Kal­bė­ti ga­li­ma daug ką, ma­lo­nu bū­tų, kad dar­nu­mas ir ben­dra­dar­bia­vi­mas bū­tų ket­ve­rių me­tų dar­bų pa­grin­das ir pa­ma­ti­nė ver­ty­bė (42)

Gytė Augustinaitytė
Gytė Šimonytė
Gruo­džio 11 die­ną pa­ga­liau pri­sie­kė nau­jo­ji Vy­riau­sy­bė su mi­nist­re pir­mi­nin­ke In­gri­da Ši­mo­ny­te prie­ša­ky­je. Tą pa­čią die­ną bu­vo pa­tvir­tin­ta jos pro­gra­ma, ku­ri su­kė­lė šio­kių to­kių aud­rų vie­šo­jo­je erd­vė­je.

Pir­miau­sia, grįž­ki­me ke­lio­mis sa­vai­tė­mis, mė­ne­siu at­gal, kai I.Ši­mo­ny­tė švie­žiai pa­skel­bė apie kan­di­da­tus į mi­nist­rų po­zi­ci­jas.

Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da ne kar­tą bu­vo vie­šai sa­kęs, kad kuo grei­čiau nau­ja Vy­riau­sy­bė pe­rims vai­rą iš se­no­sios, tuo bus ge­riau, nes juk pan­de­mi­ja, rei­kia kaž­ką da­ry­ti.

Iro­niš­ka, bet pats Jo Eks­ce­len­ci­ja apie sa­vai­tę nuo kan­di­da­tų pa­skel­bi­mo ne­si­tei­kė su jais su­si­tik­ti ir kuo grei­čiau pa­tvir­tin­ti nau­jo mi­nist­rų ka­bi­ne­to. O vė­liau, kai jau at­si­ra­do nuo­tai­ka kal­bė­tis ir ga­li­mus mi­nist­rus tes­tuo­ti, tai vy­ko nei il­gai, nei trum­pai – tik pus­an­tros sa­vai­tės.

Dar du mi­nist­rus at­me­tė, to­dėl toms mi­nis­te­ri­joms ieš­ko­ti nau­ji kan­di­da­tai į mi­nist­rus pas G.Nau­sė­dą ap­si­lan­kė gruo­džio 6–7 die­no­mis, kai su­si­ti­ki­mai bu­vo pra­dė­ti lap­kri­čio 25-ąją. Ga­liau­siai, vi­są mi­nist­rų ka­bi­ne­tą jis pa­tvir­ti­no.

Man šiek tiek keis­tai at­ro­dė toks leng­vas ir gan už­dels­tas pa­si­spar­dy­mas. At­mes­ti bu­vo kan­di­da­tai į Že­mės ūkio ir Su­si­sie­ki­mo mi­nis­te­ri­jas. Ge­rai, kan­di­da­tas į ke­liu­kų mi­nis­te­ri­jos va­do­vo kė­dę at­ro­dė iš­ties sil­pnai, tuo la­biau kad nie­kas iš šios sri­ties nei gir­dė­ję, nei ma­tę jo bu­vo.

Kuo iš tik­rų­jų ne­įti­ko kan­di­da­tė į že­mės ūkio mi­nist­res, net įsi­vaiz­duo­ti ne­ga­liu – il­gą lai­ką dir­bu­si to­je mi­nis­te­ri­jo­je, įgi­ju­si daug pa­tir­ties ir ži­nių bū­tent to­je sri­ty­je, ji tik­rai tu­rė­jo iš­lai­ky­ti eg­za­mi­ną.

Tai pa­na­šu į po­li­ti­nį žai­di­mą – juk pra­ei­tais me­tais, kai vals­tie­čiai ža­lie­ji ieš­ko­jo kan­di­da­to į eko­no­mi­kos ir ino­va­ci­jų mi­nist­rus, iš pir­mo kar­to pa­siū­ly­tas kan­di­da­tas ne­įti­ko, o šiais me­tais pre­zi­den­tas, kad bū­tų ly­gy­bė, iš­kart taip pat ne­pa­tvir­ti­no vi­sų kan­di­da­tų, šiek tiek te­at­ra­liš­kai pa­si­spar­dė.

Nuo­šir­džiai džiau­giuo­si, kad Arū­nas Dul­kys ta­po svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ru. Ne­svar­bu, kad jis nė­ra gy­dy­to­jas, ma­nau, kaip kad bu­vęs mi­nist­ras – šią sri­tį jam sek­sis val­dy­ti tik­rai ge­riau. Aiš­ku, to­kiu sun­kiu me­tu per­im­ti val­dy­mą yra vi­siš­kas su­si­de­gi­ni­mas, bet kaž­kam au­ko­tis rei­kė­jo.

Tai žmo­gus, tu­rin­tis pui­kų su­vo­ki­mą, kas vyks­ta da­bar, ir aiš­kų pla­ną, kaip tai su­val­dy­ti, tar­da­ma­sis su gy­dy­to­jais pro­fe­sio­na­lais, ne šiaip iš lu­bų šau­dy­da­mas idė­jas, kaip bu­vo iki šiol. Tie­siog nors vie­nas ge­ras da­ly­kas pan­de­mi­jos bur­bu­le – A.Dul­kys yra svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras.

Dar apie Gin­ta­rę Skais­tę. Vos tik bu­vo pa­skelb­ta jos kan­di­da­tū­ra, iš ar­chy­vų iš­trauk­tas straips­nis, kaip ji prieš 7 me­tus bu­vo pa­gau­ta gir­ta prie vai­ro, tuo me­tu ji bu­vo Kau­no mies­to ta­ry­bos na­rė.

Vie­šo­jo­je erd­vė­je ki­lo dis­ku­si­ja, kaip ji ga­li tap­ti mi­nist­re TO­KĮ DI­DE­LĮ nu­si­žen­gi­mą pa­da­riu­si. Klau­si­mas: ar tai at­ėmė iš jos ga­bu­mus ir su­vo­ki­mą? Ne. Ga­liu be­veik ga­ran­tuo­ti, kad kiek­vie­nas, ku­ris ją tei­sė, yra pa­da­ręs to­kį nu­si­kal­ti­mą, tik ne­bu­vo su­gau­tas. Bet kaip ten – ne­su­gau­tas – ne va­gis?

Kad ir kaip ne­ra­mu bu­vo ste­bė­ti šiuos veiks­mus iš šo­no, vis­kas su­si­gu­lė­jo ir pa­ga­liau tu­ri­me nau­ją mi­nist­rų ka­bi­ne­tą ir Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą.

Skai­tant nau­jos Vy­riau­sy­bės pro­gra­mą la­biau­siai už­stri­go punk­tas apie at­skai­to­my­bę, duo­me­nų at­vi­ru­mą.

Po­li­ti­kai, ins­ti­tu­ci­jos ir jų va­do­vai tu­ri at­si­skai­ty­ti žmo­nėms. Pi­lie­tis vie­na­reikš­miš­kai tu­ri gau­ti vi­są pla­tin­ti ga­li­mą in­for­ma­ci­ją, kad ži­no­tų ir pats ga­lė­tų su­si­da­ry­ti vaiz­dą, kas de­da­si Lie­tu­vo­je ir ko­kia pa­dė­tis yra vie­no­je ar ki­to­je sri­ty­je.

Įdo­mu, kad val­dan­tie­ji ir Vy­riau­sy­bė pa­si­sa­ko už dar­nią, mo­ra­lią po­li­ti­ką. Tai kaip van­dens la­šas karš­tą die­ną.

To, kas vy­ko ket­ve­rius me­tus, dar­nios po­li­ti­kos užuo­maz­go­mis net pa­va­din­ti ne­ga­lė­čiau. Sei­me – pjau­ty­nės, po­li­ti­nė­se lai­do­se – pjau­ty­nės, ben­dra­vi­mas su ži­niask­lai­da ir­gi ne sal­dus bu­vo, net ne­kal­bu apie rin­ki­mų lai­ko­tar­pį ir jo me­tu vy­ku­sius de­ba­tus, ypač kai su­si­tik­da­vo vals­tie­tis ir kon­ser­va­to­rius.

Kaip la­mų tar­pu­sa­vio ap­si­spjau­dy­mai. Kal­bė­ti ga­li­ma daug ką, ma­lo­nu bū­tų, kad dar­nu­mas ir ben­dra­dar­bia­vi­mas bū­tų ket­ve­rių me­tų dar­bų pa­grin­das ir pa­ma­ti­nė ver­ty­bė.

Šiek tiek ne­įpras­tai skam­ba da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės pla­nai de­šim­čiai me­tų į prie­kį. Ge­rai, jei juos po ket­ve­rių me­tų per­rinks vėl, o jei ne? La­bai leng­vai ga­li bū­ti vis­kas su­griau­ta, kas ket­ve­rius me­tus bus sta­ty­ta.

Taip, yra spren­di­mų, ku­rie pri­ima­mi da­bar ir jų po­vei­kis ma­ty­sis tik po ke­le­rių ar dar dau­giau me­tų, bet vis tiek – ma­nau, rei­kė­tų kon­cen­truo­tis į šią ka­den­ci­ją, da­ry­ti kiek įma­no­ma dau­giau ir, svar­biau­sia, kuo aukš­tes­nės ver­tės.

Švie­ti­mo sri­ty­je nu­ma­to­ma vi­siems vai­kams vie­no­da ga­li­my­bė įgy­ti ge­rą iš­si­la­vi­ni­mą, kad ma­ža­me mies­te gy­ve­nan­tis vai­kas ga­lė­tų mo­ky­tis lyg Vil­niaus li­cė­ju­je ar dar ko­kio­je ge­res­nė­je mo­kyk­lo­je.

Tai pa­da­ry­ti bus sun­ku, mū­sų vals­ty­bė­je di­de­lė so­cia­li­nė at­skir­tis. Kol ji ne­bus su­ma­žin­ta ir bus ryš­kus vi­suo­me­nės iš­si­sluoks­nia­vi­mas, var­gu ar moks­las vi­siems bus vie­no­dai ge­ras. Nai­vu bū­tų ti­kė­ti, kad tai įvyks per ket­ve­rius me­tus ir ma­ty­si­me re­a­lius po­ky­čius, dar­bo vai­sių re­zul­ta­tus.

Pro­gra­mo­je kal­ba­ma, kad vi­si vai­kai tu­rės ga­li­my­bę iki 2030 me­tų su­ėjus dve­jiems me­tams lan­ky­ti iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gą, kad bus ke­lia­mas aukš­to­jo iš­si­la­vi­ni­mo ly­gis, kad bent 50 proc. žmo­nių ge­bės spręs­ti sa­vo pro­ble­mas pa­si­telk­da­mi tech­no­lo­gi­jas ir taip to­liau.

Vis­kas gra­žu, pui­ku ir la­bai abst­rak­tu, bet, de­ja, stin­ga dė­me­sio kas­die­nėms pro­ble­moms, su ku­rio­mis daž­nas mo­ki­nys su­si­du­ria kiek­vie­ną die­ną. Jos yra ke­lia­mos jau daug me­tų, yra daug moks­lei­vių, su­au­gu­sių žmo­nių, ku­rie apie jas kal­ba ir ne­ven­gia to da­ry­ti, ta­čiau jų, mū­sų nie­kas ne­klau­so.

Pla­čiai jų ne­pri­sta­ti­nė­siu, trum­pai: emo­ci­nė ap­lin­ka mo­kyk­lo­se, be­reikš­mis atos­to­gų pail­gi­ni­mas, iš mi­nė­to punk­to iš­plau­kia ir mo­kyk­lų pa­ren­gi­mas esant karš­toms oro są­ly­goms (t. y. ne­įreng­tos vė­di­ni­mo sis­te­mos, kon­di­cio­nie­riai), mo­ki­nių mo­ra­li­nis ir ver­ty­bi­nis švie­ti­mas bei pa­gar­ba mo­ky­to­jams, kas, vėl­gi, at­si­mu­ša į so­cia­li­nę at­skir­tį ir vai­kų ne­tin­ka­mą auk­lė­ji­mą. Ga­li­ma var­dy­ti ir var­dy­ti.

Kai ku­riuos pro­gra­mi­nius punk­tus vos tik per­skai­čius ky­la klau­si­mas: kaip?

Ir į jį at­sa­ky­mo nė­ra. Pa­vyz­džiui: „Kei­si­me po­žiū­rį į mo­ky­to­jo pro­fe­si­jos pa­trauk­lu­mą vie­šo­jo­je erd­vė­je.“ Kaip? Sa­ky­da­mi, kad mo­ky­to­jo pro­fe­si­ja ge­ra, rin­ki­tės ją, nes be­si­mo­ky­da­mi dar gau­si­te ir sti­pen­di­ją? Vel­nias, ga­ran­tuo­ju, kad žmo­nių, ku­rie tuo pa­ti­kės, tik­rai at­si­ras ir jū­sų pla­nas ga­li­mai su­veiks.

Kas man tik­rai pa­tin­ka, tai punk­tas apie mo­ky­mą­si vi­są gy­ve­ni­mą. Nuo­šir­džiai sa­kau – gra­ži idė­ja ir, jei ją pa­vyks įgy­ven­din­ti, pa­plo­ti bus per ma­ža. Da­bar daug žmo­nių kom­plek­suo­ja dėl sa­vo am­žiaus, sa­ko esą per se­ni moks­lui. To­kį su­vo­ki­mą rei­kė­tų mes­ti ša­lin.

Aiš­ku, stip­riai vei­kia ir fi­nan­si­nis fak­to­rius, nes stu­di­jos ir moks­las kai­nuo­ja daug. Ta­čiau tai yra keis­ti­ni da­ly­kai. Žmo­gus tu­ri tu­rė­ti ūpo mo­ky­tis ne tik ta­da, kai jis pa­bai­gė mo­kyk­lą. Gal jis pir­miau­sia įsto­jo ten, kur ne­no­rė­jo, bet tas stu­di­jas pa­bai­gė ir da­bar, pra­ėjus dvi­de­šim­čiai me­tų, no­ri pil­dy­ti sa­vo vai­kys­tės sva­jo­nę ir stu­di­juo­ti vėl, tik tam ne­si­ryž­ta.

O gal jis taps ge­ru tos iš­sva­jo­tos sri­ties spe­cia­lis­tu ir kurs pri­dė­ti­nę ver­tę mū­sų ša­liai? Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ką kiek­vie­nas žmo­gus sle­pia sa­vy­je ir ko­kį ta­len­tą jis ne­šio­ja­si, to­dėl pri­va­lai jį ska­tin­ti at­si­skleis­ti.

Ir vi­siems tiems įsi­žei­du­siems da­bar­ti­niams opo­zi­cio­nie­riams, ku­rie sa­vo so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se da­li­jo­si ko­men­ta­rais apie nu­ko­pi­juo­tą pro­gra­mą – jau jei taip vai­de­na­si, kad nu­ko­pi­juo­ta, tai ge­rai, bet gal ji nors bus įvyk­dy­ta, ne gu­lės stal­čiu­je, kaip kad bu­vo pra­ėju­sią ka­den­ci­ją. Čia tik tarp kit­ko.

Ir iš­vis, kai iš­kel­ta gal­va iš Sei­mo iš­ėjo Ra­mū­nas Kar­baus­kis, daž­nai kal­bė­jęs, kad bus Sei­me pui­ki opo­zi­ci­ja, bet tas pui­ku­mas pa­si­reiš­kė iš­ėji­mu ir ne­mo­kė­ji­mu pra­lai­mė­ti, vie­nin­te­lė, kas ro­do, kad vals­tie­čiai dar eg­zis­tuo­ja, yra Ag­nė Ši­rins­kie­nė – vals­tie­čių ir gal­būt ža­lių­jų tan­kas. Ei­na kiau­rai vi­sus.

Vis dėl­to ti­kiuo­si, kad nau­ja Vy­riau­sy­bė bus iš es­mės ki­to­kia. Mi­nist­rės pir­mi­nin­kės ne­tam­pys už vir­vu­čių koks nors Sei­mo na­rys, po­li­ti­ka bus mo­ra­li ir grin­džia­ma dis­ku­si­jo­mis bei ben­dra­dar­bia­vi­mu.

Iš dis­ku­si­jų ky­la ge­ros idė­jos. Sun­ku prog­no­zuo­ti, kaip klos­ty­sis įvy­kiai to­liau, bet ma­nau, kad nau­jiems val­dan­tie­siems bi­zū­no ne­rei­kės.

Ma­žas pri­mi­ni­mas – lai­ky­ki­mės ka­ran­ti­no tai­syk­lių, kad kuo grei­čiau su­stab­dy­tu­me li­gos pli­ti­mą. Pir­ma vie­ta Eu­ro­po­je pa­gal ser­ga­mu­mą jau tu­rė­tų šį tą reikš­ti. Daž­nai pa­gau­na­me sa­ve gal­vo­da­mi, kad mes esa­me kaž­ko­kie šven­tie­ji ir mums nie­ka­da ne­at­si­tiks taip, kaip at­si­ti­ko ap­lin­ki­niams.

Šio­je si­tu­a­ci­jo­je šven­tų nė­ra, kas­dien kaž­kas ne­ten­ka ma­mos, tė­vo, bro­lio, se­sės. Ma­žiau­siai, ką da­bar ga­li­te pa­da­ry­ti, tai lik­ti na­muo­se ir ne­skleis­ti fak­tų ne­ati­tin­kan­čios in­for­ma­ci­jos apie epi­de­mio­lo­gi­nę si­tu­a­ci­ją ar apie tai, kaip val­džia vi­sa tai su­gal­vo­jo, kad plau­tų iš vi­sų pi­ni­gus. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kaip tai skau­di­na me­di­kus.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai