Ki­ne­zi­te­ra­pi­ją pa­si­rin­ku­si aly­tiš­kė: „Stu­di­jos man pa­do­va­no­jo ge­riau­sius me­tus ir vieš­na­gę Is­pa­ni­jo­je” (0)

Laura BALIUKONIENĖ, laura@ana.lt
Beatričė Žiurinskaitė
Keleto mėnesių kineziterapijos studijos Valensijos universitete ne tik praturtino alytiškės Beatričės Žiurinskaitės  specialybės žinias, bet ir padovanojo daugybę pažinčių, gražių ir įspūdingų akimirkų.                                                                                            Asmeninės nuotr.
Is­pa­ni­jo­je, Va­len­si­jos mies­te, pra­leis­ti ke­li mė­ne­siai aly­tiš­kei Be­at­ri­čei Žiu­rins­kai­tei įsi­mi­nė il­gam. Ir da­bar, kai ji su­grį­žo į Lie­tu­vą, no­rė­tų vėl vyk­ti į sau­lė­tą­ją ša­lį, o gal net jo­je ir pa­si­lik­ti gy­ven­ti. Tik­riau­siai to­kių pa­tir­čių, ku­rios jai pa­si­tai­kė stu­di­juo­jant ki­ne­zi­te­ra­pi­jos spe­cia­ly­bę Vil­niaus ko­le­gi­jo­je, ji ne­bū­tų tu­rė­ju­si, jei­gu sta­čia gal­va bū­tų nė­ru­si į po­li­ti­kos moks­lus, apie ku­riuos ka­dai­se taip sva­jo­jo. Ant­ra­me kur­se stu­di­juo­jan­ti mer­gi­na ne­pra­lei­do pro­gos pa­gal tarp­tau­ti­nę stu­den­tų mai­nų pro­gra­mą „Eras­mus“ iš­vyk­ti į už­sie­nį, ten pa­si­sem­ti nau­jų ži­nių, įspū­džių. Nors ji bu­vo įspė­ta, kad šio­je ša­ly­je mil­ži­niš­ki stu­di­jų krū­viai ir lau­kia la­bai sun­kus eta­pas, aly­tiš­kės tai ne­at­gra­sė. Ji drą­siai pri­ėmė lau­kian­čius iš­šū­kius.

Nuo po­li­ti­kos iki ki­ne­zi­te­ra­pi­jos

Tai, kad ji stu­di­juos ki­ne­zi­te­ra­pi­ją, Be­at­ri­čė nė ne­sva­jo­jo jau bū­da­ma ant mo­kyk­los bai­gi­mo slenks­čio. Kaip ji pa­ti pa­sa­ko­jo, il­gą lai­ką la­bai no­rė­jo krims­ti po­li­ti­kos moks­lus ir sva­jo­jo dirb­ti šio­je sri­ty­je.

Ta­pus Aly­taus mies­to mo­ki­nių ta­ry­bos na­re ir dve­jus me­tus bu­vus jos pir­mi­nin­ke, mer­gi­nai te­ko iš ar­čiau su­si­pa­žin­ti su po­li­ti­kų ir sa­vi­val­dos sis­te­mos dar­bu. Bū­tent ta­da ji su­pra­to, kad re­a­ly­bė nė tru­pu­čio ne­ati­ti­ko vaiz­duo­tė­je su­si­kur­to re­gi­nio. Tad ir sva­jo­nė bū­ti po­li­ti­kos spe­cia­lis­te tą­kart su­bliuš­ko.

„Bū­da­ma dvy­lik­to­je kla­sė­je su­pra­tau, kad ne­ži­nau, ko no­riu iš gy­ve­ni­mo to­liau. Vi­sa­da bu­vau ak­ty­vi fi­ziš­kai, spor­tuo­da­vau, tad gal­vo­jau, gal rink­tis ką nors iš spor­to sri­ties. Ta­čiau kar­tą ma­no krikš­to ma­ma pa­siū­lė pa­si­do­mė­ti ki­ne­zi­te­ra­pi­ja ir gal­būt įtrauk­ti tai į sa­vo pa­si­rin­ki­mų są­ra­šą. Kai iš­si­aiš­ki­nau, ko­kia tai spe­cia­ly­bė, pa­gal­vo­jau, kad man tai vi­sai pa­tin­ka. Nie­ka­da ne­bu­vau mo­ki­nė pir­mū­nė, bu­vau pa­si­rin­ku­si hu­ma­ni­ta­ri­nius da­ly­kus, o šiai spe­cia­ly­bei rei­kė­jo bio­lo­gi­jos. Ta­da su­si­ra­dau ko­re­pe­ti­to­rę, ku­ri man pa­dė­jo pa­si­ruoš­ti bio­lo­gi­jos eg­za­mi­nui. Jį iš­lai­kiau ge­riau­siai iš vi­sų  eg­za­mi­nų. Ga­liau­siai man pa­vy­ko įsto­ti į ne­mo­ka­mas ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­jas Vil­niaus ko­le­gi­jo­je ir da­bar dėl to ne­si­gai­liu nė tru­pu­čio. Prie­šin­gai, esu la­bai lai­min­ga, man tai la­bai pa­tin­ka ir jau­čiuo­si at­ra­du­si sa­ve. Pra­si­dė­jo ge­riau­si me­tai ma­no gy­ve­ni­me. O tie ke­li Is­pa­ni­jo­je stu­di­juo­jant ir at­lie­kant prak­ti­ką pra­leis­ti mė­ne­siai tą jaus­mą dar la­biau su­stip­ri­no“, – su di­de­liu už­si­de­gi­mu aky­se pa­sa­ko­jo jau­na mer­gi­na.

Stu­di­jos – is­pa­nų kal­ba

Sau­sio pa­bai­go­je ji grį­žo iš sau­lė­to­sios Is­pa­ni­jos, o apie sa­vo įspū­džius jo­je ga­lė­tų pa­sa­ko­ti kad ir vi­są die­ną ne­su­sto­da­ma.

„Kai įsto­jau į ko­le­gi­ją, ma­niau, kad stu­di­jos la­bai sun­kios, ta­čiau kai nu­vy­kau į Va­len­si­jos uni­ver­si­te­tą, su­pra­tau, kad tai te­bu­vo kruo­pe­ly­tė to, ko rei­ka­lau­ja mū­sų kraš­te. Ma­ne ir stu­di­jų mai­nų ko­or­di­na­to­rius įspė­jo, kad ten bus la­bai sun­ku, kad pa­skai­tos vyks tik is­pa­nų kal­ba, net įkal­bi­nė­jo rink­tis ki­tą ša­lį, ta­čiau sa­vo pa­si­rin­ki­mo ne­kei­čiau. Nors vi­sa tai, ką jis sa­kė, yra tie­sa“, – pa­sa­ko­jo mer­gi­na.

Jai ten te­ko mo­ky­tis bent jau tris ke­tu­ris kar­tus dau­giau te­ori­jos ir prak­ti­kos. Stu­di­jas dar la­biau ap­sun­ki­no tai, kad pa­skai­tos vy­ko is­pa­nų kal­ba, nors aly­tiš­kei ji ne­bu­vo vi­siš­kai sve­ti­ma, tik kiek pri­mirš­ta. Dar vai­kys­tė­je ku­rį lai­ką mer­gi­na gy­ve­no Is­pa­ni­jo­je, be to, is­pa­nų kal­bos šiek tiek mo­kė­si ir gy­ven­da­ma Lie­tu­vo­je. Iki iš­vy­ki­mo į sau­lė­tą­ją ša­lį pa­gal tarp­tau­ti­nę stu­den­tų mai­nų pro­gra­mą Be­at­ri­čė bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad kal­bos ne­pa­mir­šo, ta­čiau vos at­vy­kus į šią ša­lį su­pra­to, kad rei­kės daug ko iš­mok­ti ir pri­si­min­ti. Tik maž­daug po tri­jų mė­ne­sių pa­vy­ko su is­pa­nais ben­drau­ti lyg kal­bė­tų gim­tą­ja kal­ba.

„Is­pa­nai la­bai ver­ti­no tai, kad bent jau ban­džiau kal­bė­ti jų kal­ba. Ko ne­mo­kė­jau pa­sa­ky­ti is­pa­niš­kai, sa­ky­da­vau an­gliš­kai. Vi­są die­ną tek­da­vo gir­dė­ti is­pa­nų kal­bą, o vė­liau man pa­vy­ko su­si­ras­ti ir is­pa­nų drau­gų. Nuo ta­da ir įvy­ko es­mi­nis lū­žis ma­no kal­bo­je“, – tei­gė Be­at­ri­čė.

Prak­ti­ka­vo­si kli­ni­ki­nė­je Va­len­si­jos li­go­ni­nė­je

Daug lais­vo lai­ko po­il­siui, sa­vo ma­lo­nu­mams ir pra­mo­goms aly­tiš­kė ne­tu­rė­jo. Pa­skai­tos vyk­da­vo nuo 14 val., o baig­da­vo­si apie 21 val., tad lai­kas joms pa­si­ruoš­ti bū­da­vo pir­mo­ji die­nos pu­sė.

Vė­liau jos už­im­tu­mas dar la­biau pa­di­dė­jo, kai ėmė­si li­go­ni­nė­je at­lik­ti prak­ti­ką, tad bū­da­vo vė­ly­vų va­ka­rų, kai grį­žu­si į sa­vo iš­si­nuo­mo­tą bu­tą, po in­ten­sy­vios die­nos vos pa­jėg­da­vo nu­si­gau­ti iki lo­vos.

Pus­an­tro mė­ne­sio tru­ku­si prak­ti­ka kli­ni­ki­nė­je Va­len­si­jos li­go­ni­nė­je dar la­biau su­stip­ri­no Be­at­ri­čės po­trau­kį ki­ne­zi­te­ra­pi­jai. Ten nuo 8 val. iki vi­dur­die­nio pri­sie­i­da­vo dirb­ti su sun­kiais li­go­niais, ku­riems tek­da­vo pa­dė­ti pa­gal ga­li­my­bes at­gau­ti fi­zi­nes jė­gas, juos mankš­ti­nant, pa­de­dant da­ry­ti įvai­rius pra­ti­mus.

„Li­go­ni­nė­je bu­vo la­bai di­de­li, tie­siog pro­tu ne­su­vo­kia­mi krū­viai, mums tek­da­vo dirb­ti su dau­gy­be pa­cien­tų. Jų per die­ną bū­da­vo tiek, kiek Lie­tu­vo­je per vi­są prak­ti­kos is­to­ri­ją. Pir­mo­mis die­no­mis aš net alp­da­vau iš nuo­var­gio ir stre­so, iš li­go­ni­nė­je ma­ty­tų vaiz­dų, prie ku­rių rei­kė­jo pri­pras­ti“, –at­vi­ra­vo mer­gi­na.

Tu­rė­jo re­ta li­ga ser­gan­čią pa­cien­tę

Nors per vi­są prak­ti­kos lai­ko­tar­pį te­ko tu­rė­ti daug įvai­rių pa­cien­tų, ta­čiau la­biau­siai įstri­go jau­na, virš dvi­de­šim­ties me­tų, ma­žą duk­ry­tę tu­rin­ti pa­cien­tė. Su ja pra­ėjo vi­sas aly­tiš­kės prak­ti­kos lai­kas. Mo­te­ris ser­ga au­to­imu­ni­ne re­ta li­ga,  jos kū­nas bu­vo vi­siš­kai pa­ra­ly­žiuo­tas, ga­liau­siai ji net ne­ga­lė­jo nie­ko kal­bė­ti. Ta­čiau po il­go ir at­kak­laus dar­bo pa­vy­ko pa­ma­žu at­si­gau­ti – mo­te­ris pra­dė­jo kal­bė­ti, pa­de­da­ma net ga­lė­jo pa­sė­dė­ti lo­vo­je.

„Nie­ka­da ne­pa­mir­šiu jos re­ak­ci­jos, kai po il­go lai­ko pir­mą kar­tą mus pa­ma­tė be me­di­ci­ni­nių kau­kių. Tik iš bal­sų at­pa­ži­no, jog tai mes su ko­le­ga, ku­rie vi­są tą lai­ką pa­dė­jo jai stip­rė­ti fi­ziš­kai. Bu­vo la­bai keis­ta ją lies­ti be pirš­ti­nių. Mes la­bai su­si­ben­dra­vo­me ir man bu­vo liūd­na at­si­svei­kin­ti, ti­kiuo­si, kad jos svei­ka­ta su­stip­rės“, – vy­lė­si Be­at­ri­čė.

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tai – pa­klau­sūs spe­cia­lis­tai

Pa­šne­ko­vė Va­len­si­jos li­go­ni­nę ly­gi­no su Lie­tu­vos įstai­go­mis ir, jos aki­mis, skir­tu­mų – aps­tu. Pa­sak mer­gi­nos, mū­sų ša­lies li­go­ni­nė­se la­bai griež­ta tvar­ka, gy­dy­to­jai daž­niau­siai da­ly­kiš­ki, pik­tais vei­dais, ap­lin­ka la­bai niū­ri ir nuo­bo­di, o te­nykš­tė­je li­go­ni­nė­je – triukš­mas, kle­ge­sys, juo­kas, lais­vas ben­dra­vi­mas. Pas kiek­vie­ną pa­cien­tą vi­są lai­ką bū­na šei­mos na­rių ar bent vie­nas ar­ti­mas žmo­gus. Li­go­ni­nės ap­lin­ka vi­siš­kai ne­pri­me­na val­diš­kos ins­ti­tu­ci­jos, o jaus­mas toks, tar­si bū­tum na­mie tarp sa­vų žmo­nių.

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tai Is­pa­ni­jo­je yra la­bai pa­klau­sūs spe­cia­lis­tai. Tai be­ne pir­mie­ji žmo­nės, į ku­riuos krei­pia­si kiek­vie­nas, pa­ju­tęs įvai­rius ne­ga­la­vi­mus. Jų dar­bo už­mo­kes­tis yra di­des­nis nei mū­sų ša­ly­je, nes tik­riau­siai dar rei­kia lai­ko, kad ši jau­na spe­cia­ly­bė bū­tų la­biau įver­tin­ta.

„Man ten dirb­ti bu­vo ge­ra ir ne­kan­triai lauk­da­vau ki­tos die­nos li­go­ni­nė­je. Nors fi­zi­nis nuo­var­gis ir ap­lan­ky­da­vo, ta­čiau emo­ciš­kai jau­čiau­si pui­kiai. Ma­nau, to­kiam ge­ram ma­no nu­si­tei­ki­mui reikš­mės tu­rė­jo ir nuo­lat Is­pa­ni­jo­je švie­čian­ti sau­lė, o per vi­są lai­ką, kiek čia bu­vau, li­jo gal vos du kar­tus“, – ti­ki­no aly­tiš­kė.

Tie­sa, lie­taus bū­ta la­bai stip­raus ir gau­saus, tą­kart dėl jo bu­vo ap­sem­tos vi­sos gat­vės, pa­sta­tai, už­da­ry­tos mo­kyk­los, par­duo­tu­vės. Liū­tis te­nykš­čiams pri­ly­go di­džiau­siai gam­tos sti­chi­jai.

Sa­vait­ga­liais – į ke­lio­nes

Be­at­ri­čė steng­da­vo­si uo­liai mo­ky­tis ir pa­si­ruoš­ti pa­skai­toms, kai tuo pat me­tu dau­gy­bė stu­den­tų iš vi­so pa­sau­lio, at­vy­ku­sių pa­gal mi­nė­tą mai­nų pro­gra­mą, mie­liau rink­da­vo­si šė­lio­nes ir pra­mo­gas. Ta­čiau šių da­ly­kų ne­at­si­sa­kė ir ji. Sa­vait­ga­liais ir lais­va­die­niais bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos vie­nos die­nos ke­lio­nės, į ku­rias mer­gi­na no­riai leis­da­vo­si.

„Va­len­si­jos re­gio­nas yra be ga­lo gra­žus sa­vo gam­ta, pa­sta­tais, ar­chi­tek­tū­ri­niais spren­di­mais, tad pa­ma­ty­ti tik­rai bu­vo ką. Ne­pra­leis­da­vau nė vie­nos pro­gos su­si­pa­žin­ti su re­gio­nu“, – ti­ki­no pa­šne­ko­vė.

Ji lan­kė­si kal­nuo­se, prie jū­ros, ku­riuos tie­siog die­vi­na. Ma­tė di­din­guo­sius kriok­lius, jų ba­sei­nus, ap­lan­kė dau­gy­bę spal­vo­mis akį rė­žian­čių eže­rų, pi­lių, lan­kė mies­te­lius ant jū­ros kran­to ir ne tik, gė­rė­jo­si įvai­riais ki­tais ro­jaus kam­pe­liais.

Pa­kei­tė nuo­mo­nę apie is­pa­nus

Pa­si­tei­ra­vus, ar at­vy­kus į Is­pa­ni­ją ne­te­ko iš­gy­ven­ti kul­tū­ri­nio šo­ko, mer­gi­na tvir­ti­no, kad to­kios ašt­rios re­ak­ci­jos ne­pa­ty­rė, ta­čiau pa­si­kei­tė nuo­mo­nė apie is­pa­nus, apie ku­riuos jis vi­sa­da gal­vo­ju­si, jog yra la­bai drau­giš­ki ir pa­slau­gūs žmo­nės: „Jei­gu is­pa­nas ma­to, kad ki­ta­tau­tis ne­kal­ba is­pa­niš­kai, tai su juo vi­sai ne­ben­drau­ja, net ne­si­sten­gia pa­si­tei­rau­ti, ar vis­kas ge­rai, pa­siū­ly­ti pa­gal­bos. Dės­ty­to­jai taip pat į sve­čių ša­lių stu­den­tus re­a­guo­da­vo šal­tai, net pa­klau­sus, ko­kią kny­gą re­ko­men­duo­tų pa­skai­ty­ti ži­nioms pa­gau­sin­ti, jų at­sa­ky­mas bū­da­vo: „Ko­kią no­ri.“ Vie­nas dės­ty­to­jas kar­tą ma­nęs net pa­klau­sė, ko čia iš vi­so at­va­žia­vau, jei­gu do­rai ne­mo­ku kal­bos. Mū­sų ša­ly­je at­vy­ku­siems ki­tų ša­lių stu­den­tams vi­suo­met ro­do­ma dau­giau dė­me­sio.“

Taip pat Be­at­ri­čė ak­cen­ta­vo, kad bent jau Vil­niaus ko­le­gi­jo­je stu­den­tams sten­gia­ma­si skir­ti lai­ko ir dė­me­sio kiek­vie­nam in­di­vi­du­a­liai, o Is­pa­ni­jo­je į juos žiū­ri­ma kaip į ben­drą ma­sę.

Į iš Ry­tų Eu­ro­pos at­vy­ku­sią švie­siap­lau­kę mer­gi­ną mė­ly­no­mis aki­mis te­nykš­čiai gy­ven­to­jai žvelg­da­vo kaip į eg­zo­tiš­ką mer­gai­tę, ta­čiau, kaip ti­ki­no pa­ti aly­tiš­kė, ne­rei­kė­jo varg­ti dėl įky­riai ro­do­mo dė­me­sio.

Te­ko pra­tin­tis prie ki­to­kio re­ži­mo

Dar pa­čio­mis pir­mo­sio­mis vieš­na­gės Is­pa­ni­jo­je die­no­mis mer­gi­na pa­ty­rė ne itin ma­lo­nų įvy­kį, kai be­sė­dint vie­no­je Va­len­si­jos ka­vi­nė­je bu­vo pa­vog­ta jos ran­ki­nė su do­ku­men­tais ir pi­ni­gais. Ta­čiau apie tai pra­ne­šus ka­vi­nės ap­sau­gos dar­buo­to­jams, ope­ra­ty­viai bu­vo už­ra­kin­tos pa­tal­pos, iš­kvies­ta po­li­ci­ja, at­lik­ta kra­ta ir po ke­lio­li­kos mi­nu­čių pa­vog­ti daik­tai jau grą­žin­ti sa­vi­nin­kei. Nuo tos die­nos aly­tiš­kė daik­tus sau­go­jo kaip sa­vo akį, mat va­gys­tės Is­pa­ni­jo­je yra itin daž­nos. 

Be­at­ri­čei bu­vo ne­leng­va pri­pras­ti ir prie is­pa­nų val­gy­mo re­ži­mo, mat ten nor­ma­lu so­čią va­ka­rie­nę pa­val­gy­ti apie 22 val., o pus­ry­čiams te­nykš­čiai už­kan­da sau­sai­nių. Aly­tiš­kė bu­vo pri­pra­tu­si pa­val­gy­ti so­čius pus­ry­čius, o va­ka­rie­nė – vė­liau­siai 19 va­lan­dą.

Be to, Is­pa­ni­jo­je žmo­nių die­na pra­si­de­da pa­kan­ka­mai vė­lai – pir­mo­sios par­duo­tu­vės dirb­ti pra­de­da apie 10 val., o anks­ti ry­te nie­kur nie­ko nu­si­pirk­ti be­veik ne­įma­no­ma. Dau­gy­bė mais­to par­duo­tu­vių taip pat čia už­si­da­ro anks­čiau nei Lie­tu­vo­je – po 21 val., o sek­ma­die­niais iš vi­so nie­kas ne­dir­ba.

Be­je, vie­nas la­biau­siai Be­at­ri­čei pa­ti­ku­sių is­pa­niš­kų pa­tie­ka­lų bu­vo pa­e­li­ja, ku­rių rū­šių ten – aps­tu, ta­čiau la­biau­siai ji pa­si­il­go ce­pe­li­nų. Tai bu­vo pir­ma­sis pa­tie­ka­las, ku­rio grį­žu­si na­mo val­gė.

 Pra­gy­ve­ni­mo ly­gis – aukš­tes­nis

Kaip pa­sa­ko­jo B.Žiu­rins­kai­tė, Is­pa­ni­jo­je pra­gy­ven­ti yra leng­viau, mat mi­ni­ma­lus dar­bo už­mo­kes­tis vir­ši­ja 800 eu­rų į ran­kas, o dau­ge­lis mais­to pro­duk­tų, bū­ti­niau­sių pre­kių yra net iki ke­lių kar­tų pi­ges­ni nei Lie­tu­vo­je. Tie­sa, mė­sa bran­ges­nė, o jos Be­at­ri­čei no­rė­jo­si la­biau­siai.

Iš­si­nuo­mo­ti būs­tą gy­ven­ti Is­pa­ni­jo­je kai­nuo­ja maž­daug tiek pat kiek Vil­niu­je. Aly­tiš­kė gy­ve­no se­na­mies­ty­je, nuo uni­ver­si­te­to maž­daug už 45 mi­nu­čių ei­nant pės­čio­mis, ar­ba už 20 mi­nu­čių ke­lio va­žiuo­jant met­ro. To­kią vie­tą ji pa­si­rin­ko są­mo­nin­gai, ten – la­bai gra­žu, par­duo­tu­vės bu­vo prie pat, o su­si­sie­ki­mas la­bai pa­to­gus.

„Gal­vo­jau, kad bū­da­ma Is­pa­ni­jo­je la­bai pa­si­ilg­siu na­mų, ta­čiau anaip­tol. Da­bar no­rė­čiau ten su­grįž­ti, o gal net ir pa­si­lik­ti gy­ven­ti“, – tei­gė aly­tiš­kė. 

Į Is­pa­ni­ją Be­at­ri­čė at­vy­ko, kai me­džiai ap­si­ska­ro­jo apel­si­nais ir man­da­ri­nais, tad ap­link bu­vo daug oran­ži­nės spal­vos. O šią ša­lį pa­li­ko pa­čiu gra­žiau­siu me­tų lai­ku, kai pra­dė­jo ro­dy­tis pir­mie­ji pa­va­sa­rio žen­klai – ap­link gau­siai su­žy­dė­jo me­džiai, krū­mai, o oro tem­pe­ra­tū­ra per­ko­pė 20 laips­nių ši­lu­mos. Da­bar at­ei­nan­čio pa­va­sa­rio ir vis kait­res­nės sau­lės, žie­dais pa­si­da­bi­nu­sios gam­tos aly­tiš­kė la­bai lau­kia čia.

Kineziterapija Vilniuje

 

Šeimos klinika, slaugos paslaugos namuose, kineziterapija

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.