Ko­dėl so­vie­tų ir da­bar­ti­nės Ru­si­jos tai­ki­ny­je bu­vo ir yra Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas

Me­to­dai tie pa­tys

„Vi­sų pir­ma, Adol­fas Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas bu­vo mo­ky­to­jas, o tai la­bai sun­kiai til­po į pro­pa­gan­di­nę so­vie­tų sche­mą, ban­džiu­sią įti­kin­ti, kad į miš­kus iš­ėjo be­raš­čiai, ne­iš­si­la­vi­nę, be­že­miai kai­mo ber­nai, bur­žu­a­zi­niai na­cio­na­lis­tai, ap­te­kę tur­tais, ar­ba kri­mi­na­li­niai nu­si­kal­tė­liai. Va­na­gas bu­vo la­bai ger­bia­mas mo­ky­to­jas – jį ži­no­jo ir pa­ži­no­jo ne vie­nas jo bu­vęs mo­ki­nys. Va­na­gas sa­vo as­me­ny­be bu­vo gy­vas įro­dy­mas, kad so­vie­tai sklei­džia dez­in­for­ma­ci­ją“, – tei­gia ka­ry­bos ap­žval­gi­nin­kas, sau­gu­mo ir gy­ny­bos eks­per­tas Au­ri­mas Na­vys.

Pa­sak Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės Stra­te­gi­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos de­par­ta­men­to ana­li­ti­kės Auk­sės Ūsie­nės, tiek so­vie­tai, tiek da­bar­ti­nė Ru­si­ja A.Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą ne tik šmei­žė,  ban­dė vi­sais įma­no­mais pro­pa­gan­di­niais bū­dais dis­kre­di­tuo­ti, bet ir la­bai jo bi­jo­jo: ne vel­tui slė­pė ko­vo­to­jo nu­žu­dy­mo fak­tą, žū­ties ir pa­lai­do­ji­mo vie­tą, sten­gė­si jo as­me­ny­bę vi­siš­kai iš­trin­ti iš vi­suo­me­nės at­min­ties. To­kios prie­mo­nės bu­vo nau­do­ja­mos ne­at­si­tik­ti­nai. A.Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas ne­bu­vo ei­li­nis par­ti­za­nas, o vie­nas iš va­dų, tad jo as­me­ny­je mė­gi­na­ma kom­pro­mi­tuo­ti vi­są Lie­tu­vos lais­vės ko­vą, par­ti­za­ni­nį ka­rą prieš so­vie­ti­nius oku­pan­tus. Vi­sais įma­no­mais bū­dais sten­gia­ma­si me­lą pa­vers­ti tie­sa, o par­ti­za­ni­nė lais­vės ko­va, pa­nei­gian­ti „sa­va­no­riš­ko Lie­tu­vos įsto­ji­mo į TSRS 1940 m. ir Lie­tu­vos iš­lais­vi­ni­mo nuo na­cių“ mi­tą, tam la­bai truk­do.

A.Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas bu­vo vie­nas iš par­ti­za­ni­nio pa­si­prie­ši­ni­mo sim­bo­lių

„Va­na­gas bu­vo la­bai at­sar­gus, iš­min­tin­gas ža­liu­kas, pri­da­ręs daug bė­dų ru­sų NKVD ir ki­toms prie­var­tos struk­tū­roms. Jis nie­kaip ne­pa­kliu­vo į NKVD ir MGB, o vė­liau – KGB, pin­kles, ne­pa­lū­žo ir ne­pa­si­da­vė, o at­virkš­čiai – kė­lė pa­pras­tų Lie­tu­vos žmo­nių no­rą prie­šin­tis ag­re­so­riui. Bū­tent to­dėl, iš vi­siš­ko be­jė­giš­ku­mo, net­gi nu­žu­džius ko­vo­to­ją, bu­vo ban­do­ma jį vaiz­duo­ti kaip na­cį, kaip žyd­šau­dį, kas jį pa­ži­no­ju­siems lie­tu­viams skam­bė­jo tik dar la­biau ab­sur­diš­kai“, – sa­ko A.Na­vys,  pri­dur­da­mas, kad A.Ra­ma­naus­kas-Va­na­gas bu­vo vie­nas iš par­ti­za­ni­nio pa­si­prie­ši­ni­mo sim­bo­lių, ku­rio so­vie­tai ne­su­ge­bė­jo už­spaus­ti net ir po Sta­li­no mir­ties.

Anot jo, KGB ir sau­gu­mo struk­tū­ro­se dir­ban­tys vei­kė­jai pui­kiai su­pra­to, kad kol yra sim­bo­lis, kol jis gy­vas žmo­nių at­min­ty­je, tol yra vil­tis, ti­kė­ji­mas, kad at­eis die­na, kai bus ga­li­ma su gin­klu ran­ko­je ar be jo vėl iš­ei­ti į miš­kus, gat­ves, su­kil­ti prieš oku­pan­tą bei nu­si­mes­ti jo pan­čius.

Dau­giau is­to­ri­jos vi­siems

„Ati­tin­ka­mos Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos pa­gal sa­vo kom­pe­ten­ci­ją švie­čia vi­suo­me­nę apie par­ti­za­nų lais­vės ko­vą. Pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė tę­sia prieš­ka­rio tra­di­ci­jas bei puo­se­lė­ja is­to­ri­nę at­min­tį, sa­vo ka­ri­nius da­li­nius yra pa­va­di­nu­si Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų var­dais, ta­me tar­pe ir A.Ra­ma­naus­ko-Va­na­go. Pa­ties par­ti­za­nų va­do ži­no­mu­mą ir su­si­do­mė­ji­mą lais­vės ko­vo­mis žen­kliai pa­di­di­no 2018-ųjų pa­skel­bi­mas A.Ra­ma­naus­ko-Va­na­go me­tais. Di­de­lės įta­kos is­to­ri­nės tie­sos re­a­bi­li­ta­vi­mui ir pri­mi­ni­mui taip pat tu­rė­jo jo pa­lai­kų at­ra­di­mas ir vals­ty­bi­nės lai­do­tu­vės. Ne­bū­ti­na in­for­ma­ci­nia­me ka­re at­sa­ki­nė­ti „in­for­ma­ci­niu šū­viu“ į kiek­vie­ną pa­skelb­tą ei­li­nį me­lą. Daug ge­riau gy­ven­ti gy­ve­ni­mą ku­riant sa­vo vals­ty­bės CV, mo­kant is­to­ri­jos ir mo­kan­tis iš jos“, – sa­ko ana­li­ti­kė A.Ūsie­nė, ku­riai pri­ta­ria ir ki­ti pa­šne­ko­vai.

„Ge­no­ci­do cen­tras, ka­riuo­me­nės ko­mu­ni­ka­ci­ja pla­čiai nu­švie­čia par­ti­za­ni­nę ko­vą, mū­sų ša­lies žmo­nių pa­si­au­ko­ji­mą ir ge­le­ži­nę va­lią gin­ti sa­vo Tė­vy­nę iki pas­ku­ti­nio ato­dū­sio. Ta­čiau rim­tų edu­ka­ci­nių ren­gi­nių, ku­rie įtrauk­tų kiek­vie­ną Lie­tu­vos pi­lie­tį, man re­gis, vis dar trūks­ta“, – svars­to A.Na­vys.

Jo nuo­mo­ne, stin­ga ir me­ni­nių fil­mų, ku­rie ga­lė­tų su­pran­ta­mai ir pa­trauk­liai per­teik­ti mū­sų tau­tos lais­vės ko­vą ne tik mū­sų pi­lie­čiams, bet ir Va­ka­rų pa­sau­liui.

„Skau­du ir dėl pa­sto­vaus „žyd­šau­džių“ eti­ke­tės kli­ja­vi­mo, į ką, ma­no nuo­mo­ne, mes, kaip vals­ty­bė, tu­rė­tu­me la­bai rim­tai re­a­guo­ti bei aiš­kiai im­tis stra­te­gi­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos už­da­vi­nių. Džiau­giuo­si, kad at­si­ran­da pi­lie­ti­nių ini­cia­ty­vų, ku­rios iš­vy­nio­ja šį Krem­liaus iki da­bar fi­nan­suo­ja­mą dez­in­for­ma­ci­jos ka­muo­lį ir duo­da at­kir­tį bjau­riai jo pro­pa­gan­dai. Edu­ka­ci­ja, is­to­ri­jos ži­no­ji­mas, tvir­tos ver­ty­bės yra ke­lias į mū­sų pi­lie­čių šir­dis, ug­dan­tis va­lią prie­šin­tis ir my­lė­ti sa­vo ša­lį, jos žmo­nės ir jos lais­vės ko­vas bran­gin­ti, kol pa­tys esa­me gy­vi“, – kal­ba sau­gu­mo ir gy­ny­bos eks­per­tas A.Na­vys.

In­for­ma­ci­nio ka­ro pa­ra­le­lės prieš Lie­tu­vą ir Uk­rai­ną

„Stra­te­gi­nių ini­cia­ty­vų cen­tro” va­do­vas Al­kas Pal­ta­ro­kas įsi­ti­ki­nęs, kad vie­nos iš pa­grin­di­nių Ru­si­jos in­for­ma­ci­nio ka­ro prieš Uk­rai­ną de­kla­ra­ty­vių fra­zių yra „de­na­ci­fi­ka­ci­ja“, „ban­de­rov­cai“ ir „fa­šis­tai“, taip ban­dant pri­kli­juo­ti ne­ga­ty­vias eti­ke­tes ne­pri­klau­so­my­bę gi­nan­tiems pi­lie­čiams ir vi­sai vals­ty­bei.

„Tos pa­čios pa­ra­le­lės, kaip me­to­di­ka, bu­vo ir yra nau­do­ja­ma prieš Lie­tu­vą ir ki­tas kai­my­ni­nes ša­lis, kur vy­ko re­zic­ten­ci­ja, Lais­vės ko­vos prieš oku­pan­tus. Vi­sas mū­sų gin­kluo­tas par­ti­za­ni­nis pa­si­prie­ši­ni­mas so­viet­me­čiu ir vė­liau bu­vo juo­di­na­mas kaip „ban­di­tiz­mas“ su kli­še „fa­šis­tų ko­la­bo­ran­tai“, – at­krei­pia dė­me­sį pa­šne­ko­vas.

Tie pa­tys na­ra­ty­vai, anot jo, nuo­la­tos nau­do­ja­mi nau­jai­siais lai­kais, pa­si­tel­kiant pseu­do is­to­ri­kus, abe­jo­ti­nos re­pu­ta­ci­jos vi­suo­me­ni­nin­kus ir ki­to­kius Krem­liaus įta­ko­je esan­čius as­me­nis.

„Yra toks pa­sa­ky­mas: nuo­la­tos sklei­džia­mas me­las po ku­rio lai­ko tam­pa tar­si tie­sa. Bet prie­šiš­ka ša­lis ne­pa­sie­kė sa­vų­jų tiks­lų nei Lie­tu­vo­je, nei Va­ka­rų vals­ty­bė­se, į ku­rias tai­kė­si Krem­lius, steng­da­ma­sis dis­kre­di­tuo­ti Lie­tu­vą, kaip de­mo­kra­tiškos vi­suo­me­nės vals­ty­bę ir pa­ti­ki­mą NA­TO part­ne­rę. Nuo­la­ti­nis švie­tė­jiš­kas dar­bas at­sve­ria, ir ne­lei­džia klai­din­ti, skal­dy­ti vi­suo­me­nę“, – sa­ko A.Pal­ta­ro­kas.

Atsva­ra dez­in­for­ma­ci­jai

Jau pen­kis me­tus su ben­dra­min­čiais „Stra­te­gi­nių ini­cia­ty­vų cen­tras“ vyk­do pro­jek­tą „Va­na­go Lie­tu­va“: ren­gia­mos pa­gar­bos ak­ci­jos, pa­skai­tos, žy­giai, ty­ri­mai, pub­li­ka­ci­jos ir kt.

„Mak­si­ma­li pa­trio­ti­nių na­ra­ty­vų ko­mu­ni­ka­ci­ja yra rim­ta at­sva­ra dez­in­for­ma­ci­jai bei ge­ra prie­mo­nė ug­dy­ti at­spa­ru­mą bei va­lią gyn­tis. Tiems, kam ter­mi­nas „in­for­ma­ci­nis ka­ras” kė­lė šyp­se­nas dar vi­sai ne­se­nai, da­bar pa­tys ga­li su­vok­ti, ko­kie pro­ce­sai bu­vo vyk­do­mi prieš mū­sų ryš­kiau­sias gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo as­me­ny­bes ir A.Ra­ma­naus­ką-Va­na­gą vi­sų pir­ma.  Net da­bar, skai­tant pri­pa­žin­to Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vo A.Ra­ma­naus­ko- Va­na­go pri­si­mi­ni­mus, ga­li­ma at­ras­ti pa­ra­le­lių, ak­tu­a­lių da­bar­ti­nei si­tu­a­ci­jai tiek Uk­rai­no­je, tiek Lie­tu­vo­je. Tu­ri­me tęs­ti dar­bus ir iš­lik­ti bud­rūs“, – sa­ko A.Pal­ta­ro­kas.

Lap­kri­čio 29 d. mi­ni­me Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio Ta­ry­bos 1949 m. va­sa­rio 16 d. de­kla­ra­ci­jos sig­na­ta­ro, Lie­tu­vos Lais­vės Ko­vos Są­jū­džio gin­kluo­tų­jų pa­jė­gų va­do, su so­vie­tų oku­pa­ci­ja ko­vo­ju­sios Lie­tu­vos vals­ty­bės va­do­vo, brg. gen. Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go žū­ties 65-ąsias me­ti­nes.