Ko­man­dos „Var­sa-Stron­gla­sas“ ka­pi­to­nas Gin­tau­tas Adam­ke­vi­čius: „Drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti, jog mū­sų klu­bas tu­ri di­džiau­sią pa­lai­ky­mą, ly­gi­nant su vi­sais ki­tais Lie­tu­vos ran­ki­nio klu­bais“

– Jūs, Gin­tau­tai, esa­te Aly­taus ran­ki­nio klu­bo „Var­sa“ ko­man­dų pas­ta­ro­jo de­šimt­me­čio ka­pi­to­nas. „Var­sa“, ku­ri įkur­ta, jei ne­klys­tu, 1979 me­tais, tu­rė­jo ir dau­giau ša­lu­ti­nių var­dų. Ko­kie Jums žai­džiant bu­vo?

– Tei­sin­gai pa­mi­nė­jo­te, „Var­sos“ ran­ki­nio klu­bas eg­zis­tuo­ja nuo 1979 me­tų, keis­da­vo­si tik rė­mė­jai. Man žai­džiant bu­vo dar „Al­mei­da–Stron­gla­sas“.

– Ran­ki­nis Lie­tu­vo­je pra­dė­tas žais­ti vos ne prieš šim­tą me­tų, bet dar gir­di­si kal­bų, kad jis žai­džia­mas mė­gė­jiš­kai, o ne pro­fe­sio­na­liai. Ko­kia Jū­sų nuo­mo­nė? Skai­ty­to­jams pri­min­ki­te, ko­kio­je po­zi­ci­jo­je žai­džia­te.

– Ne­su­tik­čiau, jog ran­ki­nis Lie­tu­vo­je žai­džia­mas mė­gė­jiš­kai, tie­siog ma­nau, kad pu­siau pro­fe­sio­na­liai, nes žai­džiant ran­ki­nį rei­kia tu­rė­ti ir ki­tą veik­lą ar dar­bą. Iš ran­ki­nio Lie­tu­vo­je, ma­nau, kad tik­rai ne­pra­gy­ven­tu­me, ko ne­pa­sa­ky­čiau apie krep­ši­nį ar fut­bo­lą.

Kal­bant apie ma­no kaip žai­dė­jo po­zi­ci­ją, esu de­ši­nio­jo kraš­to žai­dė­jas.

– Var­sa reiš­kia vyks­mo kei­ti­mą­si, mir­gu­lia­vi­mą, toks pa­va­di­ni­mas la­bai tin­ka ko­man­di­nio žai­di­mo ko­man­dai. Juk taip jau yra, kad sėk­min­gus me­tus kei­čia ne to­kie ge­ri. Ko­kie bu­vo Jū­sų ko­man­dai pas­ta­rie­ji me­tai?

– Per ma­no kar­je­rą bu­vo įvai­rių se­zo­nų „Var­sai“, bu­vę sun­kes­nių me­tų, bu­vo per­ga­lin­gų, te­ko pa­tir­ti vis­ko, o kal­bant apie pra­ei­tus me­tus, tai šiek tiek ne­pa­si­se­kė, po ke­le­rių ge­rų me­tų bu­vo už­im­ta 4 vie­ta Lie­tu­vos ran­ki­nio ly­gos čem­pio­na­te. Tai su­tei­kia mo­ty­va­ci­jos ir at­spir­ties taš­ką pa­si­steng­ti su­sig­rą­žin­ti ge­res­nes po­zi­ci­jas šie­met.

– Koks di­džiau­sias Jū­sų kar­je­ros lai­mė­ji­mas?

– Di­džiau­sias ma­no lai­mė­ji­mas – tai šei­ma: my­lin­ti žmo­na ir dvi nuo­sta­bios duk­ros, ku­rios taip pat lan­ko ran­ki­nio tre­ni­ruo­tes. O jei kal­bė­tu­me apie kar­je­ros lai­mė­ji­mus, tai, be abe­jo, pir­ma­sis me­da­lis (tre­čios vie­tos) 2011 me­tais ir 2016-ųjų čem­pio­nų me­da­liai Lie­tu­vos ran­ki­nio ly­go­je. O iš vi­so – tai vie­nas auk­so, trys si­dab­ro bei trys bron­zos ap­do­va­no­ji­mai.

– Ko­kios fi­lo­so­fi­jos lai­ko­tės prieš ma­čą, kad ne­pa­lūž­tu­mė­te psi­cho­lo­giš­kai?

– Prieš kiek­vie­nas var­žy­bas mak­si­ma­lus su­si­kau­pi­mas. Ne­svar­bu, ko­kia die­na prieš tai bu­vo – sun­ki ar leng­va. Aikš­te­lė­je tu­ri pa­mirš­ti vis­ką ir gal­vo­ti tik apie žai­di­mą.

– Koks žai­di­mas la­biau pa­tin­ka – grei­tas ar pa­ma­tuo­tas?

– Se­niau gal­vo­da­vau, jog man la­biau pa­tin­ka po­zi­ci­nis žai­di­mas, bet da­bar ran­ki­nis tam­pa daug in­ten­sy­ves­nis ir di­na­miš­kes­nis. To­dėl ten­ka pri­si­tai­ky­ti ir man.

– Daug kar­tų te­ko žais­ti trau­muo­tam?

– Trau­mų esu pa­ty­ręs tik­rai ne­ma­žai. Jos – smul­kes­nės ir di­des­nės, bet sun­kiau­sios bu­vo Achi­lo saus­gys­lės nu­ply­ši­mas bei ke­lio me­nis­kų ply­ši­mas. Bet tai ne­su­stab­dė tęs­ti ran­ki­nin­ko kar­je­ros.

– Vi­suo­me­nės dė­me­sį ran­ki­niui mū­sų ša­ly­je, o ir Aly­tu­je, vis dar už­sto­ja krep­ši­nis ir fut­bo­las. Šios spor­to ša­kos ir dau­giau fi­nan­suo­ja­mos. Ko­dėl? Gal esa­te per kuk­lūs, ma­žiau rei­ka­lau­ja­te, juk žai­dy­bi­niai re­zul­ta­tai ma­to­mi?

– Taip, tiek fut­bo­las, tiek krep­ši­nis yra po­pu­lia­res­ni ne tik vi­sa­me pa­sau­ly­je, bet ir Lie­tu­vo­je. Ta­čiau mes džiau­gia­mės tu­rė­da­mi tik­rai di­de­lę da­lį ran­ki­nio ger­bė­jų Aly­tu­je. Ir drą­siai ga­liu pa­sa­ky­ti, jog mū­sų klu­bas tu­ri di­džiau­sią pa­lai­ky­mą, ly­gi­nant su vi­sais ki­tais Lie­tu­vos ran­ki­nio klu­bais. O dėl fi­nan­sa­vi­mo, tai aiš­ku, kad no­rė­tų­si di­des­nio, juo­lab ir re­zul­ta­tai mū­sų ge­ri.

– Šiuo me­tu Jūs – vy­riau­sias var­sie­tis. Va­sa­rio 14-ąją, rung­ty­nių die­ną ir Mei­lės die­ną, Jums su­ka­ko 41-eri. Jūs – vie­nas pir­mų­jų įre­gist­ruo­tų aukš­čiau­sio­sios Lie­tu­vos ran­ki­nio ly­gos (LRL) žai­dė­jų (li­cen­ci­jos nr. 5).

Se­nes­nė, vie­na se­niau­sių iš LRL li­cen­ci­jų (nr. 2) iš šiuo me­tu kar­je­rą tę­sian­čių var­sie­čių pri­klau­so pa­grin­di­niam „Var­sos-Stron­gla­so“ var­ti­nin­kui Ry­čiui Cip­kui, ku­riam šių me­tų ru­de­nį su­kaks 40.

40-ies ak­ty­viai spor­tuo­da­mi „Var­sos“ gre­to­se pas­ta­rai­siais me­tais su­lau­kė šiuo me­tu klu­bui va­do­vau­jan­tis ir ko­man­dą „Var­sa-Stron­gla­sas“ tre­ni­ruo­jan­tis Egi­di­jus Pet­ke­vi­čius, tech­ni­nis var­sie­čių di­rek­to­rius Au­re­li­jus Sa­bo­nis, taip pat Re­mi­gi­jus Če­pu­lis ir Ro­ber­tas Pau­žuo­lis, ku­rie va­sa­rio pra­džio­je už nuo­pel­nus Aly­taus ran­ki­niui bu­vo ap­do­va­no­ti LRF fi­na­lo ket­ver­to tur­ny­re, vy­ku­sia­me mū­sų mies­te. Me­tų svo­rį jau­čia­te? Kaip mo­ty­vuo­ja­mi jau­ni ran­ki­nin­kai pri­si­jung­ti prie ko­man­dos? Ap­skri­tai, ar au­gan­čią pa­mai­ną ma­to­te?

– Tai aiš­ku, kad jau­čia­si ,,me­tų svo­ris“, bet kaž­kaip sten­giuo­si ne­at­si­lik­ti nuo jau­ni­mo, mėgs­tu spor­tuo­ti pa­pil­do­mai, pa­lai­ky­ti ge­rą fi­zi­nę for­mą.

O kal­bant apie jau­ni­mą, tai mū­sų ko­man­da po tru­pu­tį jau­nė­ja. At­ei­na Aly­taus tre­ne­rių ruoš­ti spor­ti­nin­kai, ku­rie vis la­biau ir la­biau įsi­lie­ja į „Var­sos“ ko­man­dą.

– Ran­ki­nio ben­druo­me­nei ge­rai ži­no­ma Jū­sų pa­var­dė ir ga­li­my­bės. Kaip ma­no­te, dėl ko­kio Jū­sų žai­di­mo brai­žo var­žan­tis la­biau­siai im­da­vo ne­ri­mau­ti var­žo­vai?

– Esu kai­ria­ran­kis žai­dė­jas, to­dėl ma­nau, kad tai yra ma­no pra­na­šu­mas. Taip pat at­si­da­vi­mas spor­tui ir iš­tver­mė.

– Gal skai­čiuo­ja­te, kiek rung­ty­nių esa­te su­žai­dęs, įvar­čių įmu­šęs?

– Sun­ku bū­tų pa­sa­ky­ti, kiek esu su­žai­dęs rung­ty­nių ar kiek pel­nęs įvar­čių. Ma­nau, kad už­tek­ti­nai, grei­tu me­tu jau ga­lė­čiau baig­ti ran­ki­nin­ko kar­je­rą ir už­leis­ti vie­tą jau­nes­niems.

– Jū­sų nu­me­ris tre­čias?

– Taip, tre­čias, nuo ma­žens, ir ne­at­si­me­nu, ar ap­skri­tai esu tu­rė­jęs ki­tą nu­me­rį.

– Esa­te aukš­tas spor­ti­nin­kas, ūgis žai­džiant ran­ki­nį – pra­na­šu­mas?

– Iš tik­rų­jų tai ne­su la­bai aukš­tas ran­ki­nio mas­tais, bet kaip kraš­to žai­dė­jams – tai pa­kan­ka.

– Jūs ne­sa­te šak­ni­nis aly­tiš­kis. Ko­kiais ke­liais at­vy­ko­te į „Var­są“?

– Esu gi­męs Kal­va­ri­jos mies­te­ly­je, ta­čiau jau nuo še­še­rių me­tų, jei ne­klys­tu, gy­ve­nu Aly­tu­je ir tik­rai jau­čiuo­si tik­ru aly­tiš­kiu.

Į „Var­sa“ at­ėjau nuo 17 me­tų, prieš tai dve­jus me­tus žai­džiau Aly­taus ran­ki­nio klu­be ,,Ge­le­ži­nis vil­kas“.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te dau­giau apie sa­ve.

– Sun­ku kaž­ką apie sa­ve pa­sa­ko­ti. Esu tie­siog ei­li­nis aly­tiš­kis, gy­ve­nan­tis įpras­tą gy­ve­ni­mą, tu­rin­tis šei­mą, dar­bą, po­mė­gius ir di­de­lį at­si­da­vi­mą ran­ki­nio spor­to ša­kai. Esu iš­ti­ki­mas ran­ki­nio klu­bo „Var­sa“ žai­dė­jas, ku­ris vi­są sa­vo kar­je­rą ati­da­vė šiam klu­bai ir ne­iš­vy­ko žais­ti į ki­tus Lie­tu­vos ar už­sie­nio klu­bus, nors vi­lio­ja­mų pa­siū­ly­mų ir bu­vo.

Džiau­giuo­si bū­da­mas Aly­taus mies­to da­li­mi.