Kos­mo­po­li­tas, ku­pi­nas aist­rų

Vin­co Krė­vės se­sers Mo­ni­kos anū­kė Lai­mu­tė Rau­ge­vi­čie­nė:„Sten­gia­mės at­ras­ti, kuo Krė­vė ak­tu­a­lus šian­dien“

– Ko­kia Vin­co Krė­vės-Mic­ke­vi­čiaus me­mo­ria­li­nio mu­zie­jaus at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja?

– Va­rė­nos ra­jo­ne 1956 me­tais Is­to­ri­jos ins­ti­tu­tas or­ga­ni­za­vo et­no­gra­fi­nę eks­pe­di­ci­ją, ku­rios me­tu Su­bar­to­nių kai­me bu­vo ap­ra­šy­ta Vin­co Krė­vės-Mic­ke­vi­čiaus tė­viš­kė. Dar po tre­jų me­tų, 1959-ai­siais, Su­bar­to­ny­se pra­dė­tas kur­ti Vin­co Krė­vės mu­zie­jus. At­sta­ty­tas na­mas, at­kur­ta ap­lin­ka. Ku­rį lai­ką na­me vei­kė ir bib­lio­te­ka.

1968 me­tais tuo­me­ti­nis kul­tū­ros mi­nist­ras Lion­gi­nas Še­pe­tys Kau­no li­te­ra­tū­ros mu­zie­jui pa­ve­dė įreng­ti Krė­vės me­mo­ria­li­nę eks­po­zi­ci­ją.

– Mu­zie­jus at­nau­jin­tas, ja­me daug au­ten­tiš­kų, uni­ka­lių daik­tų. Ku­rie iš jų su­lau­kia dau­giau­sia lan­ky­to­jų dė­me­sio?

– Per­nai mū­sų mu­zie­jus bu­vo at­nau­jin­tas, su­tvar­ky­tos kros­nys, grin­dys, su­tvir­tin­tos sie­nos.

Daug lan­ky­to­jų dė­me­sio su­lau­kia se­no­viš­ka kros­nis, ver­pi­mo ra­te­lis, vy­gė, li­žė.

– Vin­cas Krė­vė-Mic­ke­vi­čius – ra­šy­to­jas, moks­li­nin­kas, po­li­ti­nis vei­kė­jas, dra­ma­tur­gas, pro­fe­so­rius, eru­di­tas... Ko dau­giau­sia ja­me bu­vo? Iš ko­kių jo veik­lų mu­zie­ju­je dau­giau­sia ga­li­ma pa­si­sem­ti ži­nių?

– Man pir­miau­sia Vin­cas Krė­vė – mo­ky­to­jas, pa­da­vi­mų apie Lie­tu­vos kar­žy­gius kū­rė­jas, sa­vo kai­mo žmo­nių pa­veiks­lų įpras­min­to­jas ap­sa­ky­muo­se.

La­bai ste­biu mu­zie­jaus lan­ky­to­jus. Ma­tau, ką jie no­ri iš­girs­ti. Su vie­nais kal­ba­me apie vai­kys­tę, su ki­tais ste­bi­mės kū­ry­bos įvai­ro­ve, su tre­čiais – apie po­li­ti­nę veik­lą, o su ket­vir­tais – ir apie mei­lę.

– Krė­vė tu­rė­jo di­de­lę bib­lio­te­ką. Mu­zie­ju­je taip pat yra jo kny­gų, ko­kios tai kny­gos?

– Taip, Krė­vė vi­są gy­ve­ni­mą skai­tė. Mo­ky­to­jau­da­mas Ba­ku bu­vo re­a­li­nės gim­na­zi­jos bib­lio­te­kos ve­dė­jas, ku­ris įsi­gy­da­vo tuo me­tu nau­jau­sias kny­gas, ra­gi­no azer­bai­dža­nie­čius do­mė­tis sa­vo ša­lies po­etais, to­kiais kaip XII am­žiaus po­etas Ni­za­mi, ku­ris bu­vo dva­rų po­etas.

Tais lai­kais po­emos bu­vo už­sa­ko­mos val­do­vo ir pra­si­dė­da­vo Ala­cho pa­gar­bi­ni­mu. Žy­miau­sias Ni­za­mi kū­ri­nys – po­ema „Lei­li ir Medž­niū­nas“, pa­na­ši į „Ro­meo ir Džul­je­tą“.

Krė­vės mu­zie­ju­je yra be­veik vi­si raš­tų lei­di­mai. Ap­sa­ky­mai ir pa­da­vi­mai iš­leis­ti įvai­riais me­tais at­ski­rais lei­di­mais. Taip pat tu­ri­me lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jo, kri­ti­ko Al­ber­to Za­la­to­riaus pa­reng­tą mo­nog­ra­fi­ją apie Krė­vę.

– Mu­zie­ju­je vyks­ta edu­ka­ci­jos, ku­rios po­pu­lia­riau­sios?

– Mu­zie­ju­je dir­bu ne­se­niai, to­dėl dar tik­rų edu­ka­ci­jų ne­ve­du, nes rei­kia vis­ką iš­ban­dy­ti. Šiuo me­tu pli­kau sker­džiaus La­pi­no ar­ba­tą ir ją ge­ria­me lau­ke. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jai jau su­gal­vo­jo ir pa­va­di­ni­mą „Krė­vės gon­kų ar­ba­ti­nė“.

– Kai­me Mic­ke­vi­čiai kaž­ko­dėl bu­vo va­di­na­mi Krė­vė­mis. Vin­cas tą pra­var­dę pa­si­rin­ko sla­py­var­džiu. Ne­te­ko Jums gir­dė­ti ko­dėl? Kai gy­ve­no Ame­ri­ko­je, pa­si­li­ko tik Krė­vės pa­var­dę.

– Sla­py­var­dis tur­būt la­bai pa­ti­ko – trum­pas, nes pa­var­dė il­ga.

– Vin­cas Krė­vė-Mic­ke­vi­čius sa­vo pa­da­vi­muo­se yra kal­bė­jęs apie Su­bar­to­nis, kaip kaž­ka­da bu­vu­sį di­de­lį mies­tą. Ar tai liu­di­ja ir is­to­ri­ja? Ko­kie Su­bar­to­nys šian­dien?

– Su­bar­to­ny­se bu­vo dva­ras, jo sa­vi­nin­kai Alek­san­dras ir An­to­ni­na Kra­lo­vi­čiai, ku­rie rė­mė 1831 me­tų su­ki­lė­lius, to­dėl bu­vo iš­da­ly­tas ir į dva­ro vie­tą bu­vo at­kel­ti ru­sų sen­ti­kiai, ku­riems vė­liau bu­vo įkur­ta pa­ra­pi­nė mo­kyk­la.

Šian­dien Su­bar­to­nys ra­mus kai­mas, ku­ria­me gy­ve­na la­bai ne­daug žmo­nių, ta­čiau jis gy­vas. Ja­me ga­li­ma pa­ma­ty­ti ar­klių, avių, kar­vių.

Tuoj pra­si­dės šie­nap­jū­tė. Da­lis na­mų yra nu­pirk­ti mies­tie­čių, ku­rie at­vyks­ta va­sa­ro­mis. Su­bar­to­ny­se yra su­si­bū­ru­si ben­druo­me­nė, ku­ri sten­gia­si įtrauk­ti į veik­las kai­mo žmo­nes.

Tre­čia­die­niais į Su­bar­to­nis už­su­ka mo­bi­lio­ji bib­lio­te­ka, ke­le­tą die­nų per sa­vai­tę at­vyks­ta au­to­par­duo­tu­vė. Mu­zie­jus yra ta vie­ta, ku­rio­je vyks­ta pa­ro­dos, at­vyks­ta žmo­nės iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių.

– Kiek pa­si­mo­kęs sa­vo na­muo­se, kur tė­vo dė­ka vei­kė ru­sa­kal­bė mo­kyk­la, ma­ža­sis Vin­cu­kas 5 ki­lo­met­rus pė­di­no į mo­kyk­lą Mer­ki­nė­je. Ar iki šian­die­nos iš­li­kęs tas se­nas ke­lias, ku­rį jis kar­tais mi­nė­jo sa­vo kū­ry­bo­je, Grai­nio lie­pa? Juk tie­sa, kad jo kū­ri­niai nors ir ne čia gi­mę, bet apie šias vie­tas?

– Se­na­sis ke­lias į Mer­ki­nę iš­li­kęs ir la­bai gra­žus vi­sais me­tų lai­kais pa­si­vaikš­čio­ti. Šiuo ke­liu ei­na Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko pa­reng­ta tra­sa – ga­li va­žiuo­ti dvi­ra­čiu ar ei­ti pės­čio­mis.

Grai­nio lie­pos nė­ra, nes ji bu­vo nu­kirs­ta, to­dėl ir sker­džius La­pi­nas „nu­mi­rė kaip pa­kirs­ta lie­pa“, bet au­ga jos at­ža­la.

Tik­rai Krė­vės kū­ri­nių he­ro­juo­se ga­li­ma at­pa­žin­ti čia gy­ve­nu­sius kai­my­nus, o ku­ni­gaikš­tis Ša­rū­nas įkū­ni­ja daug Krė­vės tė­vo cha­rak­te­rio bruo­žų.

Gil­šės eže­ro le­gen­da ran­da­ma „Dai­na­vos ša­lies se­nų žmo­nių pa­da­vi­muo­se“.

– Pats jau bū­da­mas gar­baus am­žiaus sa­vo at­si­mi­ni­muo­se apie ma­mą ra­šęs: „Vai­ku bū­da­mas, įsi­ki­bęs į jos si­jo­ną, se­kiau jos pė­do­mis į baž­ny­čią ir klau­siau­si jos nu­ro­dy­mų.“ Dar ra­šo­ma, kad jo tė­vas, kai­mo se­niū­nas, bu­vo kie­to ir gan suk­to cha­rak­te­rio, o mo­ti­na – me­niš­kos pri­gim­ties, švel­ni mo­te­ris. Kaip čia at­si­ti­ko, kad žmo­gus gi­męs ato­kia­me kai­me, po šiau­di­ne pa­sto­ge, o už­au­gęs ta­len­tin­gai ir įžval­giai plau­kio­jo, kaip sa­ko­ma, pa­sau­li­niuo­se van­de­ny­se?

– Tur­būt svar­biau­sia, kad tė­vai pa­ste­bė­jo Vin­co ga­bu­mus ir lei­do jį mo­ky­tis.

Kaip ir vi­si to me­to vals­tie­čiai, no­rė­jo, kad jų sū­nus tap­tų ku­ni­gu, ta­čiau Vin­cas, po­rą me­tų pa­si­mo­kęs ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, iš jos bu­vo pa­ša­lin­tas ir moks­lus tę­sė Ki­je­vo bei Lvo­vo uni­ver­si­te­tuo­se.

Vė­liau mo­ky­to­ja­vo Ba­ku, įsi­trau­kė į po­li­ti­nę veik­lą.

– Jis fi­lo­so­fiš­kai trak­ta­vo žmo­nių bū­tį, ak­cen­tuo­da­mas is­to­ri­nio lai­ko uni­ka­lu­mą. Ar tai pri­im­ti­na šian­die­nos jau­ni­mui, ar jis do­mi­si ra­šy­to­jo gy­ve­ni­mu, veik­la, kū­ry­ba?

– Džiau­giuo­si, kai į mu­zie­jų už­su­ka ne tik vi­du­ti­nio, bet ir gar­baus am­žiaus žmo­nės, ku­rie mo­kyk­lo­je Vin­co Krė­vės kū­ry­bą pa­ži­no nuo pra­di­nių kla­sių.

Ypač ma­lo­nu, kai už­su­ka šei­mos, ku­rios at­si­ve­ža sa­vo vai­kus, ir kal­ba­mės apie Krė­vę bei jo kū­ry­bą.

Ypa­tin­gai džiau­giuo­si jau­nais žmo­nė­mis, ku­rie do­mi­si Krė­vės kū­ry­ba, ver­ti­na jo po­li­ti­nę veik­lą. Sten­gia­mės at­ras­ti, kuo Krė­vė ak­tu­a­lus šian­dien.

– Yra iš­li­kę pa­ste­bė­ji­mų, kad Krė­vė daug dė­me­sio sky­rė iš­vaiz­dai, tvar­kin­gai ren­gė­si, ne­šio­jo aukš­ta­kul­nius ba­tus, kad nors kiek bū­tų aukš­tes­nis. Tvar­kin­gu­mas vi­sais lai­kais tar­si ir nė­ra kū­ry­bi­nių žmo­nių bruo­žas, ku­rian­tys žmo­nės pa­pras­tai gy­ve­na sa­vo bo­he­miš­ko­je tvar­ko­je?

– Krė­vė nuo vai­kys­tės jau­tė kom­plek­są dėl ma­žo ūgio, to­dėl ap­ran­ga bu­vo skir­ta vi­zu­a­liai pa­di­din­ti ūgį. Mo­kė­si gim­na­zi­jo­je, ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je, kur dėl ma­žo ūgio bu­vo pa­šie­pia­mas. Drau­ga­vo su Ba­liu Sruo­ga, ku­ris bu­vo už jį žy­miai aukš­tes­nis ir ren­gė­si iš­skir­ti­nai.

– Apie Krė­vę ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad tai bu­vo kos­mo­po­li­tas, ku­pi­nas aist­rų. Gal ga­li­te skai­ty­to­jams pa­teik­ti pi­kan­tiš­kų de­ta­lių iš jo mei­lių ir ne­mei­lių?

– Pir­mo­ji Krė­vės mei­lė bu­vo bo­bu­lė Ma­rė Kin­da­rie­nė, ku­ri jam pa­sa­ko­jo le­gen­das apie sa­vo kraš­tą.

Mo­ti­na Ro­žė Mic­ke­vi­čie­nė mo­kė sva­jo­ti ir my­lė­ti sa­vo tė­vy­nę. O apie ki­tas mei­les su­ži­no­si­te at­vy­kę į mu­zie­jų.

– Gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas Ba­ku jis pa­mi­lo ge­ro­kai jau­nes­nę moks­lei­vę ir, nors jos tė­vams ne­įti­ko, par­si­ve­žė ją į Vil­nių, per­krikš­ti­jo ir ve­dė. Su ja su­si­lau­kė duk­ros. Tais lai­kais tai bu­vo ne­pri­im­ti­na kai­mo žmo­nėms. Ar iš­li­kę pri­si­mi­ni­mų apie tai, kaip bu­vo Su­bar­to­ny­se pri­im­ta ra­šy­to­jo my­li­mo­ji?

– Krė­vės mo­ti­na la­bai iš­gy­ve­no, kad Krė­vė ve­dė ki­ta­tau­tę ir ki­to ti­kė­ji­mo mo­te­rį. Krė­vė la­bai su­py­ko, kai į ves­tu­ves ne­at­vy­ko nė vie­nas gi­mi­nai­tis, o Krė­vės mo­ti­na Ro­za­li­ja ne­pa­lai­mi­no mar­čios. Krė­vės žmo­na ne­bu­vo at­vy­ku­si į Su­bar­to­nis, ta­čiau am­ži­no­jo po­il­sio at­gu­lė kar­tu su Krė­ve Su­bar­to­nių ka­pi­nė­se.

– Ra­šy­to­jo duk­ra Ona Krė­vai­tė-Mo­šins­kie­nė gy­ve­no Ame­ri­ko­je, mi­rė su­lau­ku­si gar­baus am­žiaus. Ji rū­pi­no­si, kad tė­čio pa­lai­kai bū­tų par­vež­ti ir per­lai­do­ti Su­bar­to­nių ka­pi­nė­se. Kas pri­žiū­ri Krė­vės ka­pą?

– Krė­vės ka­pą pri­žiū­ri mu­zie­jaus dar­buo­to­jai.

– Vi­sai gre­ta Jū­sų mu­zie­jaus vei­kia pri­va­tus To­to­rių bui­ties mu­zie­jus. Ar ben­dra­dar­biau­ja­te su kai­my­nais, da­li­ja­tės lan­ky­to­jais?

–Taip, Su­bar­to­nių kai­me du mu­zie­jai. La­bai džiau­giuo­si ma­lo­niu ben­dradr­bia­vi­mu su to­to­rių mu­zie­ju­mi. Šie me­tai yra pa­skelb­ti Lie­tu­vos to­to­rių is­to­ri­jos ir kul­tū­ros me­tais, to­dėl ma­nau, kad lan­ky­to­jų už­teks vi­siems.

– Ko­kia šio kraš­to as­me­ny­bė Jus taip pat la­bai ža­vi?

– Ži­no­ma, kad la­biau­siai ma­ne ža­vi Vin­cas Krė­vė, o po jo – Mi­ka­lo­jus Kon­stan­ti­nas Čiur­lio­nis.

– O sa­vo šak­ni­mis ar do­mi­tės, ar ty­ri­nė­ja­te gi­mi­nės is­to­ri­ją?

– Ži­no­ma, ty­ri­nė­ju. Jei­gu to ne­bū­čiau da­riu­si, var­gu ar dirb­čiau mu­zie­ju­je.

Esu su­rin­ku­si daug me­džia­gos apie sa­vo pro­tė­vius ir su­da­riu­si sa­vo gi­mi­nės me­dį.

No­riu pa­kvies­ti vi­sus, ku­rie ži­no, kad yra su­si­ję gi­mi­nys­tės ry­šiais su Vin­cu Krė­ve-Mic­ke­vi­čiu­mi, at­vyk­ti į mu­zie­jų, pa­pa­sa­ko­ti, pa­dis­ku­tuo­ti, nes tik taip ku­ria­ma is­to­ri­ja.