Ki­to­kie pa­si­kal­bė­ji­mai su Aly­taus ra­jo­no bib­lio­te­ki­nin­kė­mis

Raganos
Vi­dos Rut­kaus­kie­nės ra­ga­nų ko­lek­ci­jo­je – per šim­tą ra­ga­nai­čių.
Šiuo­lai­ki­nė bib­lio­te­ka ge­ro­kai ski­ria­si nuo anks­tes­nės ne tik kny­gų ir ki­tų lei­di­nių pa­siū­la, bet ir įvai­res­nė­mis tei­kia­mo­mis pa­slau­go­mis bei lan­ky­to­jų ap­tar­na­vi­mu. Kaip dir­ba šių die­nų bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos – dau­giau ma­žiau vi­si ži­no­me. Kur kas įdo­miau, ką jos vei­kia po dar­bo va­lan­dų, kaip lei­džia lais­va­lai­kį, ko­kių po­mė­gių tu­ri. Apie tai su kai ku­rio­mis Aly­taus ra­jo­no bib­lio­te­ki­nin­kė­mis kal­bė­jo­si Ilo­na CI­BULS­KAI­TĖ.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Ąžuo­li­nių fi­lia­lo bib­lio­te­ki­nin­kė Vi­da Rut­kaus­kie­nė: „Pa­siu­tu­siai įdo­mus da­ly­kas – ra­ga­nų drau­gi­ja“

– Kiek me­tų dir­ba­te bib­lio­te­ki­nin­ke? Koks tai dar­bas?

– Bib­lio­te­ki­nin­kės sta­žas ne­ma­žas – kaž­kur 43 me­tai. Dar­bas da­bar nė­ra leng­vas, vis­kas kom­piu­te­riu, jau­ni­mui leng­viau. Bet dirb­ti ge­ra.

– Ar tai bu­vo Jū­sų sva­jo­nių spe­cia­ly­bė?

– Ne­bu­vo tai sva­jo­nė, bet pa­ti­ko, daž­nai lan­ky­da­vau­si bib­lio­te­ko­je. Ir na­muo­se bu­vo Mer­ga­lau­kio bib­lio­te­kos iš­da­vi­mo taš­kas, tad au­gau tarp kny­gų.

O sva­jo­nė bu­vo tap­ti ag­ro­no­me, bet su­ži­no­jau, kad Dau­guo­se pa­nai­kin­ta ši spe­cia­ly­bė, tai ki­tą die­ną nu­ve­žiau do­ku­men­tus į tuo­me­tę Kap­su­ko kul­tū­ros mo­kyk­lą, bib­lio­te­ki­nin­kys­tės spe­cia­ly­bę. Taip ir pra­si­dė­jo ma­no bib­lio­te­ki­nin­kės ke­lias.

– Ką mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu? Ar se­niai tuo už­si­i­ma­te?

– Di­džiau­sias ma­no po­mė­gis yra mez­gi­mas. Taip at­si­pa­lai­duo­ju. Nors ir at­min­ti­nai raš­tą ži­nau, bet vis tiek akis mė­gi­nio skai­čiuo­ju. Megz­ti iš­mo­kė vie­na že­mai­tė. Bu­vom jau­nos ir pa­siu­tu­sios, dy­kos – ji megz­da­vo, o mes iš­ar­dy­da­vom (šyp­so­si). Vie­ną gra­žią die­ną at­ne­šė vir­ba­lus, siū­lų ir pri­ver­tė dirb­ti. Pir­mie­ji ma­no mez­gi­niai bu­vo ska­ra, ša­li­kas ir pirš­ti­nės. Kai lau­kiau­si, sū­nui nu­mez­giau pir­mą megz­ti­nį, ku­rį ne­šio­jo iki 5 me­tų (juo­kia­si). Vai­kams, sau, vy­rui ir da­bar mez­gu megz­ti­nius, tu­ni­kas. Mo­ku ir vą­še­liu, bet ne­la­bai trau­kia šis me­nas. O pri­mez­gu­si per sa­vo am­že­lį esu daug. Ir dar meg­siu, nes siū­lų tu­riu daug (juo­kia­si).

Dar vie­nas po­mė­gis – ra­ga­nos. Jau 22 me­tus ren­ku ra­ga­nas. Pa­siu­tu­siai įdo­mus da­ly­kas – ra­ga­nų drau­gi­ja (juo­kia­si). Drau­gai pir­mą­ją pa­do­va­no­jo 40-ojo gim­ta­die­nio pro­ga. Da­bar jų tu­riu virš 100.

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos San­tai­kos fi­lia­lo bib­lio­te­ki­nin­kė Lai­ma Pet­ke­vi­čie­nė: „Šiuo­lai­ki­nė bib­lio­te­ka – tai ne tik spau­dos ir kny­gų iš­da­vi­mas“

– Koks tas šiuo­lai­ki­nio bib­lio­te­ki­nin­ko dar­bas?

– Kiek­vie­nas ry­tas pra­si­de­da nuo bib­lio­te­kos ati­da­ry­mo, nau­jos spau­dos at­ne­ši­mo į ją. Šiuo­lai­ki­nė bib­lio­te­ka – tai ne tik spau­dos ir kny­gų iš­da­vi­mas, tai ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis, spaus­di­ni­mo ir ko­pi­ja­vi­mo pa­slau­gos. Žmo­nės į bib­lio­te­ką at­ei­na įvai­riais klau­si­mais, pa­vyz­džiui, kaip de­kla­ruo­ti pa­ja­mas, ban­ko iš­ra­šų ir ki­tais ak­tu­a­liais klau­si­mais ar­ba tie­siog pa­si­kal­bė­ti. Kiek­vie­ną at­ėju­sį­jį sten­giuo­si su­pras­ti ir jam pa­dė­ti. Bib­lio­te­ko­je vyks­ta įvai­rūs ren­gi­niai, už­si­ė­mi­mai ir pa­ro­dos. Ten­ka da­ly­vau­ti se­mi­na­ruo­se, ku­rie pra­ple­čia aki­ra­tį.

Jau­ni­mas mie­lai lan­ko­si ir nau­do­ja­si in­te­rak­ty­via „Xbox“ žai­di­mų kon­su­le. Gau­ta kom­piu­te­ri­nė tech­ni­ka nau­do­ja­ma kas­die­nė­je bib­lio­te­kos veik­lo­je, kai mo­ki­niai grįž­ta po pa­mo­kų, šeš­ta­die­niais, per vai­kų atos­to­gas. Jau­nuo­liai nau­do­ja­si in­te­rak­ty­via zo­na. Žai­džia įvai­rius in­te­rak­ty­vius „Xbox“ žai­di­mus, ku­rių Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos San­tai­kos fi­lia­le yra dvy­li­ka. Pla­tus „Xbox“ žai­di­mų pa­si­rin­ki­mas ati­tin­ka kiek­vie­no am­žių, sko­nį bei no­rus. Žai­džiant ten­ka pa­mąs­ty­ti, la­vi­na­ma re­ak­ci­ja ar tie­siog sma­giai pa­ju­da­ma.

– Kiek me­tų dir­ba­te bib­lio­te­ki­nin­ke?

– Bib­lio­te­ko­je dir­bu nuo 2011-ųjų, jau aš­tuo­ne­rius me­tus. San­tai­kos bib­lio­te­ka, ku­rio­je dir­bu, įkur­ta 1947 me­tais.

– Ar tai bu­vo Jū­sų sva­jo­nių spe­cia­ly­bė?

– Esu bai­gu­si Mul­ti­me­di­jos, di­zai­no ir lei­dy­bos tech­no­lo­gi­jų stu­di­jas. Bib­lio­te­ka man vi­sa­da bu­vo sva­jo­nių dar­bo vie­ta: tai kny­gos, žmo­nės, ben­dra­vi­mas ir ren­gi­niai. Nuo vai­kys­tės mė­gau skai­ty­ti ir kur­ti. Dė­ko­ju li­ki­mui, kad ši ma­no sva­jo­nė ta­po re­a­ly­be.

– Kuo no­rė­jo­te bū­ti vai­kys­tė­je? Kas pa­kei­tė sva­jo­nes?

– Vai­kys­tė­je tu­rė­jau daug sva­jo­nių, tur­būt kaip ir dau­gu­ma vai­kų. Pri­si­me­nu, penk­to­je kla­sė­je rei­kė­jo pa­ra­šy­ti ra­ši­nė­lį „Kuo tap­siu už­au­gu­si?“ Tuo­met ma­no vie­na iš sva­jo­nių bu­vo tap­ti vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­ja. Ta­čiau šiai sva­jo­nei ne­bu­vo lem­ta iš­si­pil­dy­ti, nes me­tams bė­gant su­si­for­ma­vo vi­sai ki­ti pri­ori­te­tai. Nuo 16 me­tų pra­dė­jau dirb­ti, vė­liau pa­si­rin­kau šei­mą. Me­tams einant su­pra­tau, kad be moks­lo la­bai sun­ku su­si­ras­ti dar­bą, to­dėl įsto­jau stu­di­juo­ti.

– Ką mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu? Kiek lai­ko tam ski­ria­te?

– Lais­va­lai­kiu ra­šau ei­les, esu iš­si­lei­du­si sa­vo po­ezi­jos kny­ge­lę „Tai, ką jau­čiu“. Tai bu­vo ir ma­no di­plo­mi­nis dar­bas. Ku­riu nuo šeš­tos kla­sės. Da­bar ma­no ei­lės ta­po bran­des­nės ir pra­smin­ges­nės. Ra­šau, kai bū­na sun­ku ar­ba už­plūs­ta ge­ros emo­ci­jos. Min­tys tar­si pa­čios at­ei­na, be­lie­ka jas iš­lie­ti la­pe. Kū­ry­ba man pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti, dar ma­lo­niau, jei­gu kaž­kam jos pa­tin­ka.

– Kaip at­si­ra­do toks po­mė­gis?

– Šis po­mė­gis tur­būt pa­vel­dė­tas, te­ta iš ma­mos pu­sės taip pat ku­ria ei­les. Ma­no duk­ra Ger­da pa­aug­lys­tė­je ir­gi ei­liuo­da­vo. Štai ko­kios ei­lės gims­ta už­plū­dus mei­lei (šyp­so­si):

 

Sa­vo mei­lei...

Man šal­tos vi­sos nak­tys be ta­vęs,

Ka­da sa­vo žvilgs­niu ma­nęs ne­šil­dai.

Gra­žes­nių žo­džių ne­gir­dė­jau aš,

Ir tai ne žo­džiai, o žvilgs­nis, mei­lės pa­si­il­gęs.

Dė­ko­ju li­ki­mui, kad su­ti­kau ta­ve aš,

Tu at­ne­šei ma­no gy­ve­ni­mui pil­nat­vę.

Dar no­riu pa­si­džiaugt kiek­vie­na mi­nu­te,

Ku­rią li­ki­mas mums pa­do­va­no­ja.

Man šal­tos vi­sos nak­tys be ta­vęs,

Tik tu jas sa­vo ge­ru­mu su­šil­dai.

Ži­nau, man tar­si pa­do­va­no­jo ta­ve,

Kaž­kas iš aukš­čiau, kas mums li­ki­mą ski­ria...

 

Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos Ve­re­bie­jų fi­lia­lo bib­lio­te­ki­nin­kė San­dra Se­ja­vi­čie­nė: „Grį­žu­si po atos­to­gų pir­miau­sia ap­žiū­riu sa­vo gė­ly­nus, tik pas­kui vi­sa ki­ta“

– Kiek me­tų dir­ba­te bib­lio­te­ki­nin­ke?

– Bib­lio­te­ko­je dirb­ti pra­dė­jau 2016 me­tų ge­gu­žės mė­ne­sį. Esu dar jau­na bib­lio­te­ki­nin­kė, dir­ban­ti ket­vir­tus me­tus.

– Ar tai bu­vo Jū­sų sva­jo­nių spe­cia­ly­bė?

– Ne­ži­nau tiks­liai, bet ma­nau, kad apie šią spe­cia­ly­bę ne­sva­jo­jau vai­kys­tė­je.

– Kuo no­rė­jo­te bū­ti vai­kys­tė­je?

– To­kios pir­mos sva­jo­nės ne­pa­me­nu tiks­liai, bet ži­nau, jog tė­čio pus­se­se­rė no­rė­jo, kad tap­čiau ba­le­ri­na. Kai bu­vau tre­jų, ji pa­do­va­no­jo su­ki­mo­si lėkš­tę. Pa­ti­ko man ši, su­kau­si, bet tur­būt ne tiek, kad iš­aug­čiau ba­le­ri­na. Kaž­ku­riuo me­tu no­rė­jau tap­ti ki­ne­zi­te­ra­pi­jos spe­cia­lis­te.

– Kas pa­kei­tė sva­jo­nes?

– Gy­ve­ni­mas. Bet džiau­giuo­si at­si­ra­du­sia ga­li­my­be iš­ban­dy­ti sa­ve šia­me dar­be. Vi­są lai­ką ma­niau, kad bib­lio­te­ki­nin­kų dar­bas la­bai nuo­bo­dus ir mo­no­to­niš­kas, bet la­bai kly­dau. Da­bar su­pran­tu – taip tik­rai nė­ra.

– Ką mėgs­ta­te veik­ti lais­va­lai­kiu?

– Ma­no lais­va­lai­kis la­bai pri­klau­so nuo me­tų lai­ko. Pa­vyz­džiui, pa­va­sa­rį, va­sa­rą la­bai pa­tin­ka va­zo­ni­nės lau­ko gė­lės, ku­riu iš jų kom­po­zi­ci­jas, so­di­nu, per­so­di­nu, lais­tau, sle­piu nuo škva­lo, kad tik to gro­žio ne­nu­nio­ko­tų. Ru­de­nį mėgs­tu gry­bau­ti, la­bai mėgs­tu, ir vi­siš­kai ne­svar­bu, jei iš­va­žia­vu­si į miš­ką ran­du ma­žai gry­bų ir aš iš­vis ne­ran­du, la­biau­siai ža­vi pats pro­ce­sas.

– Kiek lai­ko ski­ria­te sa­vo po­mė­giams? Ar se­niai tuo už­si­i­ma­te? Ar tai pa­de­da at­si­pa­lai­duo­ti? 

– Gė­lėms ski­riu la­bai daug lai­ko. Man net kai rei­kia su­si­pla­nuo­ti atos­to­gas, tai pir­ma pro­ble­ma bū­na, kam pa­lik­ti pri­žiū­rė­ti gė­les, kas jo­mis rū­pin­tų­si, kad iš­lik­tų to­kios pat gra­žios. O grį­žu­si po atos­to­gų pir­miau­sia ap­žiū­riu sa­vo gė­ly­nus, tik pas­kui vi­sa ki­ta. Po­mė­gis gė­lėms yra su ma­ni­mi nuo ma­žų die­nų, nes mo­čiu­tė tu­rė­jo la­bai gra­žius ir spal­vin­gus ro­žy­nus. Ma­ma taip pat vi­sas na­mų ir kie­mo erd­ves puo­šia gė­lė­mis. To­dėl be jų ir aš ne­įsi­vaiz­duo­ju sa­vo kie­mo.

Dar ma­žą ma­ne se­ne­lis vi­suo­met vež­da­vo­si į miš­ką gry­bau­ti, gry­bus pui­kiai pa­ži­no­jau jau pir­mo­je kla­sė­je. Da­bar gry­ba­vi­mui lai­ko ski­riu ma­žiau, pa­gal ga­li­my­bes. Ta­čiau abu šie po­mė­giai yra tik­ra at­gai­va sie­lai.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.