi­sais me­tų lai­kais pa­si­vaikš­čio­ti. Šiuo ke­liu ei­na Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko pa­reng­ta tra­sa – ga­li va­žiuo­ti dvi­ra­čiu ar ei­ti pės­čio­mis.

Grai­nio lie­pos nė­ra, nes ji bu­vo nu­kirs­ta, to­dėl ir sker­džius La­pi­nas „nu­mi­rė kaip pa­kirs­ta lie­pa“, bet au­ga jos at­ža­la.

Tik­rai Krė­vės kū­ri­nių he­ro­juo­se ga­li­ma at­pa­žin­ti čia gy­ve­nu­sius kai­my­nus, o ku­ni­gaikš­tis Ša­rū­nas įkū­ni­ja daug Krė­vės tė­vo cha­rak­te­rio bruo­žų.

Gil­šės eže­ro le­gen­da ran­da­ma „Dai­na­vos ša­lies se­nų žmo­nių pa­da­vi­muo­se“.

– Pats jau bū­da­mas gar­baus am­žiaus sa­vo at­si­mi­ni­muo­se apie ma­mą ra­šęs: „Vai­ku bū­da­mas, įsi­ki­bęs į jos si­jo­ną, se­kiau jos pė­do­mis į baž­ny­čią ir klau­siau­si jos nu­ro­dy­mų.“ Dar ra­šo­ma, kad jo tė­vas, kai­mo se­niū­nas, bu­vo kie­to ir gan suk­to cha­rak­te­rio, o mo­ti­na – me­niš­kos pri­gim­ties, švel­ni mo­te­ris. Kaip čia at­si­ti­ko, kad žmo­gus gi­męs ato­kia­me kai­me, po šiau­di­ne pa­sto­ge, o už­au­gęs ta­len­tin­gai ir įžval­giai plau­kio­jo, kaip sa­ko­ma, pa­sau­li­niuo­se van­de­ny­se?

– Tur­būt svar­biau­sia, kad tė­vai pa­ste­bė­jo Vin­co ga­bu­mus ir lei­do jį mo­ky­tis.

Kaip ir vi­si to me­to vals­tie­čiai, no­rė­jo, kad jų sū­nus tap­tų ku­ni­gu, ta­čiau Vin­cas, po­rą me­tų pa­si­mo­kęs ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, iš jos bu­vo pa­ša­lin­tas ir moks­lus tę­sė Ki­je­vo bei Lvo­vo uni­ver­si­te­tuo­se.

Vė­liau mo­ky­to­ja­vo Ba­ku, įsi­trau­kė į po­li­ti­nę veik­lą.

– Jis fi­lo­so­fiš­kai trak­ta­vo žmo­nių bū­tį, ak­cen­tuo­da­mas is­to­ri­nio lai­ko uni­ka­lu­mą. Ar tai pri­im­ti­na šian­die­nos jau­ni­mui, ar jis do­mi­si ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mu, veik­la, kū­ry­ba?

– Džiau­giuo­si, kai į mu­zie­jų už­su­ka ne tik vi­du­ti­nio, bet ir gar­baus am­žiaus žmo­nės, ku­rie mo­kyk­lo­je Vin­co Krė­vės kū­ry­bą pa­ži­no nuo pra­di­nių kla­sių.

Ypač ma­lo­nu, kai už­su­ka šei­mos, ku­rios at­si­ve­ža sa­vo vai­kus, ir kal­ba­mės apie Krė­vę bei jo kū­ry­bą.

Ypa­tin­gai džiau­giuo­si jau­nais žmo­nė­mis, ku­rie do­mi­si Krė­vės kū­ry­ba, ver­ti­na jo po­li­ti­nę veik­lą. Sten­gia­mės at­ras­ti, kuo Krė­vė ak­tu­a­lus šian­dien.

– Yra iš­li­kę pa­ste­bė­ji­mų, kad Krė­vė daug dė­me­sio sky­rė iš­vaiz­dai, tvar­kin­gai ren­gė­si, ne­šio­jo aukš­ta­kul­nius ba­tus, kad nors kiek bū­tų aukš­tes­nis. Tvar­kin­gu­mas vi­sais lai­kais tar­si ir nė­ra kū­ry­bi­nių žmo­nių bruo­žas, ku­rian­tys žmo­nės pa­pras­tai gy­ve­na sa­vo bo­he­miš­ko­je tvar­ko­je?

– Krė­vė nuo vai­kys­tės jau­tė kom­plek­są dėl ma­žo ūgio, to­dėl ap­ran­ga bu­vo skir­ta vi­zu­a­liai pa­di­din­ti ūgį. Mo­kė­si gim­na­zi­jo­je, ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, kur dėl ma­žo ūgio bu­vo pa­šie­pia­mas. Drau­ga­vo su Ba­liu Sruo­ga, ku­ris bu­vo už jį žy­miai aukš­tes­nis ir ren­gė­si iš­skir­ti­nai.

– Apie Krė­vę ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad tai bu­vo kos­mo­po­li­tas, ku­pi­nas aist­rų. Gal ga­li­te skai­ty­to­jams pa­teik­ti pi­kan­tiš­kų de­ta­lių iš jo mei­lių ir ne­mei­lių?

– Pir­mo­ji Krė­vės mei­lė bu­vo bo­bu­lė Ma­rė Kin­da­rie­nė, ku­ri jam pa­sa­ko­jo le­gen­das apie sa­vo kraš­tą.

Mo­ti­na Ro­žė Mic­ke­vi­čie­nė mo­kė sva­jo­ti ir my­lė­ti sa­vo tė­vy­nę. O apie ki­tas mei­les su­ži­no­si­te at­vy­kę į mu­zie­jų.

– Gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas Ba­ku jis pa­mi­lo ge­ro­kai jau­nes­nę moks­lei­vę ir, nors jos tė­vams ne­įti­ko, par­si­ve­žė ją į Vil­nių, per­krikš­ti­jo ir ve­dė. Su ja su­si­lau­kė duk­ros. Tais lai­kais tai bu­vo ne­pri­im­ti­na kai­mo žmo­nėms. Ar iš­li­kę pri­si­mi­ni­mų apie tai, kaip bu­vo Su­bar­to­ny­se pri­im­ta ra­šy­to­jo my­li­mo­ji?

– Krė­vės mo­ti­na la­bai iš­gy­ve­no, kad Krė­vė ve­dė ki­ta­tau­tę ir ki­to ti­kė­ji­mo mo­te­rį. Krė­vė la­bai su­py­ko, kai į ves­tu­ves ne­at­vy­ko nė vie­nas gi­mi­nai­tis, o Krė­vės mo­ti­na Ro­za­li­ja ne­pa­lai­mi­no mar­čios. Krė­vės žmo­na ne­bu­vo at­vy­ku­si į Su­bar­to­nis, ta­čiau am­ži­no­jo po­il­sio at­gu­lė kar­tu su Krė­ve Su­bar­to­nių ka­pi­nė­se.

– Ra­šy­to­jo duk­ra Ona Krė­vai­tė-Mo­šins­kie­nė gy­ve­no Ame­ri­ko­je, mi­rė su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus. Ji rū­pi­no­si, kad tė­čio pa­lai­kai bū­tų par­vež­ti ir per­lai­do­ti Su­bar­to­nių ka­pi­nė­se. Kas pri­žiū­ri Krė­vės ka­pą?

– Krė­vės ka­pą pri­žiū­ri mu­zie­jaus dar­buo­to­jai.

– Vi­sai gre­ta Jū­sų mu­zie­jaus vei­kia pri­va­tus To­to­rių bui­ties mu­zie­jus. Ar ben­dra­dar­biau­ja­te su kai­my­nais, da­li­ja­tės lan­ky­to­jais?

–Taip, Su­bar­to­nių kai­me du mu­zie­jai. La­bai džiau­giuo­si ma­lo­niu ben­dradr­bia­vi­mu su to­to­rių mu­zie­ju­mi. Šie me­tai yra pa­skelb­ti Lie­tu­vos to­to­rių is­to­ri­jos ir kul­tū­ros me­tais, to­dėl ma­nau, kad lan­ky­to­jų už­teks vi­siems.

– Ko­kia šio kraš­to as­me­ny­bė Jus taip pat la­bai ža­vi?

– Ži­no­ma, kad la­biau­siai ma­ne ža­vi Vin­cas Krė­vė, o po jo – Mi­ka­lo­jus Kon­stan­ti­nas Čiur­lio­nis.

– O sa­vo šak­ni­mis ar do­mi­tės, ar ty­ri­nė­ja­te gi­mi­nės is­to­ri­ją?

– Ži­no­ma, ty­ri­nė­ju. Jei­gu to ne­bū­čiau da­riu­si, var­gu ar dirb­čiau mu­zie­ju­je.

Esu su­rin­ku­si daug me­džia­gos apie sa­vo pro­tė­vius ir su­da­riu­si sa­vo gi­mi­nės me­dį.

No­riu pa­kvies­ti vi­sus, ku­rie ži­no, kad yra su­si­ję gi­mi­nys­tės ry­šiais su Vin­cu Krė­ve-Mic­ke­vi­čiu­mi, at­vyk­ti į mu­zie­jų, pa­pa­sa­ko­ti, pa­dis­ku­tuo­ti, nes tik taip ku­ria­ma is­to­ri­ja.

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.