Kaip bus iš­leis­tos šių me­tų Kul­tū­ros pre­mi­jos? Spaus­dins nau­ją kny­gos ti­ra­žą, įsi­gis nau­ją fo­to­apa­ra­tą ir su­rengs re­pe­ti­ci­jų sto­vyk­lą prie jū­ros

Šiais me­tais Kul­tū­ros pre­mi­jo­mis ap­do­va­no­ta fo­to­gra­fė Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirs­kė (kū­ry­bi­nis pseu­do­ni­mas Miš­ko Mo­tė), mu­zi­kai Ri­mas Jo­čys ir Jus­ti­na Jo­čy­tė-Ori­nie­nė, kny­gos „Dzū­ki­jos kraš­to pu­čia­mų­jų or­kest­rai“ au­to­riai, ir Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los sim­fo­ni­nis or­kest­ras „Sva­jo­nė“ – už il­ga­me­čius pa­sie­ki­mus. Bent dvi iš tri­jų pre­mi­jų yra iš­skir­ti­nės: jau­ni­mo sim­fo­ni­nio or­kest­ro at­ve­ju – tai vie­nas skait­lin­giau­sių ap­do­va­no­ji­mų pre­mi­jų is­to­ri­jo­je, kaip ir tai, kad ap­do­va­no­ji­mas pir­mą kar­tą skir­tas tė­vui ir duk­rai už ben­drą kū­ry­bą – Jus­ti­nai ir Ri­man­tui Jo­čiams. D.Bal­čiū­nai­tė-Svirs­kė taip pat yra re­kor­di­nin­kė, bet jau ki­ta pras­me – ap­do­va­no­ji­mui ji pa­siū­ly­ta už 121 įam­žin­tą ren­gi­nį ir 10 tūkst. spau­dai pa­reng­tų kad­rų. Dau­gu­ma jų skir­ti Aly­tui – 2023-ių­jų Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nei – įam­žin­ti.

Pa­si­do­mė­jo­me, ką šių me­tų lau­re­a­tams reiš­kia šis įver­ti­ni­mas ir… kaip jie pla­nuo­ja iš­leis­ti pre­mi­jas? Nors spren­di­mą at­sa­ky­ti ar ne­at­sa­ky­ti į pas­ta­rą­jį klau­si­mą pa­li­ko­me pa­tiems pa­šne­ko­vams, vi­si jie mie­lai su­ti­ko pa­gar­sin­ti pla­nus.

Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirs­kė:„Ma­no fo­to­gra­fi­nė ke­lio­nė – apie tik­ru­mą“

– Ar ga­li­ma bū­tų pla­čiau apie Jo­ną Me­ką, did­mies­čio as­fal­tą ir ba­sas ko­jas – kaip su­pran­tu, at­si­i­mant pre­mi­ją bu­vo svar­bu tran­sliuo­ti sa­vo, kaip kū­rė­jos, ži­nu­tę, o gal ją ga­li­ma bū­tų tru­pu­tį pra­plės­ti? – klau­sia­me Do­vi­lės.

– Iš­ties ne­si­no­ri pirš­ti vie­nos šios Jo­no Me­ko ci­ta­tos in­ter­pre­ta­ci­jos. No­rė­jo­si, kad kiek­vie­nas, iš­gir­dęs ją, tar­si „per­leis­tų“ per sa­ve ir pa­si­im­tų tai, kas ar­ti­miau­sia.

Vis­gi as­me­niš­kai man tai yra apie TIK­RU­MĄ. Apie tai yra ir ma­no fo­to­gra­fi­nė ke­lio­nė.

– Ar ga­li­te pa­si­da­lin­ti pla­nais, kaip pa­nau­do­si­te pre­mi­ją?

– Nau­jas fo­to­apa­ra­tas (šyp­se­nė­lė).

– 121 ren­gi­nys, 10 tūkst. spau­dai pa­reng­tų kad­rų, už ku­riuos ta­po­te pre­mi­jos no­mi­nan­te. Ar yra vie­nas, o gal ke­li kad­rai, ku­riuos pa­ti, bū­da­ma au­to­rė, iš­kart ma­to­te prieš akis ir ku­riais esa­te tik­rai pa­ten­kin­ta? Ko­kios tai aki­mir­kos ir kuo tos fo­to­gra­fi­jos ypa­tin­gos?

– Ne­ži­nau, ar taip yra ki­tiems fo­to­gra­fams, bet iš­ties ne­tu­riu min­ty­se to vie­no ar ke­lių „ge­riau­sių“ kad­rų. Šia­me gy­ve­ni­mo eta­pe ma­ne la­bai do­mi­na ju­de­sio (pa­vyz­džiui, šo­kio) fik­sa­vi­mas, tad tur­būt šios sri­ties fo­to­gra­fa­vi­mas yra vie­nas ypa­tin­giau­sių, ar­ti­miau­sių. Ap­skri­tai kal­bant apie kul­tū­ri­nių įvy­kių fik­sa­vi­mą, man no­ri­si, kad per­žvel­gęs nuo­trau­kas žmo­gus ne tik pa­gal­vo­tų „o, ge­ras kad­ras!“, bet tar­si pa­jus­tų at­mo­sfe­rą, emo­ci­ją, gal net trum­pam nu­si­kel­tų į tą aki­mir­ką. Ne­ži­nau, kiek pa­vyks­ta tai pa­siek­ti, bet man tai la­bai svar­bu.

Jus­ti­na ir Ri­man­tas Jo­čiai: „Ypač džiu­gu, kad tai šei­my­nis dar­bas ir tai įver­tin­ta“

– Koks jaus­mas yra bū­ti įver­tin­tiems Kul­tū­ros pre­mi­ja duk­rai ir tė­vui už ben­drą di­de­lį dar­bą? Kiek ži­nau, pir­mas at­ve­jis kul­tū­ros pre­mi­jų is­to­ri­jo­je. Ar tai su­tei­kė pa­pil­do­mų emo­ci­jų ir taip jau la­bai šven­tiš­kai ži­niai apie ap­do­va­no­ji­mą? – klau­sia­me Jus­ti­nos ir Ri­man­to Jo­čių.

– Tai pui­kus jaus­mas bū­ti įver­tin­tiems to­kia gar­bin­ga pre­mi­ja, kai kan­di­da­tų vi­sa de­šim­tis. Ypač džiu­gu, kad tai šei­my­nis dar­bas, ir kad tai įver­tin­ta. Mū­sų pa­skai­čia­vi­mu, tai pir­mas toks šei­my­ni­nis įver­ti­ni­mas, su­tei­kęs la­bai daug emo­ci­jų, nes tė­vas 2009 me­tais jau bu­vo įver­tin­tas, o duk­rai, grį­žus po mo­ti­nys­tės atos­to­gų, tai pa­pil­do­mas fan­tas­tiš­kas jaus­mas, kad jos di­de­lis dar­bas taip įver­tin­tas. Di­de­lis – tai reiš­kia ben­dra­vi­mą su mu­zie­jais, bib­lio­te­ko­mis, ko­lek­cio­nie­riais Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je...

Pa­ra­mą jau­tė­me iš Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rės Gab­rie­lės Dam­baus­kai­tės, taip pat iš bu­vu­sios di­rek­to­rės prof. dr. Al­do­nos Vil­ke­lie­nės. Tai pat la­bai la­bai no­ri­me pa­dė­ko­ti Lie­tu­vai pa­gra­žin­ti drau­gi­jos Aly­taus sky­riui, pa­siū­liu­siam mus Kul­tū­ros pre­mi­jai gau­ti.

– Ar ga­li­te pa­si­da­lin­ti pla­nais, kaip pa­nau­do­si­te pre­mi­ją?

– Pre­mi­ją pir­miau­sia pa­nau­do­si­me dar vie­no ti­ra­žo lei­dy­bai, įvai­riai me­to­di­nei me­džia­gai su­si­ste­min­ti, trum­pai ta­riant – sa­vo pe­da­go­gi­nės veik­los to­bu­li­ni­mui…

– Kas bu­vo sun­kiau­sia ra­šant kny­gą ir ko­kį iš­šū­kį įveik­ti bu­vo įdo­miau­sia?

– Sun­kiau­sia ra­šant kny­gą bu­vo su­ras­ti dar gy­vus esan­čius bu­vu­sius mu­zi­kan­tus, va­do­vus, kom­po­zi­to­rius, su ku­riais te­ko ben­drau­ti. Jie pa­skli­dę po vi­są Lie­tu­vą. La­bai gai­li­mės, kad ma­žai pa­tei­kė­me me­džia­gos apie gar­sų Aly­taus or­kest­rų va­do­vą A.Ga­lak­voš­čių. Tik da­bar, po kny­gos iš­lei­di­mo, „iš­len­da“ kai ku­rie fak­tai ir nuo­trau­kos, įam­žin­tos žy­maus aly­tiš­kio Vy­tau­to Da­raš­ke­vi­čiaus. La­bai gai­la, kad ne­at­si­lie­pė gar­sus mu­zi­kan­tas Vik­to­ras Vo­ro­no­vas. Jis 1955 me­tais, dar bū­da­mas moks­lei­viu, ta­po Dai­nų šven­tės or­kest­rų lau­re­a­tu. Vė­liau gro­jo „Tri­mi­to“ or­kest­re, bu­vo jo kon­cert­meis­te­ris, va­do­va­vo Vals­ty­bi­nės fil­har­mo­ni­jos est­ra­di­niam an­sam­bliui „Ne­mu­no ži­bu­riai“. Tai vie­nas žy­miau­sių aly­tiš­kių, ku­rio dė­ka 1968 me­tais Elek­trė­nuo­se bu­vo or­ga­ni­zuo­tas pir­ma­sis bu­vu­sio­je So­vie­tų Są­jun­go­je džia­zo fes­ti­va­lis „Jau­nys­tė‘68“. Gai­la, kad ma­žo­kai pa­ra­šė­me apie Va­rė­nos or­kest­rus, ka­dan­gi „ne­už­ki­bo“ bu­vę mu­zi­kan­tai. Įdo­miau­sia bu­vo rink­ti me­džia­gą apie Drus­ki­nin­kų or­kest­ran­tus ir jų va­do­vus. Šis mies­tas tu­ri pui­kų pu­čia­mų­jų mu­zi­kos en­tu­zias­tą Juo­zą Mi­ko­lai­nį, ku­ris la­bai kruopš­čiai at­rin­ko me­džia­gą apie sa­vo mies­to or­kest­rų is­to­ri­ją. La­bai įdo­mu bu­vo ben­drau­ti su 90-ias­de­šimt­me­tį šven­čian­čiu bu­vu­siu Laz­di­jų mu­zi­kan­tu Jo­nu Ka­lė­da. Tai jo dė­ka kiek pla­čiau nu­švie­tė­me Laz­di­jų kraš­to or­kest­rų veik­lą, pa­pil­dy­tą įvai­rio­mis nuo­trau­ko­mis. Jau po kny­gos iš­lei­di­mo vis dar ran­da­me nau­jos me­džia­gos, ku­ri bū­tų pui­kiai ti­ku­si kny­gos pus­la­piams. Tai su­ke­lia min­čių apie nau­ją pa­pil­dy­tą lei­di­mą. Vi­sų skai­ty­to­jų, ku­rie ką nors gir­dė­jo ar­ba yra su­si­dū­rę su Dzū­ki­jos kraš­to or­kest­rais, ma­lo­niai kvie­čia­me su­si­siek­ti su mu­mis, au­to­riais!

– Klau­si­mas Jus­ti­nai: kas su­tei­kia jė­gų dar­bui, ver­tam Kul­tū­ros pre­mi­jos, au­gi­nant tris vai­kus? Kaip pa­vy­ko ras­ti va­lan­dų pa­ro­je?

– Jau vien tri­jų vai­kų au­gi­ni­mas su­tei­kia be­ga­les ge­rų emo­ci­jų, o juo­lab kad ra­šant kny­gą dar pa­dė­jo pro­anū­kius pri­žiū­rė­ti ir pro­mo­čiu­tė bei mo­čiu­tė. O dar ge­riau­sia bu­vo tai, kad... ma­žie­ji tuo me­tu dar ne­vaikš­čio­jo ir ma­žai truk­dė šliau­žio­da­mi.

„Sva­jo­nė“ ir Kul­tū­ros pre­mi­ja: „Skel­biant ir ap­do­va­no­jant lau­re­a­tus, mū­sų džiaugs­mo krei­vė au­go ge­o­met­ri­ne pro­gre­si­ja!“

– Ko­kios emo­ci­jos or­kest­rą ap­lan­kė ga­vus Kul­tū­ros pre­mi­ją? – šį klau­si­mą už­da­vė­me vie­nai iš or­kest­ro va­do­vų ir jo įkū­rė­jai Dai­vai Mar­ti­ko­ny­tei.

– Pri­si­pa­žin­siu, iki šių me­tų apie pre­mi­jas ne­bu­vo jo­kių min­čių. Tie­siog gy­ve­no­me or­kest­ro gy­ve­ni­mą su sa­vo rū­pes­čiais, dar­bais, džiaugs­mais, keb­lu­mais, pro­ble­mo­mis… Šių me­tų pra­džio­je, kai kū­rė­me fi­nan­sų stra­te­gi­ją ke­lio­nei į JAV, pa­gal­vo­jau – o ko­dėl gi ne?

Ci­ta­ta iš an­ke­tos:

Nuo 2013 m., kai ko­lek­ty­vui bu­vo įteik­ta pir­mo­ji Aly­taus mies­to kul­tū­ros pre­mi­ja, Aly­taus mu­zi­kos mo­kyk­los sim­fo­ni­nis or­kest­ras „Sva­jo­nė“ nu­ė­jo dar 10-ies me­tų ak­ty­vios, Aly­tų ir Lie­tu­vą gar­si­nan­čios kū­ry­bi­nės veik­los ke­lią. Čia ir svar­biau­si mū­sų lai­mė­ji­mai: 2019 m. – I vie­ta su pa­gy­ri­mu or­kest­rų ka­te­go­ri­jo­je Eu­ro­pos jau­nų­jų mu­zi­kų fes­ti­va­ly­je (EMJ) Ner­pel­te (Bel­gi­ja), o 2022 m. – pa­kvie­ti­mas kon­cer­tams į JAV…

Sma­gu bu­vo, kai Aly­taus kul­tū­ros ir me­no ta­ry­ba pa­si­siū­lė teik­ti mū­sų kan­di­da­tū­rą – dė­kui jiems!

La­bai džiau­gė­mės, kai bu­vo­me pa­kvies­ti gro­ti pir­ma­ja­me Aly­taus mies­to šven­tės kon­cer­te Dai­nų slė­nio sce­no­je, mu­zi­ki­niais in­tar­pais pa­puoš­ti iš­kil­min­gą šven­tės ati­da­ry­mą. Skel­biant ir ap­do­va­no­jant lau­re­a­tus, mū­sų džiaugs­mo krei­vė tie­siog au­go ge­o­met­ri­ne pro­gre­si­ja.

Pir­mo­ji lau­re­a­tė – ba­sa­ko­jė Do­vi­lė mus su­ža­vė­jo bai­gia­mo­jo ALKS’2022 kon­cer­to „Til­tai į at­ei­tį“ nuo­trau­ko­mis, jos ta­po tie­siog rep­re­zen­ta­ci­nė­mis „Sva­jo­nės“ ko­lek­ty­vo nuo­trau­ko­mis. Vie­na jų iš­ke­lia­vo į pa­ro­dą Gdans­ke (Len­ki­ja) „Ne­at­pa­žin­ta Lie­tu­va“!

Ant­ro­ji pre­mi­ja – mū­sų mo­ky­to­jui Ri­man­tui Jo­čiui ir bu­vu­siai „sva­jo­niu­kei“, mo­ky­to­jai, or­kest­ro va­do­vei Jus­ti­nai Jo­čy­tei-Ori­nie­nei. Už su­rink­tą ir iš­leis­tą re­gio­no ir mies­to pu­čia­mų­jų or­kest­rų is­to­ri­ją. Kaip tai svar­bu mums ir kaip pui­ku, kad tai svar­bu mies­tui. Svei­ki­ni­mo fan­fa­ras gro­jant my­li­miems mo­ky­to­jams, bi­jo­jau, kad sty­gos ne­nu­trūk­tų, o pū­ti­kams žan­dai ne­plyš­tų!

Kul­mi­na­ci­ja – tre­čio­ji pre­mi­ją – „Sva­jo­nei“! Ne­di­de­lis džiaugs­min­gas su­mi­ši­mas ir… ne­abe­jo­ti­nai žiū­ro­vai pa­ju­to, kaip mes ga­lin­gai džiau­gė­mės ir taip pat ga­lin­gai džiau­gė­si su mu­mis. Juk šie­met, po ypa­tin­gai in­ten­sy­vaus kon­cer­tų se­zo­no, įsi­gi­jo­me dar dau­giau bi­čiu­lių. Džiau­gia­si tė­ve­liai, drau­gai, bend­ra­klasiai, vi­sa Mu­zi­kos mo­kyk­la: mo­ky­to­jai, dar­buo­to­jai, ad­mi­nist­ra­ci­ja. Džiau­gia­si bu­vu­si mo­kyk­los di­rek­to­rė Al­do­na Vil­ke­lie­nė, su ku­ria or­kest­ras nu­ė­jo sėk­min­gą, dau­giau kaip 10-ies me­tų kū­ry­bi­nės veik­los ke­lią, ne­pa­pras­tai džiau­gia­si nau­jo­ji mo­kyk­los va­do­vė Gab­rie­lė Dam­baus­kai­tė, su ku­ria or­kest­ras ryž­tin­gai stip­ri­na spar­nus skry­džiui per At­lan­tą. O svar­biau­sia mums kiek­vie­nam ir vi­siems kar­tu, jog pa­ju­to­me, kad esa­me my­li­mas Aly­taus mies­to ko­lek­ty­vas!

– Kaip iš­lei­si­te pre­mi­ją, jei ne pa­slap­tis?

– Pa­ga­liau iš­si­pil­dys se­na or­kest­ro sva­jo­nė, apie ku­rią jau daug me­tų, ar­tė­jant va­sa­roms, vis pa­gal­vo­da­vo­me. Po mū­sų re­pe­ti­ci­jų sto­vyk­los Aly­tu­je rug­pjū­čio 21–25 die­no­mis „Mu­zi­ka – ge­riau­sias til­tas tarp žmo­nių 2023“, sa­vait­ga­liui vyk­si­me į pa­jū­rį, ap­si­sto­si­me sto­vyk­lo­je Kar­klė­je, il­sė­si­mės, mau­dy­si­mės ir… pa­gro­si­me pir­mą­jį nau­jo­sios mū­sų pro­gra­mos „Mu­zi­ka ki­ne“ kon­cer­tą Ši­lu­tė­je, fes­ti­va­ly­je „Mu­zi­ki­nė ver­de­nė“.