Kar­tū­no šven­tė­se Aly­tu­je – kas­die­nio dar­bo pras­mės ir gra­žes­nio gy­ve­ni­mo il­ge­sio de­ri­nys (2)

Saulė Pinkevičienė
Kartūno šventė
1988 metai, Kartūno šventės nugalėtojos. Antra iš dešinės – Liongina Bernatavičienė, viduryje – Mis kartūnas’ 88 Izolda Rukavišnikova.
Prieš­pas­ku­ti­nis XX am­žiaus de­šimt­me­tis Aly­tu­je pa­žen­klin­tas vie­nos iš dvie­jų di­džiau­sių So­vie­tų Są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je esan­čių med­vil­nės ga­myk­lų – LKP 60-me­čio med­vil­nės kom­bi­na­to veik­la, ne tik ga­my­bi­ne, bet ir kul­tū­ri­ne. Taip pat – ir pro­fe­si­nė­mis Kar­tū­no šven­tė­mis, ta­pu­sio­mis tam tik­ru Dzū­ki­jos kul­tū­ros reiš­ki­niu, ku­rių žiū­ro­vus vos tal­pi­no kom­bi­na­to Kul­tū­ros rū­mų sa­lė.

Kū­rė šven­tę, o ne su­si­bū­ri­mus

Bu­vu­si med­vil­nie­tė Al­do­na pri­si­me­na, kad 9-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je LKP 60-me­čio med­vil­nės kom­bi­na­te kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas vir­te vi­rė. Mė­gia­ma veik­la bu­vo už­im­ti mu­zi­kuo­jan­tys, dai­nuo­jan­tys, šo­kan­tys dar­buo­to­jai, spor­ti­nin­kai, nuo­ša­ly­je ne­pa­lik­ti ir jų vai­kai, jau­ni­mas.

„Kul­tū­ra bū­rė med­vil­nie­čių šei­mas. Kul­tū­ros dar­buo­to­jai su sa­vo va­do­vu, pe­dan­tiš­kuo­ju Vy­tau­tu Vis­kač­ka prie­ša­ky­je, la­bai at­sa­kin­gai žiū­rė­jo į sa­vo dar­bą. Kū­rė šven­tes, o ne su­si­bū­ri­mus. Lau­kia­miau­sias daž­no med­vil­nie­čio šei­mos ren­gi­nys – Kar­tū­no šven­tės. Jau pir­mo­ji šven­tė pa­vy­ko, ji bu­vo skir­ta Ko­vo 8-ajai, o vė­liau da­tos įvai­ra­vo net iki bir­že­lio 1-osios, Tarp­tau­ti­nės vai­kų gy­ni­mo die­nos. Kul­tū­ri­nės ko­ky­bės kar­te­lė šio­se šven­tė­se bu­vo iš­kel­ta aukš­tai, tuo me­tu, sa­ky­čiau, ren­gi­nys net­gi bu­vo sa­vo­tiš­kai pra­ban­gus. Bet Kar­tū­no šven­tė ne­bu­vo skir­ta iš­skir­ti­niam bū­riui dar­buo­to­jų, o at­vi­ra vi­siems med­vil­nie­čiams. Ma­no pa­ste­bė­ji­mu, šio­je šven­tė­je ak­ty­viau­si bu­vo ga­my­bi­nin­kai, su šei­ma esu da­ly­va­vu­si vi­so­se Kar­tū­no šven­tė­se“, – pa­sa­ko­ja Al­do­na.

Kar­tū­no šven­tė – ne gro­žio kon­kur­sas

„Mes taip tau plo­jom!“ – ko­le­gų med­vil­nie­čių emo­ci­jas iki šiol pri­si­me­na Lion­gi­na Ber­na­ta­vi­čie­nė, 1989 me­tais ta­pu­si žiū­ro­vų „Mis Kar­tū­nas“. Šei­mos al­bu­me iki šiol sau­go­mos nuo­trau­kos, įam­ži­nu­sios pa­si­ro­dy­mus Kar­tū­no šven­tė­se. „Jau­du­lys ir no­ras pa­si­ro­dy­ti kuo ge­riau, nes ta­ve juk iš­rin­ko sce­no­je de­monst­ruo­ti mo­de­lius, ta­vi­mi pa­si­ti­kė­jo – taip aš pri­si­me­nu jaus­mus, ku­rie ap­im­da­vo kas­kart ar­tė­jant pa­va­sa­riui ir tra­di­ci­nei Kar­tū­no šven­tei“, – pa­sa­ko­ja L.Ber­na­ta­vi­čie­nė.

9-aja­me de­šimt­me­ty­je kom­bi­na­te dir­bo apie 7 tūks­tan­čius žmo­nių, Kar­tū­no šven­tės me­tu sce­no­je pa­si­ro­dy­da­vo apie 70 mo­de­lių, di­džio­ji dau­gu­ma, ži­no­ma, mo­te­rys.

„Čia juk ne gra­žuo­lės rin­ki­mai, o daug su­dė­tin­ges­ni da­ly­kai – sa­vo au­di­nių įver­ti­ni­mas“, – bu­vo ra­šo­ma apie Kar­tū­no šven­tę „Aly­taus nau­jie­no­se“. Anuo­met gro­žio kon­kur­sų Lie­tu­vo­je dar ne­vy­ko, ta­čiau gra­žes­nio gy­ve­ni­mo il­ge­sys tvy­ro­jo ore. 1988 me­tais „Mis Kar­tū­nas“ ta­po kom­bi­na­to dar­buo­to­ja Izol­da Ru­ka­viš­ni­ko­va, bū­si­mo­ji „Mis Lie­tu­va“ gro­žio kon­kur­sų or­ga­ni­za­to­rė, „Aca­de­mia Fe­mi­na“ įkū­rė­ja. Na, o pir­mas tik­ras gro­žio kon­kur­sas Aly­taus med­vil­nės kul­tū­ros rū­muo­se įvy­ko 1990 me­tais, jis va­di­no­si „Mis Dzū­ki­ja 90“ ir vie­nas jo fi­nan­suo­to­jų bu­vo... mies­to Kom­jau­ni­mo ko­mi­te­tas.

Pa­kil­ti virš kas­die­ny­bės

„Tik­rai bū­tų sun­ku gin­čy­tis, kad Kar­tū­no šven­tės bu­vo dra­bu­žio mo­de­lio, o ne gro­žio kon­kur­sas, tai­gi ir de­monst­ruo­ti dra­bu­žius ga­lė­jo vi­si, ir vai­kai, ir įvai­raus am­žiaus bei su­dė­ji­mo jų ma­mos, ir net­gi vy­rai“, – pa­sa­ko­ja Lion­gi­na.

Griež­tų „kon­kur­si­nių“ rei­ka­la­vi­mų bu­vo vos ke­li: sce­no­je ga­lė­jo pa­si­ro­dy­ti ir dra­bu­žius de­monst­ruo­ti kom­bi­na­to dar­buo­to­jai (ar jų šei­mos na­riai), o mo­de­lis tu­rė­jo bū­ti pa­siū­tas iš LKP 60-me­čio med­vil­nės kom­bi­na­te pa­ga­min­to au­di­nio – med­vil­nės. Be­je, kad šian­dien ge­riau įsi­vaiz­duo­tu­me anuo­me­ti­nės ga­my­bos Aly­tu­je mas­tą, – vien 1984 me­tais kom­bi­na­te bu­vo pa­ga­min­ta au­di­nių už 202 mi­li­jo­nus rub­lių.

Ki­ta ver­tus, tai jo­kiu bū­du ne­reiš­kė, kad vi­są šią spal­vin­gą au­di­nių įvai­ro­vę ga­lė­jai pa­ma­ty­ti ir Aly­taus gat­vė­se – at­virkš­čiai, au­di­nių par­duo­tu­vė­se pa­siū­la bu­vo jo­kia, nes vie­ti­nia­me kom­bi­na­te pa­ga­min­ta pro­duk­ci­ja iš­ke­liau­da­vo į są­jun­gi­nes pla­ty­bes.

„Su­er­zi­no fo­to­gra­fi­jos? Pik­ti­na­tės: „Ir vėl ma­dos! To­kiu me­tu, kai au­di­nio įpirk­ti ne­ga­li?“ – to­kiais žo­džiais pra­si­dė­jo Kar­tū­no šven­tės fo­to­re­por­ta­žas, 1991 me­tais iš­spaus­din­tas „Aly­taus nau­jie­no­se“. Laik­raš­čio skai­ty­to­joms pa­siū­ly­ta iš­ei­tis – su­si­ras­ti ne­be­ma­din­gą suk­ne­lę ar ko­kią au­di­nio at­rai­žą ir im­tis ada­tos. O kom­bi­na­to dar­buo­to­joms, ku­rios da­ly­va­vo Kar­tū­no šven­tė­se, pa­si­se­kė kur kas la­biau, nes jos ga­lė­jo rink­tis iš ja­me ga­mi­na­mų au­di­nių bent da­lies įvai­ro­vės.

Kom­bi­na­to is­to­ri­ja – iš­gel­bė­tas la­šas jū­ro­je...

„Kar­tū­no šven­tės bu­vo ga­li­my­bė pa­kil­ti virš kas­die­ny­bės dar­bų, gra­žus pa­si­bu­vi­mas, pa­si­gė­rė­ji­mas ko­le­gų ge­bė­ji­mais, net jau­du­lys, kad tik vis­kas šiems pa­vyk­tų, kaip su­si­pla­nuo­ta, sa­vo ga­li­my­bes pa­si­tik­rin­ti, ben­druo­me­niš­kai pa­si­džiaug­ti. Ne­su­vai­din­tą dė­me­sį kiek­vie­nam, už­li­pu­siam ant Kar­tū­nos šven­tės pa­ky­los, pa­ro­dy­da­vo įmo­nės va­do­vai – Da­nie­lius Jak­šys, vė­liau – Gin­tau­tas An­driuš­ke­vi­čius. Fo­to­gra­fai, o jų šven­tė­se dir­bo net ke­le­tas, sten­gė­si, kad nė vie­nas da­ly­vis ne­lik­tų be nuo­trau­ko­je įam­žin­to pri­si­mi­ni­mo“, – į kom­bi­na­to lai­kų pri­si­mi­ni­mus min­ti­mis grįž­ta Al­do­na.

L.Ber­na­ta­vi­čie­nei įsi­mi­nė, kad kas­met, Kar­tū­no šven­tei pa­si­bai­gus, kom­bi­na­to ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­to fo­jė bu­vo eks­po­nuo­ja­mos ren­gi­nio nuo­trau­kos, ku­rios su­lauk­da­vo di­de­lio ga­myk­los ko­lek­ty­vo dė­me­sio. Pa­šne­ko­vė iki šiol su gai­les­čiu me­na ne­pa­pra­šiu­si šei­mos ar­chy­vui dau­giau da­bar jau a. a. fo­to­gra­fo Eu­ge­ni­jaus Pan­go­nio nuo­trau­kų at­mi­ni­mui.

De­ja, kom­bi­na­to ar­chy­vus iš­ti­ko ne­pa­vy­dė­ti­nas li­ki­mas – jie pra­žu­vo pri­va­ti­zuo­jant ad­mi­nist­ra­ci­jos pa­sta­tą (va­di­na­mą­jį pen­ta­go­ną), o la­šą jū­ro­je pa­vy­ko iš­gel­bė­ti Aly­taus kul­tū­ros cen­tro dar­buo­to­jams, per­nai su­ren­gu­siems la­bai įdo­mią pa­ro­dą apie sa­vo pirm­ta­ko – med­vil­nės Kul­tū­ros rū­mų – is­to­ri­ją.

Ne­trū­ko siur­pri­zų

Kar­tū­no šven­tė­se ne­trū­ko siur­pri­zų, o ka­dan­gi ir sa­lė­je sė­dė­jo, ir į sce­ną li­po pui­kiai vie­nas ki­tą pa­žįs­tan­tys kom­bi­na­to dar­buo­to­jai, tai tie ne­ti­kė­tu­mai bu­vo la­bai šil­ti ir žmo­giš­kai jaut­rūs. „Lauk­da­vau che­mi­kės Iza­be­lės Gar­mie­nės šei­mos pa­si­ro­dy­mo, nes jai pa­ti­ko žiū­ro­vams do­va­no­ti staig­me­nas. Kaip che­mi­kė ir kū­ry­bin­ga mo­te­ris, ji au­di­nius de­monst­ruo­ja­miems rū­bams pa­ti na­muo­se mar­gin­da­vo sa­vo su­kur­tu bū­du, tad smal­su bu­vo, kuo ji šį kar­tą su­si­rin­ku­siuo­sius nu­ste­bins. Ko­kios ova­ci­jos kil­da­vo, juk sa­lė bū­da­vo sau­sa­kim­ša! Tau­ryk­los in­ži­nie­rė Al­do­na Ba­ra­naus­kai­tė, ku­rią ne­se­niai su­ti­kau, sa­kė pui­kiai at­si­me­nan­ti suk­ne­lę, ku­rią tris­de­šimt­me­tė de­monst­ra­vo šven­tė­je. Me­nu ir aš Al­do­nos pa­si­ro­dy­mą, iš tik­rų­jų bu­vo pui­kus de­biu­tas, plo­ji­mai il­gai ai­dė­jo. Daug kū­ry­bos mo­te­ris įdė­jo į sa­vo sce­ni­nį dra­bu­žį ir į sa­vo įvaiz­dį“, – pa­sa­ko­jo „Aly­taus nau­jie­noms“ med­vil­nie­tė Al­do­na.

Bū­da­vo ir ki­to­kių staig­me­nų. Pa­vyz­džiui, kai vie­no­je šven­tė­je ant Kar­tū­no šven­tės po­diu­mo pa­si­ro­dė vi­sas Dar­bo už­mo­kes­čio sky­riaus ko­lek­ty­vas – ne vie­nam ža­dą at­ėmė. Kas­dien prie skai­čiu­kų pa­lin­ku­sios ir su­si­rū­pi­nu­sios įvai­raus am­žiaus mo­te­rys pa­de­monst­ra­vo ne­pa­pras­tą ar­tis­tiš­ku­mą, o sky­riaus vir­ši­nin­kė, švie­saus at­mi­ni­mo Re­gi­na De­gu­tie­nė, tie­siog pa­ver­gė žiū­ro­vus ele­gan­ci­ja ir sce­ni­ne drą­sa.

Pri­zai – kve­pa­lai, gin­ta­ro ka­ro­liai

„Kar­tū­no šven­tės da­ly­vių pa­si­ro­dy­mus ir jų pri­sta­to­mus dra­bu­žių mo­de­lius ver­ti­no ir ti­tu­lus da­li­jo kom­bi­na­to ad­mi­nist­ra­ci­jos ko­mi­si­ja, ku­rio­je bu­vo 5–6 žmo­nės. Man vi­sa­da at­ro­dė, kad ko­mi­si­jos spren­di­mai yra la­bai tei­sin­gi, ne­pri­si­me­nu, kad bū­tų li­ku­si ko­kia nuos­kau­da ar jaus­mas, kad pro­te­ga­vo „sa­vus“. Vi­si sa­vi bu­vo, nes dir­bo vie­na­me ko­lek­ty­ve, la­bai pa­lai­ky­da­vo ko­le­gas sce­no­je. La­bai sma­gu bu­vo ir tai, kad žiū­ro­vai taip pat rin­ko sa­vo Mis“, – pa­sa­ko­ja Lion­gi­na.

Ypa­tin­go šar­mo Kar­tū­no šven­tėms su­teik­da­vo ir pri­zai, ku­rie so­vie­ti­nia­me ne­pri­tek­liu­je at­ro­dė tik­ra eg­zo­ti­ka. Mis ti­tu­lo lai­mė­to­jos do­va­nų gau­da­vo ori­gi­na­lius pran­cū­ziš­kus „Cli­mat“ kve­pa­lus, gin­ta­ro vė­ri­nius, si­dab­ri­nius sta­lo įran­kių kom­plek­tus. Kom­bi­na­te dir­bo jau­ni žmo­nės, tai­gi kai ku­riems pri­zai lei­do pri­si­dur­ti prie šei­mos biu­dže­to – kai trū­ko pi­ni­gų bal­dams ar pa­pras­čiau­siems puo­dams, iš­tai­gin­gus pri­zus par­da­vė be di­des­nio gai­les­čio. Gausesnis būrys tų, kurie išsaugojo šiuo prizus kaip tam tikrą relikviją – mielą širdžiai daiktą, menantį jaunystę ir smagias švenčių akimirkas.

Pa­si­tai­ky­da­vo to­kių at­ve­jų, kai, vos pa­de­monst­ra­vus sce­no­je, dar šven­tei ne­si­bai­gus, bu­vo nu­per­ka­mas ir ori­gi­na­lus dra­bu­žio mo­de­lis. Rū­bus kon­kur­sui kur­da­vo kom­bi­na­to dai­li­nin­kės, o siū­da­vo siu­vi­mo ba­re, bet na­gin­gos ki­tų sky­rių dar­buo­to­jos kon­kur­si­nius dra­bu­žius taip pat kū­rė ir siu­vo pa­čių na­muo­se, ža­vė­da­mos iš­ra­din­gu­mu ir kruopš­tu­mu.

Lion­gi­na pri­si­me­na sa­vo pa­si­siū­tą kon­kur­si­nę va­ka­ro suk­ne­lę iš med­vil­nės, iš­ra­din­gai pa­puoš­tą tiu­liu. Po pa­si­ro­dy­mo prie jos pri­ėjo ma­ma su duk­ra ir pa­siū­lė nu­pirk­ti įspū­din­gą suk­ne­lę, taip vie­ne­ti­nis siu­vi­nys iš­ke­lia­vo į Klai­pė­dą.

„Kar­tū­no šven­tės įneš­da­vo į mū­sų gy­ve­ni­mą daug spal­vų, o kar­tu ir no­rą steng­tis bū­ti ge­res­niam už ki­tus, at­si­dur­ti dė­me­sio cen­tre. Tai lai­kais vy­ko tam tik­ra ne­ra­šy­ta kon­ku­ren­ci­ja tarp ga­myk­lų, bet man iki šiol at­ro­do, jei su­tin­ku bu­vu­sius med­vil­nie­čius, kad jie yra ge­riau­si“, – šyp­so­si L.Ber­na­ta­vi­čie­nė.

Kar­tū­no šven­tės šią med­vil­nie­čių pro­fe­si­nės sa­vi­ver­tės ir kū­ry­biš­ku­mo kar­te­lę taip pat sėk­min­gai kė­lė aukš­tyn ir do­va­no­jo šven­tę vi­sam Aly­taus mies­tui.

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    Ot taip tai vieni nubo0nkrotinę Medvilnę, milionieriais tapo ,kiti bomžiais ar bedarbiais! Kiekvienam savo, bet kombinatas iš šiandien, kaip Estijoje, galėjo dirbti!

    Komentaras

    Na, priėjome stulino šūkių erą. Dar geresnio gyvenimo trokštant. Dvasino. Paskelbti prie konteinerių išvežimo datas, ir paraginti gyventojus pūvančias šiukšles mesti dieną prieš. Na, ar porą.

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.