Kaip pa­dė­ti ko­vo­jan­čiai Uk­rai­nai?

Ne ma­žiau sun­ku kal­bin­ti (liu­di­ju kar­tą to­kį nu­me­rį at­li­kęs).

Tai žmo­gus, ku­ris pre­ci­ziš­kai ren­ka ir ana­li­zuo­ja gau­na­mą in­for­ma­ci­ją, žai­biš­kai ją ana­li­zuo­ja. Ta­čiau jo mo­no­to­niš­ka kal­bė­ji­mo ma­nie­ra rei­ka­lau­ja ne­ma­žai pa­šne­ko­vo ar­ba klau­sy­to­jo pa­stan­gų iš­lai­ky­ti dė­me­sį ir, gink­die, ne­nu­trauk­ti pi­la­mos „li­ta­ni­jos“, ku­ria tam­pa jo at­sa­ky­mas į, re­gis, pa­pras­tą klau­si­mą. Jei­gu jū­sų kan­try­bė ga­lų ga­le lie­ka ne­nu­ga­lė­ta, su­pran­ti, kad ga­vai itin ver­tin­gos in­for­ma­ci­jos.

Ne­se­niai p. Ila­rio­no­vo te­ko klau­sy­tis kaž­ku­ria­me in­ter­ne­to plat­for­mos „You­Tu­be“ srau­te, kur jis kal­bė­jo apie p. Pu­ti­no pra­dė­to ka­ro prieš Uk­rai­ną as­pek­tus.

Po­nas Ila­rio­no­vas, rem­da­ma­sis uk­rai­nie­čių ka­riuo­me­nės per­im­tais prie­šų ka­riau­nos do­ku­men­tais, tei­gė, kad Krem­liu­je ša­lies ka­riuo­me­nei pul­ti Uk­rai­ną skir­ta di­rek­ty­va bu­vo pa­si­ra­šy­ta dar š. m. sau­sio 18 d. – tru­pu­tį dau­giau nei prieš mė­ne­sį iki pir­mų­jų ka­riuo­me­nės ata­kų pra­džios (va­sa­rio 24 d.).

Jis siū­lė Va­ka­rų ša­lių po­li­ti­kams pa­tiems pa­si­da­ry­ti sau iš­va­das apie tai, ko bu­vo ver­ta in­ten­sy­vi įvai­rių ša­lių ly­de­rių di­plo­ma­ti­ja, sie­kiant iš­sau­go­ti tai­ką, lai­ko­tar­piu tarp sau­sio 18-osios ir va­sa­rio 24-osios, ka­da p. Pu­ti­nas ne tik pri­ėmė po­li­ti­nį spren­di­mą pul­ti Uk­rai­ną (tok­sai ga­lė­jo bū­ti pri­im­tas dar anks­čiau, nes kai ku­rie da­bar uk­rai­nie­čių į ne­lais­vę pa­im­ti ru­sų ka­ri­nin­kai pra­si­ta­ria, kad jų ka­ri­niai da­li­niai in­va­zi­jai ruo­šė­si gal net me­tus), bet ir per­da­vė kon­kre­tų nu­ro­dy­mą pra­dė­ti ka­ro veiks­mus ka­riuo­me­nei bei ki­toms „jė­gos“ struk­tū­roms.

Mė­gi­nant įjung­ti fan­ta­zi­ją, sie­kiant su­konst­ruo­ti vaiz­mą, kaip jau­čia­si Va­ka­rų ša­lių ly­de­riai beigi di­plo­ma­tai, in­ten­sy­viai vei­kę anuo svar­biu lai­ko­tar­piu, ga­li kil­ti dar vie­nas svar­bus klau­si­mas: ar iš anks­to įra­šy­to, ati­tin­ka­mai su­mon­tuo­to ir per TV tran­sliuo­to Ru­si­jos Sau­gu­mo ta­ry­bos po­sė­džio me­tu (ko­vo 21 d.) šios struk­tū­ros na­riai ži­no­jo apie Ru­si­jos dik­ta­to­riaus ap­si­spren­di­mą? O gal tik da­ly­va­vo tam tik­ra­me spek­tak­ly­je?

Ta­tai yra įdo­mu, ta­čiau ne­be ypa­tin­gai svar­bu. Per dvi sa­vai­tes dėl ka­ro žu­vo tūks­tan­čiai uk­rai­nie­čių, dau­giau nei mi­li­jo­nas pa­si­trau­kė į ki­tas ša­lis.

Uk­rai­nos ka­riai sa­vo opo­nen­tams iš­ke­de­no kai­lį la­biau, nei pas­ku­ti­nia­me di­de­lia­me ka­re Af­ga­nis­ta­ne (1979–1988) bu­vo pa­ty­ru­si žlu­gu­sios So­vie­tų Są­jun­gos ka­riuo­me­nė.

Va­ka­rų ša­lys Ru­si­jai pa­čio­je ko­vo pa­bai­go­je pa­skel­bė sta­čiai bran­duo­li­nes sank­ci­jas, ku­rios ša­lies eko­no­mi­ką ga­li grei­čiau­siai suž­lug­dy­ti. Skau­džiau­sias klau­si­mas – maž­daug 350 mlrd. JAV do­le­rių ver­tės ak­ty­vų da­lis, ku­rią už­blo­ka­vo va­ka­rie­čiai. Šias lė­šas už­sie­nio va­liu­ta p. Pu­ti­no ko­man­da kau­pė nuo 2000-ųjų par­duo­da­ma pir­miau­sia naf­tą ir gam­ti­nes du­jas.

Ru­si­jos rub­lis čiuo­žia že­myn, di­džių­jų ša­lies kom­pa­ni­jų ak­ci­jos pa­ma­žu tam­pa šiukš­lė­mis. Net Ru­si­jos su­bur­tos Eu­ra­zi­jos eko­no­mi­nės Są­jun­gos ša­lių va­liu­tos su­svy­ra­vo ir ne­ria že­myn.

Ne ka­tast­ro­fiš­kai, ta­čiau kai ku­rių eks­per­tų po­žiū­riu Bal­ta­ru­si­jai, Ka­zach­sta­nui, Ar­mė­ni­jai ir Kir­gi­zi­jai rei­kia ieš­ko­ti bū­dų, kaip at­si­ka­bin­ti nuo šio po­li­tiš­kai eko­no­mi­nio p. Pu­ti­no tva­ri­nio, kad ne­nu­dar­dė­tų že­myn pas­kui Mask­vą.

Jei­gu p. Ila­rio­no­vo ana­li­zė yra bent jau „į tei­sin­gą pu­sę“, mus tu­rė­tų jau­din­ti bent po­ra svar­bes­nių klau­si­mų. Vie­na ver­tus, su­lig sau­sio 18-osios ri­ba nie­kur ne­iš­ny­ko Krem­liaus ul­ti­ma­tu­mo NA­TO blo­kui mėž­tis už 1997-ai­siais bu­vu­sių ri­bų, o Lie­tu­va na­re ta­po tik 2004 m.

Tai­gi klau­si­mas – už ką ko­vo­ja Uk­rai­na – tik už sa­ve pa­čią, ar ir už mus, kaip mėgs­ta sa­ky­ti bu­vęs am­ba­sa­do­rius Uk­rai­no­je Pet­ras Vai­tie­kū­nas.

Jei­gu pri­ima­me ant­rą­jį at­sa­ky­mo va­rian­tą, pats lai­kas gal­vo­ti, ką mes pa­si­ry­žę mes­ti į tos ko­vos ug­nį, nes ne­tu­ri­me nei tan­kų, nei uk­rai­nie­čiams rei­ka­lin­gų nai­kin­tu­vų...

Ar pa­si­ren­gę ne­zirs­ti, pa­ma­tę de­ga­li­nė­se lit­rą de­ga­lų už apy­tik­riai 2 eu­rus?

Kas pa­ga­liau tei­sus – ka­den­ci­ją bai­gu­si pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, ku­ri vie­šai pra­si­ta­rė, esą Va­ka­rams ne­už­teks vien no­ro su­stab­dy­ti p. Pu­ti­no vi­so­mis iš­ga­lė­mis ven­giant ka­ri­nio kon­flik­to, ar mi­nist­rė pir­mi­nin­kė In­gri­da Ši­mo­ny­tė, ku­ri ra­gi­ni­mus ne­iš­si­ža­dė­ti ka­ri­nių žings­nių va­di­na „ne­at­sa­kin­gais“?