Kiau­liš­ki nu­ti­ki­mai Aly­tu­je

Mo­ky­to­jams bran­giai at­sė­jo mo­ky­mas

1767 me­tų spa­lį Aly­tu­je kun­ku­lia­vo aist­ros kiau­liš­ku klau­si­mu. Kle­bo­no jurz­dzi­kos ad­mi­nist­ra­to­rius Jo­nas Ja­sio­nis mies­te ra­do ne­gy­vą sa­vo kiau­lę. (Ju­ris­di­ka (dar ju­riz­di­ka, jurz­di­ka, ju­riz­di­kas, jurz­di­kas) – fe­o­da­liz­mo lai­kų mies­to že­mių ar­ba pa­ties mies­to da­lis, pa­ves­ta val­dy­ti ne ma­gist­ra­tui, o ku­riam nors fe­o­da­li­niam sa­vi­nin­kui, daž­niau­siai baž­ny­ti­niam.) Pra­džio­je ban­dė ieš­ko­ti už­ke­rė­ji­mų, bur­tų, pra­kei­ki­mų ga­lių. Ne­tru­kus pa­aiš­kė­jo, jog vi­sa tai čia nie­kuo dė­ta. Ap­žiū­rė­jus kiau­lę ta­po aiš­ku, kad ji už­muš­ta. Bu­vo ras­ti ir kal­ti­nin­kai, ku­rie tu­rė­jo su­mo­kė­ti mil­ži­niš­ką su­mą už kiau­lę, – 13 auk­si­nų. Nu­ro­dė ir kiau­lės žū­ties prie­žas­tį. Ši laks­tė po mies­tą lais­va ir knai­sio­jo, kur už­si­gei­du­si. Ne vi­si kie­mai ir dar­žai bu­vo ap­tver­ti, tad pa­bo­do mies­tie­čiams toks įžū­lu­mas, su­sior­ga­ni­za­vo gru­pe­lė vy­rų ir sa­vaip iš­aiš­ki­no kiau­lei vaikš­čio­ji­mo po mies­tą tai­syk­les. Tie­sa, tie moks­lai mo­ky­to­jams bran­giai at­si­ė­jo.

Pa­svei­ki­no suo­mių ra­šy­to­ją

Suo­mių ra­šy­to­ja Mai­la Tal­vio su vy­ru tuo­me­ti­nė­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je, ku­rią bu­vo už­gro­bu­si ca­ri­nė Ru­si­ja, ke­lia­vo 1894 ir 1895 me­tais. Do­mė­jo­si tau­to­sa­ka, mo­kė­si lie­tu­vių kal­bos. Ke­lio­nės me­tu ap­lan­kė ir Aly­tų. Mies­te pir­mo­ji pa­žin­ti bu­vo su vie­ti­niu ve­ži­ku, ant­ro­ji – su vie­ti­ne kiau­le. Vė­liau sa­vo įspū­džius ap­ra­šė kny­go­je „Dvi mei­lės“ ir tai ne­bu­vo pri­si­pa­ži­ni­mas mei­lė­je nei Aly­taus ve­ži­kui, nei Aly­taus kiau­lei... Be­je, vė­liau Mai­la Tal­vio ta­po žy­mia ra­šy­to­ja: tris kar­tus (1937, 1939, 1947 me­tais) bu­vo no­mi­nuo­ta No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jai.

Jos įspū­džiai iš Aly­taus: „Jis (čia Mai­la Tal­vio kal­ba apie ve­ži­ką) kal­ba len­kiš­kai, nes ma­no, kad mes esa­me po­nai. Aly­tu­je vieš­bu­tį ra­si daž­niau, vi­si jei žy­dų ran­ko­se, iš­sky­rus vie­ną, ku­rį lai­ko ka­ta­li­kas. To­dėl jis pa­su­ka sa­vo ar­klį dul­kė­to­mis, ne­šva­rio­mis gat­vė­mis, ku­rių pa­kraš­čiais šiau­di­niais sto­gais, ne­da­žy­ti su­tre­šę na­mai mąs­tė, nuo ko­kios vie­tos bū­tų ge­riau­siai pra­dė­ti griū­ti.

Šis na­mas, prie ku­rio su­sto­jo­me mes, ne­si­ski­ria nuo ki­tų. Iš prie­an­gio mums prie­šais iš­ei­na kiau­lė, o ne­tru­kus pas­kui ją ir šei­mi­nin­kė, ku­ri ati­da­ro mums du­ris į kam­ba­rį. Tai pa­pras­ta lie­tu­viš­ka smuk­lė, že­mas, tam­sus kam­ba­rys, ku­rio di­de­lė da­lis pa­skir­ta bu­te­liams ir sta­ti­nėms. Tirš­ta mu­sių ma­sė su­ka­si ore ir den­gia sie­nas lyg vu­a­lis. Pro jų zir­zi­mą gir­dė­ti gir­tų vy­rų juo­kas ir kal­bos. Nuo sie­nos že­myn žvel­gia šven­ti pa­veiks­lai – Pa­ne­lė Ma­ri­ja su ka­rū­na ant gal­vos ir Kris­tus su avi­nė­liu glė­by­je. Pa­klau­sia­me lie­tu­viš­kai, ar ga­lė­tu­me ko nors gau­ti pa­val­gy­ti. Šei­mi­nin­kė tei­kia­si pri­min­ti, jog mo­kan­ti len­kiš­kai ir mums at­sa­ko len­kiš­kai. Ji mums at­ne­ša di­de­lį juo­dą ke­pa­lą duo­nos, ku­ri bu­vo pus­ža­lė, ga­ba­lą gels­vai ža­lios kiau­lie­nos ir bu­te­lį alaus. Pie­no ne­su­ra­do, taip pat ir van­dens, o alus bu­vo vi­siš­kai šil­tas. Kiau­lie­nos taip pat ne­pa­no­ro­me pa­im­ti į ran­kas, o duo­na ir­gi ga­lė­jo bū­ti pa­vo­jin­ga svei­ka­tai.“

Kiau­lės tar­pu­ka­rio Aly­tu­je

XX am­žiaus tre­čio­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je ir vi­du­ry­je mies­tie­čiai rū­pi­no­si na­mų nu­me­rių ir gat­vių pa­va­di­ni­mų len­te­lių ka­bi­ni­mu, kad šios bū­tų vie­no­dos, gra­žios ir su­pran­ta­mos. Mat se­nų­jų len­te­lių pa­va­di­ni­mus ne­la­bai per­skai­ty­da­vo gau­siai ir daž­niau­siai bū­riais gat­vė­mis ti­pe­nan­čios... kiau­lės. Mies­tie­čiai ak­ty­viai pa­tys prie to pri­sė­dė­jo. Aly­tu­je prie gy­ve­na­mų­jų na­mų ne­bu­vo iš­kas­tų spe­cia­lių duo­bių pa­maz­goms ir ki­tiems ne­šva­ru­mams pil­ti – vi­sa tai bu­vo ver­čia­ma tie­siog į gat­vę. To­dėl kiau­lės su di­džiu ma­lo­nu­mu ras­da­vo ką pa­kni­si­nė­ti ir pa­kni­bi­nė­ti to­se gat­vė­se. „Dzū­kų bi­zū­nas“ 1926 me­tais ne­ap­si­ken­tę įdė­jo mies­to pieš­ti­nę „fo­to­gra­fi­ją“, ku­rios pir­ma­me pla­ne pui­ka­vo­si kiau­lės.

Ir pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai pra­ne­šė, kad „Bur­mist­ras su po­li­ci­ja šau­kia kon­fe­ren­ci­ją iš­spręs­ti klau­si­mams: 1) ar kiau­lės tu­ri tei­sę vaikš­ti­nė­ti ir Vil­niaus g–ve, ar tik Užuo­lan­kos, 2) ar iš an­tro aukš­to pa­maz­gas ant pra­ei­vių gal­vų ga­li­ma pil­ti iš vied­ro, ar tik iš bliū­do, 3) kaip su­pras­ti žo­dį „ne­šva­ru­mas“: ar jis tu­ri reikš­mę kon­kre­čią, ar abst­rak­čią ir ben­drai ar jis tu­ri ko­kią nors reikš­mę?“. Po dar po­ros klau­si­mų ir pa­šmaikš­ta­vi­mų, pa­tei­kia­mi ne ką pras­tes­ni at­sa­ky­mai: „1) kiau­lėms leis­ti vaikš­čio­ti tik tro­tu­a­rais vi­so­mis gat­vė­mis, 2) pa­maz­gas pa­vė­lyt pil­ti tik ant nuo­va­dos vėr­ši­nin­ko gal­vos (reik­tų pa­žy­mė­ti, jog pa­maz­gų pro­ble­ma iš­li­ko ir po ke­lių me­tų, nes laik­raš­tis „Aly­taus Dzy­vas“ sky­re­ly­je „En­cik­lo­pe­di­ja“ ne­už­mir­šo įtrauk­ti jų, api­bū­di­nant kaip „skys­tą ele­men­tą, ku­ris po­li­ci­jai ne­ma­tant tin­ka gat­vėms pa­lais­ty­ti“), 3) žo­džio „ne­šva­ru­mas“ reikš­mės vi­sai ne­svars­ty­ti, o pa­vest iš­si­aiš­kint pa­čiam gu­ber­na­to­riui ar mi­nis­te­ri­jai“. Mies­tie­čiai tą per­skai­tę sma­giai kva­to­jo, val­džia už­si­ga­vo. O kiau­liš­kas klau­si­mas ir pro­ble­ma me­tams už­si­mir­šo. Po me­tų ją pri­mi­nė „Dzū­kas“: „Aly­tu­je kiau­lių vaikš­ti­nė­ji­mas gat­vė­mis dar te­bė­ra ma­do­je. Ar ga­li­ma bū­tų tą ma­dą iš­gy­ven­din­ti?“ Dar 1927 me­tais bu­vo iš­ki­lęs toks pat klau­si­mas. Ne­ap­si­ken­tę laks­tan­čių kiau­lių gat­vė­mis po­li­ci­nin­kai jas su­va­ry­da­vo sa­vo ži­nion, ta­čiau ne­bu­vo aiš­ku, ką to­liau ga­li­ma su jo­mis da­ry­ti: lai­ky­ti be­na­miais gy­vū­nais ar tie­siog tai­ky­ti tai­syk­les pa­si­kly­du­siems gy­vū­nams. Pa­siun­tus už­klau­są Vals­ty­bės gy­nė­jui (tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je vals­ty­bės gy­nė­jo ins­ti­tu­ci­ja 1933 me­tų Teis­mų san­tvar­kos įsta­ty­mu bu­vo pa­va­din­ta Pro­ku­ra­tū­ra) apie gat­vė­se sa­vi­va­liau­jan­čia kiau­les, šis pa­aiš­ki­no, jog tai yra tur­tas ne­tu­rin­tis sa­vi­nin­ko ir jis pri­klau­so vals­ty­bei, to­dėl su juo ga­li­ma elg­tis sa­vo nuo­žiū­ra. Tai su­ži­no­ję mies­tie­čiai trum­pam su­gau­dė sa­vo kiau­les ir už­da­rė tvar­tuos­na. Ta­čiau ne­il­gam... Prie kiau­liš­ko klau­si­mo grįž­ta 1930 me­tais. Kai pra­trū­ko ner­vai šau­nia­jai Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jai. Bir­že­lio 9 die­ną ji pa­siun­tė Aly­taus ap­skri­ties vir­ši­nin­kui raš­tą, ku­ria­me dės­tė: „Mies­to par­ke miš­ke­ly ir ant gat­vių nau­jo Aly­taus mies­to nuo­la­tos ga­no­si pi­lie­čių kar­vės, par­šai ir ki­ti gy­vu­liai“. To­liau raš­te bė­do­ja­ma, jog po­li­ci­ja prieš to­kią gy­vu­liš­ką sa­vi­va­lę yra be­jė­gė ir ne­ga­li im­tis jo­kių prie­mo­nių, nes... nė­ra „tai drau­džian­čio pa­rė­dy­mo ar įsa­ky­mo“.

Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė

Mu­zie­ji­nin­kė