Ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis gy­ve­na abi­tu­rien­tai?

„Jei­gu ko pa­si­mo­kė­me iš pan­de­mi­jos, tai tik­rai to, kad nie­ko pa­tys ne­ga­li­me prog­no­zuo­ti. Grįž­ti į mo­kyk­los suo­lą ti­kė­jo­mės jau va­sa­rio ga­le, vė­liau – ko­vo pra­džio­je, dar vė­liau – ko­vo­je vi­du­ry­je. Da­bar skai­čiuo­ja­me pas­ku­ti­ni­ą­sias ko­vo die­nas ir net­gi ne­spė­lio­ja­me, ka­da teks grįž­ti į mo­kyk­lą. Nors kai ku­rio­se pa­mo­ko­se mo­ko­ma­si nau­jos me­džia­gos, iš tie­sų ant­ra­sis pus­me­tis dvy­lik­to­kams – ži­nių įpras­mi­ni­mo ir kar­to­ji­mo me­tas. Dau­giau nei pu­sę eg­za­mi­nų pro­gra­mos mums te­ko mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du: pu­sę vie­nuo­lik­tos kla­sės kur­so ir di­dži­ą­ją da­lį dvy­lik­tos kla­sės kur­so. Tu­rė­jo­me lai­ko pa­si­mo­ky­ti iš pra­ėju­sių me­tų klai­dų ir pa­keis­ti sa­vo mo­ky­mo­si me­to­dus šie­met, vis dėl­to tai nė­ra taip leng­va“, – sa­ko M.Be­ru­ly­tė.

Pa­sak Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tės, vi­si su­pran­ta eg­za­mi­nų svar­bą, ta­čiau mo­ky­mo­si ko­ky­bę nu­sta­to daug as­pek­tų, o ne tik mo­ty­va­ci­ja. „Ne pa­slap­tis, kad ka­ran­ti­no me­tu dau­ge­lio žmo­nių mie­go re­ži­mas ir fi­zi­nis ak­ty­vu­mas su­pras­tė­jo. Fi­zi­nės būk­lės pa­lai­ky­mas yra be­ne svar­biau­sias pro­duk­ty­vu­mo ro­dik­lis, ta­čiau tam nė­ra daug lai­ko ir pro­gų. Dau­gu­ma moks­lei­vių prieš pa­mo­kas at­si­kel­da­vo anks­čiau, kad į mo­kyk­lą nu­ke­liau­tų pės­čio­mis. Net mi­ni­ma­lus gry­no oro gū­sis su­tei­kia žva­lu­mo pro­tui ir kū­nui, ta­čiau dėl ka­ran­ti­no to ne­be­tu­ri­me“, – pa­ste­bi Min­tau­tė.

Kaip ir ki­ti vi­suo­me­nės na­riai, pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu abi­tu­rien­tai pa­si­gen­da ben­dra­vi­mo. So­cia­li­za­ci­ja su mo­ky­to­jais ir kla­sės drau­gais prieš pa­mo­kas su­teik­da­vo emo­ci­jų, o jos – ener­gi­jos dar­bui pa­mo­ko­se. „Kla­sė­je vi­si mo­ki­niai yra įtrauk­ti į tą pa­čią ben­drą veik­lą. Mo­kyk­los kaip ins­ti­tu­ci­jos svar­ba yra ypa­tin­ga, nes ji ga­li su­kur­ti gran­di­ni­nį dar­bin­gu­mo efek­tą“, – svars­to abi­tu­rien­tė.

Tuo tar­pu vir­tu­a­lio­je erd­vė­je net ir pa­čios įdo­miau­sios pa­mo­kos pra­ran­da sa­vo iš­skir­ti­nu­mą, o mo­ky­to­jai – ori­gi­na­lu­mą. Iš ki­tos pu­sės, šiuo me­tu na­mai net tik moks­lei­viams tu­ri at­sto­ti mo­kyk­lą (ar biu­rą), o, mo­kan­tis ar dir­bant na­muo­se, tam­pa­me sa­vos val­gyk­los dar­buo­to­jais, va­ly­to­jais ir vi­sa ad­mi­nist­ra­ci­ja. Pa­mo­koms moks­lei­viai tu­ri at­si­spaus­din­ti vi­są rei­ka­lin­gą me­džia­gą, pa­si­ga­min­ti val­gy­ti ir pri­žiū­rė­ti tvar­ką, ka­dan­gi vi­są lai­ką bū­na na­muo­se. „Tai pa­aiš­ki­na „fo­ni­nio klau­sy­mo­si“ pa­ra­dok­są – klau­sy­da­mie­si pa­mo­kų ir pa­skai­tų na­muo­se, dau­gu­ma moks­lei­vių at­lie­ka ke­le­tą veik­lų vie­nu me­tu. Ži­no­ma, mo­ky­mo­si, ir ypač kon­cen­tra­ci­jos ko­ky­bė, nuo to tik pra­stė­ja. Daž­nai mo­ky­to­jai mėgs­ta mo­ty­vuo­ti aiš­kin­da­mi mo­ky­mo­si uni­ver­si­te­te prin­ci­pus: „Stu­di­juo­da­mi uni­ver­si­te­te tu­rė­si­te mo­ky­tis sa­va­ran­kiš­kai ir dis­cip­li­nuo­tis pa­tys.“ Re­a­ly­bė­je ma­to­me, kad ne tik moks­lei­viai, ta­čiau ir pa­tys stu­den­tai mo­ky­da­mie­si šuo me­tu su­si­du­ria su to­kio­mis pro­ble­mo­mis kaip ir mes“, – įsi­ti­ki­nu­si M.Be­ru­ly­tė.

Abi­tu­rien­tė sa­ko, kad jai ten­ka šne­kė­ti su įvai­riais žmo­nė­mis apie grį­ži­mą į mo­kyk­las. Dau­gu­mos nuo­mo­nė to­kia, kad val­džios no­ras tai pa­da­ry­ti kuo grei­čiau ne­at­ro­do ra­cio­na­lus ir efek­ty­vus. Vi­sų pir­ma, veiks­mų rei­kė­jo im­tis šiek tiek anks­čiau. Jau va­sa­rą skli­do gan­dai, jog teks grįž­ti į vir­tu­a­lią mo­ky­mo­si erd­vę. Vi­sos nuo­to­li­nės kon­sul­ta­ci­jos iš­po­pu­lia­rė­jo tik ant­ro­je me­tų pu­sė­je ir, ne pa­slap­tis, kad dau­gu­ma jų yra mo­ka­mos, o ne­mo­ka­mų re­gist­ra­ci­jos grei­tai už­da­ro­mos dėl di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo. Min­tau­tė ne­abe­jo­ja: grį­ži­mas vie­nam ar dviem mė­ne­siams į mo­kyk­las ne­iš­tai­sy­tų nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si spra­gų. Ant­ro­ji tie­sa, jos ma­ny­mu, yra ta, jog tie, ku­rie no­rė­jo mo­ky­tis, dė­jo pa­stan­gas ir nuo­to­li­niu bū­du, o tie, ku­rie į moks­lą žiū­ri at­sai­niai, gal­būt net ir ne­lan­ky­tų kon­sul­ta­ci­jų gy­vai.

Su ko­kio­mis nuo­tai­ko­mis abi­tu­rien­tai lau­kia bran­dos eg­za­mi­nų, ku­rių se­si­ja ne­iš­ven­gia­mai ar­tė­ja?

„Va­kar su­pra­tau, jog iki pas­ku­ti­nio skam­bu­čio li­ko du mė­ne­siai. Iš­reikš­ti emo­ci­jas su­dė­tin­ga, to­kia­me są­my­šy­je gy­ve­na­me jau vi­sus me­tus ir dar šian­dien ne­ži­no­me, ko ti­kė­tis ry­toj. Tu­rė­jo­me tik sim­bo­li­nį šim­ta­die­nį nuo­to­li­niu bū­du, die­na iš die­nos gy­ven­da­mi tarp ke­tu­rių sie­nų ne­tu­ri­me ga­li­my­bės pa­jus­ti lai­ko tėk­mės. Ne­nuos­ta­bu, jog dėl eg­za­mi­nų dau­gu­ma dvy­lik­to­kų jau­čia­si pa­na­šiai – ne­gy­ve­na pa­ni­ko­je ar bai­mė­je, vei­kiau – ne­ži­no­my­bė­je. Gal­būt šiuo klau­si­mu nuo­to­li­nis mo­ky­ma­sis mus gel­bė­ja ir gramz­di­na emo­ci­ne pras­me – ne­pa­ti­ria­me stre­so dėl mo­ky­mo­si re­zul­ta­tų, ta­čiau tuo pat me­tu ne­pa­ti­ria­me tei­gia­mų emo­ci­jų, ku­rias su­ke­lia kar­tais vi­sai ne­reikš­min­gi kas­die­ny­bės da­ly­kai“, – sa­ko abi­tu­rien­tė M.Be­ru­ly­tė.

Kalbino Saulė Pinkevičienė

Korepetitoriai https://intellectus.lt/korepetitoriai/